BERNHARD VOGEL
Knyga išleista Vokietijoje. Bendradarbiavo net 24 autoriai. Jiems buvo duota tema: "Kas iš tiesų yra Dievas?” Vienas iš autorių yra ir politikas Reinlando-Pfalzo švietimo ministras. Jis nagrinėja, kokią įtaką turi į mūsų laikų politiką Dievas. Žodžiu "politika” jis apima ne tik tarptautinę ar valstybėje veikiančią partijų politiką, bet ir visuomeninio organizacinio gyvenimo ir veiklos politiką. Tai, be abejo, liečia ir mus, lietuvius, mūsų organizacinį bei politinį gyvenimą ir veiklą. Todėl ir mes galime ir turime klausti save: "Kas iš tiesų yra Dievas?” Ar jis turi kokią nors įtaką mūsų veiklai? Kokią įtaką jis galėtų ar turėtų daryti? Pažiūrėsime, kaip tuo klausimu galvoja ir pasisako minėtas švietimo ministras Bernhard Vogel.
Vertėjas J.K.
Be abejo, politikoje visų pirma reikia stengtis rasti konkrečius atsakymus į iškylančius gyvenamojo meto reikalavimus. Šitaip suprantant "politiką”, prie gero politinio tono dabar priklauso neminėti Dievo. Yra plačiai įsišaknijusi pažiūra, kad politikas turįs iš savo veiklos skliausteliais išjungti Dievą ir tikėjimo klausimus. Visai neprotingu politiku laikomas tas, kuris viešai, ypač rinkiminės propagandos metu, kalba apie Dievą. Čia vyrauja jausmas, kad Dievui čia ne vieta.
Mano nuomone, šitoks nusistatymas yra visai kvailas. Dar blogiau — jis yra negarbingas. Mūsų krašte (Vokietijoje. J. K.) daugumas žmonių yra įsitikinę, kad Dievas yra. Todėl negalima jo skliausteliais išjungti iš politinių sprendimų srities, t.y. neatsižvelgti į Dievą arba jį nutylėti.
Daug vyrų, buvusių partizanų eilėse, buvo išgaudyti, o kiti viešai iššaudyti ir Šėtos miestelio turgavietėje visų išniekinimui pamesti. Ėjo visos apylinkės žmonės jų lankyti, nors iš tolo sudiev pasakyti; ėjo motinos iš tolo atsisveikinti su savo sūnumis.
Yra visai tikras dalykas, kad Dievas ir tikėjimas krikščionių religijose šiandien yra vargiai pastebimas, kad jis būtų mūsų šimtmetį formuojanti ir įtakuojanti jėga. Per daug visokių baisių dalykų atsitiko ir atsitinka mūsų pasaulyje, kad krikščionys galėtų didžiuotis Dievo įtaka. Tačiau nereikia užmerktomis akimis praeiti ir pro tą faktą, kad tikėjimas Dievu lemiamai įtakojo ir tebeįtakoja gerą dalį moderniojo visuomenės gyvenimo. Tikėjimas Dievu suvaidino jeigu ir ne paskutinę, tai vis dėlto lemiamą įtaką visoms didžiosioms idėjoms, politiniams sąjūdžiams ir net supasaulietinimo srovėms nuo pat apšvietos ir prancūzų revoliucijos laikų.
Šitas tikėjimas Dievu ir jo įtaka pasauliui glūdi ne vien krikščioniškus įsitikinimus formuojančiuose kanonuose. Kaip iš viduramžių vieno tikėjimo pasaulio iškilo modernusis daugeriopas visuomenės pasaulis, taip lygiai prasiveržė į pirmąsias eiles ir asmeniškas, individualus paskiro žmogaus tikėjimas. Antrasis Vatikano susirinkimas stipriai pabrėžė visiškai asmenišką kiekvieno krikščionio atsakomybę už savo tikėjimą. Tai tam tikra prasme atnešė tikėjimo suindividualinimą, suasmeninimą ir tuo pačiu atsakė į mūsų visuomenės padėtį.
1945 m- vasario 2 dieną buvo nužudytas jėzuitas Alfred Delp. Prieš pat mirtį savo užrašuose jis pasakė tai, kas šiandien vargais negalais pradedama suprasti: "Su vidurinių amžių ankstyvesniųjų laikų santvarka sudužo daug daugiau negu vaisingų tradicijų sistema. Vakarų pasaulio žmogus liko be tėvynės, benamis, nuogas, nebesaugus. Jis jauste jaučia stokojąs savo tėvynės ir saugumo ir stengiasi pats sau statytis namus”.
