A. SAULAITIS, S.J.
Kai buvau apie dvylikos metų amžiaus, mokytoja pastebėjo, kaip pažymiai antroje klasėje pradėjo pamažėle kristi, dailusis skaitymas — trūkinėti. Gydytojas nustatė, kad jau reikia akinių. Kokia gėda prieš visus kitus klasės draugus ir visuomenėje! Lietuviškai pravardžiuojamam dar pusė bėdos išgirsti žodžius "keturakis”, nes tai padori lietuviška pavardė. Tačiau angliškai "Four-eyes” žiauriau skamba, lygiai kaip ir "McGoo” pagal vaikams filmukų trumparegį dieduką.
Praėjo dešimtys metų, akiniai ir pats vienas prie kito pripratom, ir mūsų amžiaus žmonių tarpe akiniai jau kone išminties ženklas; tačiau vaikiškas skausmas ar širdgėla tebeliko pasąmonėje — gėda ir nemalonu bet kokį trūkumą ar silpnumą viešai patirti, o patyrus — sau prisipažinti.
Ekskursijos, kelionės, fizinis darbas, mankšta, sportas, tautiniai šokiai, nelengvos gyvenimo sąlygos — visa tai įveikta, išgyventa ir švęsta lanksčiais sąnariais, žvaliu protu, mikliom rankom. Mokslas, profesija, visuomeninė veikla, plati skaityba, pusiau rašeivos pašaukimas — visa pildėsi kaip iš pypkės, ir nei kompiuterio nereikėjo visokias smulkmenas ilgai ir rūpestingai atsiminti.
Nesijaučiu toks senas. Žiūri į parką ir visai savaime manai, kad su paaugliais lakstytum po sporto aikštę, su jaunuoliais iškylautum, su televizijoje rodomais sportininkais mankštintumeis. Du trečdaliai vidutinio Vakarų pasaulio gyventojo amžiaus praėjo, dar tiek daug metų statistiškai prieš akis. Pati žmogaus branda!
O kai pažiūri į trečiąjį ir ketvirtąjį pasaulį arba į Vakarus prieš šimtmetį, pajunti amžiaus naštą — tuose kraštuose seniau 45 m. žmonės jau buvo seneliai arba, giminių apraudoti, išlydėti į kapus. Neteko ir netenka tokiems ilgus metus vis silpnėti ir su senėjimo gėda susidoroti. Kaip nespėję nusidėti mirę jauni šventieji, taip ir jie pasitraukė iš pasaulio pačiame pajėgume, vos anūkėlių sulaukę. Neturėjo vidurinio amžiaus žmonės vienu metu dviem kartom rūpintis — savo vaikais ir savo senstančiais tėvais.
Geras maistas, vaistai, gydymo priemonės, sveikatos patarimai periodinėje spaudoje ir televizijoje prailgino žmogaus gyvenimą — ir užkrovė amžiaus vargus, kuriuos žada dar palengvinti, kai man nebegalės būti naudingi.
Negalima sakyti, kad sulėtėja žingsniai, kvapo stoka ar noras išvengti didesnio susijaudinimo visuomenės gyvenime būtų bausmė už ankstyvesnes nuodėmes ar apsileidimą sveikatos priežiūros srityje. Žmogus dedi pastangas, norėdamas gyventi ir gyvuoti.
Pirmoji senatvės brėkšmė, aišku, yra vaikai: "Tėvai, nesupranti, nežinai, nejauti”. Antrieji gaisai kyla iš paties žmogaus: "Mūsų laikais taip nebūdavo. .. Kai aš buvau jaunas...” Žinoma, seniau žmonės žinojo, ko iš gyvenimo norėjo, pasaulis buvo geresnis ir pastovesnis, saugus; tik dabar viskas pasikeitė į pasaulio ir žmonijos nenaudą. Ne be pagrindo giriu senuosius ir geruosius laikus!
Žinoma, "seni” žmonės nėra bejėgiai. Lietuviškoje visuomenėje dalyvauja ir daug kur vadovauja vyresnio amžiaus žmonės, gimę ir paūgėję Lietuvoje arba, jei gimę gyvenamajame krašte, visą gyvenimą rėmę lietuvišką parapiją ir organizacijas. Žmonės tarp 45 ir 65 m. amžiaus yra finansiškai pajėgiausi ir savo lėšomis palaiko spaudą, veiklą, net jaunimo projektus. Vietinių tarpe yra pensininkų ar vyresnių negu 55 m. draugija, turinti keliasdešimt milijonų narių ir galinti reklamą bei politinį spaudimą vystyti savo amžiaus žmonių naudai. Jau televizijoje skelbimai būna ne vien tik su jaunais ir lieknais, bet ir su pagyvenusiais, gražiai pražilusiais, sveikai apskritais.
