PROF. ST. ŠALKAUSKIS
1. VIENYBĖS ŠALTINIS
Sekminės yra Šv. Dvasios šventė. Jos yra taip pat meilės ir vienybės šventė. Per Sekmines Šv. Dvasia apsireiškė apaštalamas kaip dieviškoji galybė, kuri pripildė jų širdis tikėjimo liepsna, sustiprino jų valios ryžtingumą ir susiejo juos bei visus tikinčiuosius dvasiniais vienybės ryšiais. Iš tikrųjų tai buvo regimosios Kristaus Bažnyčios įsteigimo momentas. Kristus, jos siela, įgavo žemėje sutelktinį kūną.
Mes, katalikai, tikime, kad žemiškoji Bažnyčia yra viena ir vieninga, kaip yra viena ir vieninga jos siela — Kristus. Mistinis Kristaus kūnas savo esme negali būti suskirstytas ir nevieningas, bet Bažnyčia sykiu turi savo žmogiškąją pusę, kuri nėra tobula ir kurioje žmogus gali pasireikšti su visomis savo netobulybėmis, silpnybėmis, ydomis. Įeidamas į Bažnyčią savo giliausia dvasine esme ir naudodamasis jos geradarybėmis, žmogus vis dėlto pasilieka nuodėmingas žemiškoje Bažnyčios periferijoje.
Toks jungimasis Bažnyčioje tobulos dieviškos esmės ir netobulos žmogiškos prigimties tik per nesusipratimą gali rodytis žmonėms keistas ir būti papiktinimo proga. Bažnyčia nebūtų reikalinga, jei visi žmonės būtų tobuli. Ir ji būtų nedovanotinai pavydi Dievo malonės atžvilgiu, jeigu joje nebūtų vietos atgailaujantiems nusidėjėliams ir netobuliems žmonėms. Ji kaip tik yra įsteigta žmonėms vesti prie Dievo ir jiems teikti tobulinimosi priemonių.
Sekminių dieną, K. Adamo teigimu, Šv. Dvasios apsireiškime ryškiai išėjo aikštėn dvi žymės: universalumas (katalikiškumas) ir griežta vienybė. Apdovanoti kalbų stebuklu, apaštalai tarsi įėjo į žmonijos dvasinę vaidyklą. Bet sykiu reikšminga yra tai, kad stebuklas įvyko gyvoje tikinčiųjų bendruomenėje, kurioje viešpatavo meilės vienybė. Šv. Dvasia, sako minėtas
STASIO ŽILEVIČIAUS NUOTRAUKA.
autorius, teikia savo dovanų gausą gyvoje bendruomenėje ir per ją, per meilės vienybės pilnatvę.
Meilės šventė, sako E. Heilo, yra kalbų dovanos šventė. Dovana kalbėti į žmones yra meilės dovana. Protas pasirenka žodžius, bet meilė įdiegia juos į širdį. Ji verčia kalbėti, ji taip pat leidžia suprasti, kas nemyli, kas skiria.
Kas gyvena ir myli, tas yra susijęs ir sieja. Iš šių Heilo posakių matyti, kad meilė yra labai svarbus pagrindas dvasiniam bendravimui vienybėje.
Sekminių diena parodė, kad Bažnyčioje tikinčiųjų vienybės šaltinis yra Šv. Dvasia, o jos aktyvusis pradas — meilė, kuri turi savo pagrindą toje pačioje Šv. Dvasioje.
2. DVI SKIRTINGOS VIENYBĖS
Tačiau reikia skirti dvi vienybes: Bažnyčios vienybę ir tikinčiųjų vienybę, kaip yra skirtinga Katalikų Bažnyčia ir katalikų visuomenė. Katalikybė ir katalikai yra du dalykai toli gražu nevienodi savo vertingumu. Niekada nesugriaunama ir visada reali mistinė Bažnyčios vienybė dar nelaiduoja katalikams visuomeninės vienybės, kuri tegali būti laimėta dorinėmis tobulinimosi pastangomis.
Bažnyčios vienybė yra intensyvinė vienybė, pasireiškianti bendra religine doktrina, šventųjų bendravimu ir religiniu kultu. Visuomeninė katalikų vienybė turi labiau ekstensyvinį pobūdį ir yra pagrįsta katalikiškosios vienybės pajautimu, religiniu solidarumu ir savitarpiška apykanta. Pastaroji vienybė jau yra vienybė tikrovėje, kuri gali būti apibūdinama kaip complexio oppositorum (priešybių derinys).
