KUN. JONAS
Yra tokių dalykų, kurių mūsų prigimtis nemėgsta ir joks žmogus negali mėgti. Pirmą tokių nemėgstamų dalykų vietą užima kentėjimai, tiek kūno, tiek ir dvasios. Jų vengiame ir stengiamės jais kuo greičiau nusikratyti. O jei tenka ilgesnį laiką kentėti, tai nusimename. Tada sunku tikėti ir pasitikėti Dievo gerumu ir gailestingumu. Taip ir veržiasi iš širdies skundas: "Dieve, kodėl? Už ką?” Net ir Jėzus Kristus skundėsi: "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?” (Mt 27,46).
Gavėnia yra ne tik pasninko ir gausesnės maldos metas, bet ir gera proga susimąstyti apie kentėjimų vietą ir prasmę žmogaus gyvenime. Gal kaip tik todėl daugelis gyvo tikėjimo vyrų ir moterų, net jaunimo, mėgsta apeiti kryžiaus kelius, arba stacijas, gavėnios penktadieniais.
Sibiro kankinių Motina. Šis paveikslas iš paprastos skardos iškaltas nežinomo vilniečio, Sibiro tremtinio. Apkeliavęs dalį pasaulio, jis pagaliau atsidūrė lietuvių tėvų jėzuitų koplyčioje Čikagoje, kur yra žmonių lankomas ir branginamas.
Romoje Didįjį Penktadienį kryžiaus keliai einami Koliziejuje, buvusiame imperatorių cirke, kuriame šimtai krikščionių buvo žiauriai nukankinti. Jiems mūsų laikais vadovauja Šv. Tėvas. Popiežius Paulius VI 1967 m. kovo 24 dieną ta proga pasakė maldininkams labai svarbių minčių. Tarp kitko jis kalbėjo: "Gerai padarytumėme įsidėdami savo širdin ir joje palaikydami vis šviežią šitą liūdną ir išmintingą susimąstymą, ir tai dėl dviejų priežasčių:
Pirma. Tai padėtų aiškiau ir tiksliau suprasti Kristų ir krikščionybę. Kristaus kančia yra esminė Evangelijos dalis. Mes linkstame pamažėle nustumti užmarštin Evangelijos lapus, susijusius su tragiška trumpo Jėzaus gyvenimo užbaiga. Tie lapai mus jaudina. Mums mielesnė būtų ir labiau patiktų lengvesnė, giedresnė, patogesnė Evangelija, labiau susiderinanti su sumaniomis pastangomis šalinti iš savo gyvenimo kentėjimus, ypač savanoriškuosius kentėjimus — aukas. Bet kas tada beliktų iš Evangelijos? Kas beliktų iš Evangelijos, pašalinus iš jos kentėjimus ir kryžių ir Kristaus pasiaukojimą? Tada Evangelijoje ir krikščionybėje nebeliktų atpirkimo, nebeliktų išganymo, kurie mums yra absoliučiai reikalingi, ką mes turim visai nuoširdžiai pripažinti. Mūsų Viešpats išgelbėjo ir gelbsti mus savo kryžiumi. Savo mirtimi jis vėl grąžina mums ir vilti, ir teisę į gyvenimą. Negalim gerbti Kristaus, nepripažindami jo savo Išganytoju; negalim pripažinti Išganytoju, negerbdami jo kryžiaus paslapties. Todėl prie kiekvienos kryžiaus kelio stoties kreipėmės į Sopulingąją Kristaus Motiną, prašydami įspausti į mūsų širdis Kristaus žaizdas.
Bet ar nepakanka įsižiūrėti į Kristaus žaizdas? Ar jis ne visiškai mus atpirko? Jei jis mus išgelbėjo, jei jis už mus nešė kryžių, tai kodėl dar mes turim nešti savo kryžius?
Čia yra antroji kryžiaus kelio pamoka. Kristus kentėjimus padarė atpirkimo kaina. Taip, jis išpirko mus savo kančia. Bet su sąlyga, kad mes jungsime savo kentėjimus su jo kančia bei kentėjimais ir taip, su juo kentėdami, paversime savuosius kentėjimus išpirkimo priemone. Kitaip sakant, ar vienaip, ar kitaip mes turim nešti savo kryžius, didesnius ar mažesnius, kad sujungti su Kristaus kryžiumi jie laimėtų mums išgelbėjimą.
