Dr. Algis Norvilas
3. KODĖL VIENA KALBA PAKEIČIA KITĄ?
Kalba ir gyvenamoji aplinka. J. Fishmano aiškinimu, kaip matėme, krašto kultūrinės nuotaikos, pvz., masės kultūros puoselėjimas, ateivių kalbai gali būti nepalankios. Tačiau šių bendrinių nuotaikų poveikis ateivių kalbai, kaip pastebėjome, nėra tiesioginis, o greičiau tarpinis, vedąs į padėtį, kuri ateivių kalbą žlugdo. O ta nepalanki padėtis, bent iš lauko žvelgiant, yra labai paprasta — tai betarpiškas susidūrimas su naujo krašto gyvenama ir kalbine aplinka. Tačiau, arčiau pažvelgus, ši padėtis yra gana sudėtinga ir dar nepilnai suprasta. Prie šios padėties suvokimo yra daug pasidarbavęs Einar Haugen, kurio studijomis čia pasinaudosime.
Įdomu, kad E. Haugen, kaip ir J. Fishman, taip pat reiškia nusistebėjimą nutautimo panašumu įvairiose ateivių grupėse Amerikoje, jų tarpe minėdamas ir lietuvius. Jo žodžiais tariant, "visi atrodo sulipę į tą patį laivą, nešami tos pačios srovės”.17 Todėl ir jis, panašiai kaip J. Fishman, kelia klausimą: kas galėtų būti to panašumo priežastis? Jis atsakymo ieško dviejų kultūrų ar gyvenimo būdų sandūroje.
Naujiesiems ateiviams susidūrimas su nauju kraštu bei aplinka nėra jau toks paprastas dalykas. Atvykę į naują kraštą, jie sutinka ne tik naują kalbą, bet ir kitokį buities pasaulį. Be abejo, nauja kalba bei jos nusakomas pasaulis daugeliu atvejų derinasi su atsivežtąja kalba bei pasaulėžvalga. Tai nenuostabu, nes žmogiškoje patirtyje iš tikrųjų yra daug panašumo. Tačiau ne vienur jos ir išsiskiria, vis atspindinčios kitokios patirties bei įžvalgų krūvį, pvz., amerikietiško didmiesčio gyvenimą, ar sukurtų formų praplėtimą, pvz., Walt Disney kartūnai. Todėl bendraujant su vietiniais gyventojais (ateiviams, esant mažumoje, toks bendravimas neišvengiamas) naujieji ateiviai pasisavina daug daugiau negu antrą savo pirmosios kalbos variantą, jie pasisavina ir naujoje kalboje sutelktus kitokios patirties sluoksnius.
Šitokia sandūra, Haugeno įsitikinimu, veda į neišvengiamą žodyno, o pagaliau ir pačios kalbos, apykaitą. Susidūręs su nauju gyvenamu pasauliu, ateivis turi visą eilę patirčių, kurios neįtelpa į atsivežamos kalbos rėmus. Haugeno studijuojamų norvegų tarpe tokia patirties erdvė, tarp visos eilės kitų, buvo, pvz., automobilis ir sportas. Todėl šių patirčių nusakymas smelkėsi norvegų kalbon anglų kalbos pavidalu.
Pagal Haugeno duomenis, net 100% automobilio veikimą nusakančio žodyno buvo pasiskolinta iš anglų kalbos.18 Šiuo atveju dar ir dabar lietuviuose padėtis yra labai panaši. Kiek būtų galima rasti asmenų, galinčių apie automobilio motoro veikimą kalbėti lietuviškai? Toks pokalbis amerikiečių tarpe yra natūralus, nes automobilis jau daug metų yra jų kasdieninio gyvenimo dalis. Sporto nusakymui net 74% žodžių buvo paimti iš anglų kalbos. Nors iš karto šis procentas gali atrodyti išpūstas, tačiau, kiek pagalvojus, jis nėra toks nuostabus. Pvz., kalbėti apie beisbolą lietuviškai, net autoriui, yra neįmanomybė.
Antra vertus, anglų kalba mažiausiai pajėgė įsigalėti patirties erdvėje, kuri yra artimai bei konkrečiai susiėjusi su gimtąja kalba. Pvz., tautosaka liko perdėm norvegiška. Kadangi tautosakoje yra susitelkę gausybė prasmės podirvio, ją išversti į kitą kalbą yra nepaprastai sunku. Pvz., kaip anglų kalboje galima išreikšti pasakos pavadinimą "Eglė žalčių karalienė”? Norvegų kalba taip pat liko vyrauti kasdieninės patirties erdvėje, jau iš seno susiėjusioje su gimtąja kalba. Pvz., kūno dalių pavadinimai: ranka, galva, ausis ilgai išlikdavo norvegiški.
Taigi ateivių susidūrimas su nauju kraštu yra sudėtingas reiškinys. Viename gale, matome, ateiviai, susitinką su naujais gyvenimo pavidalais, yra tiesiog verčiami savintis ir kalbą, kuri pajėgia šiuos naujus pavidalus išreikšti. Šalia minėto automobilio ir sporto kiekvienas galėtų pridurti ir savo pavyzdžių. Tai ypač pajunta kiekvienas, mokąs savo vaikus lietuvių kalbos, kada pabando su jais lietuviškai kalbėtis apie "Star wars”, "Robotech” ir kitus, vis naujus, vaikų pasaulio pavidalus. Čia kalbos laukas plečiasi savos kalbos nenaudai.
