1953 m. Gegužės (May) mėn. Vol. IV, No. 5
Devintą savo ligos dieną, penkiasdešimt šeštaisiais savo ir trisdešimt trečiaisiais mano gyvenimo metais, religingoji ir dievobaimingoji mano motinos siela tapo išlaisvinta iš kūno. Užspaudžiau jai akis. Krūtinėje tvino neapsakomas liūdesys ir veržėsi ašaromis. Guodžiausi viltimi, Viešpatie, kurią Tavo ištikimoji tarnaitė turėjo Tavyje. Lengvėjančia širdimi girdėjau kaimynus minint motinos kalbas, kuriomis ji peikusi gyvenimo menkumą ir gyrusi mirties gerumą. Šviežia žaizda širdyje labai sopėjo.
Argi tai, Viešpatie, ne iš maloniausiojo pripratimo būti drauge? Drauge būti su ta, kuri nepraleido nei vienos dienos nenešus savo gyvenimo aukų Tavo Bažnyčioje, kuri mylėdama tarnavo mums visiems...
Palengva ėmiau minėti Tavo tarnaitę: koks buvo jos elgesys, kokia ji buvo garbinga Tau, kaip šventai maloni ir nuolaidi mums.
Ištekėjusi už vyro, kuris per krikštą dar nebuvo pašvęstas Tavo vardui, tarnavo jam lyg ponui ir skelbdama jam Tave savo papročiais, stengėsi jį laimėti Tau. Todėl Tu darei ją gražią, gerbtiną, mylėtiną ir nuostabią vyrui. Ji mokėjo kantriai pakęsti moterystės sugyvenimo neteisybes ir išvengti su juo susirėmimų. Mat jinai laukė, kada jo pasigailėsi, kad į Tave įtikėjęs, pasidarytų skaistus. Jis gi buvo greitas supykti. Bet ji žinojo, jog nereikia prieštarauti supykusiam vyrui ne tik veiksmu, bet ir žodžiu. Tik jam išsidūkus ir nurimus, ji pateisindavo savo elgesį. Kai daugelis kaimynių, kurių vyrai buvo švelnesni, nešiodavo mušimo žymių ir skųsdavosi savo vyrais, ji draugiškai bešnekučiuodama, kaltindavo jų pačių liežuvius.
Dėl to, bent prieš jo gyvenimo pabaigą, ji laimėjo Tau savo vyrą. Taip, Viešpatie! Kadangi ji ištikimai tarnavo Tau, dėl Tavęs buvo pasidariusi Tavo tarnų tarnaitė. Kuris tik ją pažinojo, garbindavo, gerbdavo ir mylėdavo joje Tave, nes visi jausdavo Tave esant jos širdyje.
Išauklėjo ji mus, tiek kartų mus gimdydama, kiek kartų matydavo nuo Tavęs betolstančius. Tu žinai, Viešpatie, su kokiais sopuliais ji gimdė mano išganymą savo skaisčioj ir tikinčioj širdy... Tu žinai, kaip ji stengės, kad Tu, Dieve, būtumei mano tėvu, o ne mano kūno tėvas, kuris dar netikėjo į Kristų ir norėjo, kad ir aš netikėčiau. Bet Tu jai padėdavai patraukti vyrą savo pusėn, nes jam, nors ir geresnė būdama, dėl Tavo valios, buvo paklusni.
* * *
Šešioliktaisiais mano gyvenimo metais, dėl šeimos reikalų, mano moksle įvyko pertrauka, ir aš gyvenau su tėvais, nebūdamas nieku užimtas.
Ir išaugo ir išbujojo aukščiau mano galvos geidulių erškėčiai, ir nebuvo rankos kuri juos išrautų.
Vargas man, jei drįsčiau sakyti, kad Tu, mano Dieve, tylėjai, kai traukiausi nuo Tavęs vis tolyn! Argi tada tylėjai? Kieno, jei ne Tavo, buvo žodžiai, kuriuos kalbėjai man per savo ištikimą tarnaitę — mano motiną? Dideliu rūpestingumu ji mane vieną slapčiomis perspėjo, kad nepaleistuvaučiau, o labiausiai, kad nesvetimoteriaučiau. Deja, nei vienas jos žodžių nepateko mano širdin, ir nesielgiau pagal perspėjimus: jie man atrodė moteriški, ir jų klausyti atrodė būtų gėda...
Kai kurie skaitytojai rašo, kad pirmaisiais metais “L. L.” buvo įdomesni, kad dabar juose nėra ko skaityti, kad dedami straipsniai tik religinėmis temomis. Būtų naudingiau, kad tie skaitytojai parašytų, kokie straipsniai jiems pirmiau patiko, ko jie konkrečiai pageidauja. Mums atrodo, kad L. L.” linija nėra daug pasikeitusi. Nežiūrint vieno kito nepatenkinto, ateina redaksijai daug ir kitokių laiškų. Štai neseniai gauto laiško ištrauka:
“Negaliu iškęsti nepasidžiaugęs jūsų mielais “L. L.”. Esu nustebintas ir sužavėtas. Nesitikėjau, kad jie būtų tokie puikūs, kad taip įdomiai, patraukliai ir praktiškai gvildentų rūpimus konkretaus gyvenimo klausimus. Jiems nėra pavojaus pasenti, nes liečiamos problemos yra ir liks nuolatinis palydovas nesikeičiančios žmogiškos prigimties. Dėl to, kai Dievas leis grįžti į namus, bent vieną vertingą dovaną galėsim parnešti saviesiems — tai “Laiškus Lietuviams”. Jūsų Pr. G.
