1953 m. Kovo (March) mėn. Vol. IV, No. 3
Adomas ir Kristus tai dvi asmenybės, apie kurias sukasi visa žmogaus ir žmonijos istorija. Kad žmogus šiandien turi vargti žemėje, kad jis buvo išvarytas iš Rojaus — tai Adomo kaltė. Kad Amžinojo Rojaus vartai vėl atkelti, kad žmogaus vargas, kančia ir kryžius nepakerta jo jėgų, bet duoda vilties patekti ten, kur jokio vargo ir skausmų nebus — tai Kristaus nuopelnas. Gavėnios liūdesio kaltininkas — Adomas. Velykų džiaugsmo priežastis — Kristus. Teisingai Kristus yra vadinamas Naujasis Adomas, Naujasis Žmogus.
Kiekvieno mūsų prigimtyje slypi senasis ir naujasis žmogus — Adomas ir Kristus. Pirmasis mus traukia prie žemiško džiaugsmo, prie malonumų, prie Užgavėnių triukšmo. Antrasis — prie kryžiaus, prie atgailos, prie Gavėnios rimtumo. Po trumpo, svaiginančio Užgavėnių triukšmo žmogus dažnai atsibunda — karčiamoj po stalu. O jeigu jis visą gyvenimą stengsis paversti Užgavėnėmis — atsibus amžinoj tamsybėj, amžinam skausme, ir tas jo atsibudimas bus tik amžinoji mirtis. Po gavėnios rimtumo, po trumpos atgailos prašvinta linksmas Velykų rytas. O jeigu visą žmogaus gyvenimą gaubs gavėnios rimtis — jis nemirs. Ta jo tariamoji mirtis bus tik atsibudimas amžinai šviesai, amžinam džiaugsmui, amžinam gyvenimui.
Kiekviena nuodėmė yra kokio nors malonumo ar patogumo ieškojimas. Kiekviena nuodėmė — nepaklusnumas Dievui. Norint atsilyginti už nuodėmę, reikia kokio nors malonumo ar patogumo atsižadėti. Reikia paklusti ne tik Dievui, bet ir Kristaus įsteigtai Bažnyčiai. Bažnyčia, įsakydama gavėnios pasninką, duoda mums progos ir kokio nors malonumo atsisakyti ir parodyt paklusnumą. Neklausyti jos reiškia tą pat, kaip ir neklausyti Dievo, nes ji — Kristaus vietininkė žemėje.
Iš to kiekvienam turėtų būti aiški tiek pasninko, tiek kitų Bažnyčios įsakymų svarba. Smulkiau nustatyti pasninko Įsakymą Bažnyčia paveda atskiroms šalims ir atskiroms vyskupijoms. Todėl, turint kokių nors šios srities neaiškumų, reikia kreiptis į savo kleboną ar kurį kitą savo vyskupijos kunigą. Duoti visiems bendrų nurodymų čia negalime, nes, kaip minėjome, įvairiose vietose yra šio įsakymo pritaikyme kai kurių skirtumų.
Gavėnia yra prisiruošimas didžiausiai mūsų šventei — Velykoms. Kristaus prisikėlimo šventė ir mums bus dvasinis prisikėlimas, jei būsime su Juo susijungę. Todėl Bažnyčia įsako, kad kiekvienas katalikas apie Velykas priimtų Švenč. Sakramentą. Juo arčiau Velykų jį priimsi, juo geriau, bet šią pareigą galima atlikti nuo pradžios gavėnios iki Švenč. Trejybės šventės. Taip, tai yra pareiga, bet drauge ir didžiausia privilegija.
Popiežiaus Leono I žygis pas Atilą 452 m.
Neseniai praslinko beveik niekieno nepastebėta, tačiau mūsų laikams gana reikšminga sukaktis. 1952 m. rudenį suėjo lygiai 1500 metų nuo popiežiaus Leono Didžiojo žygio į Mantuą, kur jam pavyko nukreipti nuo Italijos, ir tuo pačiu nuo visos Europos, baisią “Dievo rykštę” — Atilos vadovaujamus hūnų pulkus.
Taikos delegacija
Penktasis šimtmetis Romos imperijai buvo tikrai nelaimingas. Iš šiaurės ir iš pietų veržėsi barbarų gaujos. 410 m. pačioje Romoje siautė gotų vadas Alarikas, viską plėšdamas, naikindamas, ugnimi degindamas. Nuo 429 m. šiaurinėje Afrikoje šeimininkavo Genzerikas, išstūmęs iš Afrikos pakraščių romėnus valdininkus ir kareivius. Ir kas žinojo, ar jis nepanorės įkelti kojos ir į pačią Italiją. (Iš tikrųjų taip įvyko 455 m.). Apie 450 m. užplūdo vidurio Europą nesulaikomos azijatų gaujos, kurių priekyje stovėjo garsusis hūnų vadas Atila. Apsistoję dabartinėje Vengrijoje, jie slinko kaip baisus siaubas Dunojaus paupiu į vakarus, užimdami vis naujus Austrijos ir Vokietijos plotus. Tik Prancūzijoje pavyko romėnų kariuomenės vadui Ecijui jiems pastoti kelią. Po nelaimingo mūšio Katalauno laukuose hunai buvo priversti trauktis atgal. Bet jie, per žiemą pailsėję ir sustiprinę savo pajėgas, 452 m. pradėjo veržtis į Italiją, užimdami jos šiaurėje vieną miestą po kito. Nė garsusis Ecijus nebeįstengė nieko padalyti prieš tą beslenkančią lavą.