Tačiau ilgametė reklama paliko savo antspaudą — jaunatvė ir stipri sveikata yra krikščionio idealas, o bet koks nukrypimas — gėda. Rodo tepalą, kuris panaikintų rankų odos taškučius, išželdintų galvos plaukus, pakaitintų sąnarius, vitaminais paremtų kūno apytakas...
Prieš pusę šimtmečio pasąmonėje įamžintas su akiniais surištas gėdos jausmas dabar sugrįžta dar stipriau, kai pagalbos reikalingų atvejų daugiau. Atrodo, lyg reikėtų klausos aparato, ir lyg turėtų būti drąsiau, kai Amerikos prezidentas nešioja du, kurių baterijos kartais ir kabineto posėdžiuose išsieikvoja. Baisus tas jaunimas, kuris klausosi garsios ir triukšmingos muzikos, o visai patogu, kai pačiam ir artimiesiems reikia šūkauti namuose ar susirinkimuose. Tie kunigai nemoka tinkamai kalbėti, nes, bažnyčios gale sėdėdamas, nebegirdžiu; paskaitų kalbėtojai kažką murma po nosimi — tesusitvarko, jei pretenduoja į visuomenės vadovus!
Pagal lietuvišką paprotį, vedybinei 50 metų sukakččiai įteikiama juosta, gėlėmis ir meile papuošta lazda — tenebando tokios mums dovanoti! Dar galime patys be lazdos vaikščioti!
Kartais žmogus pagalvoji, kad "nieko nėra amžino”, nusidėvi ir brangiausi prietaisai, aparatai, automobiliai, įrankiai. Natūraliai turėtų taip pat nusidėvėti, išsieikvoti sąnariai ir žmogaus pojėgiai. Jei "pražiūrėjau šviesias akeles”, kaip dainoje sakoma, tai kur jos pavargo? Skaitydamos visus 17 prenumeruojamų laikraščių bei žurnalų, ištyrinėdamos posėdžių protokolus, bandydamos juose atrasti, kas galų gale buvo nutarta, įmonėje sekdamos smulkų darbą ar kompiuterio ekranėlį. Nenusidėvėjo akys, vartydamos netinkamą spaudą ar žiūrinėdamos, ką kaimynai veikia. Valandų valandos skirtos susipažinti su premijuotais romanais ir straipsniais, ir tai nestiprioje lempos šviesoje, arčiau prie lango, nes reikia elektrą taupyti. Kiek laiškų prirašyta!
O ausys — dėl ko sukietėjo jautrūs audiniai? Ne klausydamos apkalbų lietuviškoje parduotuvėje ar kaimynystės sankryžoje, o girdėdamos kūdikių verksmus, vaikelių kalbas, paauglių ginčus, vyresnių triskart kartojamas nuomones, operacijų smulkmenas, vėliausius gydytojų aprobuotus maistingumo receptus, žmonių vargų ir džiaugsmų, penkiavalandžių minėjimų; begalės lietuviškų koncertų ir kitų renginių, dar lietuviškos radijo programos.
Ir kojos, negi jos vaikštinėjo po netinkamas vietas? Į darbą, darbe, iš darbo, po namus aukštyn žemyn, paskui vaikus į lituanistinę mokyklą, pas gimines ir artimuosius. O rankos ir pirštai, jų nekišus, kur nereikia? Kiek indų plauta, prie karštos plytos maišyta, glostyti vaikučiai (kartais suduota ir per dugną), neštos dėžės, reikmenys, baldai, klotos lovos, puošti namai, bažnyčia, salė, kabinti skalbiniai (mūsų laikais, kai džiovintuvų nebuvo), ravėti gėlynai.
Plaučiai ištikimai dešimtmečius alsuoja, įtraukdami šviežią ir sveiką pušynų ar pajūrio orą, kaip ir miesto dulkes, dūmus, gamyklos kvapus bei dujines atmatas, šaltą žiemos orą ir drėgną vasaros kvapą. Širdis tiek kartų jaudinosi dėl vaikų, dėl artimųjų, skubėjo į darbą ar ligoninę; plakė, pasaulio įvykių klausydamasi, lietuviškais reikalais sielodamasi. Ir daug ilgiau atlaikė, negu bet kuris namų ar fabriko įrankis!