Šitaip Delp pasako, kad yra dingusios žmogaus gyvenimą saugančios sienos, nebent kas pats sau vėl jas pasistatytų. Taip jis rašė ne vien žiūrėdamas į 1933 ir 1945 metų laikotarpį. Į klausimą, kaip tai suprasti, Delp taip atsakė: "Šito laiko išdava yra tokia: turi kilti didelė vidinė aistra Dievui ir jo garbei. Aš turiu sutikti Dievą nauju, asmenišku būdu. Aš turiu nugriauti tarp manęs ir Dievo tebestovinčias sienas. Nutylimas išlygas reikia sunaikinti be jokių pėdsakų. .. Manyje turi augti intensyvus dieviškas gyvenimas, kaip tikėjimas, viltis ir meilė. Visa tai turi glaudžiai susijungti su mano gyvenimu, su mano temperamentu, su mano gabumaias, klaidomis, ribotumais, kaip ir su mano aplinkos daiktais; susijungti į naujos santvarkos vaizdą, kuriam įgyvendinti noriu skirti savo tarnybą”.
Būtų labai paprasta ir lengva išleisti klausimą: "Ar pakaktų kiekvienam žmogui tik sau pačiam statytis namus?” Ar Delpas rado tokius nuostatus, kurie jam galėtų padėti gyventi, kaip mūsų bendruomenės nariui? Ar mums nereikia kokio nors aplamai visiems galiojančio plano, ar kokių aiškių aptarimų, kurie būtų ir politinei bendruomenei gairės, ir pagalba politikui vadovautis savoje veikloje?
Nesupraskite manęs klaidingai. Krikščioniui, manančiam, kad jis žino, jog Dievas nenubloškė jo į beprasmį pasaulį, kaip kokių anoniminių jėgų sviedinį, tikėjimas yra pagalba ir taisyklė elgesiui. Bet kaip yra su tais, kurie nepatyrė tikėjimo malonės? Atsižvelgiant į tokius ir klausiant, ar pageidautinas ir reikalingas visuotinis visus žmones įpareigojantis vienas planas, aš, kaip krikščionis politikas, aiškiai pasisakau — nei Nereikalingas. Ir negalimas. Laisvai demokratijai išsilaikyti visų piliečių laisvas susitarimas pagrindiniais ir principiniais klausimais nėra reikalingas ir net neįmanomas. Betgi yra reikalinga ir pakanka susitarti dėl tam tikro skaičiaus visiems prisilaikytinų elgesio ir veiklos nuostatų. Vakarų demokratijose kaip tik ir nėra vienodo įsitikinimo pasaulėžiūros, tautinės kultūros, bendruomeninės ir ekonominės sistemos klausimais. Nuomonės skiriasi. Tos demokratijos yra religingos ir kultūriškai pluralistinės.
Šiaurės Amerikos kolonistų dauguma bėgo iš savosios tėviškės kaip tik dėl savo religinių įsitikinimų, kurie ten buvo varžomi. Jie kūrė Jungtines Valstybes, jausdami pareigą gerbti kiekvieno piliečio sąžinę, t.y. užtikrinti tikėjimo, pažiūrų ir jų išpažinimo laisvę. Pirmoji Amerikos konstitucijos pataisa įsakmiai draudžia kongresui išleisti įstatymus, kuriais primestų visiems vieną kokią religiją, kurie varžytų religinę praktiką, ribotų žodžio ir spaudos laisvę, varžytų piliečių teisę taikiai susirinkti. Beveik visos pataisos sekė šiuo pavyzdžiu.
Vieton vienbalsio sutikimo pagrindiniuose principiniuose dalykuose, reikia pratintis laikytis demokratišką sugyvenimą lemiančių svarbių elgesio ir veiklos būdų, ypač visada būti pasirengus pakęsti kitaip galvojančius. Rinkimus pralaimėjusi mažuma iš anksto yra nusiteikusi pasiduoti laimėjusiai daugumai. O tai remiasi tuo, kad mažuma žino, jog jai nėra ko baimintis, kad dauguma susiaurins jos svarbiausius principus. Net ir katalikų bei protestantų pokario susibūrimas į vieną politinę partiją buvo įmanomas ne todėl, kad jie būtų principiškai susitarę teoriniais klausimais, bet tik todėl, kad iš anksto abi pusės buvo tikros, jog nei viena, nei kita tais klausimais nebandys prievartauti kitos.