Romos imperijos šeimininkus apėmė išgąstis. Nebežinodamai ką daryti, imperatorius Valentini jonas III ir Romos didžiūnai nutarė nelaukti, kol Atila pasirodys prie Romos miesto vartų, ir tuojau prašyti taikos. Tuoj pat buvo išsiųsta į Šiaurės Italiją taikos delegacija. Su Romos miesto ir senato atstovais išvyko ir Romos vyskupas Leonas, kaip dvasinis autoritetas, kaip žinomas kalbėtojas, kaip patyręs gyvenime ir viešųjų reikalų tvarkyme.
Delegacija surado Atilą netoli Mantuos, ten kur Mincio įteka į Po upę. Visos delegacijos vardu vyskupas Leonas kalba, derasi, įrodinėja. Baisusis Atila klauso ir išklauso. Pasiekta daugiau negu tikėtasi. Taika padaryta, Italija ir Roma išgelbėta. Hunai pasitraukia už Dunojaus.
Kas paveikė Atilą nusileisti? - Galimas dalykas, jis jautė neturįs pakankamai jėgų užkariauti visą Italiją. Gal, be to, jo karius ištiko kokios ligos, epidemijos? Gal girdėjo apie atžygiuojančius prieš jį romėnus? Gal jį atbaidė pasakojimas apie paslaptingą Romos užkariautojo Alariko likimą (jis staiga mirė neužilgo po Romos užėmimo) ? Tiksliai nežinome, kas galutinai jį sulaikė nuo žygio į Romą. Bet viena aišku, tai įvyko po pasikalbėjimo su Romos vyskupu Leonu.
Šv. Leono žygis žmonių atmintyje
Vos tik pasiekė žinia apie laimingą taikos derybų išdavą, romėnų nuliūdimas virto džiaugsmu. Galime įsivaizduoti, su kokiomis iškilmėmis buvo sutiktas didysis popiežius, grįžtąs į savo miestą. Leono žygis ir laimėjimas ėjo iš lūpų į lūpas, buvo pasakojamas iš kartų į kartas, nesigailint pagyrimų ir pagražinimų. Taip galime suprasti, kad neužilgo atsirado įvairių su tuo įvykiu susijusių legendų.
Mistinis Kristaus kūnas yra viena iš sunkiai suprantamų krikščioniškojo mokslo paslapčių. Joje glūdi visas dieviškojo apreiškimo turtas. Ji suima visą katalikų teologiją ir moralę. Šiandien žmonės ieško revoliucinių tiesų ir mokslų, kurie sugebėtų reformuoti pasaulinę santvarką, duoti vargstančiai žmonijai naujos vilties. Mūsų laikų panteistinės ir komunistinės idėjos yra ne kas kita, kaip mistinio Kristaus kūno iškraipymas, nevykęs bandymas suvienyti žmoniją į vieną šeimą ir sudievinti žmogų.
Kalbant apie mistinį Kristaus kūną, būtų galima paliesti daugybę temų, bet, tuo tarpu, bandykime išsiaiškinti pagrindinę šios tiesos sąvoką. Mistinis Kristaus kūnas nėra mūsų laikų sensacija ar naujai atrasta tiesa. Jis yra lygiai senas, kaip ir pati krikščionybė. Tik mūsų laikais į šią tiesą buvo atkreipta daugiau dėmesio, ypač po Pijaus XI enciklikos “Mystici Corporis”. Svarbiausieji šaltiniai buvo ir liks keturios evangelijos ir Šv. Povilo laiškai.
Gilinantis į mistinio Kristaus sąvoką, kyla sunkenybių ir neaiškumų iš paties žodžio “mistinis”. Mes šį žodį vartojame, kalbėdami apie mistinius reiškinius. Mistikais vadiname Šv. Teresę ir Šv. Joną nuo Kryžiaus.
Kartais sakome “mistiškas”, kai norime išreikšti kažką neaiškaus ir neapčiuopiamo.
Bet mistinis Kristaus kūnas yra visai kas kita. Jis yra realus ir apčiuopiamas, kaip žmogus yra realus, ir namai yra realūs. Gal aiškiausia bus iš karto pasakyti, kad pats žodis “mistinis” neturi nieko bendra su mistinio Kristaus kūno tiesa — jis buvo prikergtas tik vėlesniais laikais. Povilas šiai sąvokai išreikšti paprastai vartoja žodį “kūnas”, “Kristaus kūnas”, “Kristuje Jėzuje”.
Šv. Jonas evangelistas, išreikšdamas tą pačią mintį, kalba apie gyvenimą: gyvenimą, kurį Kristus gavo iš Tėvo ir perduoda kitiems. Kiti evangelistai, vadinami sinoptikai, vartoja žodį “karalystė”, nes izraelitams ši sąvoka — Dievo karalystė žemėje — buvo aiškiai suprantama. Kai kuriuose savo laiškuose Povilas mini dar vieną žodį šiam žmogaus bendravimui su Dievu išreikšti. Tai misterija arba Dievo planų paslaptis Dievo karalystei kurti. Pirmu žvilgsniu visos šios sąvokos gali atrodyti skirtingos, bet praktiškai jos reiškia tą patį. Žodis “karalystė” išreiškia žydų tautos laukimą, pranašystes ir mesijanizmą. Žodis “misterija” gražiai apibrėžia dieviškų planų gylį ir plotį, griaunančius siaurą ir nacionalistinį religijos supratimą. Žodis “gyvenimas” trumpai nusako krikščionybės esmę, žmogaus atgimimą ir įkūnijimą į Kristų. Visos šios sąvokos trumpai išreiškia Naujojo Testamento turinį: Kristų, kuris įkuria Dievo karalystę, apreiškia Dievo planų paslaptį ir duoda naują gyvenimą.
