Dr. Algis Norvilas
3. KODĖL VIENA KALBA PAKEIČIA KITĄ?
Kaip anksčiau nurodėme, išeivijoje gimtoji kalba paprastai sunyksta per kelias generacijas. Ne vienas yra susidomėjęs galima tokio spartaus sunykimo priežastimi. Čia pirma pateiksime keletą bendrinio pobūdžio aiškinimų, kodėl vietinė kalba pakeičia gimtąją kalbą. Po to pažvelgsime į eilę paskirų veiksnių, kurie siejasi su kalbos likimu išeivijoje — pratęsdami jos gyvavimą arba vesdami į ankstyvą sunykimą.
Žvelgiant į įvairius paaiškinimus, kodėl sunyksta gimtoji kalba, juos yra galima paskirstyti į dvi rūšis. Vienu atveju, kaip matysime, daugiau pabrėžiama nepalanki idėjinė atmosfera, kitu — struktūriniai trūkumai, kurie atsiranda išeivijos sąlygose. Nors šie paaiškinimai čia aptariami atskirai, reikia prisiminti, kad jie vienas kitam neprieštarauja, o yra tik skirtingi to paties sudėtinio reiškinio požiūriai.
a. Kalba ir idėjinė aplinka. J. Fishman, savo kapitaliniam veikale Language Loyalty in the United States apžvelgęs gana daug ir įvairių tautinių bendruomenių, pareiškia įdomų nusistebėjimą.14 Kiek šios bendruomenės bebūtų savo tarpe skirtingos — atvykusios iš įvairių pasaulio vietovių, turinčios kitas religines tradicijas, išvysčiusios savo kultūrines tradicijas — visos panašiai nustoja gimtosios kalbos, pasisavindamos anglų kalbą. Kitaip sakant, nors įplaukos atžvilgiu skirtumas didelis, ištaka labai vienoda.
Taigi atrodytų, kad gimtosios kalbos atspara nėra susijusi su kokia apčiuopiama tautinės bendruomenės ypatybe. Vargu ar šią ypatybę sutiktumėme ir kokioje atskiroje grupėje. Šiuo atveju, J. Girnius jau prieš kiek laiko teisingai pareiškė: "nutautėjimo grėsmė. .. nedaro jokio skirtumo tarp paprastų emigrantų ir politinių tremtinių” Kas tie atsparos taškai galėtų būti, pažiūrėsime vėliau.
Atradęs šį nelauktą reiškinį, J. Fishman ir kelia klausimą: kas galėtų būti šio suvienodinimo priežastis? Jo atsakymas labai paprastas — tai amerikietiškas nacionalizmas arba kultūra. Kalbėdamas apie Amerikos kultūrą, J. Fishman kalba ir apie bendrą vakarų pasaulio kultūrą, nors gal Amerikoje ši kultūra yra įgavusi savo ryškiausias formas. Taigi, kas čia sakoma, taikoma ne vien Amerikai, o vakarų pasauliui apskritai.
Amerikos nacionalizmas nuo pat pradžių rėmėsi ne kokiais tautiniais pradmenimis, o ideologiniu pagrindu, kurio tikslas buvo visiems sudaryti sąlygas, nežiūrint įvairių skirtumų, nevaržomai siekti visokeriopo gėrio. Pabrėždamas tai, kas visus jungia, amerikietiškas nacionalizmas iš esmės yra "anttautinis”. Būtų prieštaravimas save sieti su atskira grupe, nes tada kitos grupės būtų išjungiamos. Anglų kalbos vaidmuo šiuo atveju yra tarnauti kaip susižinojimo priemonė. Ją ne tiek svarbu jausmais pergyventi, kiek svarbu gerai mokėti.
Amerikietiškas nacionalizmas tapo sukonkretintu Amerikos idealo (American Dream) pavidalu. Šio idealo bruožai yra gerai žinomi: tai asmeninės laisvės užtikrinimas, visų lygybės pabrėžimas, pajėgumo statymas virš privilegijos, atvirumas socialiniam bendravimui, galimybė iškilti ir t.t.
Nesunku matyti, kaip staigiai ir dramatiškai šitokia idėjinė atmosfera gali paveikti mažumų narius. Jau J. Girnius pastebėjo, kad "nebuvimas prievartos”, priešingai pirminiam įspūdžiui, gali būti tautinei mažumai grėsmingas.16 Taip, laisvame krašte lietuvių kalbos vartojimas nėra varžomas, ir dėl to reikia džiaugtis. Bet nesame varžomi ir įvairiais kitais atžvilgiais: Marquette parko namukas jau toks ankštas, o anas Batavijoje toks erdvus, kodėl nesikraustyti, kas neleidžia? Įmonė, įvertindama gabumus, ragina keltis į centrinę, į Wichita, Kansas, žadėdama net ir algą padvigubinti, ir kodėl nesikelti? Kodėl sekmadieniais važinėti į lietuvių parapiją visą valandą, kai čia pašonėje amerikiečių? Kodėl neprisirašyti, kas uždraus? Be to, čia žmonės tokie draugiški. Ir t.t., ir t.t.