Šiandien visas pasaulis labai daug kalba apie turimą ar prarastą laisvę, visos tautos mini savo nepriklausomybės šventes. Jau vien tik tas faktas, kad tiek daug kalbama apie laisvę, kelia nerimą ir susirūpinimą. Tai įrodo, kad mums tos laisvės trūksta, kad mums gresia rimtas pavojus ją prarasti. Jei kuriame nors krašte daug kalbama apie sveikatą, galima padaryti išvadą, kad ten siaučia ligos. Juk ligonis dažniausiai kalba apie sveikatą, alkanas apie valgį, skriaudžiamas apie teisingumą, vergas apie laisvę.
Visi kalba, kad didžiausias pavojus žmogaus laisvei gresia iš totalitarinių valstybių. Bet ši problema nebūtų tokia sunki, jei laisvės pavojai mus tykotų tik iš lauko. Pagrindinis pavojus yra kaip tik tas, kad mūsų laisvė užminuota iš vidaus, pačiose žmonių širdyse ir sielose. Pasaulio tautos visomis savo jėgomis stengiasi išsaugoti politinę laisvę, ją apginti nuo priešų, bet tuo pačiu metu užleidžia tam priešui vidujinės, gilesnės laisvės karalystę, nuo kurios priklauso ir politinė laisvė. Tik įsivaizduokime sau žmonių grupę, sėdinčią ant pastato stogo ir apdainuojančią architektūros laimėjimus, žmonių grupę, kabinančią vainiką ant užbaigto pastato, kai tuo pačiu metu sabotatorių minia apačioj jau baigia griauti pamatus. Tai modernios laisvės paveikslas. Politikai ir tariamieji patrijotai garbina laisvę ant viršutinių aukštų, o klaidingi pranašai ir filosofai apačioj lyg kirmėlės ėda ir griauna pamatus.
Šių dienų pasaulis yra lyg tas sūnus palaidūnas, kuriam nusibodo tėvo namų duona, ir jis nusprendė nusikratyti bet kokiu autoritetu. Visų pirma jis atmetė Bažnyčios autoritetą, paskui paniekino Bibliją, galų gale nusikratė visais religijos ir moralės pančiais. Tada tas modernusis pasaulis susikūrė tokios laisvės atmosferą, kurią jautė ir išgyveno sūnus palaidūnas pirmaisiais savo laukinio ir nepažaboto gyvenimo momentais. Laisvės sąvoka tapo iškreipta. Laisvė reiškė daryti tai, kas patinka, nesvarbu, ar gera ar bloga; tikėti tai, kas patinka, nežiūrint, ar tai tiesa ar melas. Laisvės sąvoka išsigimė, virto egoizmo ir savimeilės forma, kuri raukosi prieš bet kokią auką, prieš bet kokį susivaldymą.
Modernusis žmogus tuoj pasijuto, kad liko vergauti ir toliau, kad jam nepavyko nusikratyti vergijos pančių. Atmetęs Dievo valdžią, virto Cezario vergu. Virto vergu žmonių kolektyvo, masės, valstybės. Toji vergija pasiekė tokį laipsnį, kad valstybė į savo rankas perėmė tiek žemiško, tiek dvasinio gyvenimo kontrolę. Pasaulis palaidūnas paniekino tėvo namus manydamas, kad tėvo autoritetas pastoja kelią jo laisvei. Bet šimtmetinė patirtis yra pakankamai įrodžiusi, kad teisė mindžioti Dievo ir žmogaus įstatymus dar nepadaro žmogaus laisvo. Žmogaus laisvės šaltinis yra Dievas. Atimk žmogui laisvę tarnauti Dievui, Jį mylėti, ir žmogaus laisvė bus išrauta su šaknimis. Dievas yra visų žmogaus laisvių pagrindas. Sugriauk jį, ir žmonės sau pasistatys netikrą dievą — stabą. Kai Mozė, būdamas ant Sinojaus kalno, 40 dienų kalbėjo su gyvuoju Dievu, Izraelio vaikai sau nusiliejo auksinį veršį. Ir šiandien žmonės visame pasaulyje kalasi plieno stabus, aukso veršius. Jeigu jiems uždrausi garbinti Dievą tabernakuly, jie gar-bins pabalzamuotą lavoną Raudonojoj Aikštėj. Taigi, problema nėra ta, ar mes priimsime kokį nors autoritetą ar ne, bet visa problema glūdi čia, katrą autoritetą mes priimsime: Kristaus ar Antikristo. Mūsų amžius atsako į šį klausimą.
Gentile da Fabriano
Bėgimas į Egiptą
Gentile da Fabriano (1370- 1427) buvo naujos mokyklos įsteigėjas, kuriai priklausė ir Beato Angelico. Angelico yra laikomas jo mokiniu, nors savo mokytoją jis ir pragyveno. Fabriano kūryboje pastebime kompozicijos turtingumą, gyvumą spalvų ir vaizduojamų figūrų eleganciją. Savo menu jis jkvėpė ir Jacopo Bellini (1430-1470), kurs davė pradžią Venecijos mokyklai, išauginusiai G. Bellini, Giorgione, Titianą, Tintoretto ir kitus žymius menininkus. Daugiausia jis piešė paveikslus iš Kristaus gyvenimo ir madonas. Jo kūrinių galima rasti Florencijos, Venecijos, Romos meno galerijose.
