V. BAGDANAVIČlUS, M.I.C.
ŠIO RAŠINIO TIKSLAS
Šio rašinio uždavinys yra patyrinėti, ką sako būdingas šių laikų menininkų pasinešimas kurti abstraktinį meną. Žodis "abstrakcija” yra viduramžinės filosofijos terminas, kuris reiškia, kad iš esamos tikrovės žmogus gali išskaityti kai ką daugiau, negu tiesioginiai pojūčiai mums parodo. Kyla klausimas, ar tas menininkų nusiteikimas negalėtų mums padėti geriau suprasti sakramentinę praktiką, kuri taip pat yra tam tikras radimas žemiškose apraiškose daugiau, negu pirmu žvilgsniu yra matoma.
Kadangi abstraktinis menas yra nusiteikęs analizuoti konkrečią tikrovę, tai nenuostabu, kad yra atsiradę ir filosofų, kurie šį dailininkų nusiteikimą svarsto filosofiniu metodu. Buvęs Sorbonos universiteto profesorius Etienne Gilson yra atkreipęs į tai dėmesį. Jis atidaro kelią ir mums bandyti pažvelgti į šį labai gyvą ir originalų dailininkų pasinešimą sakramentinės mistikos reikalu.
Viena. Schoenbrunn pilis. I. Kairytės nuotr.
Gilson yra susidomėjęs abstraktine tapyba ir parašęs plačią studiją suvokti, kokį santykį turi tapytojo kūrinys su realia tikrove, kurią jis vaizduoja. Moderniosios tapybos abstraktizmas, kuris atsisako būti tikrovės kopija, sudaro jam galimybę studijuoti, koks yra žmogaus dvasios reagavimas į jo gyvenamąją tikrovę. Abu dalykai abstraktinėje tapyboje yra realūs: ir tikrovė, kurią dailininkas vaizduoja, ir dailininko dvasinis įnašas šiai tikrovei suprasti ir ją pavaizduoti. Taigi čia labai išryškėja abi abstraktinio kūrinio dalys: regimas dalykas ir dailininko priėjimas prie jo. Bet kartu čia labai išryškėja ir tų sudedamųjų dalių skirtingumas.
PROBLEMOS PANAŠUMAS ABSTRAKTINIAME MENE IR SAKRAMENTINĖJE PRAKTIKOJE
Ką idėjos ir medžiagos santykio klausimu galime rasti Etienne Gilson knygoje "Painting and Reality” (Meridan Books, 1957 m. New York)? Jau pats studijos vardas sako, kad čia yra svarstoma kūrybos ir tikrovės santykis. Tačiau tos problemos pateikimas ir analizavimas čia yra kitoks, negu buvo įprasta romantinės kultūros laikais. Štai jis teigia, kad "tapyba turi kažką pridėti tai tikrovei, kurią ji vaizduoja. Kitais žodžiais, jis turi kurti. Dėl to kūryba yra tikra imitacijos priešingybė” (233 psl.). Šito fakto sąmonė Vakarų kultūroje iškilo devyniolikto šimtmečio viduryje.
Tačiau, antra vertus, "jeigu būtų tiesa sakyti, kad malonumas, kurį teikia didelio menininko kūrinys, yra visiškai nepriklausomas nuo tų subjektų, kuriuos jis vaizduoja, tai nebūtų galima suprasti, kodėl tapyba iš viso kokį subjektą vaizduoja” (234 psl.). Iš to kyla didysis dėsnis menininkui: padaryti reikiamą auką ir tokiu būdu ko nors savo kūrinyje nevaizduoti. Kitaip sakant, jam reikia pašalinti iš savo paveikslo vien reprezentacinius elementus ir išsaugoti tik poetinius elementus (235 psl.). Iš to kyla išvada, kurią Gilson nesivaržydamas padaro, kad tapyba yra proto reikalas. Ir negana to, į dailininkus jis žiūri, kaip į kūrėjus, panašius į Dievą, ir juos vadina "Dievo vaikaičiais” (233 psl.).