Savaime suprantama, kad mistinė Bažnyčios ir visuomeninė katalikų vienybė yra tarp savęs glaudžiai susijusios su tuo skirtumu, kad pirmoji nepriklauso nuo antrosios, o antroji remiasi pirmąja ir ją turi sau privalomu pavyzdžiu. Pirmoji yra dieviško pobūdžio, o antroji turi savyje visas žmogiškojo netobulumo žymes.
Katalikų pasaulis yra labai įvairus savo sudėtimi. Bažnyčia nėra uždara bendruomenė; jos durys yra plačiai atvertos visiems, kas nori prie jos prisidėti. Mistiškai jai priklauso net kai kas iš tų, kurie neturi apie šį priklausomumą jokio supratimo. Tačiau kai kalbama apie katalikų pasaulį, turima galvoje katalikus, sąmoningai priklausančius Bažnyčiai. Ir štai, nežiūrint šito priklausomumo, kuris katalikus įpareigoja tam tikrai doktrinai, dorinei gyvenimo tvarkai ir liturginiam kultui, tarp katalikų galima pastebėti didelį įvairumą. O šitame įvairume pasiekti visuomeninę vienybę yra sunku.
3. ĮVAIRIALYTIS KATALIKŲ PASAULIS
Visų pirma katalikų įvairumas pasireiškia dorinėje srityje: jų tarpe yra ir atgailaujančių nusidėjėlių, ir užkietėjusių fariziejų, ir doriškai tobulėjančių, ir net šventų žmonių, jau šioje žemėje apreiškiančių amžinosios garbės žymes. Jiems visiems būtų galima lengvai pasiekti dorinę vienybę, jei tarp jų nebūtų fariziejų, atsipalaidavusių nuo dorinės pažangos ir išdidžiai smerkiančių visus kitus žmones. Fariziejai mažiausia turi meilės kitiems ir dėl to yra stipriausias vienybės ardomasis veiksnys.
Bet šalia šito dorinio skirtingumo, tarp katalikų dar yra mažas susiskirstymas pagal, jeigu taip galima išsireikšti, dvasinį temperamentą. Tėvas jėzuitas Emonstas kadaise yra suskirstęs katalikus pagal dvi pagrindines sroves, kurios gyvenime labai aiškiai pasireiškia ir tarp savęs ne kartą atkakliai kovoja. Tai yra dešinės ir kairės katalikai. Nors šitas katalikų suskirstymas buvo taikomas visų pirma Prancūzijai ir buvo kvalifikuojamas pagal atsitiktinę politinę žymę, vis dėlto jis yra katalikams labai reikšmingas ir kartu pamokomas.
Dešinės katalikai vertina visų pirma tradiciją, autoritetą, drausmę, tvarką. Jie yra konservatoriai savo pobūdžiu. Ortodoksija jų suprantama tradicinės statikos prasme. Jie vertina tradicinį intelektualizmą ir jaučia didelę simpatiją klasicizmui. Jie atkakliai laikosi bažnytinės raidės ir yra linkę ginti visų pirma legalinę gyvenimo pusę pagal posakį: "Quid mores sine legibus!” (Ko verti papročiai be įstatymų!).
Kairės katalikai brangina visų pirma Kristaus laisvę, pažangą, asmeninę iniciatyvą. Savo pobūdžiu jie yra pažangininkai, evoliucionistai. Prieš statinę ortodoksiją jie pastato dinaminį uolumą. Jie vertina emocionalinį intuityvizmą ir turi daugiau simpatijos romantizmui. Prieš bažnytinę raidę jie stato gyvenimiškąją realybę ir yra linkę branginti gyvus dorovės papročius labiau už įstatymų formalizmą pagal posakį: "Quid leges sine moribus!” (Ko verti įstatymai be dorinių papročių!).
Savaime aišku, kad ir dešinės, ir kairės katalikai yra vienašališkos linkmės, todėl ir pirmieji, ir antrieji turi savo teigiamybių šalia iškrypimo pavojų. Šie pagrindiniai katalikų tipai savotiškai susipina ir komplikuojasi įvairialytėje tikrovėje ryšium su dorine jų verte, su palinkimu į sibaritizmą ar heroizmą, su pamėgimu katalikiškosios ramybės ar katalikiškosios akcijos, su didesniu vertinimu vidaus tobulinimosi ar visuomeninių tobulinimosi sąlygų ir t.t. Tuo būdu pagrindiniai katalikų tipai susiskirsto į daugybę smulkesnių ir todėl konkretesnių tipų.