Anksti netekęs tėvų, Rafaelis, dar visai jaunas būdamas, pradėjo studijuoti meną. Jo mokytojas buvo garsusis Perugino (1446-1524). Florencijoj susipažino su Leonardo da Vinci ir su Michelangelo, pasisavindamas iš šių menininkų tai, kas jiems buvo taip charakteringa: Leonardo techniką ir Michelangelo šešėlių bei linijų tobulumą. Bet tuo būdu neprarado savo asmenybės ir originalumo. Jo kūryboje nematyti nei stiprių morališkų Michelangelo pergyvenimų, nei taip akcentuotų mokslinių Leonardo davinių. Raffaello kūryba pasižymi nepaprastu švelnumu ir giedra. Ypatingai jis pasišventė madonų piešimui. Žavinčio grožio ir paslaptingo kilnumo yra jo Sikstinė Madona, esanti Dresdeno muziejuje (81 psl.). Tikrai meniška yra ir “Madonna del Cardellino” (72 psl.), kurioje tačiau pastebima Michelangelo įtaka. Gaila, kad taip ankstyva mirtis nutraukė šio genijaus klasišką kūrybą.
Raffaello Madona
Atsigulęs žolėtoje kalno papėdėje, užmigau. Laipiojimas po uolas ir saulė buvo gerokai įvarginę. Niekad dar nesapnavau tokio sapno, kaip tąsyk po atviru dangum užsnūdęs. Gal didingas reginys nuo kalno viršūnės buvo to priežastis? Nežinau. Tik atsibudęs pamačiau, jog sapnavau tikrovę. Tačiau tas sapnas ją nudažė tokia skaidria gražia spalva, kad širdis veržte veržėsi ta tikrove gyventi. Kaip galėčiau tokio sapno nepapasakoti kitiems!
Sapnavau gulįs pievoje, išmargintoje įvairiaspalviais žiedais. Už keliolikos žingsnių nuo manęs papieve driekėsi vešlūs krūmai, tartum koks prieangis į rytų pusėje dunksantį mišką. Vakaruose stiepėsi į padanges kalnai. Gulėjau, stebėdamas margaspalves peteliškes ir klausiaus, kaip dūzgia bitės, rinkdamos medų.
Ant geltonos pienės žiedo, šalia mano rankos, nutūpė didelis, gražus drugys ir užkalbino:
— Ką, gražūs mano sparnai?
— Labai puikūs. Tačiau jei tu galėtum pažvelgti į savo sparną pro mikroskopą, einu lažybų, kad tau akys apraibtų! Kartą buvau vieną jūsų pasigavęs. Pakišau sparniuką po mikroskopo stiklu. Viešpatie, visas dailiai iš mažų žvynukų nuaustas! Visiškai panašiai į spalvotų čerpių stogą.
— Žinau. Ir musės akis tave labai nustebino: sudėstyta iš šimtų mažų šešiakampių akių, lyg bičių korys. Ar prisimeni, apie ką tąsyk mąstei, pastūmęs mikroskopą į šalį?
— Jog nuostabus turi būti Tvėrėjas, jei net į tokį menką tvarinį tiek stebuklingo grožio ir išminties įdėta. Taip pat stebėjausi, kokie kvaili turi būti tie, kurie tvirtina, jog neprotingos ir aklos gamtos jėgos gali sugalvoti ir padaryti tiek daug geniališko sumanumo ir grožio pajautimo reikalaujančius kūrinius. Turi kur nors būti visa tai sugalvojusi ir padariusi, be galo išmintinga ir galinga Būtybė! Ar tau, margasparni, nebūtų keista, jei kas, pamatęs aiškiai žemėje paliktus neseniai pravažiavusio automobilio pėdsakus, tvirtintų, jog jie patys galėjo atsispausti, be jokio automobilio?
— Jie neišmintingi. Bet tu, gudruoli, sakyk, ar taip pat pagalvojai, kodėl, kuriam tikslui Dievas visa tai sukūrė?
— Apie tai nebūsiu pagalvojęs, — prisipažinau paraudęs. — Tačiau esu tikras, kad Jis, pilnas išminties, nieko nedaro taip sau, be tikslo, — pridėjau.
Tik dabar pastebėjau kregždę, tupinčią aukštai ant elektros laidų, vedančių į miestelį ten toli, pašlaitėje. Jos girdėta visas mano su drugiu pašnekesys.
— Jei nori, galiu tau padėti galvoti, — įsiterpė ji.
Kitukart būčiau įsižeidęs, jei koks paukštpalaikis būtų ėmęs mane mokyti. Tačiau pateliškės klausimo sugėdintas, jutau, jog mano puikybė buvo išgaravusi.
— Gerai, kalbėk, — tariau.
Visais laikais šeima buvo žmonių bendruomenės pagrindas ir laimės arba kančios šaltinis daugeliui. Geriausi įstatymai, genijali socijalinė ir ekonominė santvarka, kultūros ir civilizacijos laimėjimai tiek nepaveikia žmonijos — teigiama arba neigiama įtaka — kiek šeima. Ir nors žmogus gyvena bendruomenės rėmuose, nusidažydamas įvairiomis aplinkos spalvomis ir charakteringais bruožais, pirmiausia šeimoje jis gauna tai, kas jį padaro vertingu asmeniu arba nevykėliu.
Nėra ko stebėtis, jei diktatūros ir įvairūs izmai, norėdami žmonių masę perdirbti ir pervaryti per savo ideologinį malūną, pirmiausia nusikreipia prieš šeimą, žinodami jos begalinę įtaką ir jos įgimtą galią perduoti savo nariams Dievo ir gamtos įstatymus ir nesikeičiančių vertybių dvasinį turtą.
Ten, kur šeima stipri, vieninga, dvasinga ir pastovi, žmonės yra atsparesni klaidai, nudvasėjimui ir nužmonėjimui. Ten gi, kur šeima tampa kortų namelis, pasirengęs sugriūti nuo kiekvieno kvėptelėjimo, šeimos nariai ir bendruomenė yra sausų šiaudų krūva, kurią uždega, ir mažiausia, netyčia atklydusi klaidos ir sugedimo kibirkštis.
