1953 m. Liepos - Rugpiūčio mėn. Vol. IV, No. 7-8
Žmonės turi per daug vaikų, todėl pasaulyje tiek vargo, skurdo ir nedatekliaus, — skelbia gimimų kontrolės šalininkai ir kontraceptyvų fabrikantai. Jei valstybės skirtų mažiau pinigų ginklams, būtų daugiau duonos alkaniems, — šaukia amžinos ir visuotinos taikos apaštalai. Nenuostabu, kad Amerikos prezidentas Eisenhower, atsišaukdamas į tautą, išsireiškė, kad karo biudžeto sumažinimas reikš daugiau duonos ir daugiau kultūros priemonių.
Pirmu žvilgsniu atrodo, kad minėtos nuomonės turi nemaža tiesos, bet, pažvelgus į žmonijos istoriją, iškyla priešingas vaizdas. Praeitis pasaulis nekariavo kiekvienais metais; yra buvę ir ilgėlesnių taikos perijodų, kada ginklų fabrikai buvo paversti į traktorių, lovų ir puodų dirbtuves. Deja, nuo ginklų gamybos atlikę pinigai retai pasiekdavo neturtingųjų kišenes. Turtuolių kapitalas augo tiek taikos tiek karo metais. Darbo klasė gyveno varge ir mito ne duona, bet socijalizmo ir komunizmo pažadais. Todėl, galvojant apie praeiti, nenoromis prisimena Viešpaties žodžiai: “Vargšų jūs visada turite.”
Praeities ir ateities socijalinės problemos glūdi ne ginklų gamyboje, bet žmogaus prigimtyje, kuri ieško tik savo naudos ir užmerkia akis artimo reikalams. Socijalinių problemų išsprendimas nepriklauso nuo amžinos ir visuotinos taikos, bet nuo žmogaus vidujinės reformos. Kol žmogus liks savanaudis ir savimylis, tol pasaulis gyvens skurde. Kol pasaulio kapitalas bus mažos turtuolių grupės rankose, tol masinis neturtas liks ištikimas, bet nemielas žmonijos palydovas.
Net karui rengiantis, net milijardus pinigų paaukojant ginklų gamybai, dar lieka milijardai, kuriuos būtų galima panaudoti neturto sumažinimui. Ne paslaptis, kad ne tik atskiri asmenys, bet ir ištisos tautos pralobo iš karo ir kraujo. Ar tos milžiniškos pinigų sumos buvo proporcingai padalintos tarp tautos ir bendruomenės nepasiturinčiųjų? Ne karas ir ne taika sprendė neturto problemas. Kol žmogus žmogui vilkas, kol jo širdis gobši ir nesidominti artimo gerbūviu, tol kalbėti apie geresnį socijalinį rytojų yra bergždžia.
Neturto gilioji priežastis glūdi pačiame žmoguje. Tenka reformuoti, pirmojoje eilėje, ne įstatymus ir santvarką, bet žmogaus nusistatymą žmogaus atžvilgiu socijalinių ir ekonominių problemų srityje. Vadinasi, žmonijai reikia širdies reformos. O tai yra nebe socijalinė, bet dvasinė ir dorovinė problema.
Apreiškimas mums pasakoja apie tris žmones, kuriems Dievas pakeitė vardus, duodamas jiems naują misiją ir tuo parodydamas, kad jie jau nebepriklauso sau, bet kitiems — bendruomenei. Apreikštosios religijos istorijoje mes randame du faktus. Dievas rodo žmonijai savo gailestingumą ne per paskirus individus, bet per pasirinktą bendruomenę — išrinktąją tautą. Paskiau Jis skiria šiai bendruomenei savo atstovą ir — paskyrimo ženklan — pakeičia jo vardą.
Religija — nuo pat žmonijos pradžios — nebuvo privatus dalykas; lygiai kaip nebuvo privačios astronomijos ar privačios matematikos. Iš pirmosios šventraščio knygos aiškiai matyti, kad dieviškoji tiesa buvo pavesta saugoti ne atskiriems asmenims, bet išrinktajai tautai, vadovaujamai Dievo paskirto atstovo. Kai nuodėmė užkrėtė žemės paviršių, Dievas gelbėjo išrinktuosius, neparūpindamas kiekvienam žmogui gelbėjimosi juostos ar laivelio, bet gelbėdamas juos nuo mirties savo paties suplanuotoje arkoje ir paskirdamas Noę arkos kapitonu.
Vėliau Dievas išsirinko Abraomą, paskirdamas jį išrinktosios tautos galva ir sudarydamas su juo naują sutartį. Pirmą kartą istorijoje Dievas pakeitė žmogaus vardą: “Tu daugiau nebesivadinsi Abramas, bet Abraomas, t. y., daugelio žmonių tėvas.” Pakeisdamas vardą, Dievas norėjo priminti Abraomui, kad jo santykis su Dievo išrinktąja tauta jau nebebus asmeniškas ir privatus, bet universalus ir viešas. Abraomas bus ne tik savo šeimos galva, bet ir savo tautos.