Jeigu dalykus imsime iš tragiškosios pusės, tai motinos gyvenimas yra pati didžioji tragedija. Nereikėtų nė aiškinti, dėl ko. Kiekvienas galvojantis žmogus tai supras. Tačiau gyvenimas iš mūsų ne vieną jau padarė tingintį galvoti. Mes dažnai esame patenkinti, radę laikraščiuose tas mūsų pačių išgyventas, išmąstytas ir išnešiotas mintis. Vis dėlto mes tikime, kad esame pažinę kažką nauja, dar negirdėta. Tad rašyti bet kuria tema nėra nei bergždžia nei neprasminga.
Galvoju apie savo mamytę, keturiolikos vaikų motiną. Pilnas lizdelis — pilnutėlis. Tai ne paukštyčiai, kurie vikšru pasotinami, pluksnele pridengiami, saulės pradžiuginami. Tai augą žmonės, pilni reikalavimų, norų ir būtinybių. Jie maži, tie vaikai, vienas prie kito. Jų motulės rankos pilnos darbelių. Nuo aušros lig sutemų ir nuo nakties lig įdienojimo.
Čia skamba lopšinė, čia vaikiška dainelė, čia rimtesni pamokymo žodžiai. Ir tų mamos žingsnių pilna visur. Ji kiekvienam padeda, pargriuvusį pakelia, išsimurzinusį nuprausia, snaudžiantį užmigdo, suklydusį pataiso, nusikaltusį pabara, nusipelniusį pagiria, nuskriaustą paglosto. Taip ir skrieja jos nuo bėgiojimo sueižėjusios kojos. Jos budri akis viską mato, jos ausis viską girdi, jos širdis visus myli ir glėbys visiems atviras.
Ji kenčia su kenčiančiu ir juokiasi su besijuokiančiu.
Vaikai auga. Jie jau mokslo metuose. Vienas po kito ruošiami miestan — toli, už kelių mylių. Sudreba motinos širdis. Veltui žvelgs jos budri akis — ji nelydės vaikų žingsnių ir negirdės jų kalbų. Jie neatbėgs prie jos su savo tiek naiviais tiek rimtais klausimais. Vaikai atsakymų ieškos kitur. Kur? Dabar motinos širdis užtvinsta klausimais: kur jie, ką veikia, ką skaito, kaip elgiasi, kuo domisi, ką mąsto?
Seklyčia ištuštėja. Motina išlydi paskutinį vaiką. Ilgai ji stovi vieškelyje, nors dulkės jau seniai sugulė ir juodas taškelis tolumoje išnyko. Viena. Vienų viena. Keturiolikos vaikų motina lieka viena... Retkarčiais, labai retai, ji gauna vieną kitą laiškelį, dažnai paskubomis rašytą. Ten taip nedaug ko, kas ją sustiprintų, nuramintų. Jos vaikai ima gyventi sau. Jie kuriasi kiekvienas savo pasaulį. Tame jų pasaulyje retai kur rasi vietos Motinai. Ji atliko savo. Ne, ji bus reikalinga, bet daug vėliau. Gyvenimas — tikras juokdarys.
Motinos džiaugsmas
Bet pirmiau negu nuspręsime, kad motina turi jaustis nepaprastai nelaiminga, kenčianti, likusi viena, kad jos gyvenimas — tikra tragedija, atsakykim į klausimą, ar motinos augina vaikus sau, ar tam, kad jie gyventų savą gyvenimą, susikurtą sau, nepriklausomai nuo kitų. Sutikę, kad nė viena motina negimdo ir neaugina vaikų tik sau, mes turėsim sutikti ir su tuo, kad anaiptol motinos pašaukime nėra jau tiek daug tragizmo.
Su skaudančia širdimi reikia prisipažinti, kad šiandien atsiranda nemaža žmonių, kurie tariasi geriau mokėsią tvarkyti savo gyvenimą, negu kad Dievas įsako ir Bažnyčia nurodo. Jiems vis atrodo, kad Dievas iš žmogaus per daug reikalaująs ir per daug varžąs jų laisvę, kad Bažnyčia savo pasninkais ir kitais marinimais atimanti iš jų gyvenimo džiaugsmą, žudanti jų žmoniškumą.
Dr. St. Gruodis, S. J., Krikščioniškosios Dorovės Mokslas.
Tas straipsnis turi būti baisiai neįdomus!... Skaityti apie įstatymus? Geros sėkmės advokatams ir teisėjams juos nagrinėti ir policininkams prasižengėlius surasti! Ir neskaitydamas žinau, kaip jie suvaržo žmogaus laisvę! Ana, nespėsi apsilenkti su kokia taisykle, žiūrėk, policininkas jau ir berašąs tau “tiketą”...
Manau, kad nesuklysiu sakydamas, jog nevienas iš “Laiškų Lietuviams” skaitytojų panašiai pagalvoja ir apie dorovės įstatymus. Lygiai kaip ta jauna vedusiųjų pora, su kuria praeitą savaitę turėjau įdomų pasikalbėjimą. Buvo taip. Plaukiau garlaiviu sekmadienio popietę. Abejose upės pusėse driekėsi medžiai, neseniai vėl sužaliavę po žiemos miego. Šalia upės einančiu keliu abiem linkmėm siuvo automobiliai. Visai netikėtai užtikau ir porą lietuvių ant denio. Vyras su žmona ir penkiamečiu sūneliu buvo begrįžtą namo, aplankę gimines. Daug apie ką kalbėjome. Pasirodė, iš to paties Lietuvos kampo visų trijų besama. Prieš akis buvo dar gerokas kelio galas plaukti. Atėjo ir mano eilė išsitarti daugiau apie save. Pasisakiau grįžtąs namo iš vyskupijos kunigų konferencijos.
