Ekskursantai
"Laiškai lietuviams” iki šiol jau yra suorganizavę devynias ekskursijas. Buvo aplankyta 22 šalys: Austrija, Danija, Ispanija, Italija, Graikija, Jugoslavija, Norvegija, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vengrija, Vokietija; Argentina, Australija, Brazilija, Egiptas, Izraelis, Karibų salos, Marokas, Meksika.
Šių metų mūsų ekskursija buvo ilgoka— trijų savaičių. Aplankėme Veneciją, Vieną, Budapeštą, keletą Jugoslavijos miestų ir pagaliau nuvykome į Romą dalyvauti krikščionybės jubiliejaus ir arkiv. Jurgio Matulaičio beatifikacijos iškilmėse. Apie šias iškilmes jau buvo trumpai rašyta pereitame numeryje. Dabar šiek tiek paminėsime kitas aplankytas vietas.
VENECIJA
Išskridę iš Čikagos Alitalia lėktuvu, turėjome nusileisti Milane. Deja, artinantis prie Milano, pranešė, kad dėl technišku kliūčių negalėsime Milane nusileisti, o skrisime į Romą. Klausinėjomės lėktuvo tarnautojų, kokia toji "techniška priežastis”, bet jie atsakė, kad nieko nežiną. Tik vėliau sužinojome, kad buvusi sugedusi viena lėktuvo dalis, be kurios galima nusileisti, bet negalima pakilti. Milane tos dalies nebuvo galima gauti, todėl reikėjo skristi į Romą. Tas per ankstyvas skridimas į Romą, žinoma, mūsų nepradžiugino, bet visi mūsų 53 keleiviai laikėsi labai ramiai. Ką gi padarysi? Visko atsitinka. Vis dėlto daugelis, kurie jau yra skraidę kitomis linijomis, tvirtino, kad Alitalia nėra viena iš geriausių oro linijų.
Budapeštas. Žvejų tvirtovė. I. Kairytės nuotr.
Romoje teko pavargti ir pasiginčyti su aerouosto pareigūnais, ieškant lėktuvo, kuris mus nugabens į Milaną, kur jau seniai mūsų laukė gidė ir šoferis vežti į Veneciją. Pagaliau po kokių 6 valandų jie mūsų sulaukė. Visi džiaugėmės, užmiršę buvusius nepatogumus. Sėdome į didžiulį autobusą (neliko nė vienos tuščios vietos) ir leidomės kelionėn į Veneciją. Buvome planavę šiek tiek apžiūrėti Milaną, bet po tos nenumatytos "išvykos” į Romą jau nebebuvo laiko. Palikome Milaną, nepamatę jo didingos katedros, garsiausios pasaulyje "La Scala” operos rūmų, domininkonų vienuolyno valgomojo kambario, kuris didžiuojasi Leonardo da Vinci "Paskutinės vakarienės” šedevru...
Pasilieka Milanas, atsiveria platus Lombardijos slėnis, kuriuo vingiuoja Po upė ir mūsų kelias. Kairėje mus visą laiką lydi virtinė Alpių priekalnių. Pravažiuojame Bergamo miestą, kurio apylinkėse yra popiežiaus Jono XXIII tėviškė. Čia jis gimė, augo ir mokėsi, ruošdamasis atsisėsti į Šv. Petro sostą ir "atverti Bažnyčios langus, kad įeitų naujo oro”... Vaizdai nenuobodūs. Derlingi laukai, jaukios kalvos, miesteliai ir didesni miestai. Vakare įvažiuojame į Venecijos priemiestį Mestre. Čia mūsų viešbutis. Čia mūsų jau laukte laukė vonia, vakarienė ir lova.
Išsimiegoję, pailsėję ir papusryčiavę, ilgu trijų mylių Mussolinio statytu tiltu išvažiavome apžiūrėti Venecijos. Pervažiavę tiltu per lagūną, sėdame į motorlaivį ir plaukiame per uostą. Staiga atsiveria puikus vaizdas: įdomūs pastatai, bažnyčių bokštai, dešinėj Šv. Jurgio sala, kurioje vyko tarptautinė konferencija. Dar tik vakar prezidentas Reaganas iš čia išvažiavo. Dar vienas posūkis — Didysis kanalas, iškyla Šv. Morkaus varpinės bokštas, Dožų rūmai, prie kurių ir priplaukiam. Mus pasitinka vietinis vadovas ir aiškina visas įžymybes. Štai liūtas ant kolonos — Venecijos globėjo šv. Morkaus simbolis. Einame link Šv. Morkaus aikštės, apsuptos rūmų, kurie sudaro stačiakampį. Aplink kolonada su kavinėmis ir puošniomis krautuvėmis, bet visa ko centras — Šv. Morkaus katedra. Puošnios marmuro bei mozaikų dekoracijos, ypač auksu padengtas frontas ir vidus, suteikė jai Auksinės bažnyčios vardą.