4. PRIEŠYBIŲ KOVA IR SINTEZĖ
Kaip matome, katalikų pasaulyje yra didelis tipų įvairumas, kuris neleidžia lengvai susidaryti jų vienybei, nes priešingi tipai yra linkę tarp savęs kovoti. Šio fakto akivaizdoje reikia net konstatuoti tą įtampos dėsnį, kurį A. Rademacheris laiko normaliu stoviu priešybių kovoje. Žmogaus ir žmonijos gyvenime priešybių kova yra gyvenimiškas dėsnis, be kurio negalėtų būti nei pažangos, nei vienybės.
Jei nebūtų įtampos stovio tarp priešybių, gyvenime viešpatautų abejingumas, stagnacija, dekompozicija, o priešybių kovoje kiekviena priešybė ryškėja tiek savo teigiamąja, tiek neigiamąja puse ir tuo pačiu tarsi ruošiasi įeiti sudedamąja dalimi į platesnę sintezę, kuri, į save suėmusi visas priešybių teigiamybes, įgautų integralinį pobūdį.
Sintezė — tai vienybė, o katalikybė yra integralinė sintezė, kur sutampa krūvon visos priešybės (coincidentia oppositorum). Katalikams pakanka turėti tikrąją šios universalinės sintezės pajautimą, kad juose savaime atsirastų vienybės jausmas, kuris galėtų juos visus sujungti į plačią tikinčiųjų bendruomenę. Deja, šitas sintezės pajautimas ne visiems katalikams yra savas, todėl ne visuose yra tas realus vienybės pagrindas, kuris reikalingas visų katalikų vienybei susidaryti ir klestėti.
Paskutiniais laikais pas mus pasidarė aktualus klausimas apie siauros ir plačios dvasios katalikus. Šis suskirstymas yra gyvenimiškai labai realus, o principialiai labai reikšmingas. Kiekvienas vienašališkas katalikų tipas yra siaurai suprantamas katalikybės atstovas ir, atvirkščiai, kiekvienas plačiai suprantamas katalikybės atstovas mažiau ar daugiau prisiartina prie integralinio kataliko.
Integralinis katalikas yra sintetinio pobūdžio, nes, kaip sakyta, katalikybė yra integralinė sintezė, universali savo turiniu ir pilnutinė išvystomų pajėgų atžvilgiu. Siaurumas yra vienašališkumas, o platumas — sintetinė pilnatvė.
Gerai suprasta katalikybė tegali būti vien plati, nors žmogaus palinkimas į vienašališkumą tiesiog nenugalimai lenkia katalikus į vienokį ar kitokį siaurumą.
5. VIENYBEI REIKALINGOS SĄLYGOS
Galėjo jau paaiškėti, kad viena katalikų vienybės sąlyga yra katalikiškosios arba universaliosios sintezės pajautimas bei supratimas. Kita reikalinga katalikų vienybei sąlyga yra didžiadvasiška tolerancija arba apykanta kitaip manantiems ar kitaip nusiteikusiems katalikams. Jei įtampos stovis tarp priešybių kartais yra visai suprantamas ir pateisinamas, tai vis dėlto šis įtampos stovis neturi virsti neapykanta. Deja, priešybių kovoje katalikai ne kartą peržengia privalomos tolerancijos ribas ir pasirodo savitarpio kovose žiaurūs kitaip manantiems.
Nesutarimai tarp katalikų dar labiau auga tada, kai oficialūs Bažnyčios atstovai, nustodami būti integralinės katalikybės gynėjai ir saugotojai, savo simpatijomis palinksta į vieną ar kitą vienašališką katalikų srovę, žinoma, ne doktrinališkai, bet gyvenimiškai suprantamą. Ir čia, kaip pilietinės vienybės atveju, pavyzdys turi eiti iš viršaus, nes kitaip įtampos dėsnis, normalus kovoje tarp priešybių, atsigręžia savo aštrumu prieš bažnytinę hierarchiją, kuri visada turi būti taikos, vienybės ir sintezės reiškėją.
