Vienam vyrui kalbėjo Dievo Sūnus: “Nebūk netikintis, bet tikintis!” Vyrams dažnai atrodo, kad tikėti yra labai nevyriškas dalykas, savotiškas proto ir valios pasidavimas silpnumui, aukštojo žmogiškumo pažeminimas, švelniajame danguje ir antgamtinėje tikrovėje prieglobsčio ieškojimas, norint pamiršti kietąją gamtą ir išvengti gyvenimo kovos.
Bet apaštalas Jonas kitaip supranta tikėjimą. Jam tikėjimas nereiškia pasidavimo, bet — pasipriešinimą, kovingą pergalę. Viename savo laiške su šventu išdidumu jis rašo: “Mūsų tikėjimas — tai pergalė!” (1, Jono 5, 4).
Ką gi jis laimi toje pergalėje? — Pasaulį. Apaštalas Jonas sako: “Mūsų tikėjimas, tai pasaulio užkariavimas.”
Pasaulis, t. y. regimųjų ir liečiamųjų dalykų visuma, su didele jėga traukia į save mažąjį žmogų. Savo traukiamąja jėga jis supančioja netgi žmogaus dvasią. Kodėl daugeliui taip sunku yra įsivaizduoti, kad gali būti kitokių dėsnių, negu gamtos dėsniai, aukštesnių jėgų, negu gamtos jėgos, antgamtinis pasaulis — virš gamtinio? Gal ne vienas norėtų visa tai suprasti, gal ilgisi tikėjimo, kaip didžiausios gyvenimo prasmės ir paguodos, bet niekaip jo neįgyja, nes jo vaizduotėje netelpa, kad gali egzistuoti siela. Dievas, nemirtingumas ar stebuklai. Materializmas ir monizmas, racionalizmas ir pozityvizmas — tai moksliškieji pavadinimai jo ligos, kuri atsirado patekus jam į regimojo — medžiaginio pasaulio Įtakos sferą; jis klajoja tenai, kaip lunatikas, nepajėgdamas pakeiti akių ir širdies, nepajėgdamas pažvelgti savo protu ir širdimi į dangų.
Tačiau kiekvienas kurs įstengia išsiveržti iš žemės pančių, prasiveržti anapus medžiaginio pasaulio ribos, ir, kaip laisvas žmogus — laisvoji siela, pakilti virš žemės, toks žmogus gali tarti: “Aš pergalėjau pasaulį!”
Viena prasme jis tikrai bus pasaulį pergalėjęs. Pasaulį sudaro nevien negyvieji daiktai, bet ir žmonės, kurie jame gyvena. Šitaip suprastas pasaulis neturi tikėjimo ir nenori, kad kiti tikėtų. Iš kur kyla tas nenoras? Iš paslėpto pavydo, iš fanatiškumo mele, iš žmogiškojo aklumo, ar velniškojo piktumo? Kiekvienu atveju, pasaulis stengiasi atimti žmogui tai, ką dangus yra įžiebęs jo širdyje; jo kovos ginklai — ne kardas ir skydas, bet sofizmai, racionalistiškos žodinės formulės ir žmogaus sugestyvumo piktnaudojimas.
Pasaulis kalba apie tikėjimą su didžiausiu “moksliškojo” įsitikinimo tikrumu ir atlaidžiai bei kantriai šypsosi į tikinčiuosius, kaip į naivius atsilikėlius. Gi savąjį netikėjimą demonstruoja išdidžiai, kaip savaime suprantamą dalyką, tartum tikinčiųjų tebūtų likę maža, nuskurdusi, išnykimui pasmerkta saujelė.
Vaiko Dievas? Argi Jis ne tas pats vaikui ir suaugusiam? Juk Dievas yra vienas. Taip, kalbant objektyviai, vaiko Dievas yra tas pats Dievas kaip ir suaugusių. Bet kadangi vaikas Dievą supranta, Jį išgyvena, su Juo santykiauja vaikiškai, tai yra pagal savo vaikišką psichiką, tad subjektyvia prasme ne tik galima, bet ir reikia kalbėti apie vaiko Dievą. Viena kita mintis jau buvo mesta tuo klausimu buvusiuose straipsniuose. Lieka tad šitas klausimas papildyti keletu svarstymų.