Toliau Gilson leidžiasi į profesinius dailininkų svarstymus: koks yra jų kūrinių santykis su ta tikrove, kurią jie vaizduoja. Ar kūrinys priklauso nuo tos tikrovės, kurią dailininkas vaizduoja, ar net priešingai — tikrovė priklauso nuo jo kūrinio. Pasekti šias diskusijas iki galo mus nuvestų per toli ne tik į dailininkiškas problemas, bet ir į filosofines pažinimo gelmes.
Dalykas, kuris čia išryškėja, yra tas, kad tarp realios ir net grubios tikrovės bei dailininko dvasinės arba protinės veiklos yra ryšys. To ryšio centras ir įtaka įvairuoja, bet pats svarbiausias dalykas, prie kurio prieina Gilson, yra tai, kad tarp abstraktinio dailininko ir tikrovės, kuri jį įkvepia, yra ne konfliktas, bet sąryšis. Abstraktiniai dailininkai kartais nori objektyvinės tikrovės vaidmenį mažinti, tačiau, nepaisant to jų nusiteikimo, jis vis tiek yra.
Dailininkai, savo dvasinio polinkio vedami, nori išsilaisvinti kiek galima daugiau iš tos tikrovės, kuri juos įkvepia. Ir Gilson, atrodo, juos pateisina. Tačiau mums šia proga rūpi pastebėti, kad panašią problemą mes turime ir sakramentinėje srityje. Daug kas nori Dievo malonės visai nepriklausomai nuo jokios medžiaginės simbolikos.
Tai ir sudaro pagrindą svarstyti sakramentų mistiką greta su abstraktinio meno filosofija. Nors Dievo malonė nėra tas pat, kas duona, ar vanduo, ar kuri apeiga, tačiau be jų nėra sakramentinės malonės, kaip šio mūsų gyvenimo apraiškos. Į tai verta atkreipti dėmesį, nes šiandien ir dvasingi žmonės, panašiai kaip daugelis abstraktinio meno dailininkų, rungiasi už tai, ar yra koks sąryšis tarp išorinių religinių apraiškų ir dvasinės realybės.
DAILININKŲ AKIBROKŠTAS FILOSOFAMS
Šiandien vadinamasis abstraktinis menas yra didelis akibrokštas moderniajai filosofijai. Kai filosofija nusigręžė nuo to, kas viduramžiais vadinosi abstrakcija, tai modernūs dailininkai ligi pašėlimo pradėjo savo vaizduojamoje aplinkoje ieškoti abstrakcijos. Daugumas viduramžių filosofų manė, kad žmogui yra įmanoma išskaityti tam tikrą dėsningumą daiktuose ir to dėsningumo dėka galima kopti aukštyn tiek fizinėje, tiek dvasinėje tikrovėje. O modernioji naujųjų amžių filosofija susitelkė prie vidinio žmogaus išgyvenimo be ryšio su gyvenamąja tikrove, bet net ir iš to išgyvenimo nedrįso daryti jokių toliau siekiančių išvadų. Dėl to žmogaus pažinimo galia pateko krizėn. Šiandien filosofija jau nebėra mokslas apie tai, kas yra ar ko nėra; bet kaip žmogus gali pažinti ir aplamai ar jis gali ką nors objektyviai galiojančio pažinti.
O abstraktinio meno dailininkui būtų didžiausias įžeidimas, jeigu apie jį būtų sakoma, kad jis nėra niekas daugiau, kaip aplinkos vaizduotojas. Jeigu renesanso kultūros pradžioje dailininkas stengėsi būti pasyvus ir leisti, kad jį veiktų įvairūs įspūdžiai, tai šiandieninis dailininkas yra nepaprastai dvasiškai aktyvus. Tokiu būdu šiandien dailininkas pasidarė filosofas. Teisingas yra Etienne Gilson, sakydamas, kad “nėra abejonės, jog anapus šios modernios tapybos mįslės yra pozityvi prasmė. Nepaisant to, kad žmogaus mintis turi neišaiškinamų nukrypimų, nereprezentuojantis menas siūlo mūsų studijavimui tai, kas yra pačioje vaizduojamo meno esmėje” (238-9 psl.).