Ši vadovybė ir specijalus išrinkimas iš Abraomo rankų perėjo į Jokūbo rankas. Vieną dieną, kai Jokūbas keliavo į Sichemą, jo šeima kėlėsi per upę, o jis, tuo tarpu, likosi šiapus upės. Staiga iš miško išėjo didelis ir baisus vyras — Dievo siųstas angelas — ir pradėjo grumtis su Jokūbu. Kova tęsėsi iki pat aušros, kol angelas pradėjo prašyti: “Paleisk mane, nes jau aušta, ir pasakyk man savo vardą.” — “Jokūbas, mano vardas,” — atsakė žmogus. Tada angelas tarė: “Daugiau tu nebesivadinsi Jokūbas, bet Izraelis. Jei buvai tvirtas prieš Dievą, tai būsi tvirtesnis prieš žmones.”
Galvojančiam šių dienų žmogui dažnai kyla įvairiausių neaiškumų, kai jis nori teisingai elgtis, kai tarp dviejų ekstremų jam reikia pasirinkti vidurio kelią. Čia paduosime keletą minčių, kurios, gal būt, padės orientuotis tuose sunkiuose klausimuose.
Tolerancija ir fanatizmas
Mes žavimės tais kraštais, kur mokama pagerbti kitų tikėjimų, partijų ir grupių žmonės. Piktinamės, kai tenka sutikti asmenų, kurie neturi jokios tolerancijos, kurie negerbia kito žmogaus įsitikinimų, kurie visiems jėga stengiasi įbrukti savo mintis ir idėjas. Antra vertus, yra pavojaus, kad žmogus per daug viską toleruodamas, visai praranda savo įsitikinimus ir nemato tiesos. Kaip čia elgtis, kad galėtum eiti teisingu keliu?
Ta pati objektyviai paimta tiesa, yra iš dalies sąlyginė, reliatyvi, šiek tiek skirtinga, priklausanti nuo subjektyvaus žmogaus įsitikinimo. Vienaip apie tą patį dalyką galvoja vaikas, kitaip suaugęs žmogus; vienaip eilinis žmogelis, kitaip išsimokslinęs savo srities žinovas. Tokį tiesos sąlygiškumą ir reliatyviškumą kiekvienas turi pripažinti ir pagerbti kito žmogaus nuomonę. Tas pat sakytina ir apie toleranciją kito tikėjimo žmonėms. Čia yra panašiai kaip su įsimylėjusiu žmogumi, kuriam jo mergaitė yra gražiausia. Mes nė nebandome pakeisti tos jo nuomonės, tai galėtų sugriauti jo laimę, kurios žemėje ir taip jau maža. Bet tai dar nereiškia, kad tikrai ta jo mergaitė būtų gražiausia visoje apylinkėje. Suprantama, kad žmogui tikėjimas, kuriame jis yra išaugintas, su kuriuo surišti gražiausi jo pergyvenimai, tyriausi nusistatymai, atrodo teisingiausias ir geriausias. Jis net mirti už jį pasirengęs. Bet tai dar nereiškia, kad jo tikėjimas ir objektyviai yra tikriausias, t. y. atitinkąs antgamtinę tikrovę, teisingai perduodąs visą Kristaus, Dievo Sūnaus, mokslą.
Kaip mums yra pavojus netoleruoti kito įsitikinimų, taip yra nemažesnis pavojus nebranginti savo įsitikinimų, bijant užsitraukti fanatiko vardą. Dėl šios žmonių baimės ne vienas užmiršta savo principus, bijosi ginti savo tikėjimą, savo pasaulėžiūrą, auklėti vaikus tikėjimo dvasioje. Iš fanatizmo baimės ir iš klaidingai suprastos tolerancijos žmonės nekovoja už savo idealus, nenori pasipriešinti tiems, kurie savo darbais ir klaidingu mokslu griauna tikėjimo, doros ir visuomeninio gyvenimo pagrindus, kurie savo blogiems tikslams siekti vartoja blogiausias priemones. Gal kaip tik dėl to Vakarų pasaulyje įsigalėjo komunistai, fašistai ir įvairiausiose didelės reikšmės vietose įsitvirtino labai tamsūs gaivalai.
Dažnai mes stebimės matydami, kokiu uolumu ir pasišventimu įvairūs propagandistai ir sektantai skelbia savo mokslą, perša knygas ir laikraščius. Neatrodo, kad jie visuomet taip elgtųsi tik dėl to, kad yra gerai apmokami. Jie gyvena savo skelbiamomis mintimis, dėl jų kovoja ir aukojasi. Ta jų ištikimybė savo idėjomis daugelį suvedžioja. Juk gali atrodyti, kad žmogus taip kovoti, aukotis ir net mirti gali tik už tiesą. Bet yra ir komunistų, kurie daug aukojasi, eina į kalėjimus ir net miršta, nenorėdami atsisakyti savo mokslo. Bet ar dėl to komunizmas yra teisingas? Dažnai mes sumaišome du dalyku: pačią tiesą ir ištikimybę tiesai (dažnai tik subjektyviai tiesai). Tiesos mastu padaroma besąlyginė ištikimybė subjektyviai tiesai. Tačiau tiesos mastas tegali būti aiškumas, mūsų proto ryškus įžvelgimas, kad taip yra, arba taip nėra. Taip pat aiškus supratimas, kad šitas tvirtinimas atitinka pačią tikrovę, arba neatitinka, kad priėmimas kito liudijimo yra pilnai pagrįstas, arba nepagrįstas.