Katedra jungiasi su Dožų rūmais, Venecijos galybės ir garbės simboliu. Tai rūmai, kuriuose gyveno valdovai, bet drauge buvo ir valstybės valdymo centras. Einame į kiemą, apsuptą puošnių rūmų, lipame aukštais laiptais, kuriuos puošia meno kūriniai. Lankome valdovų gyvenamus kambarius, pereiname į sales, kurios yra tikra meno galerija. Pati žymiausia salė vadinama "Didžioji tarybos salė”. Sienas puošia paveikslai, vaizduojantieji Venecijos istoriją. Virš valdovo sosto — garsusis Tintoretto "Rojus”. Sakoma, kad tai didžiausias pasaulyje paveikslas (22 x 7 m).
' Iš šio prabangaus meno pasaulio leidžiamės siaurais laiptais į požemius, kur pirmiau buvo kalėjimas. Čia taip skirtinga nuotaika nuo viršutinių salių! Tylėdami žvelgiame į "Atodūsių tiltą”, kuriuo būdavo vedami mirčiai pasmerktieji.
Paliekame rūmus. Prieš mus margaspalvė žmonių minia, debesys balandžių, saulėje skęstanti Šv. Morkaus aikštė. Iš praeities grįžtame į pulsuojantį gyvenimą — į šiandieną. Sustojame stiklo gamykloje. Venecija garsi savo stiklo išdirbiniais. Nuo 13-to amžiaus čia yra garsiausios stiklo gamyklos. Ta tradicija tęsiama ir šiandien. Šią karštą popietę, prieš šimtus kartų karštesnių krosnių mums rodė savo meną stiklo išdirbinių specialistai. Tas jų nuostabus sugebėjimas— tai labai ilgų metų patirtis. Apžiūrim nuostabių spalvų ir formų stiklo išdirbinius. Saulė žaidžia juose, o mūsų mintyse suskamba Aisčio ketureilis:
"Gal kaip aras kalne gūžtą,
Ginsi širdį atkakliai,
Bet širdis trapi — ji dūžta,
Kaip Venecijos stiklai”.
Skirstomės. Vieni eina į krautuves, kiti — apžiūrėti miesto įdomybių, kurių dar nematė. Siaurom gatvelėm, tilteliais per kanalus ir kanaliukus ieškome kelio į Didįjį kanalą ir garsųjį Rialto tiltą. Čia tai tikroji Venecija: rūmai, gandolos, pakrantės kavinės. Iš laiko rūkų išneria puošnios damos, šmaikštūs renesanso pirkliai, jūrų valdovai — laivų kapitonai... Venecija tikrai žavi. Tokių vaizdų, kalbančių apie praeitį, apie didingą istoriją niekur kitur nerasi.
Mūsų pasigrožėjimas Venecija baigėsi. Pavakare rinkomės prie Didžiojo kanalo ir motorlaiviu keliavom atgal į Mestre. Lyg Pelenė grįžtam iš pasakų šalies į dūmais ir chemikalais užterštą industrinį Venecijos priemiestį. Rytoj keliausime į Vieną.
VIENA
Paliekame Veneciją ir pasukame į kelią, kuris mus turės nuvesti į daugelio išsvajotą Austrijos sostinę Vieną. Kelionė bus ilga. Autobusui greitai riedant pro miestelius, kalvas ir kalnus, gamtos vaizdai keičiasi lyg kaleidoskope. Pavakare pradedame dairytis, ar nepamatysime pirmųjų ženklų, kad artėjame prie tikslo. Vadovė, ilgai tylėjusi, pasakoja, kad važiuojame per Vienos miškus, toliau tęsia Austrijos istoriją ir primena, kad esame netoli Meyerlingo, karalių medžioklės rūmų, kuriuose tragiškai žuvo Austro-Vengrijos imperatoriaus sūnus Rudolfas ir Maria Vecera. Tai viena iš karališkųjų romantiškų ir tragiškų istorijų. Pagaliau lygumoje pasirodė miesto pastatai. Tai Vienos pakraščiai, tai Oberlaa, kur mes ir apsistojome. Nuo romėnų laikų ši vieta buvo žinoma kaip karštų mineralinių šaltinių gydykla. Mūsų viešbutis naujas, dalis modernios gydyklos ir sporto centro. Vienos centras tolokai. Galima pasiekti tik požeminiu traukiniu arba tramvajum. Šiame viešbutyje mus taip gerai maitino, kad ir reikliausieji buvo patenkinti ir vakariene, ir pusryčiais, kurių pavalgius pakakdavo visai dienai.