Katalikiškosios tolerancijos supratimas jau rado sau tinkamą išraišką šiuose šv. Augustino žodžiuose: "In necessariis unitas, in dubiis libertas, in omnibus Caritas” (Būtinuose dalykuose — vienybė, abejotinuose — laisvė, visuose — meilė). Tai reiškia, kad bažnytinės doktrinos ir drausmės dalykuose, kurie yra tiksliai nustatyti kompetentingų bažnytinių autoritetų, turi viešpatauti sutarimas ir vienybė. Užtat dalykuose, kurie nėra taip ar kitaip Bažnyčios išspręsti, kiekvienam paliekama laisvė juos spręsti pagal savo nusimanymą. Bet visur, ypač ginčų atvejais, privaloma meilės dvasia, didžiausias palankumas ir saugojimasis nuo nepagrįstų kaltinimų ir įtarimų. Kaip aiškus šis principas ir kaip toli nuo jo tikrovė!
Priešybių kova tikriausiai niekada nesiliaus žemiškose katalikų gyvenimo aplinkybėse. Bet šita kova neturėtų sugriauti meilės jų širdyse. Taikingumas ir meilė yra galimi, nežiūrint šitos kovos ir įvairių įvairiausių skirtybių. Reikia tik, kad katalikų širdyse neužgestų tas giliausias solidarumo jausmas, kuris turi savo pagrindu mistinę Bažnyčios vienybę, visada realią ir niekada nesugriaunamą. Kitaip tariant, visuomeninė katalikų vienybė turi formuotis pagal mistinę Bažnyčios vienybę ir joje pasisemti priemonių savo sustiprėjimui bei tarpimui.
6. INTENCIJOS SEKMINĖMS
Visa, kas buvo iki šiolei sakyta, taikoma Sekminių šventei, nes Sekminės yra dvasios, meilės, vienybės šventė. Dvasia jungia, meilė vienija. Dvasia ir meilė kuria vienybę. Bet kad dvasia įstengtų jungti, ji turi būti gyva. Kad meilė vienytų, ji turi būti nuoširdi. Taip bent yra psichologiškai. Teologiškai ir žmonių gyvoji dvasia, ir jų meilė, ir jų vienybė turi savo šaltinį gyvoje
Dvasioje, kurios garbei skiriama Sekminių šventė.
Šv. Dvasios kultas pas mus, kaip ir daug kur kitur, nėra tiek gyvas ir intensyviai pergyvenamas, kaip kai kurie kiti kultai. Tuo tarpu mūsų laikais Šv. Dvasios kultas būtų aktualus daugeliu atžvilgių, ypač dėl to, kad jis duotų progos medituoti gyvosios meilės, vienybės idėjas. Šį kartą Šv. Dvasios šventė davė progą pasvarstyti katalikų vienybės klausimą. Pagaliau bus ne pro šalį suglausti susijusius su tuo klausimu pageidavimus, kurie galėtų eiti šių Sekminių intencijomis.
Melskimės ir stenkimės, kad katalikų vienybė būtų tikras ir ryškus bažnytinės vienybės atvaizdas, kad tai būtų turtinga vienybė įvairovėje, kur nebūtų suvaržyta niekieno laisvė ir kur jokia dvasinė dovana nebūtų pasmerkta sunykimui.
Melskimės ir stenkimės, kad šioje žemėje, neišvengiamų priešybių kovoje, katalikai suprastų plačiosios vieni kitiems apykantos ir mistinės vienybės pajautimą. Kad meilė jiems būtų gyvenimo dėsnis, tvirtesnis už bet kurį kitą dėsnį.
Melskimės ir stenkimės, kad oficialieji Bažnyčios atstovai būtų gyvas bažnytinės vienybės ir integralinės sintezės pavyzdys, kad jie būtų tikri Šv. Dvasios reiškėjai ir jos įkvėpimų vykdytojai.
Melskimės ir stenkimės, kad visi būtume gyvosios dvasios katalikai ir Šv. Dvasios įkvėpimo įrankiai.
Taigi melskimės ir stenkimės! Nepakanka tik melstis arba stengtis. Nevalia skirti gyvenimo ir Bažnyčios: reikia gyvenimą neštis į Bažnyčią, o Bažnyčią į gyvenimą. Tik tada mūsų gyvenimas galės pasidaryti tobulesnis, o mūsų vienybė tikresnė ir tvirtesnė.
■ Čekoslovakijoje, po Albanijos, Bažnyčia yra labiausiai suvaržyta. Tačiau leistas kiek didesnis skaičius jaunuolių priimti į kunigų seminarijas. Kai buvo 1985 m. švenčiama 1100 m. sukaktis nuo šv. Metodijaus mirties, buvo leista j iškilmes atsilankyti aukštai Vatikano delegacijai.