A. S.
KRIKŠTYNOS. Tyras vanduo drėkina šviesius ramios galvos plaukelius, kuriuos glostydamas nušluostai, norėdamas nejučiomis perduoti visą gyvenimo patirtį naujam ir būsimam žmogui-
KRIKŠTO SŪNUS. Apsupi krūtine, rankomis, pirštais ir smakru, norėdamas visa, kas šilta ir saugu atiduoti.
ŠVENTĖ. Tas pats pobūvis, tie patys žodžiai, tie patys žmonės tose pačiose vietose prie tų pačių taip pat puoštų stalų, tik būrelis jaunų žmonių švieson žiūri, lyg visame tame širdimi matydami paslaptingą ateities viltį.
RASOKIT DANGŪS. Gieda žmonės graudžiai viltingą Advento giesmę, Viešpatie, kai, tavo gailestingumo ir dosnumo patyrę, prašome tave ilgiau lūkuriuoti čia pat šiandien.
KIEKVIENO DALELĖ. "Ir ypač laimink tuos, kurie neranda vietos plačiame pasaulyje”, meldžiamės per kūčias, Viešpatie, kai savo širdyse jaučiame jog ne visai sutampame ir pritampame ir kitus ne visai šiltai priimame šiame, vieninteliame pasaulyje, kurį pažįstame.
NUOSTABA. Tos pačios šventės, puošmens, giesmės, apeigos, žodžiai, valgiai, tik viskas nuostabiai kitaip, kai mūsų širdyse palaikai nors žiežirbą vaikiško atvirumo tavo meilingajam žvilgsniui, Viešpatie.
SENELIŲ PRIEGLAUDOJE. Senelė įrėmė savo kėdę su ratais į senelio vežimėlį ir, padėjusi galvą ant jo rankos, miega, o senelis, ramiai sėdėdamas, žiūri tiesiai pirmyn, lyg visos mintys būtų drąsiai jo mintimis sukauptos, kad senelė galėtų ramiai pasilsėti.
RATUKAI. Seselių ratelyje kėdė su ratukais, kurioje sėdinčioji skaito keliasdešimtą metinį kartą įžadų žodžius, o ant kėdės atramos — jaunesnės vienuolės ranka ilsisi, tuos pačius žodžius tardama ramiai, kai ryžtas tikėjimu tarnauti perduodamas iš kartos į kartą.
"SU ŠVENTĖM”. Aklo senelio pilkos akys žiūri tiesiai, nepastebėdamos, kai prieini, Viešpatie, ir jo šiltos rankos žvaliai apgaubia manąsias, kai jam linkiu "su šventėm”.
VILTYS. Senelių namų gyventojų akys nė nesitiki, kad sveikas, gyvas žodeliui ar šypsniui praeidamas pristos, Viešpatie, ir kaip liūdna, kai senelius taip esame nuvylę.
ŠERMENYS. Prosenelė guli karste, apsupta giminių ir artimųjų, o maži vaikeliai tarp milžinų kojų nardo, tarp savęs šypsodamiesi ir nenuvargdami, nes tavo gyvybė, Viešpatie, nesibaigia, o tęsiasi iš kartos į kartą.
ŠERMENYSE. Nei akys, nei pirštai, nei lūpos, nei žvilgsniai, nei glostymas, nei žodžiai, nei net pačios širdys, Viešpatie, negali išsakyti ir išgirsti visa tai, kas tu mums, Viešpatie, visados švelniai ir meilingai esi.
SAVA ŽEMĖ. Kaskart, Viešpatie, ant karsto užbarstome Lietuvos žemės trupinėlius ir gintaro rintukų. Kaskart graudulys laikosi širdyje, neprasiskverbdamas pro akis, kol tie beviltiškai negausūs grūdeliai stengiasi atstoti visa supančią ir priglaudžiančią žemę, kurioje dvasia augome.
KELELIAI. Protarpiais mūsų žingsnių siūlės susitikdavo maloniom valandėlėm, tikėjimo žvilgsniu, bendru rūpesčiu, ateities viltimi, Viešpatie, — linksmu juoku, gražia nuostaba, o dabar tik susitiksime vėl Tavo prieglobstyje, kur jo gija jau pasiekė.