Kas yra ta vertybė, kurią slepia moderni tapyba? Remdamasis Mondrianu, Gilson mano, kad tas reiškinys rodo į galutinį tikslą, kurio siekia tapyba. Stebėdamas, kaip modernūs dailininkai paaukoja įvairias apraiškas, kad atrastų, kas slepiasi anapus jų, Gilson mano, kad jie kartais prieina prie to, kas filosofijoje yra vadinama pirmine medžiaga ("materia prima”). Tai yra "kažkas, kas nesiliaujamai siekia būti, bet niekad to nepasiekia, arba, Augustino žodžiais tariant, tai yra ir nėra. Vienintelis priekaištas pirminei medžiagai yra tas, kad ji yra nuobodi” (239 psl.). Skaitant šiuos žodžius, grįžta mintin modernaus meno parodose matytos juodos drobės, kurios kaip tik yra greičiau šauksmas būti, negu kas nors, kas jau yra. Bet šis šauksmas liudija nepaprastai gyvai žmogaus dvasios norą pažinti.
ABSTRAKCIJA SAKRAMENTINĖJE PRAKTIKOJE
Mūsų tema yra sakramentų mokslas. Kokia yra mūsų sakramentinė problema? Ji yra ne tai, kad mes abejotume mumyse Dievo malonės buvimu. Bent mes, katalikai, neturime abejonės, kad Dievo malonė yra reali sakramentiniuose ženkluose. Taip duona ir vynas Eucharistijoje, vanduo krikšte, dalyvavimas mišiose, atlikimas kokios apeigos, pvz., išpažįstant savo nuodėmes ir gaunant jų atleidimą yra persotinti Dievo malone. Daugelio praktikuojančių sakramentinę mistiką problema yra ne čia. Mūsų sakramentinė problema yra išreiškiama klausimu: kodėl šie žemiški dalykai yra mums reikalingi Dievo malonei įgyti?
Pastebėkime, kad šis klausimas yra panašus į abstraktinių dailininkų klausimą: kam reikia tų įvairių daikto formų, kai dailininkas turi aukštesnį uždavinį — suvokti, kas yra tas jo vaizduojamas objektas. Tačiau, nepaisant jų abstraktinio nusiteikimo, modernūs dailininkai neapsieina be vaizduojamo objekto.
Atrodo, kad sakramentiniame pamaldume turime ieškoti atsakymo į savo problemą, panašiai kaip dailininkai kuria abstraktinį kūrinį. Jie, kurdami abstraktus, neapsieina be kurio nors medžiaginio duomens, bet iš jo ištraukia tą pažintį, kurią jie sukuria savo drobėje. Tai liudija didelį abstraktinio dailininko dvasios veiklumą. Panaši sąlyga yra reikalinga ir žmogui, praktikuojančiam sakramentinį pamaldumą. Taigi sakramentus praktikuojančio problema glūdi ne sakramente, bet žmoguje, kuris konkrečioje realybėje sugebėtų įžvelgti Dievo malonę ir mokėtų sau ją priimti.
Tam tikrą dvasinio aktyvumo reikalavimą galima išskaityti iš apaštalo Pauliaus žodžių laiške Romėnams (8,10-11): "Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia gyva dėl teisumo”. Iš šių žodžių aiškėja didelis dvasinis krikščionio pajėgumas. Tai duoda galimybę krikščioniui reikštis dvasiškai. Toliau Paulius sako: "Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis, prikėlęs iš numirusių Jėzų Kristų, atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse” (8,11).
Iš šių ištraukų aiškėja labai aktyvi krikščionio samprata. Paliekant nuošaly gilesnę šių žodžių analizę ir nesvarstant klausimo, kiek šiame aktyvume veikia pats žmogus, kiek Dievas, tačiau abejonės nelieka, kad tikintį žmogų mes turime suprasti ne vien kaip tokį, kuris Dievo malonę gauna, būdamas tik pasyvioje būklėje.