Jau ne viena motina yra Redakcijai rašiusi, prašydama paaiškinti, ką atsakyti vaikui, kai jis paklausia, iš kur mama gavo broliuką ar sesutę. Tikrai yra labai maža motinų ir tėvų, sugebančių vaikui duoti tinkamą atsakymą. Dažniausiai stengiamasi visaip išsisukinėti, netiesioginiai atsakyti arba pasitenkinti garsiąja “gandro istorija”. Tas, žinoma, vaiko nepatenkina, tik sukelia dar didesnį smalsumą. Jis pradeda galvoti, kad čia yra kažkas ypatinga, nepaprasta, slapta, kad net jo motina neišdrįsta pasakyti. Progai pasitaikius, tą patį klausimą jis iškelia vyresniems savo draugams. Na, žinoma, tie dažniausiai nesivaržo ir su malonumu jam viską išplepa, ką žino ir ko nežino, ką jie patys yra girdėję iš nepraustaburnių vaikų. Tai atlieka jie labai grubiu būdu, vartodami vulgariškus žodžius ir kartais dar “pagražindami” nešvariomis istorijomis. Tokiais pasakojimais vaiko siela gali būti labai skaudžiai pažeista.
Kas kaltas? Aišku, tėvai. Jie yra pirmieji vaiko mokytojai. Jie gali ir turi vaikui tinkamai viską išaiškinti. Ar ne gėda, jeigu šią svarbią ir taip jautrią savo pareigą jie paveda bet kokiam vaikėzui? Šitame klausime tik motina savo švelniu žodžiu gali išblaškyti vaiko abejones, nepažeisdama jo jautrios sielos, bet sužadindama dar didesnę motinos meilę ir prie jos prisirišimą.
Visi šių dienų auklėtojai pabrėžia, kad visa tai aiškinti reikia labai paprastai, be jokio paslaptingumo ar iškilmingumo, lygiai kaip ir kiekvieną kitą dalyką, tik, žinoma, vaikui suprantama ir pritaikyta forma. Paprastas būdas ir paprasti žodžiai vaiką greičiausiai nuramins ir patenkins. Jeigu jam pradėsi kalbėti pašnabždomis, sujaudintu balsu, paraudusiu veidu, jis įtars, kad čia yra kažkas nepaprasta, kad tu jam gal ne viską pasakei, ir jo smalsumui nebus galo. Iškilmingai apie tai kalbėti galima tik paaugusiems berniukams ir mergaitėms, kurie ir kurios jau viską žino ir supranta, tik, gal būt, tą gyvybės atsiradimo klausimą laiko perdaug banaliu ir negarbingu, gėdingu ir šlykščių. Jiems reikia paaiškinti, kad tai yra labai kilnus ir šventas dalykas, kad žmogus čia dalyvauja Dievo tvėrimo darbe, todėl apie tai kalbėti galima tik su didele pagarba.
Dabar gali kilti klausimas, kada vaikui pradėti aiškinti apie gyvybės atsiradimą. Kai kurie sako, kad tik tada, kai pats vaikas paklausia. Bet tai nebūtų tikslu. Paprastai šis klausimas kyla vaikams tarp penktų ir aštuntų metų. Tačiau neretai pasitaiko, kad vaikai neišdrįsta tėvų klausti arba jau jiems pasiskubino kiti vaikai tai paaiškinti. Todėl būtų gera, kad tėvai nė nelauktų, iki vaikas paklaus, bet patys tinkamu laiku užvestų apie tai kalbą. Čia pakartojame tai, ką rašėme praėjusiame “L. L.” numeryje, kad geriau vaiką apšviesti metais per anksti, negu valanda per vėlai.
Nebūtinai vaikas pirmiausia paklausia, iš kur atsirado jo broliukas ar sesutė. Jis dažnai tėvus klausia įvairiausių dalykų. Jis klausia, iš kur atsirado gėlė, kas žuvelių į upę prileido, iš kur lizdelyje maži paukščiukai, kas atnešė kačiukus. Visi šitie ir kiti į juos panašūs vaiko klausimai yra gera proga pradėti jam kalbėti apie gyvybės atsiradimą.
Du žymesnieji vėlyvesniojo 15-tojo amžiaus tapytojai yra Ghirlandaio ir Melozzo da Forli, kurs labai įdomus savo charakteringais angelų paveikslais.
MELOZZO DA FORLI (1438-1494)
GROJĄS ANGELAS
Šv. Petro bazilika, Roma
Tikrai keistas padaras tas bręstąs jaunuolis! Jis yra nei žuvis nei mėsa, kaip sako vokiečių patarlė. Lyg ir nepatogu jo vadinti vaiku, bet dar negalima laikyti nė vyru. Bet kaip jis mėgsta nuduoti ir vaizduoti vyrą! Žinoma, dažniausiai tai jam nepasiseka, todėl kitų akivaizdoje tik apsijuokina. Aišku, niekas jo dėl to nekaltina: tai besikeičianti prigimtis, kuri visa tai daro.