— Bus sakančių, kad “tie kunigai” vėl nutarė kokių naujų naštų uždėti; ir taip jau daug jų nešame, — šyptelėjau.
Man visada įdomu pasakyti kito nuomonę ir stebėti, kaip į tai reaguojama.
— Atvirai prisipažinsiu, jog būčiau nedrįsusi to pasakyti, — tarė žmona, — bet kad pats kunigas į tą pusę nukreipėte šneką, man atrodo, kad čia nėra teisybės. Kunigai, mano nuomone, nėra patyrę, kaip tikinčiajam dažnai sunku nešti tas jų uždedamas naštas. Jei taip tektų paplauti vystyklus, naktimis nemigti dėl vaiko-zirzlio arba pajusti krosnies karštį virtuvėje tvankią vasaros dieną, visai kitaip apie tai spręstute!
— Arba nevieną savo uždirbtą centą atiduoti kas sekmadienį, — pridėjo nuo savęs vyras.
— Išeitų, kad dvasiškiai yra kažkokie surūgėliai, — atsakiau, — kurie, patys nenorėdami ar nepajėgdami ragauti gyvenimo tiekiamų džiaugsmų, stengiasi juos ir kitiems apkartinti. Bet tuokart ir gydytojus reikėtų tuo pačiu kaltinti. Dažnai juk daktaras pareiškia nelaimingam ligoniui, jog reikalinga rimta operacija arba heroiška dieta, jei nori gyventi. Tačiau niekas jo dėl to nelaiko liguistu sadistu, ieškančiu savęs patenkinimo kito kančioje. Gydytojas vien pritaiko sveikatos mokslo dėsnius. Kvaila būtų jam išmėtinėti, kad toks negailestingas su ligoniu. Ir kunigai nieko negali padaryti, jei dorovės dėsniai kartais reikalauja duoti “kietą” atsakymą.
Beato Angelico tapyboje yra tiek dvasios ir švelnumo, kad atrodo, jog iš kiekvieno paveikslo trykšta kažkoks palaimintos ramybės noras. Dėl to jį kiti ir pavadino “palaimintuoju” —- beato.
BEATO ANGELICO
(1387-1455)
ARKANGELAS GABRIELIS IŠ “APREIŠKIMO”
Šv. Morkaus vienuolyne Florencijoj
Praėjusiuose “L. L.” numeriuose buvo kalbama apie įvairias jaunimo problemas dažnai paties jaunimo lūpomis. Į iškeltus klausimus atėjo redakcijon nemaža ir atsakymų. Tačiau tie atsakymai daugiausia buvo ne jaunimo, o vyrų ir moterų, jau sukūrusių šeimas. Vienas kitas atsakymas atėjo ir iš tų asmenų, kurių šeimos jau spėjo sugriūti. Žinoma, geriau būtų, kad rašytų pats jaunimas. Susituokusiems yra kitas skyrius “Prie šeimos židinio”. Bet, be abejo, jaunimui yra naudinga išgirsti nuomones ir tų, kurie jau savo gyvenimu išbandė tai, apie ką jaunuolis ar jaunuolė dar tik svajoja.
Kartais jaunimas pasako: “A, tie suaugusieji mūsų problemų nesupranta”. Gal iš dalies tai ir yra tiesa, bet taip pat yra tiesa, kad jie į tas problemas žiūri iš kito taško, žiūri daug konkrečiau ir objektyviau, be svajonių ir fantazijos. Kiekvienas žmogus turi siekti idealų, bet jaunimas dažnai tuos idealus mato ten, kur iš tikrųjų yra tik idealų kapas. Todėl redakcija kartais mielai deda į “Jaunimo paslapčių” skyrių ir suaugusiųjų nuomones. Tos nuomonės jaunimui ne visuomet patinka, bet kartais gali priversti šalčiau pagalvoti ir atverti fantastiškų svajonių primerktas akis. Ir šiame straipsnelyje pacituosime vieną kitą suaugusiųjų mintį, sukeltą buvusių straipsnių.
Dar apie “senbernius”
Ponas M. M. rašo: “Sakoma, jog vyras iki 30 metų nevedęs yra kažkas negerai. Gal taip, gal ir ne. Gal ir tiesa, kad iki 25 metų yra idealiausias laikas vesti, bet nereikia užmiršti, kad ir vyrai, ne tik moterys, iki to laiko svajoja apie idealus. Jis perdaug idealiai ir nerealiai galvoja apie mergaites, laikydamas jas visas šventomis. Tik vėliau atsiveria jo akys, ir jis pamato, kad tas šventumas ir ideališkumas buvo tik jo fantazijos ir įsivaizdavimo padaras.
1
Vokiečių priežodis sako: “Kam Dievas nori suteikti malonę, tą siunčia į platų pasaulį”. Taip pat galima pasakyti, kad ypatingą savo malonę Dievas teikia tam, kurį siunčia misijonieriauti į svetimus kraštus. Kas iš mūsų nėra svajojęs vykti į tolimus kraštus, ar kaip misijonierius, ar kaip mokslininkas, ar kaip naujų žemių atradėjas? Yra įdomu pamatyti naujus žmones, naujus papročius, niekad nematytų gyvulių ir augalų. Taigi, ir aš buvau patenkintas, kai šių metų vasario 19 dieną galėjau lipti į laivą ir vykti į tolimą Pietų Ameriką misijonieriauti tarp lietuvių ir mokyti vienoje Urugvajaus kolegijoje.