Dėl to sakramentus praktikuojančio problema gali būti jo sugebėjimas daryti abstrakciją, panašią į dailininkų abstrakcijas. Neužtenka pasyvaus sakramentų priėmimo. Reikia gyvos abstraktavimo galios iš sakramento išgauti tai, kas jame glūdi. Čia ir yra pagrindinė sakramentinio pamaldumo sąlyga. Taigi sakramentas yra tam tikras
Kristaus atstovavimas, tačiau jis nėra prieinamas pasisavinti be dvasinės veiklos.
MŪSŲ DIENŲ FILOSOFIJA NETURI ABSTRAKCIJOS
Kas atsitiko, kad mums prireikė mokytis sakramentų mokslo iš abstraktinių dailininkų? Tai įvyko dėl to, kad modernūs filosofai visiškai nusikreipė nuo abstrakcijos, kaip dvasiškiausio žmogaus pasireiškimo. Modernusis Jean Paul Sartre savo plačioje studijoje neturi net abstrakcijos žodžio (žr. "Being and Nothingness”, Philosophical Library, N.Y. 1956).
Martynas Heideggeris skiria labai daug šilto dėmesio žmogaus gyvenamajai tikrovei, tačiau jis jos neanalizuoja. Žmogų jis labiau supranta kaip poetą, laukiantį įkvėpimo, o ne kaip aplinkos analizuotoją. Nors Heideggeris nori duoti daiktams vardus, tačiau tie vardai nekyla iš daiktų, bet gaunami iš dievų. Dievai, labiau negu daiktai, yra bendrinis žmogaus gyvenimo dalykas ("Existence our Being”, Gateway ed., Chicago, 1949,185-6 psl.).
Heideggeris imasi uždavinio studijuoti Hoelderlino poeziją apie grįžimą namo. Tačiau jis nesiūlo iš tos poezijos daryti kokios nors abstrakcijos. Čia nereikia nei diskutuoti, nei priimti ar atmesti, spręsti ar ieškoti toli siekiančios prasmės (171 psl.). Ta proga jis pareiškia savo pažiūrą į abstrakciją: "Ką poetas pasiekia, to negalima abstrakčiai išreikšti” (190 psl.). Galbūt kad pats poetinis kūrinys yra aukšto lygio abstrakcija, būtent išraiška to, ką poetas yra pažinęs. Tačiau iš Heideggerio pasisakymų aiškėja, kad abstrakcija iš viso nėra aukšto lygio žmogaus dvasinis užsiėmimas.
Iš tikrųjų yra didelis paradoksas, kad mūsų laikų dailininkai, o ne filosofai, mus moko, kaip reikia žiūrėti į daiktus ir ženklus. Neužtenka tik juos kopijuoti, bet reikia stengtis suprasti, kas jie yra ir ką jie sako. Galbūt moderniųjų dailininkų abstraktai mums atrodo rėkiantys ir net gąsdinantys, tačiau tai reiškia, kad jų kūrėjai kažkaip giliai patyrė, kad paviršutiniško žvilgsnio į tikrovę neužtenka.
Dalykas, dėl kurio yra vertingi abstraktiniai menininkai sakramentinei praktikai, yra jų sugebėjimas peržengti jausminę pažinimo ribą ir ją prakalbinti, ieškant jos esmės. Tokio priėjimo reikia ir sakramentiniam pamaldumui.
KANTO SRIUBA NEANALIZUOTINA
Galbūt kad vienas iš pradininkų, kurie išskyrė proto vaidmenį iš žmogaus dvasinės veiklos, buvo Karaliaučiaus filosofas Emanuelis Kantas. Žinoma, dvasinį ir dorinį gyvenimą žmogui jis laikė būtinu dalyku. Tačiau jo dvasingumas nebuvo paties žmogaus pažinimas. Jo nuomone, žmogui dorovės principas ateina kaip imperatyvas, kuriam žmogus turi tik paklusti. Taip pat ir grožio idėja yra tokio pobūdžio dalykas, kuriam žmogaus protinis veikimas nėra reikalingas. Grožio išgyvenime jis skyrė dvi viena su kita nieko bendro neturinčias dalis. Grožis, kaip idealas, ateina žmogui nekintamo imperatyvo forma. Jausminis žmogaus gėrėjimasis yra tokio pobūdžio dalykas, kuriam protingo žmogaus veikimo taip pat nereikia, užtenka tik skonio, kuris kiekvieno žmogaus gali būti skirtingas.
