SESUO ONA MIRAILAITĖ
Kaupiant medžiagą ark. Jurgio Matulaičio bylai vesti Romoje, buvo surinkta daugybė paskirų asmenų prisiminimų apie jį, apklausinėjant liudininkus iš įvairių jo gyvenimo tarpsnių. Ir Lietuvoje buvo renkami įvairių asmenų prisiminimai. Jie vaizdžiai atkuria Matulaičio asmenybės bruožus, o ypač jo santykius su žmonėmis — kokį įspūdį jis darė tiems, su kuriais teko susitikti. Taigi čia noriu bent mažą dalelytę tos medžiagos pateikti. Šie trumpi pasakojimai parodo, kodėl ark. Jurgis Matulaitis buvo ne tik kilnus, bet ir šventas žmogus.
MATULAITIS IR VAIKAI
Būdamas klieriku Kielcų ir vėliau Varšuvos seminarijoje, Jurgis Matulaitis vasaros atostogų metu parvažiuodavo į tėviškę ir dažnai talkindavo prie parapijos darbų Marijampolės bažnyčioje. Būdamas diakonu, ir pamokslus sakydavo. Kartą vienos šventės išvakarėse jis padėjo puošti bažnyčią. Kalė vinis vainikams kabinti. Aštuonmetis berniukas atidžiai stebėjo darbą. Pajutęs vaiko susidomėjimą, Matulaitis jį užkalbino:
— Ar tau patinka bažnyčia, pamaldos? Kai užaugsi, gal norėsi kunigu būti? Gerai, kad domiesi, ką daro suaugusieji. Išmoksi puošti, tada ir pats puoši bažnyčią. Gerai — mokykis, stebėk.
— Aš ne dėl to, — atsakė berniukas vaikišku paprastumu. — Aš tik noriu žinoti, ar kunigėlis keiksis, kai plaktuku užduos sau per pirštus. Mano tėtis visada keikteli.
Palaim. Jurgio Matulaičio sarkofagas Marijampolės bažnyčioje.
Vaikui didesnį įspūdį padarė kunigėlio kantrybė, negu gražūs jo žodžiai. Nors nežinia — gal ir žodžiai, lyg mažutė sėkla, krito širdin ir vėliau subrandino vaisių.
Visą gyvenimą Matulaitis rodė ypatingą dėmesį vaikams. Pats, dar mažas būdamas, liko našlaičiu, augo vargingose sąlygose ir labai jaunas susirgo kaulų džiova. Todėl turėjo daug meilės ir užuojautos vaikams ir jaunimui, kiekviena proga rasdamas laiko pasikalbėti, padrąsinti, pamokyti.
1921 m. vyskupas Matulaitis lankė Lazdūnų parapiją, klebonu ten buvo kun. K. Gumbaragis. Jis ruošė pirmuosius mokinius į Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje. Vienas jo numatytų kandidatų ėmė abejoti, ar vykti į Vilnių, ar ne. Ypač būkštavo jo motina. Mat, Juozelis šeimoje jauniausias, o laikai neramūs. Klebonas pasiūlė vaikui pasikalbėti su vyskupu. Tačiau šis bijojo:
— Ką aš galiu vyskupui sakyti?
— Tu nieko nesakyk, — drąsino jį klebonas, — tu tik klausyk. Vyskupas pats kalbės.
Taip kalbėdamas, įleido berniuką į sodą ir uždarė vartelius. Berniukas atsistojo priešais vyskupą.
— Girdėjau, kad rengiesi į gimnaziją, — pokalbį pradėjo Matulaitis. — Gerai darai, vaikeli.
— Bijau, kad sunku bus mokytis, — įsidrąsinęs prabilo Juozukas. — Aš svetimų kalbų nemoku.
— Nebijok sunkumų, — tarė vyskupas, — ir man buvo sunku mokytis. Mokiausi ir daug kalbų išmokau. Gera yra mokėti svetimų kalbų. Štai stalas lenkiškai "stol”, o vokiškai "Tisch”... Važiuok į gimnaziją ir mokykis.
Atsisveikindamas vyskupas Matulaitis palaimino berniuką. Šis susitikimas nulėmė Juozuko ateitį. Grįžęs namo, papasakojo namiškiams savo pokalbį su vyskupu. Nusiramino ir mama, nebeprieštaravo jo išvykimui į Vilnių.