Mūsų šimtmetyje demokratija išsivystė JAV, Anglijoje ir visoje Vakarinės Europos žemyno dalyje. Ji reikalauja laisvai reikštis politiškai ir pasaulėžiūriškai pagrįstoms pažiūroms. Anot Niehbur, prie demokratijos esminių į akis krintančių bruožų priklauso partijų sugebėjimas laisvai lenktyniauti. Kita vertus, partijoms reikia nuosaikaus budrumo. Demokratija nuolat žingsniuoja siaura briauna tarp pavienių reikalaujamos politinės laisvės ir tarp šitai laisvei išlaikyti būtinai reikalingo pastovumo. Būtų galima patvirtinti daugeliu pavyzdžių, kaip laisvės laipsnį nustato visuomenės sutarimo stiprumas.
Pagal konstituciją besitvarkančioje modernioje valstybėje žiūrima apsaugoti kiekvieno piliečio įsitikinimus ir sąžinę. Tai padaroma, toleruojant skirtingas grupes, to reikalaujant valstybės vidaus sugyvenimui. Laisvė paliekama ten, kur neįmanoma pasiekti visiškos vienybės, kai valstybė nevaržo, o palaiko kaip labai vertingą, o ne žalingą dalyką susidaryti ir skleisti asmeniškus įsitikinimus ir pagal tuos įsitikinimus veikti. Į valstybės tolerancijos ribas įeina ir kitų teisės, pvz., visuomenės ir dorovinės teisės, kurios yra šitos visuomenės tvarkos pagrindai. Bet vien tik formalių valdžios įstaigų nepakanka užtikrinti visuomenei reikalingą vienybę. Dar reikia, kad piliečiai būtų subrendę, kad jie turėtų susidarę savą nuomonę ir savus įsitikinimus.
Šiuo metu (1986) pasaulį neraminąs netikrumas ir nesaugumas verčia paklausti, ar gali visuomenė pasitenkinti ir apsiriboti, vien tik garantuodama piliečiams išorinę laisvę. Ar tai ne per maža? Ar tai nėra išsisukimas iš problemos, kad žmogus gali turėti visas demokratines laisves, bet nesugebėti jomis naudotis? Ir gerai veikiančios organizacijos, ištirtos ir prasmingos suderintos tvarkos sistemos lieka lėkštos ir tuščios, kai jose gyvenančios visuomenės sambūriai neįstengia savo rėmų pripildyti vertybėmis. Tai nėra priekaištas valstybei, iš kurios daugelis per daug reikalauja. Tai yra kritiškas klausimas visoms mūsų visuomenę palaikančioms jėgoms. Tas klausimas liečia mus visus ir tuo pačiu krikščioniškas bažnyčias. Šios problemos negali išvengti nė politikas. O jis linkęs išsisukinėti, nutylėdamas savo branginamas dvasines vertybes... Lengva apšaukti "ideologu” tą politiką, kuris, dėstydamas politinius reikalus, įjungia ir pasaulėžiūrines, religines vertybes. Politikui tikrai reikia būti drąsiam prisipažinti prie popiežiaus enciklikos "Pacem in Terris” (Taika žemėje) ir sakyti, kad šio pasaulio taika tik tada bus užtikrinta, kai bus sąžiningai laikomasi Dievo nustatytos tvarkos.
Ar tuo pateisinama tik tokio politiko veikla, kuris atvirai išpažįsta Dievo nustatytą santvarką? Jokiu būdu. Ir visą krikščionišką atsakomybę jaučiąs politikas gali prisidėti prie tokių veikėjų, kurių vertybės ir įsitikinimai yra kitokie, jei tik jie nuoširdžiai rūpinasi artimo ir visų žmonių gerove.
Nesu teologas. Negaliu leistis gvildenti ginčijamo klausimo, ar aš Dievą susitinku tiktai asmeniškai, ar jis man apsireiškia ir santykiaujant su žmonėmis. Man atrodo, kad Dievas susitinka su mumis tiek mūsų artimuosiuose, tiek kituose žmonėse. Manau, kad tikrasis politiko uždavinys yra eiti į žmones bei rūpintis jų gerove.
Paulius VI 1967 m. Velykų enciklikoje rašė: "Mūsų dienų žmonės ilgisi išsilaisvinti iš skurdo, užsitikrinti pragyvenimą, sveikatą, pastovų darbą, apsaugą nuo staigių, žmogišką orumą pažeidžiančių nelauktų situacijų, nuolat stiprėjantį savo pajėgumą, geresnį auklėjimą. Žodžiu — daugiau darbų, mokslo, daugiau turto turėti ir tokiu būdu padidinti savo autoritetą. Ir vis dėlto didelis žmonių skaičius yra pasmerktas gyventi tokiose sąlygose, kad visi jų troškimai pasilieka tik tuščios svajonės”.