Šiai galvosenai suprasti Kantas duoda pavyzdį apie sriubą. Sriuba yra skani dėl to, kad į ją yra įdėta įvairių prieskonių. Bet ta sriuba gali būti nesveika. "Apie sriubą, kurios skonis buvo pastiprintas prieskoniais ir kitais priedais, sakoma, kad ji yra skani. Tačiau mes sutinkame, kad ji gali būti nesveika. Nors šis patiekalas patinka pojūčiams betarpiškai, bet jis nepatinka tarpiškai, t.y. protiniu požiūriu, nes sukelia pasekmes” (Immanuel Kant. "Analytic of the Beautiful”, Bobbs-Merrill Co., Indianapolis, New York, 1963, 9 psl.).
Mintis, kuriai šiuo pavyzdžiu Kantas atstovauja, yra ta, kad "skonio sprendimas neduoda pažinimo nei teorine, nei praktine prasme. Malonumą turi ir gyvuliai” (11 psl.). Išvada, kurią jis iš šio pavyzdžio padaro, yra tam tikras atskyrimas malonumo nuo dorovingumo, mandagumo nuo tinkamumo ir t.t. (12 psl.). Iš skanumo negalima spręsti apie valgio tinkamumą. Taigi skonio pajutimas ir protingumas neturi betarpiško ryšio.
Nėra šio rašinio uždavinys kritikuoti Kanto galvoseną, įrodant jos trūkumus. Galime tik klausti, ar protinis pažinimas apie sriubos nesveikumą neateina taip pat kokios patirties keliu. Mūsų uždavinys yra tik pastebėti, kad ši filosofija nėra palanki abstraktinių dailininkų nusiteikimui mėginti ką nors vertingo ir galiojančio įžvelgti apraiškose. Ši filosofija taip pat nėra palanki sakramentinei mistikai rasti dvasinės prasmės valgyme ar kuriame kitame apčiuopiamame dalyke.
DAILININKO ELSKAUS SAVĘS ANALIZAVIMAS
Prieš keletą metų man teko girdėti dailininko Albino Elskaus paskaitą, kai kurių jo darbų parodymo proga Čikagoje. Jo pasakojimas apie tai, kaip jis prieina prie savo kūrinių įvykdymo, buvo gera proga stebėti, kaip dailininkui vyksta procesas, kuris užsibaigia abstraktiniu kūriniu. A. Elskus į savo meniškus uždavinius žiūri labai rimtai. Jis nesiliauja save klausinėjęs, ką jis daro, kodėl jis tai daro, ir nesitenkina vien klausimu, kaip tai padaryti.
Klausydamas jo kalbos, kartais gauni įspūdį, kad jis kiek nejaukiai jaučiasi tarp savo labai gausių bažnyčių vitražų ar mozaikų, kurių jis yra padaręs JAV ir Kanadoje. Jis norėtų gilesnio atitikmens tarp savo dvasios ir tų simbolių, kuriuos jis vaizduoja ir kurie nieko nesako nei jam, nei juos užsakiusiam klebonui.
Dėl to paskutinėje savo darbų stadijoje jis nori eiti į gilesnį atitikmenį tarp savęs ir kūrinio. Klausant jo kalbos, buvo galima suprasti, kad jam rūpi išreikšti tai, ką kalba paprastas daiktas.