Tautų istorija liudija, kad stiprios, pastovios ir vieningos šeimos sukūrė nenugalimas imperijas ir karalystes, kuriose niekada saulė nesileido. Šeimų įgimtasis šventumas, kilnumas, darbingumas ir vieningumas išaugino žmones, kurie buvo subrendę ir puikiai paruošti perkelti šeimos kilniąją ir gyvąją dvasią į visą valstybės ar bendruomenės, plotą. Kai tik sugedimo vėžys ir pasileidusio ištižimo nuodai pateko į šeimos organizmą, ne tik šeima pradėjo griūti, bet ir visos žmonių bendruomenės pamatai pradėjo grimsti į sugedimo pelkes, o amžiais kurtos ir statytos imperijos sienos sujudėjusios suskilo, ir visa didinga ir garbinga praeitis ir dabartis atsigulė į istorijos dulkes.
Prieš Kalėdas prašėme skaitytojus pasakyti savo nuomonę apie “Laiškus Lietuviams” ir išreikšti pageidavimus, nurodant kas patinka ir kas nepatinka. Gavome daug laiškų, kurių virš 90% yra didžiausi panegyrikai mūsų žurnalui, bet vienas kitas buvo ir neigiamas. Tų visų laiškų, žinoma, negalime net nė trumpai paminėti, nes per daug vietos užimtų. Paduosime tik keletą charakteringesnių ištraukų, pridėdami, kur reikės, ir savo nuomonę. Laiškų autorių pavardžių neminėsime, nes nežinome, ar jie suliktų.
1. “Laiškai Lietuviams” tai yra laikraštis, kurs visiškai patenkina savo skaitytoją, nežiūrint kokio nusistatymo jis bebūtų, pvz. tautiškai nusiteikęs, religiškai, arba tautiškai ir religiškai kartu, o net ir visiškai nepraktikuojąs ir nekatalikas ras jame naudingų ir įdomių straipsnių. Mano nuomone, mes šioje srityje kito jam lygaus laikraščio neturime. Tad verskite gilią kultūrinę vagą tarp lietuvių, išsisklaidžiusių po visą pasaulį.”
2. “Su “Laiškais Lietuviams” aš niekad nesiskirsiu, nes tai yra man brangiausias ir naudingiausias laikraštis, kurį perskaitau nuo pradžios iki galo net po kelis kartus. Juose yra aiškinamos labai svarbios gyvenimo problemos tokia gražia, suprantama forma, neišplečiant jų per daug ir nenaudojant gilios filosofijos. Mums, neturintiems daug laiko skaityti knygų ir kitų žurnalų, tai yra geriausias mokytojas, vadovas ir patarėjas nuolat iškylančiose įvairių rūšių problemose.”
3. “Gaila, kad dar taip neseniai mes šio laikraščio sulaukėme. Jeigu panašių žurnalų būtų buvę ir pirmiau, daug visokių klaidų būtume galėję išvengti. Džiaugiuosi, kad jis paliečia net intymiausias jaunimo ir šeimyninio gyvenimo problemas, kurias kiti klaidingai laikydavo ir dar tebelaiko kažkokiomis paslaptimis. Šioje srityje mums patarimų niekas neduodavo, nors jų labiausiai esame reikalingi. Pageidaučiau, kad jame dar daugiau būtų rašoma jaunimui, kaip jis turi įvairiose aplinkybėse elgtis, kad tėvams gėdos nepadarytų; kad būtų patarimų tėvams, kaip auklėti vaiką tiek nuo pat mažens, kai jis pradeda viskuo domėtis ir visko klausinėti, tiek ir brendimo laikotarpy, kai vaikai tampa nepaklusnūs, priešginos, užsispyrę.”
4. “Jūsų leidžiamo žurnalo, atrodo, tik ir lauki. Nežinau, kaip jausčiausi, jeigu jo negaučiau. Juk tai vertingiausias žurnalas, ypač jaunimui. Man asmeniškai labai patinka ir jo kryptis, ir turinys, ir dėstymo forma. Jeigu kai kam nelabai malonu skaityti, kad “per daug giriami vyrai” ar “į padanges keliamos moterys”, tai dar nereiškia, kad čia būtų daugumos nuomonė. Tai tik sau prisitaikymas išdėstytų minčių ir kartu nenoromis prisipažinimas kaltu. Manyčiau, jog iškeltos vienokios ar kitokios pastabos kaip tik ir duoda galimybės daugiau pažvelgti pačiam į save ir, jeigu reikia, pakreipti gyvenimo liniją kita kryptimi.”
Tai yra vienas iš pirmųjų Raffaello kūrinių. Jis ji piešė, teturėdamas 18 metų. Jame dar pastebima Perugino įtaka, bet pasireiškia ir Raffaello gyvumas bei švelnumas. Čia matomas ir visai naujas tiems laikams tapybos stilius.
RAFFAELLO SANZIO ANGELAS
Šis paveikslas, buvęs S. Nicola da Tolentino bažnyčioje, dabar yra Brescia meno muziejuje.
Praėjusių metų 11-tame numeryje buvo trumpas atsakymas Vijoletai, klausiančiai kodėl vienas žmogus turi kartais kentėti už kitą. Ji paminėjo pavyzdį, kai žmona pameta savo vyrą Algį, visai be jo kaltės. Algis iš nusiminimo pradeda gerti, kortuoti. Atsiranda moteris, kuri galėtų Algiui padėti, parodyti meilę, sukurti šeimą. Bet Bažnyčia tokių vedybų neleidžia. Tad dėl ko Algis turi kentėti?