Toks yra popiežiaus įspėjantis atsišaukimas į bažnyčias, į visus tikinčiuosius, į politikus ir į visus geros valios žmones, net ir nepriklausančius jokiai krikščioniškai Bažnyčiai.
Dar kartą cituoju Alfred Delp žodį didelį atgarsį sukėlusiame straipsnyje "Bažnyčių likimas”. "Joks žmogus netikės skelbiamo išganymo bei Išganytojo, iki mes iki kraujo neplušėsime, fiziškai, dvasiškai, sociališkai, ekonomiškai, doroviškai ir kitaip tarnaudami visaip sergantiems žmonėms”.
Rūpintis "Bažnyčių likimu” nėra vien sielotis Bažnyčių įstaigomis. Tai yra susirūpinimas visų krikščionių likimu. Tai reiškia, kad kiekvienas, ypač mes, politikai, esame šaukiami rimtai žiūrėti į savo pašaukimą tarnauti žmonijai. Politikui nevalia apriboti artimo meilės įsakymo pareigų vien tik pamaitinant alkstančius, aprengiant nuogalius ar numetant medžiaginę išmaldą. Artimo meilės įsakymas įpareigoja politikuoti artimo labui. Politikas savo santykius su Dievu vysto, stengdamasis veikti taip, kad šiame pasaulyje įsigalėtų teisinga visuomenės santvarka.
Nė kiėk neabejojant, galima sakyti, kad šiuo metu krikščioniška veikla pasaulyje smarkiai kaitaliojasi. Asmeniška gera valia, privatus tikėjimo dalykuose uolumas ir padorus savo gyvenimo tvarkymas dar nėra pakankamai gera politika. Dar reikia į politinę sritį įtraukti bendruosius krikščioniškus nusiteikimus. Vien krikščioniškas žmogaus elgesys dar nieko nepasako apie jo politinę išmintį, net ir šimtų krikščionių bendradarbiavimas savaime dar nesukurs geros politikos. Jokiu būdu negalima taip veikti, tartum norėtum sukrikščioninti pasaulį politinėmis priemonėmis. Savo krikščionybę rimtai imąs politikas rūpinsis tarnauti visiems žmonėms (ne vien savo partijai), net ir tiems, kurie jo krikščioniškomis idėjomis nė kiek nesidomi ar net joms priešinasi ir jas atmeta. Galų gale jo politika nebus vertinama pagal tai, kiek ji buvo krikščioniška, o pagal tai, kiek ji buvo gera, tikslinga, ar ji nuoširdžiai siekė gero tikslo ir buvo garbinga, ar jo veikla buvo atvira ir pripažino kitaip galvojančių laisvę.
Krikščioniui politikui tenka laikytis vis didesnio ryžto tarnauti visuomenės labui, kad jam pasisektų išvystyti ir įvykdyti geresnį politinį planą. Tik šitaip jis teisingai atliks sau patikėtą uždavinį, o ne skelbdamasis esąs geresnis už kitus krikščionis.
Visos pasaulio istorijos galas ir tikslas yra Kristus. Politikas ryžtasi tam tikslui veikti. Bet mūsų istorija yra pasikeitimų bei perversmų ir revoliucijų istorija. Todėl reikalinga kurti tokias sąlygas, kad jose žmogus galėtų išsilaikyti. Toks yra kilnus ir garbingas krikščionio politiko uždavinys ir tokia pareiga. Tas uždavinys nėra tik vieną kartą užduodamas ir žingsnis po žingsnio pamažėle vykdomas. Kiekvieną istorijos laikotarpį, kiekvieną žmonijos vystymosi dešimtmetį, kasmet ir kasdien tas uždavinys duodamas iš naujo ir iš naujo spręsti, kol gyvuos pasaulis. Sprendimų ieškojimui nebus galo.