Nugara lenkėsi pakelti vaikų žaislų, valyti grindis, rankioti darželyje išaugintas daržoves ar gėles, stiepėsi pasiekti lempą, lubas dažyti, langines taisyti. Nenuostabu, kad dabar kone girdimai girgžda! Atmintis žinojo ir tikriausiai tebežino daugiau, negu enciklopedijos — visa, kas girdėta, regėta, išmokta, kiek reikalų iš karto sekti, žmones aprūpinti, susirinkimuose netvarkinguose pranešimuose grūdelį faktų surasti! Artimųjų gimtadienius atsiminti, namų ruoša laiku rūpintis, darbe pareigų neapleisti ir sąžiningai vykdyti.
O jausmai? Nuo jaunatviškos meilės ligi skaudaus nusivylimo, nuo ramaus džiaugsmo ligi artimųjų mirties tamsos, nuo padėkos ir šilimos ligi pykčio, noro keršyti, landaus pavydo. Perėjo visą žmogišką patirtį, ir gal todėl pradeda stingti kantrybės tada, kada gyvenimo išmintis turėjo išmokyti, kaip taikiai su savimi, kitais ir su Dievu gyventi.
Ir visi kiti vidaus organai — negi jie niekais tiek metų dirba? Vien tik virškinimas susidorojo su daug valgių, namuose kasdien bent tris kartus, darbe skubiai prarytais kąsniais, stokos ir pertekliaus laikų valgiais. Joks namų šildymo katilas nebūtų galėjęs tokios mankštos atlaikyti.
Kaip su tikėjimu ir dvasiniu, vidiniu gyvenimu? Negi nusidėvi ir išsieikvoja, kaip kiti žmogaus pajėgumai? Rodos, daugiau išsiblaškau bažnyčioje, negu jaunystėje, kai dairydavausi draugų pamatyti ar vėliausių madų ištirti. Lyg sunkiau vakare susikaupti, kai visa giminė rūpi — gi ne visai tinka su Viešpačiu kalbėtis apie tai, kas tikrai arti širdies. Dvasinės paguodos ir stiprybės Šventajame Rašte nelengva ieškoti, kai sunku posakius suprasti, kai mūsų laikais nebūdavę raginama jį skaityti ar net studijuoti, išskyrus pamaldas ir pamokslus.
Šventieji filosofai teigė, kad 50 m. amžiaus žmogų pažymi krikščioniška išmintis, sugebanti visą supančią tikrovę tikėjimo akimis peržvelgti ir įžvelgti. Kodėl ligi dabar ta išmintis savaime sąmonės neužtvindė? Tiek daug nesuprantamų dalykų, klausimų, įkyrių reikalų. Kur tos vertybės, kurias gyvenimo patirtis dailino, atskirdamos neįmanomus ir netinkamus dalykus, kad aiškiau būtų galima žmogiškai ir žmoniškai su kitais bendrauti ir savyje laikytis?
Kokia gėda ir nemalonumas pasiekti vyresnio amžiaus žmogaus metus!
Ir vis dėlto vieną dieną — ar staiga, ar pamažėle — teks Viešpačiui Dievui sakyti: "Tavimi pasitikiu, atiduodu visą save į tavo rankas, ir savuosius pavedu tavo globai”, ir įteikti rankas, kurios augino ir padėjo; ausis, kurios atidžiai klausėsi; liežuvį, kuris patarė, ir ragino, ir dėkojo; kojas, kurios ieškojo, ir sekė, ir vedė; jausmus, kurie kaip pjūklu nudėvėti; pilną įspūdžių atmintį; smegenis, po kurias mažytės elektros srovės ir cheminiai junginiai be poilsio lakstė; ir galų gale širdį, kuri tiek mylėjo!
Kitas naudingas kūno dalis užrašau nelaimių ištiktiesiems — gal jiems padės patogiau ir saugiau gyventi. O garsiuosius akinius bei klausos aparatą su likusiom baterijom prašau atiduoti šalpos įstaigai.
■ Detroite buvo pradėtas uolus vajus, ieškant naujų pašaukimų. Buvo skelbimai lentose, laikraščiuose, žurnaluose, televizijoje. Susilaukta jau pirmą reklamų mėnesį 100 pasiteiravimų. Net 25 nekatalikai teiravosi apie galimybes tapti katalikais. Trys moterys teiravosi apie galimybes tapti vienuolėmis.
■ Burundi valstybėje uždrausta šiokiadieniais laikyti tikintiesiems mišias, nes esą žmonės gaišinami nuo darbų. Dalyvauti mišiose teleidžiama šeštadieniais ir sekmadieniais.