Čia dedamas straipsnis papildo buvusį atsakymą. Gal kai kam šis straipsnis atrodys perdaug pamaldžiai parašytas, bet primename skaitytojams, kad jo autorius yra ne koks nors kunigas ar vienuolis, bet jaunas vyras, buvęs Lietuvoje karininkas. Atrodo, kad jo laiške minimas Jurgio pavyzdys nėra išgalvotas, bet tikras gyvenime įvykęs faktas. Redakcija
Kad Vijoleta suprato ir atjautė Algį, tai labai gražu. Bet ar ji teisingai suprato kančios prasmę, tai kitas klausimas. Kentėti už savo kaltę yra žmoniška, bet kentėti už kito kaltę — dieviška.
Gaila, kad Algis, kentėdamas už savo žmonos kaltę, nuėjo doros atžvilgiu nepateisinamu keliu. Jo pasirinktas “užsimiršimo” kelias (geriant ir kortuojant) ne tik jam neatnešė ramybės, bet įstūmė į tokį purvą, iš kurio jau nėra nė jėgų pakilti. Jį tegalėtų pakelti tik tas naujas surastas “perlas”, toji moteris. Bet kelią čia pastoja Bažnyčia: “Ką Dievas sujungė, žmogus teneatskiria!” Tai ne Bažnyčios išgalvoti, bet paties Dievo žodžiai, kurių niekas pasaulyje negali pakeisti. Tai turėtų būti aišku kiekvienam katalikui ir nevertėtų nė kelti to klausimo apie kentėjimus bei kaltes. Kiekvienam turėtų skambėti atsakymas: “Kas mane myli, tepaima savo kryžių ir teseka mane.”
Norėdamas Algiui nurodyti kelią, pastatysiu jam pavyzdžiu Jurgį, kuris, grįžęs iš darbo, panašiai kaip ir Algis, rado žmonos raštelį: “Nedaryk iš to kokių nors tragedijų, bet aš Tave palieku... juk vieną kartą gyvename pasaulyje, tad kodėl to gyvenimo nepasidaryti rojumi?” Prie to raštelio dar ir priedas: dvi užverktomis akutėmis dukrelės, baimingai besiglaudžiančios prie tėvelio, kurį jų motina iškeitė į pirmą traukinyje sutiktą svetimtautį, “žemiškojo rojaus angelą”.
Tai įvyko ne po kokių nors barnių ar nesantaikos, bet po vakarykščių tvirtinimų, kad Jurgis esąs vienintelis, jai geriausias ir ją suprantąs. Ir tai po vienuolikos bendro gyvenimo metų! Kodėl? Už ką? Štai klausimai, kurie Jurgiui nedavė ramybės, varė jį iš proto, padarė panašų į skeletą. Vis dėlto jo nenuvarė nei į karčiamą ieškoti “nusiraminimo”, nei jo dvasios nepalaužė. O nepalaužė dėl to, kad jis gyvenime ne vien tik kūną stiprino ir grūdino (nors iš profesijos buvo kariškis), bet neužmiršo ir dvasios, stiprindamas ją malda, savęs atsižadėjimu ir pasiaukojimu šeimos labui. Todėl ir šis staigus, netikėtas ir žiaurus šeimos smūgis Jurgio nenubloškė į purvą, bet dar labiau jo dvasią užgrūdino ir įkvėpė dar didesnį pasitikėjimą Dievu. O jei Dievu tvirtai pasitiki, kokia nelaimė gali būti baisi ir nepakeliama? Argi Die vas, taip žmogų numylėjęs, kad, norėdamas jį išgelbėti iš pragaro nasrų, paaukojo net savo Sūnaus gyvybę, galėtų ant žmogaus užkrauti nepakeliamą naštą? Jei tėvas kartais ir gana skaudžiai sudraudžia vaiką, kas galėtų tvirtinti, kad jis vaikui užkerta kelią į laimę? Tad ką bekalbėti apie Dievą, kurio vaikai visi mes esame ir kuris mus visus yra sutvėręs tik laimei ir amžinam gyvenimui.
Redakcijos pastaba.Praėjusių metų 12-tame numeryje buvo J. Venckaus, S. J. straipsnis “Jei nori patikti mergaitėms...” Ten buvo išskaičiuota dvidešimt jaunuoliams įsidėmėtinų dalykų, jeigu jie nori patikti mergaitėms. Kai kurie tų “įsidėmėtinų dalykų” buvo diskutuotini, kai kurie gal dalinai teisingi, dalinai ne. Tą straipsnį dėjome, kad jaunuoliai turėtų progos pagalvoti ir paskui pasisakyti savo nuomonę. Vyrai į tą straipsnį tuoj reagavo. Čia dedame vieno karininko laišką, kuriame jis pasako savo nuomonę ten paminėtais klausimais. Jei kiti vyrai ir moterys su šiomis mintimis nesutiks, laukiame jų nuomonės. Kai kurios šio laiško mintys — taip pat diskusinės.
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Su kai kuriais “įsidėmėtinais dalykais” nenorėčiau sutikti. Visa tai trumpai išdėstau.
Tame straipsnyje buvo pasakyta, kad “vyras svyruoja tarp dangaus ir žemės, o moteris tarp dangaus ir pragaro”. Kas liečia moteris — dažniausiai taip ir būna, bet kad vyras svyruotų tarp dangaus ir žemės, visai nesutinku. Toks nėra vertas vyro vardo. Vyras turi būti žemėje arba danguje. Jis turi turėti aiškų nusistatymą.
Kad moteris būtų “paslaptinga kaip sfinksas”, visiškai nesutinku. Ji yra tiek paslaptinga, kiek mes vyrai ją tokia padarome. Geriausiai moterį apibūdino Napoleonas, pavadindamas ją šešėliu: jeigu prie šešėlio artinies — jis nuo tavęs bėga, o jeigu nuo jo traukiesi — jis tave vejasi. Tai atsimenant, daugelis “įsidėmėtinų dalykų” visai atpuola.