Tik savim pačiu remdamasis, pats vienas žmogus turėtų žūti. Tik bendruomenėje gyvendamas, jis gali išsilaikyti. O tai reiškia, kad pagrindiniai bndruomenės ryšiai nėra palikti kiekvieno žmogaus gerai valiai apspręsti. Ryšiai su kitais žmonėmis yra pačios prigimties iš anksto nustatyti. Žmogus negali gyventi be bendruomenės ir nesiderindamas su kitais. Šią mintį galima pagilinti ir paryškinti auklėjimo politikos pavyzdžiu. Visos auklėjimo priemonės tarnauja padėti žmogui išvystyti save. Tai prasideda šeimoje, paskui prisideda Bažnyčia ir mokykla. Bet sėkmingas savęs išvystymas reikalauja sukurti tokias gyvenimo sąlygas, kurios įgalina žmogų geriau realizuoti visas savo jėgas ir gabumus. Viduramžiais Europos dvasiškai uždarame pasaulyje žmogus galėjo jaustis įsijungęs į krikščioniškų normų sistemą, iš jos pasisavinti savo elgesio mastus. Ano meto pasaulis žmogų palaikė ir formavo. Šiandien tokio pasaulio ir tokios vienybės bei apsaugos nebeturime.
Pagrindinę politiko uždavinio problemą aiškiau nušviečia gailestingojo samariečio Evangelijoje pavyzdys. Tas samarietis pasielgė pavyzdingai. Plėšikų ne tik apiplėštą, bet ir sumuštą, sužeistą, pakelėje pamestą jis ne tik aptvarstė, bet ir nugabeno tartum į mūsų laikų motelį, apmokėjo jo kambarėlį ir pažadėjo savininkui dar pridėti, kiek bus reikalinga, įprašydamas, kad tas sužeistąjį paglobotų, iki jis sugrįš iš kelionės. Tačiau pasitenkinti šitokiu samariečio pasielgimu su nukentėjusiuoju būtų per daug asmeniškas istorijos supratimas. Politikui reikia ir toliau ateitin galvoti. Samariečio pajusta pareiga globoti nelaimėn patekusį vargšą įpareigoja politiką pasižiūrėti ir į aplinkybes, kurios leidžia plėšikams užpulti nekaltą žmogų, ir tas aplinkybes, kiek galima, pakeisti. Reikia rūpintis, kad tokie užpuolimai nepasikartotų. Reikia pasirūpinti keleivių saugumu, net suvaržant kai kurių į plėšikavimą linkusių asmenines laisvės teises. Reikia veikti, kad žmogiškojo gyvenimo santvarka būtų pakeičiama į geresnę, o jeigu yra gera, tai prižiūrėti, kad jos būtų laikomasi. Politikui tai reiškia tikėti Dievą ir viską daryti krikščioniškai meilei ir teisingumui įgyvendinti ne tik privačiame bet ir viešajame visuomenės gyvenime. Politikui dvigubai galioja popiežiaus enciklikos žodžiai: "Kovoti su skurdu ir priešintis neteisingumui nepakanka tiktai pagerinti medžiagines gyvenimo sąlygas. Reikia žiūrėti ir dvasinės bei dorovinės visų pažangos, kuri prisideda prie žmonijos gerovės. Taika nėra tik ginklų tylėjimas, nėra nuolatinis karinių jėgų svyravimas tai vienon, tai kiton pusėn. Taiką reikia kurti kas dieną, pagal Dievo suplanuotą tvarką, kurioje suklesti teisingumas tarp žmonių” ("Populorum progressio” — "Tautų pažanga”).
Krikščioniui politikui savaime suprantama, kad, stengiantis igyvendinti taikos santvarką, nebus galima išvengti kovų, ginčų bei susidūrimų. Betgi krikščioniškoji artimo meilė reikalauja tose kovose prisilaikyti deramų ribų, išlaikyti žmogiškąjį orumą, nesigriebti prievartos ar smurto.
Visų svarstymų branduolys visada turi būti paskiro žmogaus gerovė. Tai turi nustelbti visus kitus požiūrius. Dietrich Banhofer 1944 m. kalėjime įrašė į savo dienoraštį: "Mūsų ryšys su Dievu nėra religinis, kaip su aukščiausia, galingiausia ir geriausia Būtybe. Tas ryšys su Dievu yra naujas gyvenimas — gyventi kitų labui. Ne begaliniai ir nepasiekiami idealai, o atsižvelgimas į aplinkybes, nuolat mus pasiekiamas artimas yra už viską aukščiausiai iškilusi būtybė (Transzendent)”.
Prie šio sakinio politikui nebelieka kas bepridėti.
■ Vašingtone spalio 11 d. iškilmingai paminėta dviejų ateitininkų 80 m. amžiaus sukaktis: Lietuvos diplomatijos šefo dr. Stasio Bačkio ir rašytojo Antano Vaičiulaičio.