Daug yra problemų, surištų su jaunuolio brendimu. Čia mes truputį paliesime tik religinę problemą ir tai tik iš vieno taško: pakalbėsime apie jaunuolio baimę išpažinti ir praktikuoti religiją. Čia vėl susiduriame su keistu dalyku. Atrodo, kad bręstąs jaunuolis nieko nebijo, kad jis savimi net per daug pasitiki, kritikuoja ir niekina kitus, mano, kad tik jis vienas išmintingas. Bet drauge jis yra pilnas baimės. Labai atydžiai stebi, ką kiti apie jį mano. Kartais galėtų atrodyti, jog jis turi tiek drąsos, kad nesudrebėtų net prieš viso pasaulio galybes, o kartais, žiūrėk, jis dreba ir bijo viešai išreikšti savo idėjas ir įsitikinimus, kad nebūtų pajuoktas paprasto gatvės vaikėzo. Visos šios pastabos tinka tiek berniukams, tiek ir mergaitėms.
Baimė ar tolerancija?
Pasitaiko jaunuolių, kurie yra labai pamaldūs ir tvirto tikėjimo, kai yra vieni. Bet kai tik patenka tarp žmonių, tuoj pranyksta jų pamaldumas, atrodo, lyg visai netikėtų. Jeigu jiems apie tai priminsi, tuoj pradės teisintis, kad taip elgiasi iš geriausių motyvų: nenorėdami kitų žmonių įžeisti, gerbdami jų idėjas ir toleruodami įsitikinimus. Bet ką jie žino apie tų žmonių idėjas ir įsitikinimus? Kartais tie žmonės gali būti dar religingesni už juos. Vienintelis motyvas čia yra žmonių baimė. Baimė, kad jį gali išjuokti, pavadinti davatka, atsilikėliu, tamsuoliu.
Štai jaunuolis savo šeimoje prieš valgį visuomet žegnojasi, bet kai tik prie stalo atsiranda svečias arba jis pats valgo svečiuose, niekados nesižegnos. Sutikęs gatvėje kunigą paprastai sveikina, bet kai eina su kokiu nors draugu ir sutinka tą patį kunigą, nusiduoda jo nematąs. Kišenėje jis nešiojasi rožančių, gal dažnai ir kalba jį, bet kai kartais, traukiant iš kišenės nosinę, iškrinta rožančius ir tai pastebi draugai, jis parausta kaip vėžys. Bet pagaliau tie jo draugai būna taip pat katalikai ir gal nemažiau pamaldūs už jį. Gal ir jie panašiai galvoja ir jo akivaizdoje neišdrįsta parodyti savo religinių jausmų. Ar tai yra tolerancija, kito idėjų gerbimas? Ne, tai vaikiška baimė, stoka drąsos, vyriškos drąsos.
Crivelli Madona
Gerbiamasis Kunige,
Jau antri metai studijuoju teisę, bet jos nemėgstu ir esu nepatenkintas. Blogiausia tai, kad nerandu sąžinės ramybės. Baigęs gimnaziją, norėjau stoti vienuolynan, bet mama ir tėtis griežčiausiai pasipriešino. Aiškino, kad aš esąs per jaunas tokiam rimtam žingsniui, dar nepažįstąs gyvenimo, todėl galįs nusivilti ir gailėtis.
Nenorėjau užgauti tėvų ir nusileidau, bet dabar gailiuosi taip padaręs. Mama visaip stengiasi pašalinti man iš galvos mintį apie vienuolyną: ir į šokius siuntinėja, ir mergaičių kartais į namus pakviečia, kad su jomis susidraugaučiau. Kai su tomis mergaitėmis būnu perdaug šaltas, jie mane bara. Visos jos kalbos su manimi sukasi apie vedybas. Man tai jau beveik įkyrėjo. Stengiausi pamilti savo studijas, norėdamas patenkinti motinos reikalavimus, bet sąžinė išmetinėja, kad aš tik nevykusiai vaidinu ir vėjais leidžiu brangų laiką bei tėvų sunkiai uždirbtus pinigus.
Nemanykite, kunige, kad aš būčiau moterų ir pasilinksminimų priešas. Mielai padraugauju su mergaitėmis, mėgstu ir pašokti, tačiau širdies gelmėse vis tartum girdžiu kažkokį balsą, man sakantį: “Sek mane !” Aš esu tikras, kad turiu pašaukimą į vienuolyną, tad kas man daryti? Ar nusileisti tėvams ir stengtis užmiršti savo troškimą, ar prieš jų valią išvažiuoti vienuolynan? Ar toks pasielgimas nebūtų prieš Dievo įsakymą gerbti savo tėvus ir jų klausyti?
Laukiąs atsakymo
Vytautas Z.
Mielasis Vytautai,
Kai tėvų valia aiškiai priešinasi dieviškajai, tai “Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių” (Apd. 5, 29). Tas dėsnis yra be išimčių, todėl negalima su juo nesiskaityti, renkantis pašaukimą.
Be abejo, tėvai pasielgtų ne tėviškai, jei nepadėtų vaikams surasti tikrąjį kelią, kuriuo jie turės eiti per gyvenimą. Tėvai nusikalstų savo šventai pareigai, leisdami vaikams išstatyti pavojun savo laikinąją ir amžinąją laimę. Bet ir vaikai neišsisuktų iš kaltės, paniekindami tėvų patarimus bei įspėjimus, ar nesiklausdami jų nuomonės. Tad renkantis pašaukimą, atsižvelgtina ir į Kūrėjo planus, ir į savo palinkimus bei gabumus, ir į tėvų teises bei pareigas. Vaikai ir tėvai susiremia dėl pašaukimo, kai vieni ar kiti pamiršta tuos tris veiksnius.