Vaiko, kaip ir suaugusių žmonių, santykis su Dievu yra daugiau vidinis ryšys, pasireiškiąs tikėjimu, viltimi, meile, Jo valios vykdymu, išoriniai mažai pastebimas, dar sunkiau žodžiais išreiškiamas, ar tiksliau išmatuojamas. Mes niekados tiksliai nežinosime, kaip atskiro vaiko gilus tikėjimas, karšta meilė, stipri viltis, kaip tvirtas nusistatymas vykdyti Dievo valią. Didelę dalį vidinio gyvenimo dengia paslaptis. Ir pats vidinis santykis su Dievu vaikuose yra nelygus. Todėl tik apytikriai galime kalbėti apie tai, kaip vaikas Dievą vaizduojasi, ką jis apie Dievą galvoja, pagal savo psichologiją. Tam padeda tinkamas stebėjimas ir apklausinėjimas, vaiko atvirumas ir suaugusiu pasitikėjimas.
“Ką Dievas daro?” Šitą klausimą H. Clavier 1913 m. davė 75 vaikams nuo 6 iki 10 m. amžiaus. Tą patį klausimą pakartojo 1924 m. 107 vaikams, kurie buvo 6-12 m. Vieni vaikai buvo katalikai, kiti protestantai, visi prancūzai. Leuba tą patį klausimą davė 175 vaikams JV-se. Abu tyrinėtojai priėjo prie tos pačios išvados : Dievą vaikai pirmiausia supranta kaip Sutvėrėją. Jis valdo gamtos reiškinius, teikia maisto ir apsivilkimo.
Dievas vaiko sąmonėje iškyla ne tik kaip Sutvėrėjas, bet ir visko palaikytojas. Jei Dievas nepalaikytų, sugriūtų fizinė ir moralinė tvarka, būtų neįmanoma gyventi.
“Kas atsitiktų, jei Dievas nieko nedarytų?” Tai antras klausimas, kurį patiekė įvairaus amžiaus vaikams tas pats H. Clavier. Gauta būdingų atsakymų: “Viskas sugriūtų” (9 m.). “Būtų blogai” (10 m.). “Blogis įsiviešpatautų, ir mes negalėtume daryti gera” (11 m.). “Niekas neišsigelbėtų” (11 m.).
Tėvas Donatas Širmys pakėlė ranką, ir mėlynas taxi pradėjo judėti į jo pusę.
— Illinois Central Stotis, — tarė T. Širmys, grimsdamas į automobilio sėdynę. Jo akys užkliuvo už automobilyje prikaltos lentelės ir žodžių: “Service is my business” — “patarnavimas yra mano biznis.”
— Puiki diena, — sumurmėjo šoferis.
— Šilta, kaip bobų vasarą, — atsakė Tėvas.
Tyla. Raudonų, geltonų, žalių šviesų žaismas, ir tūkstančiai automobilių.
— Žinot, Tėve,, — prabilo šoferis, — aš esu katalikas, einu i bažnyčią, bet negaliu suprasti Bažnyčios ir kunigų laikysenos skyrybų atžvilgiu. Turiu draugą, kurį žmona neseniai pametė ir išėjo gyventi su kitu, gražesniu ir turtingesniu. Po 15-os metų šeimyninio gyvenimo. Ar mano draugas kaltas, kad gamta jam pagailėjo grožio, o aplinkybės — pinigo. Dabar jo žmona patogiai gyvena su kitu, o jis vargsta su vaikais.
— Bet ką gi kalta Bažnyčia, kad žmonės pasiduoda pagundoms ir sulaužo duotą priesaiką, — tarė T. Širmys.
— Bažnyčia galėtų leisti naujas vedybas.
— Bet tai Dievo, ne Bažnyčios įsakymas.
— Žinau, — sumurmėjo šoferis. — Bet jei žmona pameta vyrą arba vyras žmoną, Bažnyčia galėtu leisti naujas vedybas tokiu atveju.
— Daleiskim, — tarė T. Širmys, — kad Bažnyčia sutiktų duoti leidimą naujoms vedyboms. Bet kas užtikrins, kad naujos vedybos bus laimingesnės ir tvers ilgiau už pirmąsias.