Patariama ignoruoti moters klaidas. Bet pradėk jas tik ignoruoti, tada moteris tiek tų klaidų pridarys, kad ir pats tapsi jų auka. Ignoruodami moters klaidas, mes ją dar labiau pastumiame į didesnes klaidas. Mano nuomone, ne tas yra riteris ir ne tą moteris gerbia, kuris jos klaidas ignoruoja, bet tą, kuris turi drąsos jos klaidas nurodyti ir ją pastatyti ant tiesaus kelio.
Dažnai mes girdime sakant, kad santykiuose su kitais žmonėmis reikia laikytis etiketo. Taip pat kartais nugirstame, kad valstybių atstovai diplomatiniuose santykiuose su kitų valstybių vyriausybe turi laikytis protokolo. Bet gal ne visiems aišku, ką šie žodžiai reiškia ir kokia jų kilmė.
Protokolo etimologinė kilmė yra labai įdomi. Tai graikiškas žodis, sulipdytas iš protos — pirmas ir kolla — klijai. Tai reiškia pirmasis priklijuotas. Tai būdavo pirmasis puslapis, priklijuotas prie kokio oficialaus dokumento, kuriame buvo trumpai surašytas lyg visas to dokumento planas ar turinys. Vėliau šio žodžio prasmė buvo praplėsta, ir šiandien protokolu vadiname arba trumpą kokio nors susirinkimo bei posėdžio darbų aprašymą, arba taisykles, kurių turi laikytis diplomatai savitarpiuose santykiuose. Apie protokolą mes čia daugiau nekalbėsime, tik pasakysime keletą žodžių apie etiketą.
Etiketas yra prancūziškas žodis (etiquette), kilęs iš seno žodžio estiquer — klijuoti. Pirmiau šis žodis reiškė lapelį arba bilietą. Angliškas žodis ticket yra taip pat kilęs iš šio prancūziško žodžio. Mes lietuvių kalboje vartojame dar žodį etiketė, tai yra koks nors prekinis ženklas. Etiketu vadiname mandagumo taisykles, pagal kurias žmogus turi elgtis su kitais žmonėmis įvairiose aplinkybėse.
Kiekvienam yra labai svarbu tas taisykles žinoti, nes, jų nežinant ir pagal jas nesielgiant, galima kitiems padaryti labai blogą įspūdį. Mandagus žmogus visiems patinka ir gyvenime gali daugiau pasiekti. Mums lietuviams, gyvenatiems tarp svetimųjų, tas turi taip pat didelės reikšmės, nes iš atskirų žmonių elgesio kiti sprendžia apie visą tautą.
Šiuo kartu paminėsime kai kurias taisykles, liečiančias dažniau pasitaikančias aplinkybes.
1. Kai kur yra toleruojama, kad svečiai, baigiantis pietums, kai jau geriama kava, gali rūkyti. Bet būtų didelis prasižengimas prieš etiketą, jeigu svečiai pietų metu protarpiais rūkytų. Būtų labai nemandagu, jeigu kas, pakviestas pietų, eitų į valgomą-
jį rūkydamas. Kai tik šeimininkė pakviečia pietums, tuoj reikia užgesinti cigaretes ir padėti į peleninę.
2. Ką nors geriant, reikia imti stiklą dešine ranka ir gerti, akis nukreipus į stiklą, bet ne kur nors į šalį arba į kitą asmenį.
Raffaello autoportretas, kai buvo 17 metų amžiaus.
3. Nėra priimta, kad vyras pirmasis paduotų ranką moteriškei. Jis turi laukti, kol moteris paduos jam ranką, jeigu ji to norės. Bet visados vyriškis pirmasis paduoda ranką šeimininkei, atėjęs į svečius ir išeidamas.
Rusai mėgsta vaizdingai pasakoti apie krikščionybės įvedimą į savo kraštą. Tai įvykę 988 m. vasarą, kai jų kunigaikštis Vladimiras, vadinamas Raudonąja Saulute, po Kersoneso pergalės vietoje kariško grobio parsivežė krikčionę karalaitę su daugeliu dvasiškių. Tuoj pradėjo kristi, dužti ir Dniepru plaukti senieji stabai. Tuoj buvo duotas įsakymas eiti į Dnieprą krikštytis. Kiek ten apsikrikštijo, sunku pasakyti, gal kelios dešimtys tūkstančių. Dauguma pasiliko pagonijoje. Reikėjo dar apie trejetos šimtmečių, kol apsikrikštijo tautos didžiuma.
Rusų metraštininkai duoda dar ir kitokių įdomių žinių, kurias liaudis labai mėgsta. Komskų bulgarai, kurie neseniai buvo tapę mahometonais, atvykę pas Vladimirą, kalbėjo: “Tu išmintingasis ir protingasis kunigaikšti, nepažįsti tikrojo tikėjimo. Priimk mūsų tikėjimą ir nusilenk prieš Mahometą.” Vladimiras paklausęs, ko jų tikėjimas moko. “Tikime į vieną Dievą, o mūsų pranašas Mahometas mums liepia nevalgyti kiaulienos ir negerti vyno; po mirties jis mums duos kiekvienam po septyniasdešimt gražiausių žmonų.” Vladimiras atsakęs: “Rusijoje mes daug linksminamės, negerti — mums neįmanoma.”
Paskui atėję vokiečiai, popiežiaus šalininkai. Vladimiras jiems taręs: “Grįžkite atgal, iš kur atėjote, kaip mano bočiai nenorėjo tapti katalikais, taip nenoriu nė aš.” Po to atėję žydai, girdami Mozės tikėjimą. Vladimiras jų paklausęs:
— Kur yra jūsų tėvynė?
— Palestinoje, — atsakė žydai.
— Tai dėl ko jūs ten negyvenate?
— Dievas supyko ant mūsų tėvų ir išblaškė mūsų tautą po visą pasaulį.
— Tai dėl ko jūs kitus mokote, jei patys esate Dievo atmesti? — atrėžė Vladimiras.