Kai laivas pajudėjo iš Niujorko uosto, jaučiau kažkokį keistą liūdesį, kurį, tur būt, pajunta kiekvienas keleivis. Ir Šekspyras sako, kad “kiekvienas atsiskyrimas yra graudenantis liūdesys”. Išblaškyti tai nuotaikai tuoj stengiausi susipažinti su savo bendrakeleiviais. Drauge keliavo vienas domininkonas ir pranciškonas. Juodu keliavo taip pat misijonieriauti. Buvo dar ir daugiau kunigų, kurie vyko į Pietų Ameriką įvairiais tikslais.
Protestantų misijonieriai
Kaip jau minėjau, laive buvome trys katalikų kunigai, važiuojantieji į misijas, o protestantų buvo dešimt pastorių. O jeigu dar priskaitysi ir jų žmonas, kurios taip pat dirbs misijų darbą mokyklose ar kitokiose įstaigose, tai bus tikrai nemažas protestantų misijonierių būrys, kurie vyksta į katalikiškąją Pietų Ameriką platinti savo tikėjimo. Vieno pastoriaus užklausiau, dėl ko jie eina misijonieriauti į katalikiškus kraštus, jau pažinusius Kristaus mokslą, ar negeriau būtų keliauti kur nors į Afriką ar kitus pagoniškus kraštus. Kiekviena krikščionybės forma ar sekta jau būtų tų primityviškų kraštų religinis ir kultūrinis pakėlimas. Jis atsakė, kad Pietų Amerikoje esą nepakankamai katalikų kunigų, todėl jie einą į pagalbą.
Vis dėlto liūdna, kad per mūsų kaltę ir apsileidimą daug katalikų tuose kraštuose atsisako savo tikėjimo, pereidami į įvairias sektas. Jeigu turėtume daugiau kunigų, kurie sutiktų vykti į Pietų Amerikos valstybes, tai taip greitai neprarastume to, kas jau mums priklauso.
Paskui paklausiau, kaip žiūri į jų misijas valdžia, ar nebijo, kad įvairios sektos gali suskaldyti tautą. Atsakymas buvo: “Jungtinėse Amerikos Valstybėse yra virš 200 sektų, o ar ten trūksta vienybės?” — “Taip tai taip”, atsakiau, “bet būtų didesnė vienybė, jeigu to sektų susiskaldymo nebūtų. Šiaurės Amerikoje tos vienybės jau nuo pradžios nebuvo, todėl nieko nepadarysi, bet kam skaldyti Pietų Amerikos religinę vienybę?” Jis atsakė, kad ta religinė vienybė nesanti reikalinga. Jo nuomone, net geriau, kai viena tikyba konkuruoja su kita, tokiu būdu visi parodo daugiau pastangų.
Daugiausia tų misijonierių priklausė “mormonų” sektai. Šią sektą įsteigė Joseph Smith 1830 metais. Kiekvienas jų narys turi būti misijonierius. Į misijas turi važiuoti savo lėšomis. Skaitosi pareiga atlikta, pamisijonieriavus dvejus metus; po to galima grįžti namo. Jie sako dabar visame pasaulyje turį apie milijoną narių. Paskutiniu metu jie labai sparčiai plinta Pietų Amerikoje.
Pasiklausinėjau apie jų mokslą, klausiau, ar jie yra protestantai. Atsakė, kad ne. Mat, jie ne tik Šv. Raštą pripažįsta, bet turi dar ir kitus šventus raštus, paties Dievo apreikštus. Knygoje “The Book of Mormon” yra surašyti tie nauji Dievo apreiškimai. Pagal šią taisyklę taip pat ir “Christian Science” nebūtų protestantiška sekta, nes ir jie be Šv. Rašto turi dar kitą per kažkokią moterį atėjusį apreiškimą. Mormonai tiki amžiną moterystę. Moterystė danguje tęsis per amžius, nes žmonės kelsis su kūnais. Tie mormonų misijonieriai daugiausia buvo jaunuoliai. Tarp jų buvo ir jauna mergaitė, su vienu tų jaunuolių susijungusi “amžina moteryste”. Jų gyvenimas yra gana asketiškas: jiems negalima gerti nei alkoholio, nei kavos, nei arbatos. Taip pat negalima rūkyti. Jie vaikščioja nuo durų prie durų, kalbindami žmones prisidėti prie jų tikėjimo.
Trinidad salos gyventojų lūšnelės
Nė vienas iš žymiųjų filosofų ar gamtininkų šiandien nesilaiko materialistinės Buechner’io ar Feuerbach’o teorijos; Haeckel’io teorija apie “jėgą ir medžiagą” taip pat nuėjo užmarštin. Niekas iš rimtųjų mokslininkų nedrįsta šiandien tvirtinti, kad vienintelis visatos pagrindas — “amžinoji materija”. Šių teorijų klaidingumas jau prieš 60 metų išsamiai buvo įrodytas, ypač Hermann’o Schell veikale “Gott und Geist” (Dievas ir dvasia). Mūsų laikais visi pasaulinio garso mokslininkai - filosofai ir gamtininkai — yra galutinai nuo jų nusigrįžę.