— Paprastai antrosios vedybos būna laimingesnės už pirmąsias, — pasakė šoferis, lyg gindamasis.
Igino Giordani
Kad tarp meno ir dorovės yra tamprūs ryšiai, liudija sąžinė. Galima sakyti, tai pačios gamtos įrašyta prigimtyje (jei ji dar nesugadinta). Dažnai sukeisdami mes vartojame etiškus ir estetiškus terminus. Kai jaunyste šviečiančios mergaitės akyse pastebime skaistumo išraišką, sakome : “kokia graži”, nors estetiškai ji tokia ir nebūtų. Šiuo atveju estetiškasis epitetas kaip tik turi etiškojo vertę. Žmogaus veide pastebėję klastą ar kitokios aistros išraišką, sakome : “atstumiantis, negražus, biau-rus”. Taip pat kalbame apie “negražias” mintis, “biaurius” veiksmus, turėdami omenyje ne jų estetinę (grožinę), bet moralinę (dorovinę) vertę. Daugeliu atvejų dorovę palaikome grožiu ir grožį dorove. Taip elgėsi ir Sokratas, kuris nedarė skirtumo tarp “gero” ir “gražaus”, ir Platonas, kuris nesuprato meno, jei jis netarnavo jo etinei - religinei reformai. Šiuo keliu ėjo ir Bažnyčios tėvai, visų pirma šv. Augustinas.
Krikščionybės moksle grožis yra gėrio išraiška. Taip Dievuje, kuris išreiškiamas kaip Būtis, Gyvenimas, Šviesa, Išmintis, Tiesa, Grožis, grožis laikomas kaip tiesos, išminties ir gyvenimo vainikas, nors Jo visos savybės nedalomai sujungtos.
Kitaip ir negali būti. Dorovė yra gyvenimo norma, papročių įstatymas; ogi gyvenimas — menas.
Galime turėti atskiras meno ir dorovės sąvokas ir jas skirti, kaip žmoguje skiriame smegenis ir širdį. Bet jei jame smegenis ir širdį atidalinsime, gausime lavoną. Jei kas meną įsivaizduoja (kaip pvz. filosofas Gentile) kaip kažkokį sapną, nepriklausantį nuo realaus pasaulio, vis tiek negali paneigti jo priklausomumo nuo dorovės, nes meno objektas esmėje dorovinis. Dėl beatodairinių pastangų atskirti menininko veiksmą nuo meno objekto ir iš menininko padaryti kažkokį neatsakomingą regėtoją, modernioji filosofija meną realiai atskyrė nuo gyvenimo ir italų tautoje sužlugdė kūrybines galias, kaip visi pastebime po Carducci, Pascoli ir Verdi laikų. Menininkas, kuris savo plunksną ar teptuką naudoja sieloms kenkti, ne mažiau pavojingas už nusikaltėlį, vartojantį svaiginančias priemones apiplėšimo tikslais. Negalima jo pateisinti, jei jis tai padarytų ir hipnozėj.
Sikstinėje koplyčioje gerai išsilaikęs Michelangelo freskas “Adomo sutvėrimas”. “Jis vaizduoja Adomą, vos pradedantį pabusti iš nebūties miego naujam gyvenimui. Jis lėtai tiesia savo kairę ranką, lyg kokį vos pradėjusios plakti širdies pasiuntinį, į tą pusę, kur pasirodė kuriąs Dievo pirštas... Visą dešiniąją Adomo kūno pusę dar supa kažkoks negyvas žemės svoris ir šešėliai. Gyvybė atrodo dar nespėjusi apimti visų sąnarių. Bet akys jau plačiai atvertos. Jos kūdikišku paprastumu žvelgia į tą pusę, kur jo kairės rankos pirštas veda. Jo lūpos pusiau pravertos. Jos dar nekalba. Bet širdis, įkvėpta gyvybės, pro praviras akis ir ranką ieško Didžiosios Širdies ...
Nepaprasta ramybė, giedra ir kuklumas dvelkia iš viso šio kūrinio.”
(Kun. Dr. V. Cukuras, “Lux Christi” nr. 4)
Visos valstybės turėjo įvesti spaudos ir kinematografijos kontrolę, nes visi žino kokią kenksmingą įtaką jaunimui gali turėti teatras ir dar daugiau kinas. Menas, turįs tokią didelę įtaką etikos srityje, negali nebūti tampriai surištas su pedagogija.