Paskutinieji atėjo graikai. Jie pasakojo apie savo tikėjimą ir parodė paskutiniojo teismo paveikslą su teisingaisiais ir prakeiktaisiais. Kunigaikščiui tai padarę didelį įspūdį. Jis sušaukęs bajorų pasitarimą ir papasakojęs visiems apie girdėtus įvairius tikėjimus. Bajorai patarę išrinkti pasiuntinybę iš dešimt protingų ir patikimų asmenų ir pasiųsti juos į tuos kraštus, iš kur buvo atėję misijonieriai.
Apkeliavę visus kraštus, pasiuntiniai sugrįžo ir papasakojo, ką matę. Mahometonai savo mečetėse jiems atrodę lyg pamišėliai. Nebuvo matyti juose džiaugsmo, bet tik liūdesys. Tas tikėjimas negalįs būti geras. Katalikų bažnyčiose taip pat nematę grožio. Bet koks grožis buvęs Bizantijos bažnyčiose! Kiek ten smilkalų, ikonų, giesmių! Pamatę patrijarką didžiausiame kilnume. Paskui buvę priimti karaliaus rūmuose, kur gavę daug dovanų. Trumpai sakant, jie nežinoję, ar buvę žemėje ar danguje. Vladimiras nusprendė, kad Bizantijos bažnyčia Rusijai labiausiai tinkanti ir dar pridėjęs: “Jeigu graikų tikėjimas būtų blogas, tai mano bobutė Olga, išmintingiausioji moteris, nebūtų jo priėmusi.”
Yra dar ir kitokių pasakojimų apie krikščionybės įvedimą Rusijoje. Metraščiai mums nepasako, kodėl pagonija taip lengvai pasidavė, kodėl Rusija priėmė tikėjimą iš Bizantijos, o ne iš kitur. Rusai iš kitų kraštų pirklių žinojo ir apie kitus tikėjimus. Dėl ko jie atmetė Vakarų krikščionybę? Nežinia, ar jiems buvo aišku, kas vyko tarp Romos ir Bizantijos. Taip pat nežinome, kiek Rusija jau buvo sukrikščionėjusi nuo oficialaus naujo tikėjimo įvedimo (988 m.) iki antrosios ir galutinės Rytų Schizmos (1054 m.) ir ar drauge su Bizantija ir ji atskilo nuo Romos.
Kuriam tikslui yra parašytas Šv. Jono Apreiškimas, jeigu jis eiliniam žmogui visai nesuprantamas ir nepadeda geriau pažinti Dievą?
Daugeliui žmonių Šv. Jono Apreiškimas tikrai yra nesuprantamas, bet tai dar nereiškia, kad jo visiškai nebūtų galima suprasti. Apreiškimas nėra paprasta istorijos knyga, bet Dievo istorija ir Jo filosofija. Be metų ir be dienų ji kalba gyvais vaizdais. Pilnai viską suprasti ir išskaityti ne kiekvienas sugebės, kaip ne visi gali suprasti didingą meno kūrinį. Apreiškimas vaizduoja kovą, vykstančią tarp Dievo ir šėtono. Svarbiausios šitos kovos fazės yra išreikštos ne datomis ir skaitlinėmis, bet regėjimais ir vaizdais, kuriuose slepiasi ateitis ir dabartis, žinomi ir nežinomi dalykai.
Kristus, palikęs pasaulį, neužmiršo savųjų. Jis seka pasaulio įvykius. Tuo metu siautėjo kruvinas Nerono persekiojimas. Petras buvo nukryžiuotas, Povilui nukirsta galva, tik Jonas buvo išlikęs gyvas, ištremtas Patmos salon. Tai maža ir nyki salelė Egejos jūroje. Vieną sekmadienį, kai žilagalvis apaštalas stovėjo ant kybančios virš tamsių vandenų uolos ir žvelgė į tolį, prisimindamas su Kristumi praleistas valandas, įvyko stebuklas. Išnyko jūra ir vanduo, o prieš jį stovėjo tarp septynių žibintų žmogaus Sūnus ir tarė savo galingu balsu: “Ką matai, užrašyk į knygą ir siųsk bažnyčioms... Taigi, Kristus neapleido savo tikinčiųjų. Jis yra arti ir budi. Galime įsivaizduoti, kaip klausėsi Jono žodžių tikintieji tarp tamsių katakombų sienų. Su džiaugsmu ir baime jie klausė mirtinoj tyloj, kad kiekvienas Apreiškimo žodis pasiektų jų ausis.
Jei mes Apreiškimo nesuprantame ar jo visai neskaitome, tai kaltas tik mūsų apsileidimas. Dabartiniais laikais netrūksta nė gerų paaiškinimų. Senojo Testamento pranašų, ypač Danielio ir Ezekielio, pranašystės padėtų daugelį vaizdų lengvai suprasti, nes jie iš ten ir yra paimti.
J. Elijošius, S. J.
Bruno Markaitis, S. J.
* Bažnyčia ir Teisė
Laikas nuo laiko Bažnyčia apkaltinama legalizmu. Kaltintojų tarpe randame garsių žmonių: Victor Hugo, Tolstojus, Hobbes, Sohm, Sabatier, Buonaiuti ir kt. Jų priekaištas: Bažnyčia per daug remiasi teisiniu elementu, per stipriai pabrėžia teisės ir įstatymo reikalą bažnytinės bendruomenės socijalinėje architektūroje. Bažnyčia turėtų iškilti — jie sako — virš teisės sferos ir pasilikti grynai dvasinėje erdvėje, kurioje nebėra teisės ir įstatymo praktinio ir pritaikomojo bruožo.