Brangieji, kryžių nešti yra didelis ir svarbus dalykas. Tai yra drąsiai žiūrėti į gyvenimą, ne sau pataikaujant ir ne bailiai. Tai reiškia neišvengiamas gyvenimo naštas paversti moraline energija. Tai reiškia sutikti būti tikrais Kristaus mokiniais, sekėjais ir užmegzti su juo neapsakomai glaudžią vienybę.
Nemaloniai aštrūs yra šitie žodžiai. Bet jie yra stiprūs. Jie gali būti per sunkūs mūsų pečiams. Šito kryžiaus kelio vaisiai tepadeda nusišluostyti savo ašaras, dalyvaujant Kristaus kančioje ir nešti savuosius kryžius drauge su Jėzumi. Jis bus su mumis. Jis yra ištikimas savo pažadui: 'Mano jungas yra saldus ir mano našta lengva’ (Mt 11,29).
Nepamirštinas ir šis nuoširdus Jėzaus kvietimas bei sąlyga būti jo sekėju — krikščioniu: 'Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jei jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei? Arba kuo galėtų žmogus išpirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis Tėvo garbėje su savo angelais ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus (Mt 16,25-27)”.
Buvo laikai, kai lietuviai katalikai būtų lengvai supratę Pauliaus VI ir pacituotus Evangelijoje Kristaus žodžius. Ir būtų nuoširdžiai pritarę. Buvo laikai, kai mūsų senoliai, vilkdami baudžiavos jungą ir carų okupacijos užmojus surusinti ir supravoslavinti, viską tyliai, ramiai iškentė, tačiau nepasidavė, ir Kristaus kryžius buvo tų jėgų šaltinis bei paguoda. Ar tai neliudijo kryžių kryžiai, pristatyti ir sodybų kiemuose, ir pakelėse, puošiami gėlių ir vainikų? Ar to neliudija ir šermenyse giedotos stacijos, t.y. Kristaus kančios Kryžiaus keliai? Ar to neliudijo daugelyje šeimų gavėnios vakarais skaitomi Kristaus kančios mąstymai? Ar to neliudija ir šiandien bedieviško okupanto lietuvių persekiojimai, engimai, kankinimai, tremtys ir kalėjimai? Tai buvo laikai ir dabar yra Lietuvoje, kad lietuviai katalikai mylėjo Kristaus kryžių ir jo kančią ir su juo nešė savo kryžius, kaip jo kryžiaus dalelę savo sieloms išganyti. Jie tikėjo ir šiandien tiki, kad ant kryžiaus kančiose miręs Kristus prisikėlė, kad mūsų tautos kančios išves į garbingą prisikėlimą, ir kiekvieno kenčiančio žmogaus, ir visos tautos. Ar šitoks kančių ir net mirties nepaisymas nėra aiškus ženklas didelės tikinčiojo dvasinės laisvės ir jo dvasios galybės, kurios neįveikia jokie persekiotojų žiaurumai! Net nė mirtis!
Kristaus kančia ir kryžius taip pat primena, koks baisus dalykas yra nuodėmė, kai joms sunaikinti, ištaisyti, švenčiausiojo ir gailestingiausiojo meilės Dievo teisingumas pareikalavo net savo mylimojo Sūnaus kančios ir mirties. Tai kokia kaina būtų per didelė man savo nuodėmėms išpirkti ir amžinajai laimei laimėti?