Jeigu dorovė yra gyvenimo įstatymas, ji reikalauja ir leidėjo (visų pirma tai priklauso Bažnyčiai ir valstybei) ir administracijos. Iš čia kyla teisė į indeksą įtraukti kenksmingas dorovei knygas ir cenzūruoti priešdorovines filmas.
Taigi, tarp meno ir dorovės yra tamprus teisiškas ir praktiškas ryšys.
Praėjusių metų 2-me numeryje buvusios anketos 9-tame klausime buvo teiraujamasi, ar mūsų jaunimas yra atviras, spręsdamas savo amžiaus problemas. Atsakymai labai įvairūs. Vis dėlto iš jų matyti, kad reikiamo atvirumo gerokai trūksta. Greičiausiai čia bus kalta klaidingo auklėjimo įtaka, nes daugelis senosios kartos auklėtojų manė ir tebemano, kad visos su jaunuolių brendimu surištos problemos yra blogos, todėl ir apie jas kalbėti yra nedora, pavojinga. Juo griežčiau tylėsi ir viską nuo vaikų slėpsi, juo bus geriau. Tai yra pasenusi visiškai klaidinga “prieštvaninės epochos” nuomonė. Teisingai modernioji pedagogika ją be pasigailėjimo smerkia. Visiems, kurie šiuo klausimu domisi, patartumėm pamatyti dabar Amerikoj rodomą italų pagamintą filmą “Tomorrow is to late” Tikrai, jeigu tėvai ir auklėtojai šiandien vaikams nenurodys tikrojo kelio ir nepadės savo atviru žodžiu atsakyti į juos varginančius klausimus, rytoj gali būti jau per vėlu, liūdnos pasekmės jau gali būti nepataisomos. Šis filmas yra labai naudingas tėvams bei auklėtojams, kurie užmiršo, kad ir jie buvo jauni, kurie neturi drąsos atvirai su jaunuoliais pasikalbėti jiems rūpimais klausimais. Jis yra naudingas ir jaunimui, kurs nedrįsta, susidūręs su neaiškumais, kreiptis į tėvus, į auklėtojus, į kunigą, bet leidžia “apšviečiamas” klaidingai išauklėtų draugų arba menkos vertės knygpalaikių .
Jaunuoliai apie save
Pažiūrėkime, ką sako patys jaunuoliai apie savo atvirumą. Jų atvirumas mums paaiškėja ne tik iš atsakymų į 9-tąjį anketos klausimą, bet ir iš kitų atsakymų. O dar geriau apie tai galime spręsti iš viso laiško. Jau tik tas faktas, kad jie atsakė į anketą ir šį tą apie save parašė, kalba apie jų atvirumą. Visiškai savyje užsidariusių nė su kuolu nepriversi ką nors apie save parašyti ar pasisakyti.
Buvo nemaža tokių, kurie sakosi esą labai neatviri, su niekuo apie savo problemas neturį drąsos kalbėti, bet laiške į visus net ir į labai intymius klausimus kuo atviriausiai atsakė. Ką tai reiškia? Manome, kad jie yra atviri, tik labai nedrąsūs. Rašyti jie gali, bet jeigu reikia akis į akį su kuo nors kalbėtis, atrodo, kad staiga dingsta visas atvirumas. Tas jaunatviškas nedrąsumas, ta perdėta, jokio rimto pagrindo neturinti baimė yra neabejotinai blogas dalykas, tikrai neigiama būdo ypatybė, kurią reikia nugalėti. Bet, norint nugalėti, reikia kovoti. Visų pripažintas ir išbandytas geriausias kovos metodas yra ofenzyva. Geriausios tam priemonės : “agere contra” — pasipriešinti, vartoti priešingas priemones ir atsiminti, kad “consuetudo consuetudine vincitur”—paprotys nugalimas tik kitu, priešingu papročiu. Todėl žinodamas, kad esi nedrąsus ir bailus, turi stengtis, pasitaikius progoms, tą savo nedrąsumą ir baimę nugalėti, o kartais ir pats ieškok progų. Dalyvauk organizaciniame gyvenime neatsisakyk, jei tave kviečia kur nors viešai pakalbėti, padeklamuoti, scenoje vaidinti. Gal iš pradžių bus labai sunku: kraujas muš į veidą, klius liežuvis, lūpos drebės, o širdis daužysis, lyg varpas bokšte. Stenkis į tai nekreipti dėmesio. Jei kartą išdrįsai — laimėjai ! Antrą kartą jau bus lengviau, tik vis pirmyn, tik vis stenkis nugalėti, tik nepasiduok tai vaikiškai baimei. Nebėk nuo žmonių, bet drąsiai eik pas juos. Jei nuo jų bėgsi — baimė tave vysis, o jei prie jų artinsies — baimė bėgs nuo tavęs.