Kitą rytą vietinė vadovė išveža mus apžiūrėti miesto. Pirmiausia sustojame prie Belvedere rūmų, kuriuose yra tautinė meno galerija. Iš parko matyti senoji Viena, kurios centre miesto simboliu virtusi Šv. Stepono katedra. Iš Belvedere vykstame centro link. Patenkame į garsųjį Vienos Ring — grandį. Tai gražus bulvaras, apstatytas viešaisiais pastatais: parlamento, operos, teatro, gamtos muziejaus, universiteto ir daugeliu kitų renesanso bei gotikos stiliaus rūmų. Tarpuose tęsiasi puošnūs parkai su statulomis ir gėlynais. Viena — senas kultūros, mokslo, meno ir ypač muzikos centras. Mūsų vadovė berte beria istorines ir kitokias žinias, o mes mėginam nors pažvelgti į greitai besikeičiančius vaizdus: rūmus, parkus, aikštes bei gatves. Dažnai minimi imperatoriai: Marija Teresė ir Franz Josef. Ypač Marijos Teresės vedybų politika apsprendė Europos istoriją.
Pasiekiam Šv. Stepono katedrą. Tai 14 amž. gotika. Nepaprastai aukštas bokštas, matomas iš visų Vienos vietų. Gėrėdamiesi lankome jos meno turtus. Artėja vidudienis. Sustojam prie Anker laikrodžio, kuris yra seniausioje Vienos Aukštutinės Turgavietės aikštėje. Laikrodis įdomus savo figūromis ir pritaikyta kiekvienai valandai muzika. Dar skirstomės grupelėmis apžiūrėti senojo miesto. Daugumas sustoja kavinėje paragauti Vienos kavos ir jų charakteringų saldumynų, ypač Strudel. Nueiname į Kaerter gatvę, pasižyminčią puošniomis rūbų, brangenybių ir kitokių gėrybių krautuvėmis. Kainos aukštos. Netoliese karališkieji (Hof-burg) rūmai, sodai, rožių gėlynai. Paminklai primena, kad šitame mieste muzikos šedevrus kūrė Beethovenas, Haydnas, Mozar-tas, Schubertas, Strausas, Brahmsas ir daugelis kitų žymiųjų muzikų.
Pavakare išmėginame Vienos susisiekimo sistemą — į savo viešbutį vykstame požeminiu traukiniu ir baigiame tramvajumi, kuris mus nuveža į Oberlaa. Vakare aplankėme Vienos vyno gaminimo priemiestį Grinzing. Čia suplaukia daug vietinių ir turistų išmėginti jauno vyno tipiškame Heurigen restorane. Mėginome ir mes, užsikąsdami "strudeliu” ir klausydamiesi vieniškos muzikos.
Ateinančią dieną pakilo vėjai, prapliupo lietus ir smarkiai atšalo. Truputį debesys prasisklaidė, kai važiavom apžiūrėti Schoenbrunn pilies rūmų, statytų 18-me amžiuje. Tai buvusi Austrijos imperatorių rezidencija. Labai puošnus vidus, rokoko stiliaus kambariai ir salės. Stebėjomės puošnumu, turtu ir menu, bet vis dėlto kilo mintis, kad buvo sunkus karalių gyvenimas: nors ir auksiniuose rūmuose jie gyveno, bet vis tiek gyveno narve — auksiniame narve.
Vos tik sulipome į autobusą, pradėjo lašnoti ir, kai pasiekėme Praterį, gerokai lijo. Drąsesnieji iššoko iš autobuso ir nuskubėjo į Didįjį Ratą. Pakilus matėsi lietuje paskendusi didinga Viena su savo puošniais pastatais, bažnyčių bokštais, kuriuos visus tartum valdė aukščiausiai iškilęs Šv. Stepono katedros bokštas.
BUDAPEŠTAS
Venecija ir Viena jau daugelio matyti miestai, bet Vengrija, Budapeštas... Mažai kas iš mūsų ekskursantų ten yra buvę. Tad susidomėję nekantriai laukėme, kaip toji komunistų satelitinė valstybė mus sutiks ir priims. Prie sienos eilės automobilių ir autobusų. Tenka gana ilgai laukti. Pagaliau atėjo ir mūsų eilė. Įlipa į autobusą uniformuotas tarnautojas ir, visai nekalbėdamas, tikrina pasus. Atidaro autobuso bagažinę, pažvelgia į mūsų lagaminus, bet jų netikrina. Lengviau atsidustame. Liepia pavažiuoti pirmyn iki pastato ir leidžia išlipti. Vieni eina ko nors išgerti ar užkąsti, kiti — keisti pinigų. Keičia nepaprastai greitai ir tvarkingai. Pirmieji įspūdžiai geri. Išsikeistus pinigus net sunku buvo išleisti, nes čia viskas labai pigu.