Ta proga jis papasakojo vieno nedidelio vitražo kūrimo istoriją. Tą vitražą užsakęs žmogus jam paliko visišką laisvę pasirinkti ir kūrinio temą, ir jo atlikimo pobūdį. Beieškant, ką jis turėtų vaizduoti, jam kilo savo tėvo prisiminimas. Tėvas rūpestingai pjovė obuolį pusiau, kad juo galėtų pasigardžiuoti. Ir taip jo vaikystėje matytas paprastas obuolys suteikė jam įvairių vaizdinių temų. Čia buvo ne tik perpjautas obuolys, bet ir tai, kad jis yra išaugęs iš obels žiedo, kurį apvaisino bitė. Taip visi šie objektai atsiranda jo vitraže. Žiūrint į šio kūrinio projekciją ir klausant dailininko savęs analizės, ateina galvon mintis apie filosofą, kuris nesitenkina iš bet kur kilusia idėja, bet nori išgauti pilnesnę tiesą, kurią jam sužadina obuolio valgymas. Rožės žiedas, ne tik žydintis ir vystantis, bet ir vėl atgyjantis, galbūt yra geras Elskaus pastangų simbolis.
Viena. Belvedere rūmai. I. Kairytės nuotr.
Atsakomybė tiesai, kuri mums ateina iš mus supančio pasaulio, ir pastangos ją kiek galima geriau suprasti, yra Elskaus meniškų pastangų uždavinys. Šitoks abstraktinis menas yra abstrakcija filosofine prasme. Tai reiškia, kad savo mąstymą reikia pradėti nuo konkrečios apraiškos, tačiau nepasilikti tik betarpiškose jos apraiškose, o eiti gilyn ir tolyn.
PICASSO REIKŠMĖ
Kas yra būdingiausia Picasso kūryboje, o gal jo asmenybėje? Kai kas atsakys, kad tai yra jo keistumas. .. Bet tas jo keistumas yra ne jausminis, ne jo paskendimas kokiame reginyje, bet jo protinis keistumas. Picasso tapyba liudija jo proto pastangas išanalizuoti tą reginį, kurį jis piešia, ir atrasti, kas jame yra esminga. Dėl to jis savo vaizduojamą objektą sukinėja į įvairias puses, tarsi norėdamas išsisaugoti vienašališko įspūdžio. Niekas jam nėra taip būdinga, kaip neperkalbamas noras tobuliau pažinti objektą ir pavaizduoti jį ne taip, kaip jis jį mato, bet greičiau kaip jis jį supranta.
Jo garsusis kūrinys "Guernica” yra ne tiek paminklas subombarduotam miestui, kiek ištisa Vakarų kultūros istorija, siekianti net Minojaus kultūrą (Anthony Blunt. "Picasso’s Guernica”, Oxford Univ. Press, New York, 1969, 44 psl.). Čia Picasso ne tiek kuria atskiras abstrakcijas, kiek įvairias abstrakcijas sujungia į vieną istoriją su buliaus ir žirgo kova, su šaukiančia moteria ir sumindžiotu vyru.
Šio kūrinio gimimo istorija liudija, kad čia yra ne reginio ar įspūdžio pavaizdavimas, bet ilgai užtrukusi protinė studija. Besiruošdamas šiam kūriniui, Picasso yra padaręs (ir neišmetęs) 46 škicus. Ir pačią kompoziciją jis yra bandęs net septynis kartus, ligi priėjo prie jį patenkinančios formos. Visos šio kūrinio studijos yra išlikusios (28 psl.).
Galbūt labiausiai nelaukta mintis, kurią A. Blunt pateikia, analizuodamas šį kūrinį, yra jo sąryšis su nukryžiavimu. Tam santykiui paliudyti jis randa pagrindą kai kuriuose jo parengiamuosiuose škicuose ir taip pat galutiniame atvaizdavime. "Tuose raižiniuose kryžius yra įjungtas į buliaus kovą” (57 psl.). Atmesta sumindžioto žmogaus ranka, kuri yra ne sugniaužta, bet atgniaužta, Bluntui duoda pagrindą šį vaizdą jungti su Kristumi.