Senieji katalikai yra įvairios tikybinės grupės, atskilusios nuo Katalikų Bažnyčios. Senaisiais katalikais jie save vadina dėl to, kad mano tik jie vieni išpažįstu senąjį, tikrąjį, nesuklastotą, nuo apaštalų laikų paeinantį katalikų tikėjimą. Jie sako. kad dabartinė Katalikų Bažnyčia įvedė naujų tikybinių dalykų, kurių senovėje nebūta ir kurių negalima priimti. Tokių reiškinių yra ir Rytų Bažnyčioje. Kas nebus girdėjęs apie rusų “starovierus” (sentikius) ? Taigi, ir senieji katalikai yra mūsų Bažnyčios “sentikiai”. Kadangi senieji katalikai turi daug bendra su jansenistais, bus naudinga ir apie juos tarti vieną kitą žodį.
I. Jansenistai
Dabar nedaug tenka girdėti apie jansenistus, nebent kalbant apie žmones, kurie pasižymi savo pažiūrų griežtumu. Kaip tuos žmones, kurie piktinasi dėl menkniekių ir fanatiškai kovoja prieš šokius, gėrimą ir rūkymą, vadiname puritonais (nuo lotyniško žodžio purus, reiškia skaistus, grynas), taip tuos, kurie iš perdėtos nuodėmės baimės draudžia žmonėms eiti Komunijos ir sako, kad jie tam yra visai neverti, vadiname jansenistais.
Jansenistų vardas paeina nuo Kornelijaus Jansen, gimusio 1585 m. Olandijoje ir mirusio 1638 m. Belgijoje. Jis yra buvęs Louvain’o Universiteto teologijos profesorius. Sakėsi išpažįstąs gryną šv. Augustino mokslą. Jansen mokė ir rašė, kad žmogaus prigimtis yra visiškai gimtosios nuodėmės sugadinta, kad žmogus visai neturi laisvos valios. Taip pat jis tikėjo į predestinaciją, t. y., kad Dievas vienus išrenka ir paskiria išganymui, o kitus pražūčiai, visai nepriklausomai nuo žmogaus nuopelnų ir gerų darbų.
Vėliau Jansenas buvo paskirtas Ypres vyskupu. Žymiausias jo veikalas “Augustinus, seu doctrina St. Augustini de humanae naturae sanitate, aegritudine, medicina” sukėlė didelį triukšmą visame anų laikų pasaulyje. Kai kurie istorikai sako, kad gal niekad Katalikų Bažnyčios dieviškumas ir ypatinga Dievo globa tiek nepasireiškė, kaip toje Bažnyčios kovoje prieš jansenizmą. Jansenizmo idėjomis buvo persisunkę didžiausi dvasiškijos sluogsniai. Jos įsiskverbė net į moterų vienuolynus. Katalikų tikėjimui jansenizmas buvo lyg kirmėlė, kuri įlenda į obuolio vidų ir jį graužia, nors iš viršaus tas obuolys gali atrodyti sveikas ir gražus. Popiežiai tą pavojų labai greitai suprato ir smarkiai reagavo.
Jėzuitų teologai labai stipriai rėmė šv. Tėvą šitoje kovoje prieš klastingąjį priešą, kurs buvo tikras vilkas pamaldžios avelės kailyje. Trumpai sakant, klausimas buvo apie tai, ar tas Kristaus apreikštasis meilingasis gerasis Dievas pasiliks ateity Tėvas, kurs karštai myli savo vaikus, ar tik šaltas ir negailestingas Teisėjas. Tokio jansenistų vaizduojamo žiauraus Dievo žmonės bijojo ir šv. Komunijoje priimti.