Gerbiamasis Tėve,
Mano laiškas gali Jums atrodyti tik nesubrendusio jaunuolio pasikarščiavimas, bet noriu atvirai parašyti tai, ką manau aš ir kiti į mane panašūs jaunuoliai. Jeigu mes klystame, nurodykite, kur ir kodėl. Bet jei mūsų galvosenoje yra bent dalelė tiesos, tą tiesą patvirtinkite, kad mes nesiblaškytume abejonėse.
Reikalas štai koks. Mūsų tautinių švenčių proga laikraščiai prisipildo patrijotiniais straipsniais, salėse skamba karštos kalbos. Visi stengiasi žmones sugraudinti, maldauja gelbėti žūvančią tėvynę, ragina kovoti už Lietuvos laisvę. Pirmiau aš tokiomis kalbomis žavėdavausi, svajodavau ir aš kada nors tokią kalbą išdrožti. Bet dabar mano nuomonė apie tas patrijotines kalbas pasikeitė; jos mane erzina. Jų klausant, dažnai man užeina noras sušukti:
— Gana, veidmainiai! Nutilkite, plepiai! Nevaidinkite, čia ne teatras!
Mano supratimu, mylėti tautą reiškia daryti jai gera ir saugoti bei ginti nuo bloga. Tautos gėris yra sveika, darni, besimylinti šeima. Tautos gėris yra darbštūs, blaivūs, sąžiningi vyrai, šeimai pasišventę moterys, savo naudos neiešką valdžios atstovai. Tautos gėris yra šviesūs, kilnūs idealistai mokytojai ir profesoriai, tikrai dvasiški ir šventumu dvelkią kunigai bei vienuoliai.
Jei tai tiesa, tai tada tautos blogis, jos nelaimė, tautos žaizdos ir gėda bus kiekvienas girtuoklis, tinginys, vienas jos ardytojas. Tautos nelaimė bus kiekvienas girtuoklis, tinginys, kyšių ėmėjas, kiekvienas jaunimo tvirkintojas. O kadangi doros negali būt be Dievo, tai prie tautos nelaimės priskirtinas ir kiekvienas bedievybės bei laisvamanybės propagandistas. Tautos graboriais laikytini ir šeimos skyrybų, gimimų kontrolės ir abortų advokatai bei laisvosios meilės skelbėjai. Tautos nelaimė yra ir supasaulėję kunigai bei vienuoliai, Šv. Rašto žodžiais tariant, ta “sugedusi druska”, kuri niekam netinka.
Melozzo da Forli Angeliukai
Sakykite, mielas Tėve, ar taip galvodamas, klystu, ar tiesą sakau. Jei tai tiesa, tai lengva suprasti, kodėl rimčiau galvojąs jaunuolis negali pasitikėti daugelio patrijotų patrijotiškumu, kodėl turi suabejoti jų tėvynės meilės nuoširdumu ir jų idealizmu. Štai keletas gyvenimo faktų. Čikagoje apsigyveno virš 10.000 tremtinių, o šeštadieninėj aukštesniojoj lituanistikos mokykloj nėra nė šimto mokinių. Amerikoje ir Kanadoje susispietė virš 24.000 tremtinių, o vaikų laikraštėlis “Eglutė” dar neseniai teturėjo 500 skaitytojų ! Ar tik tiek vaikų tėra toje masėje tautiečių, čia apsigyvenusių? Vienintelis katalikiškas dienraštis yra leidžiamas vienuolių. Panašus savaitraštis — taip pat vienuolių. Mėnesiniai katalikiškos krypties žurnalai taip pat beveik visi leidžiami vienuolių. Ar tai nėra mūsų patrijotiškosios ir neva katalikiškosios inteligentijos kultūrinis ir patrijotinis bankrotas?
Nekultūringais, tautiniai merdinčiais, sumaterijatėjusiais laikėme senosios kartos ateivius, kai dar Europoje tetos UNROS kukurūzus kramtėme. Žadėjome, Amerikon nuvykę, būti lietuviškumo apaštalais, įlieti gyvo, karšto lietuviško kraujo ir atgaivinti bemirštančią lietuvybę. Bet kiek tų mūsų “patrijotų” jau apsikrėtė “automobilizmo”, “hauzizmo”, “dolerizmo” ir “patogizmo” bacilomis! Jie neturi nei aukos tautos gelbėjimo darbams, nei cento laikraščiams užsiprenumeruoti ar knygoms nusipirkti, nei laiko į susirinkimus nueiti ar literatūrai pasiskaityti. Tokius “patrijotus” regėdamas, nė nepasijuntu pro dantis bekošiąs: “Oportunistai, materijalistai, sotaus gyvenimo ir patogumų garbintojai!” Ir tokie jie pasidarė vos per keletą metų. Toli gražu jiems iki tų paniekintųjų “nekultūringų ir materijalistų” senųjų ateivių, kurie, nors buvo bemoksliai, bet nuveikė daug kultūros labui.
Ar aš klystu, taip galvodamas, ar esu teisus? Būčiau dėkingas, kad atsakytumėte.
Apsivylęs Algis J.