J. Fishman pastebi, kad čia amerikietiškas nacionalizmas veikia tarsi tirpiklis, kuris susilpnina kaip tik tuos veiksnius, kurie palaiko gimtąją kalbą ir tautinį gyvastingumą — norą ir ryžtą burtis draugėn, kuriant savą gyvenimo būdą svetimoje aplinkoje. Nejučiom išsklaidyti po plačiąją vietinių gyventojų masę, ateiviai tuo greičiau skęsta, prarasdami kalbą ir galop aiškesnę tautinę sąmonę.
J. Fishmano nuomone, Amerikos nacionalizmas veda ir į kitą apraišką, kuri yra tautinėms mažumoms priešiška — tai masės kultūra. Masės kultūra pasižymi dviem bruožais: prisitaikymo reikalavimu (visi nešioja Guess džinsus), ir nuolatine mados apyskaita (kitais metais bus madingi baltos spalvos džinsai). Šie bruožai nėra tautinėms mažumoms palankūs. Pabrėžti savo tautinį savitumą reiškia pabrėžti tai, kas ypatinga, tai, kas pastovu, o masės kultūra perša tai, kas bendra, tai, kas prabėga.
Nebūtų čia priešiškumo, jei šie gyvenimo būdai nesusiliestų. Tačiau jie dažnai susieina tame pačiame asmenyje, o tai neišvengiamai veda į sankirtį. J. Fishman mano, kad šis sankirtis ypač pasireiškia jaunuolio amžiuje, kada masės kultūros trauka jaunuolio gyvenime labai sustiprėja. Dažnai tada tautinės apraiškos jam gali pasirodyti siauros, atgyventos ir nereikšmingos. Įdomu, J. Fishman palieka atvirą klausimą, ar nebūtų ateityje galima amerikietišką idealą ir masės kultūrą pakreipti tautinių mažumų naudai, pvz., iškeliant antros kalbos mokėjimo svarbą. Tačiau, bent šiuo metu, tokia galimybė horizonte dar nenusimato.
Anksčiau, sakykime 1950—1970 metų laikotarpiu, kai dar būta didoko skirtumo tarp namų ir gyvenamo krašto aplinkos, be abejo, šitokio sankirčio tikriausiai neretai pasitaikydavę. Šiam skirtumui sumažėjus, neatrodo, kad jis šiuo metu šeimose būtų labai dažnas. Priešingai, jaunuolio amžiaus žmonės gal yra tapę vieni patriotiškiausiai nusiteikusių. Susidaro įspūdis, kad masės kultūros trauka labiausiai dabar veikia profesinį gyvenimą išėjusius jaunus žmones. Patekę į profesinio gyvenimo sukūrį, jie ne tiek savo tautinę tapatybę atmeta, kiek ją užsimiršta, palikę kažkur trečioje, penktoje vietoje.
Apskritai paėmus, J. Fishmano ateivių kalbos sunykimo aiškinimas, kaip į jį bežiūrėtume, yra įdomus bandymas parodyti, kaip gyvenamo krašto kultūrinė-politinė aplinka gali paveikti gimtosios kalbos likimą. Tačiau šis poveikis nesireiškia tiesiogiai, o greičiau sąlygų sudarymu, kuriose gimtoji kalba tampa bereikšmė ir nereikalinga. Bet amerikietiškas nacionalizmas čia jokio monopolio neturi. Nesunku būtų surasti bei įsivaizduoti ir kitas kultūrines-politines formas, pvz., diktatūrinę, kurios palankumo mažumų kalboms nerodytų. Pagaliau galima kelti klausimą, ar tautinė mažuma, atsidūrus svetimame krašte, susiduria su sąlygomis, kurios betarpiškai gimtąją kalbą žlugdo. Į šią galimybę sekančiame skyriuje kaip tik ir pažvelgsime.
IŠNAŠOS
14. Jashua Fishman, “Language maintenance in a superethnic âge: Summary and conclusions”, randamas J. A. Fishman, Language Loyalty in the United States.
15. Girnius, “Mūsų tautinių uždavinių akivaizdoje”, p. 102.
16. Ibid., p. 104.
■ Italijoje parlamento rinkimuose laimėjo krikščionys demokratai, surinkdami 34,3% balsų, taigi 1,5% daugiau negu ligi šiol turėjo. Socialistų partija gavo 14,3% balsų. Komunistų partija gavo 3% balsų mažiau ir Italijos senate neteko septynių vietų, o Atstovų Rūmuose neteko net 21 atstovo. Komunistų balsų skaičius sumažėjo iš 30% iki 26,6%.