1915 metais, karui tebesiaučiant, kun. Jurgis Matulaitis, buvo įstrigęs Lenkijoje, negalėjo grįžti Šveicarijon, kur Friburge jau buvo įsteigęs marijonų naujokyną. Bielanuose, netoli Varšuvos, jis gavo leidimą perimti apleistą kamendulų vienuolyną. Ten įkūrė namus lenkams marijonams. 1915 m. vasarą vokiečiai užėmė Varšuvą. Varšuvos miesto valdžia kun. Matulaičiui pavedė globoti invalidus, kurie gyveno apleistuose kamendulų nameliuose ir taip pat karo našlaičius. Su lenkių vienuolių pagalba Matulaitis išvalė ir suremontavo namelius, invalidus perkėlė į tinkamesnes patalpas, o našlaičius apgyvendino nameliuose.
Diena iš dienos Matulaitis pats vežimu važinėjo į Varšuvą ieškoti maisto savo globotiniams, arba anglių krosnis kūrenti, kad vaikeliai nesušaltų. Dažnai grįždavo labai išvargęs, bet patenkintas, sėdėdamas ant bulvių arba anglių prikrauto vežimo.
Apylinkės žmonių atmintyje ilgus metus išliko pasakojimai, kaip tas gerasis kunigas profesorius kovojo su vokiečių valdininkais gauti maisto našlaičiams. Jį matė stovintį ilgose žmonių eilėse įvairiose vokiečių įstaigose.
— Esi kunigas, galėtum daugiau pasitikėti Dievo Apvaizda. Kam čia mane vargini? — kartą kun. Matulaičiui atkirto nekantrus vokietis.
— Tai tiesa, — ramiai atsakė Matulaitis, — bet juk Dievo Apvaizda veikia per gerus žmones.
Nuleidęs galvą iš gėdos, vokietis išrašė reikalingą prašymą maistui.
Kitą sykį vokietis valdininkas ėmė Matulaitį barti ir plūsti, kam jis lenda, maisto prašinėja, kai visiems jo taip trūksta. Matulaitis ramiai išklausė plūdimo ir, kai vokietis jau buvo išliejęs visą savo tulžį, pasakė:
— Visa tai buvo man, o dabar — ką duosit dviem šimtam našlaičių?
1919 metais, Matulaičiui vos pradėjus vyskupauti Vilniuje, jis susidūrė su dideliu žmonių vargu mieste ir apylinkėse. Karas atnešė skurdą ir badą. Kovo mėn. 23 d. vyskupas pažymėjo savo užrašuose, kad jį aplankęs kun. Nikodemas Raštutis, grįžtąs iš Orenburgo, nuo Uralo, su lietuvių vaikų prieglauda. Jų iš viso 107 žmonės. Tas sumanus kunigas buvo gavęs kelis traukinio vagonus ir ten sutalpinęs visą prieglaudą ir jos turtą. Atvežęs Vilniun, ieškojo, kur prisiglausti. Tuo metu Vilnių valdė bolševikai. Jie sutiko vaikams užleisti Trinapolį, Vilniaus vyskupų vasaros rezidenciją, esančią apie 7 km už Vilniaus. Be abejo, toks buvo paties vyskupo patarimas. Rudeniop bolševikai net paskyrė kareivį, kuris mokiniams padėjo gintis nuo klajojančių ir maisto ieškančių kareivių ir šiaip vagišių.
1920 metais, lenkams išvarius bolševikus ir patiems užėmus Vilnių, Matulaitis gavo lenkų valdžios oficialų raštą, kad Pilsudskis grąžina Trinapolį jo tikram savininkui — Vilniaus vyskupui. Ši nuosavybė skiriama vyskupo asmeninei rezidencijai ir todėl duotas įsakymas iš ten pašalinti prieglaudą. Vyskupas Matulaitis raštu padėkojo už dovaną ir prašė prieglaudos nešalinti, nes jis nenorįs, kad dėl to nukristų nors vieno vaiko ašara. Prieglaudą jis paėmė savo žinion. Kun. Raštučiui ją padėti vesti Matulaitis paskyrė seserį Agotą Kudirkaitę, jo įsteigtos Vargdienių seserų vienuolijos narę, kunigo Felikso Kudirkos seserį.
Prisimindamas tuos laikus, kun. dr. K. Pūkėnas pasakojo:
"Aš mokiausi vienoje klasėje su tais, kurie gyveno Trinapolio prieglaudoje. Vyskupas Jurgis mylėjo visus, o nuskriaustuosius, našlaičius, ligonius labiausiai. Dažnai lankydavo prieglaudas, vaikų lopšelius...