Materialistinės teorijos tvirtinimai, kad ji remiasi aiškiais ir nesugriaunamais mokslo įrodymais, o tikėjimas — silpnų ir tamsių žmonių savavališkomis prielaidomis, jau visai atgyvenę. Kiekvienas objektyvus dabarties gamtininkas pripažįsta: moksle pasiekėme kuone išsamaus daiktų pažinimo ir aiškiai supratome tikėjimo reikalingumą, jei norime moksluose žengti pirmyn. Ir priešingai: mes taip pat įsitikinome, kad krikščioniškajam tikėjimui niekur nereikia bijoti mokslo pažangos. Dar daugiau: tikėjimas kiekvienu atveju padeda mokslui, nes tikintis krikščionis visuose mokslo klausimuose bei sunkenybėse patvariai ieško tikrų atsakymų, vedamas tvirto įsitikinimo, kad tik juos suradęs, jis giliau pažins ne tik gamtos paslaptis, bet ir krikščioniškojo Apreiškimo vertybes.
Taigi, nūdien jau neegzistuoja dilema “arba... arba”: arba Dievas, arba amžinoji materija; arba tikėjimas, arba mokslas. Šiandien visiems aišku, kad medžiaginio pasaulio būtis ir jos įstatymai niekuomet nebus suprantami patys savyje, bet tik tikėjime į Dievą. Kaip tik per medžiaginio pasaulio ir jo jėgų tyrinėjimą, mes vis daugiau artėjam prie ir šiaip jau nujaučiamo Dievo didingumo ir universalumo.
Nors moksle materializmas jau atgyveno savo dienas, bet praktiškame gyvenime jis toli gražu dar nenugalėtas. Daugelis net išprususių žmonių, ypač kuriems viskas gerai sekasi, tyliai galvoja, kad kiekvienam tik šis pasaulis egzistuoja; kad gyvenimo prasmė — niekas kita, kaip kuo daugiau pasinaudoti jo malonumais. Tuo būdu senojo materializmo vietą šiandien vis labiau užima praktiškasis nihilizmas. Šis savo gyvenimo supratimu ir visa praktiška pasaulėžiūra niekuo nesiskiria nuo ano.
Norėdamas pasikalbėti apie savo ruošiamąjį doktoratą, neseniai mane aplankė vienas studentas. Jis protavo:
— Argi žmogus esmėje nėra plėšrus žvėris? Netgi rafinuotesnis žvėris negu visi kiti! Iš to betarpiai seka, kad visa ko pagrinde egzistuoja tik amžinoji materija, pasireiškianti įvairiais pavidalais ir savo formos laisve besistengianti kitus užviešpatauti ir suimti į save.
Presbiterijonai Europos kontinente labiau yra pažįstami reformatų vardu, o Lietuvoje jie yra vadinami kalvinistais. Jų įsteigėjas yra Jonas Kalvinas, gimęs Prancūzijoje, Noyon mieste, 1509 m., o miręs Genevoje (Šveicarijoje) 1564 metais. Tėvai buvo katalikai, motina buvusi ypatingai pamaldi. Vaikas buvo silpnos sveikatos, bet pasižymėjo dideliais gabumais. Tėvai norėjo, kad jis taptų kunigu. Jonas jau buvo pradėjęs kunigiškus mokslus, bet tuoj pakeitė nusistatymą ir ėmė studijuoti teisę. Jis niekados nebuvo uolus katalikas. Bestudijuodamas susidūrė su protestantiškomis idėjomis persiėmusiais profesoriais ir pats palinko į protestantizmą.
Jonui Kalvinui esant 22 metų amžiaus, mirė tėvas. Toliau studijuoti teisę buvo neįmanoma. Jis ima domėtis teologiniais klausimais, kuriuos aiškina pagal savo supratimą, o kartais savo tezėms įrodymų ieško Šv. Rašte. Sakosi, kartą savyje pajutęs didelę šviesą arba tiesos pažinimą. Tai yra tipiškai protestantiškas “atsivertimas”. Po to atsivertimo, po tos didelės vidujinės šviesos, jam nebereikėjo nei mokytojų nei Bažnyčios, jis pats sau tapo vadovu tikėjimo klausimuose.
Kai katalikiškame tų laikų Paryžiuje Kalvinas pradėjo skelbti savo protestantiškas pažiūras, sutiko didelį pasipriešinimą ir buvo ištremtas. Trejus metus jis klaidžiojo po įvairius miestus, kol pagaliau pasiekė Bazelį (Šveicarijoje). Tebebūdamas 26 metų, parašė veikalą vardu “Christianae Religionis Institutio”. Katalikai šią jo knygą pavadino “Eretikų Koranu”. Kalvinas, galutinai apsigyvenęs Genevoje, praplatino savo mokslą Šveicarijoje. Genevoje ir bažnytinė ir civilinė valdžia buvo protestantų rankose. Anglikonų Bažnyčios sektos moko, kad Bažnyčia turi būti atskirta nuo Valstybės, o kalvinistai sako, kad civilinė valdžia turi visomis priemonėmis remti ir palaikyti Bažnyčią.
Kalvino mokslas
Kaip Liuteriui, taip ir Kalvinui vienintelis tikėjimo šaltinis yra Šv. Raštas. Žmogus galįs būti išganytas vien tikėjimu, be gerų darbų. Žmogaus prigimtis taip esanti gimtosios nuodėmės sugadinta, kad jis nieko gero negali padaryti. Katalikų Bažnyčia moko, kad gimtoji nuodėmė žmogaus prigimties visiškai nesugadino, tik ją susilpnino, todėl per ilgesnį laiką jam yra sunku vien tik savo jėgomis nugalėti pagundas ir užlaikyti visus įsakymus. Bet jis tai gali padaryti su Dievo malone, kurios jam niekad netruks, jeigu tik jis jos norės ir prašys. Bet žmogus vien tik savo jėgomis gali daug gerų darbų atlikti, pvz. mylėti savo tėvynę, artimą, duoti išmaldą ir t.t.
