JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Lapkričio pradžioje yra dvi prasmingos šventės: Visi šventieji ir Vėlinės. Visų šventųjų diena mums turėtų būti ypatingai miela ir artima, nes mes čia prisimename visus danguje esančius šventuosius; ne tik tuos, kurie Bažnyčios yra paskelbti šventaisiais, bet ir visus kitus, kurie yra danguje, taip pat savo gimines, draugus ir artimuosius. Juk visi, kurie nueina į dangų, jau yra šventieji, kai kurie net gali būti šventesni už tuos, kurie yra kanonizuoti. Jeigu kam, išėjusiam į amžinybę, iki šventumo ko nors dar trūksta, jeigu jis žemėje nespėjo atsilyginti už savo nusikaltimus bei netobulumus, tai jis užsipelnytą bausmę atlieka skaistykloje. Jie jau yra kandidatai į šventuosius. Skaistykloje jie ruošiasi eiti į dangų. Juos visus mes prisimename Vėlinių dieną.
Šios dvi šventės yra Apaštalų tikėjimo išpažinime minimo "šventųjų bendravimo” pagrindas. Mat Kristaus įsteigtąją Bažnyčią sudaro trys skirtingos žmonių grupės: triumfuojančioji Bažnyčia danguje, kenčiančioji Bažnyčia skaistykloje ir kovojančioji Bažnyčia čia, žemėje. Šios trys skirtingos Bažnyčios dalys priklauso tam pačiam mistiniam Kristaus Kūnui, tai pačiai visuotinei Bažnyčiai. Tarp jų yra glaudus bendradarbiavimas, vadinamas šventųjų bendravimu. Ryšys tarp šių trijų Bažnyčių, ar Bažnyčios dalių, yra tikėjimo tiesa, nes, kaip minėjome, Apaštalų tikėjimo išpažinime sakoma: "Tikiu šventųjų bendravimą”.
Kaip tas bendravimas pasireiškia ir dėl ko jis vadinamas "šventųjų”? Su triumfuojančia Bažnyčia danguje mes bendraujame, gerbdami tuos tikėjimo didvyrius, kurie jau yra pasiekę savo tikslą, ir prašome jų užtarimo. Jeigu mes, šios žemės keleiviai, kovojančios Bažnyčios nariai, galime iš Dievo išprašyti įvairių malonių ne tik sau, bet ir kitiems, tai dar galingesnės maldos turi būti šventųjų, kurie yra daug artimesniuose santykiuose su Dievu. Kaip
Marijampolės bažnyčia, papuošta iškilmėms, perkeliant pal. Jurgio Matulaičio palaikus iš kriptos sienoje į altorių ir švenčiant krikščionybės 600 metų sukaktį. Jurgio Lendraičio nuotr.
minėjome, tarp tų danguje esančių šventųjų yra ir mūsų giminių, draugų, pažįstamų. Jie, be abejo, nebus indiferentiški protingiems mūsų prašymams ir, kiek galėdami, padės.
Šventieji, esantys danguje, bendrauja ir su kenčiančia Bažnyčia, užtardami pas Dievą skaistyklos sielas ir prašydami sutrumpinti jų kančias, kad greičiau galėtų pasiekti savo tikslą — susitikti su jais danguje ir drauge garbinti savo Kūrėją. Teologai sako, jog didžiausia kančia sieloms skaistykloje yra ta, kad jos dar negali regėti Dievo. O jos, atsiskyrusios nuo savo kūno, jau labai gerai supranta, kad didžiausia ir vienintelė laimė bei tikslas — regėti Dievą ir gyventi kartu su juo. Skaistykloje esančios sielos jau nebegali nieko užsipelnyti, jos gali tik kentėti ir savo kentėjimais atsilyginti už praėjusio gyvenimo klaidas. Tad šią kenčiančią Bažnyčią galėtume pavadinti ir pasyviąja Bažnyčia. Jos nariai gali tik pasyviai kentėti, bet abiejų kitų Bažnyčių nariai jiems gali aktyviai padėti. Mes galime jiems Dievo malonių išprašyti ne tik malda, bet ir aukomis bei gerais darbais, o ypač šv. mišių auka. Tos sielos, baigusios savo apsivalymo laiką ir patekusios į dangų, savo buvusių geradarių neužmirš, bet stengsis savo maldomis ir užtarimu atsilyginti.
Mes, kovojančios Bažnyčios nariai, ir čia, žemėje, bendraujame vieni su kitais. Visi, būdami to paties mistinio Kristaus Kūno nariai, tam tikra prasme dalyvaujame vieni kitų nuopelnuose, kokiu nors būdu kenčiame už kitų nuodėmes ir stiprėjame kitų gautomis malonėmis. Visų trijų Bažnyčios dalių nariai yra vadinami šventaisiais, nes šventumas yra kiekvieno tikslas. Tik tie yra arba bus tikrieji Bažnyčios nariai, kurie yra arba bus šventi. Todėl Kristaus įsteigtąją Bažnyčią galime pavadinti šventųjų Bažnyčia. Bet teologas Kari Rahner, S.J., šioje žemėje esančią kovojančią Bažnyčią yra pavadinęs ir "nusidėjėlių Bažnyčia”. Tai tiesa. Visi šios žemės keleiviai yra nusidėjėliai. Kristus ir įsteigė Bažnyčią tam, kad ji padėtų nusidėjėliams pakilti iš savo paklydimų ir tapti šventais.