Savo kelionės tikslą, Montevideo miestą pasiekiau kovo 10 dieną. Uoste mane sutiko T. Mikalauskas ir T. Giedrys, abudu kadaise buvę mano mokiniai Kaune Jėzuitų gimnazijoje. Dabar ir juodu darbuojasi Urugvajuje. Atvyko manęs sutikti ir Lietuvos ministeris p. Graužinis, su kuriuo drauge mokėmės Voronežo gimnazijoje. Nors nuo to laiko jau daug metų prabėgo ir mudviem abiem nemaža plaukų nuo galvos nuslinko, bet vis dėlto vienas kitą atpažinome. Buvo atėję ir daugiau lietuvių, tarp kurių buvo žymi Montevideo lietuvių veikėja p. Gabaliauskienė. Ji yra mūsų bažnyčios vargonininkė ir choro vedėja.
Muitinė buvo labai griežta, kai kurių daiktų nenorėjo leisti įsivežti, tik su vietos jėzuitų pagalba pasisekė juos gauti iš muitinės. Po visų oficialumų atvykau į Jėzaus Širdies jėzuitų kolegiją, kurioje man teks mokytojauti. Sužinojau, kad iki mokslo metų pradžios dar yra savaitė laiko. Taigi, tik dabar, pradžioje kovo mėnesio, baigėsi vasaros atostogos. Mat, vasara čia prasideda gruodžio mėnesį. Taigi, šiais metais aš turėsiu progos pergyventi dvi žiemas ar nė vienos vasaros.
Tą pačią dieną su T. Mikalausku ir T. Giedriu nuvažiavome į Cerro kalnelį, kur bus statoma mūsų bažnyčia. Ten jau stovi gražus lietuviškas pravestoms misijoms paminėti kryžius. Komunistai Stalino mirties proga apmėtę akmenimis šį kryžių ir šiek tiek apgadinę. Važiuodami lankėme ir pakelėj gyvenančius lietuvius. T. Mikalausko automobiliukas labai prastas, Amerikoj niekados tokiu nesu važiavęs, bet vis geriau negu niekas.
Ateinantį sekmadienį pasakiau kalbą per radiją, atlaikiau žmonėms Mišias ir pasakiau pamokslą. Bažnyčioje žmonių buvo apie 250, o visame Montevideo mieste yra apie septyni tūkstančiai lietuvių. Dėl ko taip mažai lietuvių lanko bažnyčią? Jie yra labai sukomunistėję, nors savęs komunistais ir nevadina, sako, kad jie priklausą prie darbininkų partijos. Bet kas jie iš tikrųjų yra, galima suprasti iš jų kalbų per radiją. Stalino mirties proga jie reiškė užuojautą viso pasaulio darbininkams, dažnai ruošia priešreliginius vaidinimus, turi savo laikraštį “Darbą”, labai užpuldinėja kunigus, save vadina “pažangiaisiais”. Kurie neina su jais, tie esą atsilikę, nepažangūs. Urugvajuje leidžiama komunistams viešai veikti, ant daugelio namų matyti iškabos su kūju ir piautuvu. Kai mirė Stalinas, sienos buvo nukabinėtos jo paveikslais.
Kalnas prie Rio de Janeiro, ant kurio stovi didžiulė Kristaus statula.
Nors praktikuojančių katalikų tarp lietuvių yra maža, bet jie veikia gana gerai. Turi savo radijo pusvalandį, prie kurio daug prisideda ponia Gabaliauskienė su savo choru. Skelbimus gražia ispanų kalba atlieka Veronika Vidžiūtė ir Juozas Vaštakas, kurie jau yra čia gimę, bet labai geri lietuviai.
Praėjusį kartą rašėme apie anglikonų atsiskyrimą nuo Katalikų Bažnyčios. Anglijos Bažnyčia, atsiskyrusi nuo Romos ir tapusi Valstybės Bažnyčia, ilgainiui pasidarė labai formališka ir šalta. Atsirado žmonių, kurie buvo ja nepatenkinti. Ypač didelis sąjūdis kilo inteligentijos tarpe. Šiam sąjūdžiui, galima sakyti, vadovavo Oxfordo universitetas, kur studentai, nepatenkinti oficialiąja Anglijos Bažnyčia, pradėjo steigti įvairius religinius ratelius, ypač stengdamiesi daugiau studijuoti Šv. Raštą. Vienas tų ratelių buvo pavadintas “Holy Club” (Šventasis Klubas). Šiam klubui priklausą studentai buvo vadinami metodistais, nes jie veikė labai metodiškai.
Šventojo Klubo nariai gyveno beveik vienuoliškai. Be Šv. Rašto jie dar labai uoliai skaitydavo kitas religines knygas, ypač “A Serious Call to a Devout and Holy Life” ir “Treatise on Christian Perfection”. Dauguma jų skaitomų knygų buvo katalikų parašytos, bet katalikybe jie nesidomėjo. Jųtikslas buvo sudvasinti Anglikonų Bažnyčią. Jie eidavo sakyti pamokslų į priemiesčius, į kalėjimus, kur gyveno labiausiai apleisti žmonės. Jiems kalbėdavo apie Dievą ir drauge su jais atsiklaupę melsdavosi.
Šiame klube labai pasižymėjo Jonas Wesley (1703-1791), aštuonioliktas vieno anglikonų ministerio vaikas. 1735 m. ir jis pats buvo įšventintas anglikonų ministeriu (kunigu). Norėdamas daugiau žmonių atversti, jis atvyko į Ameriką ir pradėjo dirbti anglikonų kolonistų tarpe. Naujos bažnyčios steigti jis nemanė, tik norėjo daugiau šventumo įkvėpti Anglijos Bažnyčios nariams. Amerikos kolonistai Anglijos Bažnyčios nemėgo, todėl ir Wesley jiems nepatiko.