SAKRAMENTAI NEVEIKIA BE ŽMOGAUS
Čia mes nesvarstome klausimo, ar dailininkai, atsidėdami abstrakto kūrybai, yra savo tapybinės veiklos ribose. Vaizduojamasis menas vis tiek negali apsieiti be vaizdinio priėjimo prie savo objekto. Ar abstraktiniai dailininkai veikia savo srityje ar ne, bet jie, susidomėdami abstrakcija, tikrai veikia žmogiškoje srityje.
Šio rašinio tema yra sakramentinis pamaldumas. Abstraktiniai dailininkai mus moko didesnio dvasinio aktyvumo sakramentinėje praktikoje. Sakramentus priimančio žmogaus dvasinio aktyvumo reikšmę teisingai aptaria A.M. Rouget, O.P., šiuo neigiamu posakiu: "Jei žmogus neturi tikėjimo ir vidinio sielos judesio, tai jis negali gauti sakramentinės malonės, net jeigu liturginės apeigos yra tobulai tokios, kokios turi būti” ("Christ in His Sacraments”, Fides Publ., Chicago, 1958 m., 35 psl.).
Tačiau tokių pasyvių dalyvių yra pilnos mūsų mišios. Jų daugumui trūksta moderniųjų dailininkų polėkio aktyviai suprasti, ką jie mato ir kur jie dalyvauja. Mūsų sakramentiniam pamaldumui trūksta abstraktavimo arba dvasios išskyrimo.
Šiame rašinyje mes nesvarstome klausimo, ar krikščioniškieji sakramentai tikrai turi tą malonę, kurią jie vaizduoja. Tai mums užtikrina katalikų tikėjimas. Tačiau nepaisant teisingai suprasto sakramentinės malonės realumo, yra ir filosofiškai, ir religiškai tikra, kad sakramentai yra ženklai. Jie yra realūs, bet vis tiek tik ženklai. Tačiau joks ženklas neveikia automatiškai. Raudoni ženklai, stovintieji prie kelio, automatiškai nesustabdo automobilio, jeigu vairuotojas, raudono ženklo paveiktas, jo nesustabdo. Dėl to teisinga yra Rougeto ženklo filosofija: "Natūralus ženklas atstovauja, bet nieko nedaro... Jis padaro (ir tai tik metaforiškai) ne ką kita, o tik pažinimą, kurį tik viena valia gali padaryti. Tai mums primena, ką mes dažnai pamirštame, jog nėra natūralu, kad ženklas būtų veikėjas” (21 psl.).
Taigi sakramentai neveikia be žmogaus. "Sakramentai yra atremti natūraliais simboliais (maudymu, patepimu, valgymu, prisipažinimu ir atleidimu, gydymosi priemone, hierarchija, vedybų pokyliu). Šie simboliai yra sutinkami visose religijose ir gali būti visur pritaikyti” (44 psl.).
IŠVADA
Ko šis dailininkų fenomenas mus moko sakramentinėje srityje? Abstraktinio meno apraiška šiandien yra toks platus ir visuotinis reiškinys, kad į jį tenka žiūrėti kaip į vieną mūsų laiko ženklą, kurį reikia mokytis skaityti. Šis fenomenas reiškia gilesnį žmogaus dvasios pabudimą. Čia nėra toks pabudimas, kuris pasirodė renesanso pradžioje ir kuris virto romantiškomis meno apraiškomis. Tai buvo pabudimas grynai pojūčių išgyvenimui ir tai tragikai, kuri išeina vien iš pojūtinio žmogaus sampratos. Tos kultūros filosofu reikia laikyti Hegelį. Jis analizavo pojūtinį žmogų ir jį lydėjo jo krizėse, iš to jokios dvasinės naudos negaudamas. Romantinės kultūros žmogui jo religingumas atėjo ne iš jo santykio su gyvenama tikrove. O abstraktinis dailininkas iš savo tiriamos tikrovės išgauna kartais ligi paties vaizduojamo objekto gelmių einančią tiesą. Kartais, pasak Gilsono, jis pasiekia pirminę medžiagą.