Vasaros metu vyskupas atvykdavo į Trinapolį porai savaičių pailsėti. Gyventi po vienu stogu su vyskupu vaikams buvo didelis džiaugsmas. Jie pasakodavo, koks jis malonus, tėviškas, kaip mėgsta su jais pasikalbėti. Vaikai iš savo pusės stengdavosi jam rodyti savo meilę: smėliu išbarstydavo jo pasivaikščiojimo alėją, primėtydavo joje gėlių”.
Keli prieglaudos auklėtiniai buvo liudininkai Matulaičio byloje Romoje.
1919 m. gegužės mėn. vyskupas Matulaitis buvo nuvykęs į Varšuvą susitikti su nuncijumi Achilles Ratti ir aptarti Vilniaus vyskupijos padėtį. Neilgai trukus monsinjoras Ratti pats privačiai atvyko į Vilnių kaip vyskupo svečias. Būdamas Vilniuje, aplankė Aušros Vartus ir taip pat panoro aplankyti šv. Kazimiero karstą. Vieną rytą, vyskupo kanclerio lydimas, nuėjo į katedrą, nes šv. Kazimiero koplyčioje turėjo aukoti šv. mišias. Vyskupas Jurgis liko namuose ir mišias, kaip paprastai, atnašavo savoje koplyčioje. Jam patarnavo jaunas, maždaug 15 metų vaikinas, Juozas Kanopka. Šis berniukas lankė gimnaziją Vilniuje.
Po mišių pasimeldęs, vyskupas nuėjo į savo kambarį. Patarnautojas prieškambaryje pastebėjo monsinjoro paliktus daiktus — violetinį apsiaustą, plačią itališką skrybėlę ir lazdelę. Berniukas sumanė iškrėsti, pokštą. Apsivilko monsinjoro rūbais ir nuėjo į svečių valgomąjį. Ten seselė ruošė stalą pusryčiams. Pamačiusi monsinjoro rūbais apsivilkusį vaikiną, pamanė, kad tai iš katedros grįžęs svečias ir tuojau klupt ant kelių, siekė jam ranką bučiuoti. Vaikinas neišlaikė — prapliupo juoktis. Sklėstelėjo violetinį apsiaustą ir parodė savo paties rūbus, Greit viską padėjęs į vietą, movė laukan, kad jo nebartų.
Kitą rytą nebeatėjo patarnauti vyskupo mišioms.
— Kas čia šiandien su tavimi? — pasiteiravo jo draugas Edmundas Basys, gyvenąs viename kambaryje su Juozu. — Kodėl neini? Aptingai?
— Kad aš vakar ten nei šiaip, nei taip pasielgiau, — teisinosi Juozukas.
Po pietų žiūrim abu — vyskupo pasiuntinys ateina į mudviejų butą, nešinąs vizitine kortele. Vyskupas kviečia Juozuką pas save.
— Na, dabar tai gausiu barti, — baiminosi vaikinas, ruošdamasis eiti. — Matyt, seselės bus mane apskundusios vyskupui.
— Nebijok, — drąsinau jį. — Vyskupas geras — tavęs nebars. Galiu garantuoti.
Kaip su didele baime išėjo, taip su dar didesniu džiaugsmu grįžo. Pasakojo, kaip vyskupas ir jo svečias monsinjoras jį apdovanojo saldainiais ir pinigais.
— Koks malonus tas svečias iš Italijos. Jis man vis tapnojo per petį ir kažką vis kalbėjo, kalbėjo. Bet ne lietuviškai — aš nieko nesupratau.
Juozukas nežinojo, kad su juo kalba busimasis popiežius, Pijus XI ir busimasis arkivyskupas Matulaitis — palaimintasis. Baigęs 6 klases Vytauto D. gimnazijoj, Juozas Kanopka įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, tačiau nepasiliko. 1929 m. baigė gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universitetą. Suorganizavo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos dramos sekciją ir jai vadovavo iki 1937 m. Vilniaus krašte suruošė apie 150 lietuviškų dramos vakarų. 1937 m. buvo ištremtas į nepriklausomą Lietuvą. 1940 m. vadovavo Vaidilos teatrui Vilniuje. Pats rašė dramos veikalus ir vaidino. Okupuotoje Lietuvoje vaidino valstybiniame akad. dramos teatro kolektyve ir taip pat pasirodė keliuose lietuviškuose filmuose.
(B.d.)