Matydamas kad Amerikoj negalės nieko gero padaryti, Wesley grįžo į Angliją. Keliaudamas į Ameriką, jis buvo laive sutikęs keletą moravų, kurių pamaldumas jį sužavėjo. Grįžęs į Angliją, taip pat palaikė santykius su moravais, dalyvavo jų susirinkimuose ir gėrėjosi jų religingumu. Jis pasiryžo ir savo Šventąjį Klubą persunkti tokiu giliu religingumu, kad paskui jo nariai tą religingumą įkvėptų visai Anglijos Bažnyčiai. Jis pradėjo eiti į gatves ir sakyti pamokslus. 1739 m. susikūrė “Wesleyan Methodist Society”. Šis naujas sąjūdis pritraukė daug narių, net ir nepriklausančių Anglijos Bažnyčiai. Tai buvo tik naujas sąjūdis, bet ne nauja bažnyčia. Ir mirdamas Wesley save laikė Anglijos Bažnyčios nariu.
Metodistų mokslas
Po Wesley mirties metodistai atsiskyrė nuo Anglijos Bažnyčios ir sudarė atskirą vienetą. Jų religija yra daugiau praktiška negu dogmatiška. Pagrindiniai tikėjimo šaltiniai yra:
1. Šv. Raštas, kurį kiekvienas gali aiškintis, kaip supranta.
2. Dvidešimt penki paragrafai, kurie yra paimti iš anglikonų “trisdešimt devynių paragrafų”.
3. Penkiasdešimt trys pirmieji Wesley pamokslai su prierašais apie Naująjį Testamentą. Anglijos metodistai griežtai turi jų laikytis, o Amerikos metodistai juos laiko tik aukštoje pagarboje, bet jų mokslas jiems ne būtinai priverstinas.
Metodistai pripažįsta Švenč. Trejybę ir Kristaus dieviškumą. Sako, kad vien tikėjimas žmogų išgano, duodamas jam pašvenčiamąją malonę. Jie pripažįsta tik du sakramentu: Krikštą ir Eucharistiją (Lord’s Supper). Bet krikštas neduoda pašvenčiamosios malonės, o tik sustiprina tikėjimą, yra lyg dvasinio atgimimo ženklas. Eucharistija yra tik Kristaus mirties prisiminimas. Metodistai nepripažįsta šventųjų kulto ir neigia skaistyklą.
* Moters darbas
Gyvename laikus, kuriuose moteris visuomeniniame gyvenime nori būti self-made woman, o vyras, savo ruožtu— self-made man.
Vienas ekonomistas nagrinėja šį faktą, žiūrėdamas į jį iš ekonominių jėgų išvystymo pusės. Reikia, jis sako, kad tam tikra moterų kategorija liktų šeimose ir tarnautų tautai nuolatiniu darbo jėgos papildymu ir atnaujinimu. Kitos gi moterų kategorijos turėtų pašvęsti savo darbo jėgą socijalinėms profesijoms.
Vadinasi, moteris reikalinga šeimoje, kur ji augina ir formuoja darbo jėgą. Bet jos darbo reikalingos ir visuomeninės bei socijalinės profesijos. Tai yra mūsų laikų problema, klausianti, ar savarankiškos moters idealas gali būti pasiektas profesiniame bendruomenės gyvenime, neužmirštant moteriškojo humanizmo. Bet moteriškasis humanizmas turi perimti visą moters prigimtį ir visas moteriškosios prigimties ir moteriškosios asmenybės funkcijas.
Socijologijai tenka sunkus uždavinys nusakyti moters darbą ir pareigas šeimai ir visuomenei.
* Socijalinis Institutas
Praktiškasis apaštalavimas sunkiai išsiverčia be mokslinių studijų, nagrinėjančių apaštalavimo būdus ir priemones. Yra balsų, reikalaujančių, kad socijologija būtų pritaikyta bažnytinių gyvenimo sritims. 1946 mietais Olandijoje įsisteigė Katalikų Socijalinis Bažnytinis Institutas, kurio uždavinys stebėti visus katalikiškojo gyvenimo reiškinius dijocezijose ir parapijose. Pagal Instituto surinktą informacinę medžiagą galima nustatyti santykis tarp Bažnyčios ir įvairių socijalinių grupių veiklos visame krašte, ypač miestuose ir industrijos srityse. Galima matyti, ką katalikybė laimi ir ką praranda. Institutas galėtų patiekti davinių, rodančių, kur viešasis ir socijalinis gyvenimas labiausiai reikalingas katalikiškosios įtakos.
Šiame kontinente mums būtų labai įdomu žinoti katalikiškojo socijalinio veikimo apimtis lietuviškose parapijose, parapijų socijalinės grupės, darbo profesijos, tautybės, ideologijos ir tt. Norėtume taip pat žinoti lietuviškųjų parapijų sėslumo ir emigracijos veiksnius ir judėjimo procentą.