Ką tai sako sakramentinei praktikai? Pagrindinė pamoka, kurią šiam tikslui mes gauname iš abstraktinio meno dailininkų, yra dvasinis aktyvumas. Mes neturime apstulbti sakramento akivaizdoje, bet prieš jį atsistoti aktyvūs. Mes turime sugebėti save paklausti, ką šis sakramentas sako ne apskritai, bet man pačiam šiose mano gyvenimo aplinkybėse.
Žinoma, iš dailininkų abstrakto mes turime mokytis sakramentinei praktikai ne visko. Nėra reikalo, kad mes pasektume visomis tomis analizėmis, kurias jie išskaito iš savo aplinkos. Sakramentinė realybė yra religinė ir krikščioniška realybė, dėl to ir jos analizavimas neturi išeiti anapus tų ribų. Šito jos supratimo bei vertinimo mes negalime tikėtis iš abstraktinių dailininkų. Tačiau jie gali mus pamokyti savo protinio aktyvumo, kuriuo jie žvelgia j savo vaizduojamąją tikrovę. Jie gali mus pamokyti individualaus protinio aktyvumo.
Neigiamai išsireiškiant, jie gali mums būti naudingi, kad neitume į sakramentinę tikrovę su tokia pasyvia dvasia, kokią apibūdina prancūzų rašytojas Michel Proust, sakydamas, kad mes, eidami į bažnyčią, prieš tai paimame miego piliulių ("Pleasures and Regrets”. Ecco Press, N.Y., 1948 m., 204 psl.).
Su dėmesiu kasdienybei susitinka Kari Lehman, svarstydamas klausimą, kaip mes krikščionišką žinią galime perduoti netikintiesiems. Jis sako, kad "Dievo malonės vieta yra tarp nereikšmingos ir žemos kasdieninės veiklos. O apreiškimas yra taip pat ir išsiaiškinimas savo egzistavimo prasmės” ("The Pastoral Approach to Atheism”, Paulist Press, Glen Rock, N.J., 1967 m. 94 psl). Tame pačiame puslapyje Lehman priduria, kad "perdėtai liuksusinį pamaldumą reikia sugrąžinti į paprastumą”.
Į moderniosios visuomenės kontakto praradimą tarp savo dvasingumo ir gyvenamos tikrovės yra atkreipęs dėmesį didelis mūsų laikų teorinis visuomenininkas Gustav Gundlach, S.J. Jis rašo: "Atpirkimo malonė asmenyje ir visuomenėje yra suvokiama taip prakilniai, kad su ja palyginta bet kuri natūralinė tikrovė atrodo tik antraeilis dalykas žmogaus dėmesio centre. Buvimas ir veikimas pasaulietiškoje srityje tada atrodo, kaip skausmingas Kristaus išsižadėjimas, spaudžiant įvairiems gyvenimo reikalams. Tikrasis žmogaus gyvenimas tada pasidaro tik pilnas atsidavimo žvilgsnis į malonę, kuri kyla iš sakramentų. Veikimas pasaulyje tada pasidaro tik antraeilis dalykas, tik krikščioniškojo gyvenimo nuotrupa. Jis tada neatrodo, kaip tikroji veikla ir ne kaip vidinis malonės apipavidalinimas” (Johannes Schwante. "Gustav Gundlach, S.J.”, Ferd. Schoeningh, Muenchen, 1975 m., 206 psl.).
Tai Gundlach yra pasakęs ne sakramentinės praktikos, bet visuomeninio apsileidimo reikalu, tačiau tai, ką jis čia sako, yra teisinga ir sakramentiniu požiūriu. Žiūrėjimas į pasaulinius dalykus, kaip į krikščioniško gyvenimo nuotrupas, negali neatsiliepti ir sakramentinei praktikai.
Dėl to į dailininkų gaivališką pasinešimą išskaityti prasmę jų matomoje tikrovėje reikia žiūrėti kaip į naudingą perversmą Vakarų kultūroje. Jis gali turėti vertingų atsišakojimų įvairiose gyvenimo srityse. Jis gali mus išmokyti su didesniu dėmesiu žiūrėti ne tik į daiktus, bet ir į žmones.