Skyrių tvarko JUOZAS VAlŠNYS, S.J.
NEUŽMIRŠKIME PATARLIŲ
Visi skundžiamės, kad išeivijoje mūsų kalba menkėja, darosi vis neturtingesnė, "virtuvinė”, nes užmiršome daug puikių kalbos puošmenų. Viena tų puošmenų — tai patarlės. Šia tema neseniai "Tarybinėje moteryje” (1986 m., Nr. 12) yra rašęs filologijos mokslų kandidatas Jonas Šukys. Savo straipsnį jis pavadino įdomiu vardu: "Giliamintės, šimtaspalvės”. Čia pateiksime to straipsnio mintis.
Jis rašo, kad patarlės tautosakininkams — tai pilni liaudies išminties trumpučiai kūrinėliai, dažniausiai turintys raiškią apibendrinamąją prasmę, o kalbininkams — neįkainojami, amžių nugludinti šnekamosios kalbos turtai, puiki iliustracinė medžiaga kalbos veikalams. Visiems kitiems — pasigėrėjimą keliantys kalbos perliukai.
Toliau autorius skundžiasi, kad kažkodėl tais perliukais jau retai savo kalbą dabiname. Vieni juos išbarstėm iš atminties, kiti šiame racionaliniame amžiuje jų drovimės. Be reikalo! Patarlės labai paspalvintų vis pilkėjančią mūsų ir mūsų vaikų kalbą. Žinoma, pasikeitus gyvenimui, nebelimpa prie mūsų tikrovės kai kurios patarlės, pvz.: Dvaras ne kaimynas, ponas ne brolis. Bet kiek dar tokių, kurios nesensta ir gali mūsų kalbą pagyvinti, padėti veiksmingai auklėti jaunąją kartą.
Pvz., vaikas gobšauja — semia pilną saują riešutų, o šie išsprūsta, išlaksto į šalis. Pasijuokim: Daug norėsi — maža turėsi. O jei be saiko prašo dar, tarkim: Užteks. Kiauro maišo nepripilsi, Arba štai mažylis atbėgęs skundžia kitą, jį pašiepia, nors pats ne geresnis. Tokiam sakom: Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Abu labu tokiu.
Kai dažnas mėgsta pasigirti, čia tiks: Tušti puodai garsiai skamba. Sugautam sakant neteisybę, primename: Melo trumpos kojos. Ne vienas mūsų laikų vaikas nenori dirbti, atsikalbinėja nuo paprasčiausių užduočių. Užuot pykę, pašiepkim: Verkia duonelė tinginio valgoma. Kepti karveliai patys į burną nelekia. Kitas, žiūrėk, paūgėjęs pamokas ima rengti vos ne naktimis. Priminkim: Nakties darbai — dienos juokai. Ne laikas šunis lakinti, kai reikia eit medžioti. O jei kas pamokas rengia ar kokį darbą daro atmestinai, didelę auklėjamąją reikšmę turi patarlės: Šykštus dusyk moka, tingus dusyk dirba. Greit susiusi, greit iširs.
Pasistenkime iškelti darbštumo, sąžiningo darbo, įgytos profesijos reikšmę. Tam reikalui turime daug patarlių: Darbas meistrą giria. Iš darbo pažinsi žmogų. Ugdykime patarlėmis santūrumą, žodžio laikymąsi: Daug girdėk, mažai kalbėk. Greiti pažadai vėjais laksto. O ar galima pamiršti nuostabiai poetiškas patarles, žadinančias patriotizmą, tėvynės, gimtųjų namų meilę: Tėvynės dūmas už svetimą ugnį šviesesnis. Kiekviena pušis savo šilui ošia. Visur gera, bet namie geriausia.
Vaikus traukia patarlės, kuriose apibendrinti tikrovės reiškiniai vaizdingai atskleidžia žmonių santykius ir kuriomis pasakoma didelė gyvenimo išmintis: Auksas ir pelenuose žiba. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Lenk medį, kol jaunas. Šaukštu jūros neišsemsi. Maišu vėjo nepagausi. Mažas kupstas didelį vežimą verčia. Griovio neperšokęs, nesakyk "op!” Iš didelio debesio mažas lietus.
Ketinančiam neapgalvojus ką svarbaus daryti, primename: Devynis kartus atmatuok, dešimtą kirpk. Per greitai kuo susižavinčiam primename: Negirk dienos be vakaro. Iš daugnoros ar skubančio pasišaipome: Neprivalgei — neprilaižysi. Nedrįstantį imtis darbo padrąsiname: Ne šventieji puodus lipdo. Suabejoję kieno pasakojimu apie ką nors, sakome: Argi vienas šuo margas? Nepasisekus padejuojame: Kur trumpa, ten trūksta Pasisekus džiaugiamės: Papuolė kaip aklai vištai grūdas. Ragindami nepraleisti progos, tariam: Kalk geležį, kol karšta. Skatindami taupyti: Dėk grūdą prie grūdo — pridėsi aruodą. Sudrausdami nutrūktgalvį: Atsarga gėdos nedaro. Nepaslankųjį perspėjame: Ėdžios prie arklio neina.
Yra ir ne tokių vaizdingų patarlių, lyg ir paprasčiausių patarimų. Bet šios nušlifuotos formulės vaikus labai auklėja — veikia lakoniškumu, moraliniu užtaisu, ugdo teigiamus būsimos asmenybės bruožus: Geriau duot, kaip prašyt. Už gera geru mokėk. Gerbk save, ir kiti tave gerbs.
Mūsų liaudis mokėjo aštrokai pasmerkti neigiamus kai kurių žmonių bruožus, poelgius. Tokias patarles vaikai tegu taip pat girdi: Akyse giria, už akių spiria. Akyse — šilkas, už akių — vilkas. Vogta duona neskalsi. Nekask kitam duobės — pats įkrisi.
Žinoma, yra ir tokių patarlių, kurios netinka vaikų ar jaunimo auklėjimui, kurios skatina nedirbti, savanaudžiauti, ieškoti tik patogaus gyvenimo, pvz.: Darbas kvailį mėgsta. Nuo darbo nebūsi bagotas. Savi marškiniai vis arčiau kūno. Kiekvieno nagai į save riesti. Netepęs nevažiuosi. Pinigas tyli — pinigas kalba. Netinkamos auklėjimui ir tokios patarlės, kurios silpnina kovos dvasią, skatina per daug nesistengti pvz.: Prieš vėją nepapūsi. Kieno suole sėdi, to ir giesmę giedok. Gerą žmogų visos ožkos bado.
Populiarinkime tik tas patarles, kurios žmogų kilnina, ugdo vienybę, artimo meilę ir pan., pvz.; Sutarimas kalnus varto. Kur du — tai ne vienas. Nelaimėje pažinsi draugą.
Patarlių mes turime tūkstančius. Lietuvoje jau seniau yra išleista patarlių ir priežodžių knyga. Gal reikėtų ir mums čia, išeivijoje, panašią knygą paruošti ir išleisti. Atrodo, kad jaunimui patarlės patinka, bet jos labai naudingos visiems, ypač kalbėtojams, rašytojams, žurnalistams.