MASACCIO
(1401 -1428)
Dalis paveikslo, pavadinto “MOKESČIAI" esančio Florencijoj.
RENESANSAS
Penkioliktojo amžiaus pradžioje gotiškąjį meną pakeičia renesansas. Jau Giotto keturioliktojo amžiaus pradžioje pradėjo vaizduoti gyvus, natūralius žmones, o ne bejausmes bizantiškas figūras. Dar toliau šiuo keliu nuėjo renesanso atstovai, kurių pirmataku yra laikomas Masaccio. Artistai dabar ne tik stebi gamtą ir ją stengiasi kuo natūraliau atvaizduoti, bet pradeda studijuoti anatomiją ir perspektyvą. Geriau supranta šešėlių reikšmę ir stengiasi jais išgauti kuo ryškiausią ir natūraliausią efektą. Studijuoja žmogaus kūno proporcijas, stengiasi atvaizduoti ne visiems tinkančius bendrus tipus, bet charakterius.
Šio perijodo tapyboje yra ryškus realizmas. Iš atvaizduotų asmenų veidų galima suprasti jų mintis, norus, aistras. Kiekvienas yra skirtingas, kiekvienas atskiras tipas, kaip iš tikrųjų gyvenime ir yra. Gal tik B. Angelico yra šio perijodo išimtis. Jo paveikslai nėra tokie realūs, bet daugiau sudvasinti, saldūs.
Pradėtu renesanso keliu ėjo F. Lippi, Ghirlandaio, Botticelli ir kiti 15-to bei 16-to amžiaus menininkai iki tų viršūnių, kuriose atsistojo Michelangelo, Leonardo da Vinci ir Raffaello.
Kaip suprasti Kanos stebuklą, kai Kristus vandenį pavertė vynu? Juk alkoholio vartojimą Bažnyčia visais amžiais draudžia. Iš to stebuklo aprašymo atrodo, kad alkoholis yra lygiai toks svarbus dalykas, kaip ir duona, kurią Kristus daugino.
Galvojant apie Kristaus stebuklus ir prilyginimus, nereikia gilintis į kiekvieną smulkmeną, bet reikia stengtis suprasti pagrindinę mintį. Kristus, paversdamas vandenį vynu, norėjo parodyti artimo meilę susirūpinusiems jaunavedžiams. Tamsta klausi, ar alkoholis yra lygiai svarbus dalykas, kaip ir duona. Pietų kraštuose duona yra laikoma pagrindiniu ir reikalingiausiu valgiu, o vynas — pagrindiniu gėrimu. Pvz. Italijoj, Ispanijoj ir Prancūzijoj dar ir šiandien vynas yra vartojamas vietoj vandens. Paprastai kasdien vartojamas vynas nėra labai stiprus, todėl niekas jo ir nepasigeria. Juk ir duonos ar kito kurio valgio galima persivalgyti, bet tai dėl to jis dar nėra blogas. Pagaliau, ar Kristaus pagamintas vynas buvo alkoholinis gėrimas, mes tikrai nežinome. Sakoma, kad jis buvęs labai geras, bet Jo pagamintas vynas galėjo būti geras ir be alkoholio.
Bruno Markaitis, S. J.
* Dievas yra gyvas
Pernai vasarą Vokietijos katalikai susirinko Berlyne “Katalikų Dienai.” Tai buvo vienos savaitės kongresas, kurio pagrindinė tema buvo “Dievas yra Gyvas”. Gausūs ir garsūs kalbėtojai nagrinėjo Vokietijos katalikų uždavinius ir būdus jiems įgyvendinti.
Praėjo pusė metų, o apčiuopiamų darbo rezultatų nesimatė. Kongreso dalyvis Mario von Gaili parašė ta proga straipsni, iškeldamas vieną faktą, kad Dievas yra gyvas, bet katalikiškojo gyvenimo akcija atrodo apmirusi. Entuzijastingos kalbos siūlančios didingas programas ir herojiškas rezoliucijas, buvo kruopščiai ir vikriai užrašytos prityrusių stenografų, bet prirašyti tomai tebeguli po neveiklumo dulkių sluoksniu.
Mario von Gaili straipsnis iššaukė smarkią polemiką, atverdamas seną žaizdą. Yra daug išmintingų žmonių, nustatančių veikimo gaires, bet maža pasiaukojančių žmonių, norinčių dirbti pagal nustatytas gaires. Veikimas nėra tas pats, kas programiniai žodžiai. Programos įvykdymas reikalauja darbo. Žodžiai reiškia mintį, o darbas— minties įvykdymą.
Todėl katalikiškojo veikimo dalyvius galima skirti į dvi grupes: veikėjus ir darbininkus. Veikėjai posėdžiauja, kuria naujas programas ir stato naują ateitį gyvais ar rašytais žodžiais. Jų veikla prasideda ir baigiasi žodžiais. Darbininkai gi susirenka posėdžio, bet, priėję keletos praktiškų išvadų, stengiasi jas įgyvendinti. Jų veikla, prasidėjusi žodžiais, eina prie konkrečių darbų. Todėl veikėjas yra žodžio žmogus, o darbininkas— darbo.