Ar mes, laisvėje ir net daugelis prabangoje gyvenantys katalikai, galim pasigirti, pasididžiuoti tokia Kristaus kryžiaus meile? Ar dažnai prisimename, ką jis dėl mūsų iškentėjo? Ar mes nešam savo gyvenimo vargus, kaip Kristaus kryžiaus dalelę savo pačių išlaisvinimui iš kūno ir aistrų silpnybių, ar ieškome paguodos suklupę prie kryžiaus? O gal net nebeturime jo kryžiaus savo namų garbingoje vietoje, o jo vietą atidavėme kokiems nors "moderniesiems”, neva meno kūriniams, sumokėdami už juos šimtines? Ar tokio Kristaus kryžiaus apleidimo ir jo kančios užmiršimo neliudija mūsų nusiminimai, galvos netekimai bei ant Dievo murmėjimai, kai ištinka nelaimės, gyvenimo vargai slegia? Ar ne todėl nebegaliai pakęsti jokių priešingumų savo šeimose ir bėgame nuo kentėjimų, tas šeimas ardydami ir ieškodami "savo laimės” kitur? Šios gavėnios metu susimąstykime, kad ir kartkartėmis pasiskaitydami šias Lietuvoje sukurtas eiles:
Amžių Tėvo meilė globia
Šalį Nemuno - Neries,
Po lietuviška pastoge
Jam nauja ugnis žėrės.
Ten, kur ošė girios žalios,
Degė ugnys aukurų,
Kristaus kryžių bokštai kelia,
Neįveikiami audrų.
Kryžiaus ženklu pažymėti
Klūpo šimtmečiai šeši...
Kryžius padeda laimėti,
Jei su Jėzum jį neši.
Žengiam, kryžių apkabinę,
Džiaugsmo ir kančių keliais,
Niekad jo neišsigynę,
Tikim: Dievas neapleis!
Jėzaus Motina Mergele,
Glausk vaikus šalies savos,
Rodyk laimėn tiesų kelią
Nuo kalnelio Šiluvos.
Švieski mums iš Aušros Vartų
Gailestingais spinduliais,
Be Tavęs — kas mus užtartų,
Kas padėtų žengt dygliais?
Meilės apsiaustą išskleidus,
Mus globoki visados!
Maloningas Tavo veidas
Neatmes širdžių maldos...
Šeši šimtai metų klūpo,
Skundžias randai kruvini...
Bet — vilties malda ant lūpų —
Dieve, Tu mus gaivini!
Šeši šimtai metų trykšta
Mums gyvenimo versmė!
Už tikėjimą, už Krikštą
Tedėkoja ši giesmė...
Kokios nuotaikos, kokios mintys vyraus mano širdyje ir šeimoje, mūsų katalikiškos visuomenės bei organizacijų ir parapijų gyvenime šios gavėnios metu? Ar vėl atras garbingą vietą Kristaus kryžius ir kančia? Ar ir toliau visokiais nuodais-vaistais, baliais baliukais stengsimės svaiginti nusivylusias, apkartusias širdis ir kūno skausmus?
Taip, taip! Nepatinka ir negali patikti kryžiai ir kančios "natūraliam” žmogui. Tik gyvas krikščionis supranta, kad jie yra būtinai reikalingi, kai reikalingas pats Kristus ir jo kančia. Tai supratus, su tuo sutikus — širdis randa ramybę, dingsta kartėlis, ir mūsų net sunkūs kryžiai nebeatrodo nebepakeliami. Džiugina, guodžia Prisikėlimo viltis.
■ Gallup tyrimų instituto apklausinėjimai parodė, kad dauguma amerikiečių pasisako už įvedimą religinių studijų į valdines mokyklas.
■ Brazilijos katalikų primas, kardinolas Avelar Brandao Vilela, mirė gruodžio 19 d., sulaukęs 74 m. amžiaus. Sirgo vidurių vėžiu. Dabar gyvų kardinolų yra 144. Iš jų 33 yra vyresni kaip 80 metų.
■ Vengrijos arkivyskupas Laszlo Kadar mirė gruodžio 20 d., sulaukęs 60 m. amžiaus. Jis buvo Egerio arkivyskupas. Vengrijoje dabar liko du arkivyskupai.
■ Gallup įstaigai pravedus tyrimus, rasta, kad 56% JAV vaikų tėvų labiau palankūs privačioms mokykloms, kaip valdinėms. Jei kai kurie nesiunčia vaikų į privačias mokyklas, tai daugelis dėl lėšų stokos.