Jau važiuojame Vengrijos lygumomis. Daug kas čia mums priminė Lietuvą: pievose ganosi gyvuliai, mėlynuoja žydintys linai, o taip pat visus sudomina ir pievoje stovintis gandras. Artėjame prie Budapešto. Atsiveria gražus miesto vaizdas abiejose Dunojaus pusėse. Tai dvigubas miestas: vienoje, kalnuotoje pusėje senasis, tradicinis kultūros centras — Buda, kitoje — Pešt. Per Dunojų nutiesta keletas grakščių tiltų. Pirmu žvilgsniu — miestas įspūdingas. Ant aukštos kalvos didingai stovi Citadelė — Habsburgų tvirtovė. Didžiuliai rūmai atsispindi Dunojaus vandenyje.
Daug ilgos istorijos nuriedėjo Dunojaus vandeniu, daug kultūrų, daug gyventojų perėjo per šį slėnį. Vengrai yra paskutinė tauta, atsikėlusi iš Azijos. Jie giminingi suomiams ir estams. Jie nėra indoeuropiečiai, jų kalba yra skirtinga nuo kitų Europos kalbų, jie yra ugro-finų kilmės. Tad visai nenuostabu, kad, skaitydami gatvėse įvairius skelbimus, negalėjome surasti nė vieno suprantamo žodžio. Bet mūsų istorija rišasi su Vengrija per Jogailaičius. Lietuvoje vengrais vadino įvairius keliaujančius amatininkus. Matyt, jie buvo atvykę iš Vengrijos. Ir savo išvaizda, ir apsirengimu jie labai skyrėsi nuo vietinių.
Apsistojome naujame, gražiame viešbutyje Buda pusėje. Kai kurie tuoj skubėjo į kitą Dunojaus pusę, į Pešt, apsipirkti arba bent pasižvalgyti po krautuves. Pamatėme, kad čia nėra taip lengva pasinaudoti taksiais. Sužinojome, kad reikia iš kur nors paskambinti ir laukti eilės. Gatvėje pamėginus sustabdyti, gauni tik nesuprantamą atsakymą su šypsena, ir daugiau nieko. Taip kai kuriems "užstrigus” Pešt prekybos centre per patį pavakarinį judėjimo susikimšimą, staiga pasigirdo sirenos, pasipylė puošnūs limuzinai ir policijos palyda. Sužinojom, kad atvyko Kinijos prezidentas ir Sovietų užsienių reikalų ministeris Shevardnadze. Po geroko laukimo, susipažinę su keliavimo taisyklėmis, taksiukais grįžome į viešbutį. Angliškai susikalbėti ne visur galima.
Ateinantį gražų rytą su vietiniu vadovu išvažiuojame apžiūrėti miesto. Vadovas silpnai kalba angliškai, nors tarimas gana geras. Jis kalba apie vengrų kilmę, istoriją, atkreipdamas dėmesį į pravažiuojamas įžymybes. Pakylame į Citadelės kalną. Įspūdingas viso miesto vaizdas. Centre vingiuoja žvilganti Dunojaus juosta. Labai daug visokių įdomybių, bet visko nepamatysi, tam reikėtų daug daugiau laiko.
Aplankėme didžiulę Herojų aikštę, skirtą paminėti Vengrijos krikščionybės 1000 metų sukaktį. Joje yra šv. Stepono, pirmojo krikščionio Vengrijos karaliaus paminklas. Šv. Steponas pasižymėjo Marijos garbinimu. Kai jis neturėjo įpėdinio, tai Mergelė Marija buvo paskelbta Vengrijos karaliene.
Autobusas, pervažiavęs tiltą į Budą, vingiuoja siauromis įdomiomis gatvelėmis ir kyla į kalną. Viršūnės nematyti. Išlipę iš autobuso, kopiame laiptais aukštyn. Nuo šio kalno taip pat nuostabus vaizdas į Budapeštą. Čia stovi savotiška Žvejų tvirtovė ir Marijos garbei skirta bažnyčia. Pirmiau šioje bažnyčioje buvo vainikuojami karaliai, bet, užplūdus turkams, ji buvo paversta mečete. Dar yra išlikę musulmoniški ornamentai. 19-me amžiuje ji buvo perstatyta nauju gotišku stiliumi.
Vakare nuvažiavome pažiūrėti vengrų tautinių šokių, pasiklausyti muzikos ir išgerti tokajaus. Nusprendėme, kad mūsų tautiniai šokiai yra nepalyginamai gražesni už vengriškuosius. Buvo čigoniškos muzikos ir čigoniškų šokių, bet šokėjos neatrodė čigoniškai — visos buvo blondinės.
Taip ir užbaigėme savo trumpą pabuvojimą Budapešte. Kitą rytą jau išvykome į Jugoslaviją.
■ Sacramento miesto, Kalifornijos valstijoje, švietimo taryba vienbalsiai nutarė, kad istorijos knygose būtų daugiau rašoma apie religiją.