Katalikiškojo veikimo darbininkai sielojasi, kad katalikų žodis taptų kūnu ir realiai formuotų viešąjį gyvenimą. Žiūrėdami į savo darbą, jie nusiskundžia tais katalikų sąjūdžiais, kurie manosi esą pašaukti “kurti ideologiją’’ ir nekreipia dėmesio į katalikiškosios ideologijos įgyvendinimą. Kitiems dėstydami, ką kas turi daryti, jie neprisideda prie bendro darbo. Jie sugeba kritiškai pervertinti kitų nuveiktus darbus, bet patys pasitenkina tik žodžiais ir užmiršta, kad žodžiai, net planai, tol netampa kūnu ir konkrečiu darbo vaisiumi, kol žodžio neseka darbas. Kol žodžio neseka darbas, žmogus turi būti kuklus, lygindamas savo žodžius su kitų darbais. Katalikams trūksta ne ideologijų ir jų kūrėjų, bet žmonių, norinčių įgyvendinti Evangelijos ideologiją viešame bendruomenės gyvenime. Užuot pašventę kelias dešimtis metų ideologijos kūrimui, katalikai turi pasišauti įgyvendinti tai, kas jau prieš 19 šimtmečių užrašyta Evangelijose, o vėlesniais laikais— popiežių enciklikose. Jei “ideologijos kūryba’ užleistų vietą “ideologijos įgyvendinimui”, viešasis bendruomenės gyvenimas atrodytų kitaip.
Viena Vokietijos katalikų studentų sąjunga, pamačiusi ideologinės kūrybos nevaisingumą, nutarė pastatyti bažnyčią savo uždarbiu ir santaupomis, kad Dievui tarnautų ne žodžiu, bet darbu. Ideologinį žodįtarti jie paliko Bažnyčios autoritetui: popiežiui ir vyskupams, valdantiems tikinčiuosius Dievo suteikta galia ir Šv. Dvasios pagalba.
Dievas yra ir bus gyvas, bet katalikiškasis veikimas tik tada bus gyvas, kada katalikiškoji ideologija iš Evangelijų ir popiežių enciklikų bus perkelta i viešąjį bendruomenės gyvenimą, kada veikėjai taps darbininkais ir dirbs ne pagal savo išminties diktuojamus principus ir normas, bet pagal Viešpaties dvasios ir žodžio programą.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
P. Abelkis. ŽEMAIČIŲ KRIKŠTAS. Romanas. Išleido Trijų Tulpių Knygų Leidykla 1952 m. 421 psl. Kieti viršeliai. Kaina nepažymėta.
P. Kesiūnas. TARP ŽALSVŲ PALAPINIŲ. Romanas. Autoriaus leidinys. 292 psl., kaina $3. Romane aprašomas Lietuvos partizanų gyvenimas.
Sabik - Vogulov. RAUDONASIS SIAUBAS. Vertė A. V. Išleido “Dobilas” Čikagoje. 103 psl., kaina $1.25.
Juozas Grušas. PABUČIAVIMAS. Novelės. Išleido Gabija, 335 Union Ave., Brooklyn 11, N. Y. 155 psl., kaina $1.50.
Autorius yra vienas stipriausių Lietuvos novelistų, gabiai iškeliąs žmogaus dvasinį pradą, gausus charakteriais, žodingas kalboje ir stiprus intrygoje. “Pabučiavimas” yra geriausių J. Grušo novelių rinkinys.
Kazys Binkis. BALTASIS VILKAS. Pasaka. Iliustravo F. Ušinskaitė. Trijų spalvų, didelio formato, 36 psl. leidinys. Kaina $1. Išleido Gabija.
Kazys Binkis. LYRIKA. Pirmasis pilnas K. Binkio poezijos rinkinys. Redagavo Jonas Aistis, išleido “Terra”, 748 W. 33rd St., Chicago 16, 111. Kaina $2.
Kazys Binkis — labai žinomas vardas mūsų pomaironinėje poezijoje. Jo poezijos palikimas nedidelis, bet labai svarus ir saugus nuo laiko dulkių. Pirmuoju eilėraščių rinkiniu, “Eilėraščiais”, jis, J. Aisčio žodžiais tariant, mūsų liaudies kūrybos elementus iškėlė į nepasiekiamas aukštumas; antruoju, “100 pavasarių”, parodė puikių formos ieškojimo pavyzdžių. “Lyrikoje” yra eilėraščiai iš tų abiejų jo poezijos knygų ir dar pridėta kitų, surastų perijodikoje.
Francois Mauriac. GIMDYTOJA. Romanas. Vertė A. Vaičiulaitis. Išleido “Terra”. 134 psl., kaina $1.75.
Francois Mauriac yra vienas žymiausių šiandieninės prancūzų literatūros pajėgų, už savo kūrybą praėjusiais metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Savo literatūriniuose darbuose jis didelis problematikas ir gilus analitikas, ypač susidomėjęs šeimos problemomis. Jo romanai įdomūs stipria intryga, ryškiais tipais ir dideliu atvirumu, kuriuo liečiami šiurkščiausi gyvenimo momentai.
W. S. Reymont. KAIMIEČIAI. I tomas. Išleido “Nemunas”, 3153 S. Halsted St., Chicago 8. 111. 352 psl.
Ši knyga yra išversta į daugelį kalbų ir kai kuriuose kraštuose susilaukė virš 40 laidų. Autorius už šj veikalą gavo Nobelio premiją.
Titas Narbutas. 4 MARTYRED BISHOPS. Šioje brošiūrėlėje trumpai anglų kalba aprašomi keturi lietuviai vyskupai, nukankinti bolševikų: vysk. Matulionis, vysk. Reinys, vysk. Borisevičius ir vysk. Ramanauskas.