* Žmogaus asmens didingumas
Pagarba ir meilė žmogaus asmeniui mažėja. Žmogaus asmens didingumas ir vertė— karų naikinančioje įtakoje— buvo mindoma nužmogėjusiomis kojomis. Gyvenimo tempas ir kasdieniai reikalai atitraukia žmogų nuo platesnių ir kilnesnių interesų, ir kitas žmogus jam tampa neįdomus ir nereikalingas. Bet žmogaus sielos, sutvertos pagal Dievo panašumą, vertė yra per didelė, kad žmogus, gerbiąs ir pripažįstąs savo sielos didingumą, galėtų praeiti pro šią tikrovę abejingu ir nesuinteresuotu žingsniu. Juk gyvenimo tempas ir turinys priklauso nuo žmogaus sielos įtakos.
Dvi profesijos ir du pašaukimai turi ypatingus ryšius su žmogumi, jo asmens didingumu. Tai kunigo ir mediko pašaukimai. Kunigo darbo vertė priklauso nuo žmogaus asmens didingumo ir nuo jo pastangų grąžinti nužmogintam individui sielos ir asmens didingumo sąmonę. Kunigo pašaukimas vertina žmogų Apreiškimo šviesoje ir budi žmogaus asmens didingumo tarnyboje. Žmogaus panašumas į Dievą yra jo tikroji ir pagrindinė vertė. Todėl sąmoninga kunigystė yra gyvas paminklas žmogaus asmens didingumui.
Gerbiamasis Redaktoriau,
Susipažinau su 29 metų vyru (aš esu 20 metų). Jis man labai patiko, manau, kad ne mažiau ir aš jam. Tuoj labai susidraugavom ir vienas kitą pamilom. Po kiek laiko mama pradėjo drausti su juo draugauti. Aš nieko blogo toje draugystėje nematydama, susitikdavau su juo ir toliau, bet jau saugojaus, kad mama nematytų. Bet žinoma, ji vis tiek suprasdavo, kur aš esu, ir iš to kildavo ginčų bei barnių.
Taip išdraugavau apie dvejus metus, ir dabar reikia jam pasakyti, kad daugiau draugauti negalime. Vienintelė priežastis — mano mama. Mums skirtis labai skaudu, ypač dėl to, kad iš mudviejų pusės nėra jokios priežasties. Kas man belieka daryti? Ką pasirinkti: mamą ar jį?
Jus gerbianti Adelė
Mieloji Adele,
Būtų perdaug drąsu ir neatsargu smerkti Tavo mamą arba Tave. Reikėtų daugiau pažinti visas aplinkybes. Vis dėlto, kiek iš laiško matyti, mama negerai daro. Gal būt, ji, kaip daugiau prityrimo turinti už Tave, mato tokių kliūčių, kokių Tu nematai, bet apie tai ji turėtų su Tavimi pasikalbėti. Drausti tą draugystę, nenurodant jokių priežasčių, yra labai neišmintinga ir nemotiniška. Stenkis su motina apie tai pakalbėti. Jeigu ji nurodys rimtą kliūtį — paklausyk. Jeigu nebus jokios priežasties — elkis pagal savo įsitikinimą.
Redaktorius
LIETUVOS KARIUOMENĖS KŪRĖJŲ - SAVANORIŲ ŽINIAI
Lietuvos Kariuomenės kūrėjai-savanoriai, kurių tik mažam skaičiui pavyko išvengti Sovietų Sąjungos komunistinių budelių žiauraus keršto, labai sielojasi savo pavergtos tautos nelaimėmis ir kančiomis. Po sunkaus tremties laikotarpio, savanorių didesnis kiekis apsigyveno JAV Čikagos mieste ir čia susibūrė į L. K. Kūrėjų - Savanorių Organizaciją.
Norėdami gyviau dalyvauti Lietuvos laisvinimo talkoje ir siekdami aktyvesnio veikimo kovoje prieš pasaulio marą — komunizmą, SKELBIAME visų Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų - Savanorių žiniai:
I. Vykdant L. K. K. S. 1952 metų gruodžio 14 dienos Čikagos mieste visuotinio narių susirinkimo nutarimą, išrinktoji valdyba, drauge su minėto susirinkimo prezidiumu, š. m. gegužės 22 d. bendrame posėdyje nutarė imtis iniciatyvos atgaivinti visame laisvame pasaulyje Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų - Savanorių Sąjungą ir veikti jos Laikinųjų Įstatų Tremtyje pagrindais, vienkart ĮSIJUNGIANT į Pasaulio Lietuvių Bendruomenę.
II. Iki visų narių balsavimu bus išrinkti Centro Organai, visą organizacinį darbą atlieka L. K. K. S. Organizacijos Valdyba Čikagoje.
III. Centro Organų rinkimų data nustatoma 1953 m., spalio 31 diena. Rinkimai bus vykdomi korespondencine tvarka. Atsiųstus balsus suskaičiuos ir rinkimų protokolą surašys tam reikalui pakviesta Rinkimų Komisija.
IV. Visi laisvame pasaulyje gyvenantieji kūrėjai-savanoriai prašomi galimai greičiau atsiliepti, pranešant šiai valdybai savo dabartinį adresą. Skyriams vietoje organizuoti ir Centro Organų rinkimams pravesti visos informacijos bus pasiųstos kiekvienam asmeniškai, gavus atsiliepimą — adresą. Žinias siųsti šiuo adresu: Mr. V. Rekus, 1630 N. Kedzie Ave., Chicago 47, Illinois, U.S.A.