Vienok kitame gale vyksta savos kalbos nykimas, atrofija.19 Krašte palikti gyvenimo pavidalai vis slenka užmarštin, o kartu su jais ir kalba, kuri juos išreiškia. Ypač jaunam žmogui, kuris lietuviškų gyvenimo pavidalų net nėra patyręs, pasidaro tiesiog neįmanoma kalbėti, pvz., apie kaimo buitinį pasaulį: svirną, menę ir t.t. ar lietuvišką gamtovaizdį: šilą, giraitę ir t.t. Šiuo atveju savos kalbos laukas siaurėja.
Tvirčiausiai išsilaiko kalbos laukas, išreiškiantis gyvenimo patirtį, kuri bendra tiek paliktam, tiek ir naujam kraštui. Tai kasdieninio gyvenimo pasaulis. Čia kalba buvoja ilgiausiai, nes ji pajėgia nusakyti tai, kas žmogui yra svarbu ir apčiuopiama. Šiam ateivių kalbos laukui labai susiaurėjus, kartais mėgstama šią kalbą pavadinti virtuvine kalba. Nors su virtuvine kalba kalbinis bendravimas jau darosi neįmanomas, ji vis dar liudija kalbos atsparumą, galimą atsinaujinimą.
Tačiau, Haugeno manymu, kartu su naujos kalbos pasisavinimu vyksta ir paties asmens pasikeitimas. Pagyvenęs naujame krašte bei pasisavinęs jo kalbą, asmuo persiima ir to krašto gyventojų galvojimo būdu, jausminiais išsireiškimais bei gyvenimo samprata. Gi šitaip asmeniui keičiantis, tuo labiau vietinė kalba smelkiasi į ateivio kalbinį pasaulį, tarnaudama kaip priemonė išsakyti savo mintis, jausmus bei norus.
Be abejo, kuo asmuo jaunesnis, tuo gyvenamo krašto įtaka didesnė. Tačiau dažnu atveju gilų vietinės kalbos poveikį galima pastebėti ir pas vyresniuosius — sakykim 35 - 55 m. amžiaus žmonėse, kurių gimtoji kalba dar yra gana pajėgi. Įsiklausius į jų kalbą, tiesiog nuostabu, kiek prasikiša angliški išsireiškimai. Štai keli tipingi pavyzdžiai: "lietuviški reikalai just fell through the floor”, "kai tai išgirdau, I nearly fell off my chair”, "aš manau, kad lietuviai fear the unknown”, "there’s nothing to lose, reikia bandyti” ir t.t., ir t.t. Čia reikalas neina apie kalbos nemokėjimą, o jau kitą pasaulėžvalgą, kurią naujoji kalba tepajėgia išreikšti.
Vienokia ar kitokia kalbų maišymo padėtis nėra normali ir ji ilgai tęstis negali. Siekdamas vientisumo, asmuo su laiku pereina prie naujos kalbos, kuri neša darną ir gyvybinį ryšį su gyvenamu pasauliu.
Susumuojant Haugeno mintį, pats susidūrimas su nauju kraštu kelia pavojų gimtajai kalbai. Naujo krašto gyvenamoji tikrovė verčia ateivius vietinę kalbą pasisavinti, o gimtoji kalba lieka užleista. Į šį susidūrimą ir jo reikšmę toliau bus pažvelgta vis kitais atžvilgiais.
IŠNAŠOS
17. Haugen, The Norwegian Language in America, p. 12.
18. Ibid., p. 94.
19. Ibid., p. 74.
■ Prezidentas Reaganas birželio 19 d. priėmė Lietuvos krikščionybės jubiliejaus komiteto atstovus. Čia buvo vysk. P. Baltakis, Lietuvos atstovas dr. K. Bačkis. L. Stukienė prezidentui įteikė jubiliejaus medalį, sės. Ignė Marijošiūtė įteikė Lietuvos jaunimo sveikinimą jo perrinkimo proga, vysk. Baltakis prezidentui padėkojo už rodomą dėmesį Lietuvos jubiliejui, už tikinčiųjų teisių gynimą. Įteikė sąrašą lietuvių politinių kalinių. Prezidentas pažadėjo tą sąrašą įteikti Gorbačiovui, o Valstybės dept. sekretoriui Shultzui paves perduoti Sov. Sąjungos užsienio reikalų min. Shevarnadzei. Delegacijoje dar dalyvavo J. Kavaliūnas, Ang. Nelsienė, kun. K. Pugevičius ir J. Vaitkus. Prieš pasimatymą su prezidentu delegacijos nariai pietavo Baltuosiuose Rūmuose su valdžios atstovais. Pietuose dalyvavo ir Amerikos Balso ved. R. Sakadolskis, L. Kojelis, jo asistentė R. Bureikaitė.