Didžiausią smūgį jansenizmui sudavė Jėzaus Širdies garbinimo praplitimas. Žmonėms buvo sakoma, kad Dievas juos myli. O jeigu Dievas žmogų myli, tai vienintelis žmogaus atsakymas Jam gali būti ne baimė, ne bėgimas nuo Jo, bet vien tik meilė. Kova pasidarė ypatingai arši, kai Popiežius Klemensas XI savo bule “Unigenitus” 1717 m. pasmerkė jansenistų mokslą, išreikštą 101 teze. Prieš Popiežių sukilo kai kurie universitetų profesoriai, vyskupai ir net kardinolai. Kitais metais (1718) Popiežius išleido kitą bulę “Pastoralis officii”, kurioje ragino maištininkus nusileisti ir pasiduoti Bažnyčios mokslui. Nepaklusniuosius atskyrė nuo Bažnyčios.
Dažnai gyvenime atsitinka, kad nežinai net paprasčiausių, kasdien vartojamų dalykų kilmės. Panašiai yra ir su kalendoriumi: mes jį gal nuolat nešiojamės kišenėje, turime savo kambary ant stalo arba ant sienos, bet jo istorija tikriausiai ne visiems yra žinoma, todėl bus ne pro šalį bent trumpai su ja susipažinti.
Kai kuriems laiko perijodams skaičiuoti pradžią davė pačios gamtos reiškiniai. Mėnesiui — mėnulio keitimasis nuo jauno iki delčios, metams — gamtos keitimasis nuo pavasario iki žiemos. Diena yra įvairiai skaičiuojama. Žydai dieną skaičiuoja nuo saulės nusileidimo iki kito nusileidimo. Kai kur buvo skaičiuojama nuo saulės užtekėjimo. Mes dabar dieną skaičiuojame nuo vieno iki kito vidunakčio. Šį laiko perijodą vadiname ir para. Tik savaitė nėra gamtos reiškiniais pagrįsta. Kai kurie mano, kad ji atsirado Mozės laikais, kuris liepė žydams švęsti kas septintą dieną. Kiti sako, kad savaitė yra įvesta, kiekvienai dienai paskiriant vieną iš septynių planetų. Dar ir dabar kai kurios tautos, pvz. italai, ispanai, savaitės dienas vadina planetų vardais.
Senovės tautų kalendoriai
Tikslus metų ilgis yra 365 dienos, 48 minutės ir 46 sekundės. Pirmiau žmonės to tiksliai nežinojo, bet ir tada, kai sužinojo, nebuvo lengva sugalvoti sistemą, kuri be pakeitimų tiktų visiems laikams. Egiptiečių metai turėjo 365 dienas. Jie buvo skirstomi į 12 mėnesių, kurių kiekvienas turėjo 30 dienų. Gale metų dar pridėdavo 5 dienas. Jie nekreipdavo dėmesio į mėnulio pilnatis: metai ėjo sau, o mėnulis sau.
Žydų metai buvo padalinti taip pat į 12 mėnesių, bet suderinti su mėnuliu. Kad neatsiliktų nuo mėnulio, įsprausdavo dienas mėnesio viduryje, dažniausiai 13-tą dieną. Taigi, vieni jų mėnesiai turėjo 29 dienas, kiti — 30. Žinoma, ir tai dar nebuvo tikslu, reikėjo ir kitokių pataisų, kad metai derintųsi su gamtos reiškiniais.
Ir graikų metai dalinosi į 12 mėnesių, turinčių kartais 29, kartais 30 dienų. Romėnai metus dalino į 10 mėnesių, bet vėliau ir jie prisitaikė prie graikų, pridėdami dar du mėnesiu.
Iliustruotas mėnesinis žurnalas, leidžiamas lietuvių ir anglų kalbomis, užsisakytinas visiems.
“Lietuvių Dienos” duoda kiekviename numeryje bent 40 puošnių, įdomių ir aktualių nuotraukų iš viso pasaulio lietuvių gyvenimo ir veiklos.
ATSIŲSTA PAMINĖTI