Noras pripažinti Bažnyčią tik kaip abstrakčią tikrovę, neturinčią socija-linio gyvenimo ir jokio ryšio, apjungiančio savo narius, yra istorinė klaida. Tvirtinimas, kad Evangelijose religinė idėja neturi konkrečios struktūros, kuri tikinčiuosius sujungia į tikrą bendruomenę su apčiuopiamomis ir įpareigojančiomis formomis, yra teologinė klaida.
Bažnyčia, kaip socijalinė institucija ir organizmas, turi atlikti savo misiją. Todėl jai reikia teisės, įstatymo ir sankcijos priemonių, tinkančių palaikyti bendrinę drausmę, apsaugoti bendruomenės narių teises ir interesus ir užtikrinti sakramentinių priemonių buvimą ir jomis pasinaudojimo laisvę.
Kur bendruomenė, ten teisė, — sako senas principas. Bendruomenės ir jos narių santykiai ir gyvenimo išorinės formos reikalauja normų, kurios palaikytų ir reguliuotų bendrinių ir asmeninių santykių kompleksą.
Bažnyčia yra tikra, gyva, veikli ir auganti bendruomenė. Tiesa, kad jos pagrindinis tikslas ir gyvybinis motyvas siekia toliau ir aukščiau negu laikinoji žemės buitis — ji augina ir ruošia piliečius amžinai Dangaus Karalystei. Ji nepasitenkina vien tik įstatymų kodeksu ir jo pramatomomis sankcijomis, bet moko savo narius meilės, teisybės, aukos ir visapusiško gerumo. Šitam dvilypiui tikslui užtikrinti Bažnyčia reikalinga ne tik Evangelijų minties ir dvasios, bet ir teisės, įstatymo ir sankcijos.
Bažnyčia nėra tik abstrakti sąvoka arba skysto oro pilis, pastatyta debesyse iš trapių vaizduotės plytų, kurią vėjas nešioja į keturias pasaulio šalis, ir kurios buitis yra nereali, neapčiuopiama ir neapibrėžiama.
Bažnyčios teisės, įstatymo ir sankcijos turinys turi būti įkvėptas ir palaikomas Evangelijos dvasios. Kitaip ji nebūtų Kristaus Bažnyčia, pastatyta ant Žvejo Uolos. Be teisės, įstatymo ir sankcijos ji taptų palaida žmonių masė, nežinanti savo tikrojo tikslo, dieviškosios misijos. Dieviškoji tiesa būtų padalinta, kaip kelių erelių plėšomas lavonas. Bendrasis gėris nebetektų prasmės ir apsaugos. Neklaidingasis tiesos turinys patektų į individualizmo trumparegį malūną. Kitais žodžiais, Bažnyčia atsisakiusi teisinio elemento ir realios bendruomenės struktūros, nebeturėtų priemonių išsaugoti jai patikėto dieviškosios tiesos ir sakramentų turto. Tokią valandą atgimtų senoji protestantizmo reformacija, kuri pradėjo savo veiklųjį perijodą, atmesdama, teisinį elementą, ir pabaigė jį, sužalodama dieviškąjį tikėjimo veidą mirtingomis žaizdomis.
* Kompozitorius iš Tortonos
Nespėjo nuaidėti ir nutilti naujos oratorijos maldingi ir mįslingi akordai ir meliodijos, ir laikraščiai rašė: “Mus aplankė antrasis Palestrina. Lorenzo Perosi oratorijoje “Kristaus Prisikėlimas” tikėjimas pasibučiavo su menu.”
Tai buvo prieš 55 metus, kai jaunas muzikas— Lorenzo Perosi•—-atkreipė į save daugelio dėmesį, kaip gabus, gilus, religingas ir daug žadantis kompozitorius, pasirodęs su
Monsinjoras Lorenzo Perosi specialioj audiencijoj pas Šv. Tėvą savo 80 metų sukakties proga.
religiniais kūriniais oratorijos formoje ir iš karto užkariavęs klausy-tojų entuzijastingą palankumą. “Sunku suprasti ir paaiškinti šio jauno kompozitoriaus populiarumą Italijoje”, rašė Romain Rolland.
Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje Apaštalų Ugdymo Komisijos Lietuviams Kunigams Laisvame Pasaulyje
INFORMACIJA
Visi numanome, kokie baisūs yra šiandien Lietuvoje Katalikų Bažnyčios išgyvenimai. Jos naikinimas vyksta visomis komunizmo žiaurumui būdingomis priemonėmis. Jeigu tai užtruks dar kelis metus, tai Lietuvoje nebeliks katalikų kunigų, bus labai sužalota jaunimo dvasia ir sąžinė.
Visi tikime, kad pavergti kraštai, tai ir Lietuva, netrukus atgaus laisvę. Ten atsidarys labai plati, kad ir nelengva dirva darbui lietuviams, dabar gyvenantiems laisvame pasaulyje. Politikai ir visuomenininkai jau dabar rūpinasi pasauliniais tų kraštų ateities reikalais. Kunigams, vienuolėms ir visiems lietuviams katalikams turi rūpėti Lietuvių tautos dvasinis prisikėlimas. Šventasis Tėvas yra labai susirūpinęs, kad laisvame pasaulyje esą dabar kankinamų tautų kilmės žmonės kaip galima greičiau ir geriau pasiruoštų apaštalavimui anuose kraštuose.
Tremtyje esą Lietuvos Vyskupai sudarė Komisiją rūpintis pažadinti pašaukimų ir išauklėti kunigų ateities darbui Lietuvoje. Šios Komisijos pirmininku yra J. E. Arkiv. Metropolitas J. J. SKVIRECKAS, vicepirmininku — J. E. Vysk. V. PADOLSKIS, iždininku — J. E. Vysk. V. BRIZGYS, generaliniu sekretoriumi — kan. Prof. J. KONČIUS. Garbės pirmininku sutiko būti J. E. Kardinolas F. SPELLMAN. Šios Komisijos vardu kreipiamės į Jus, Gerbiami Konfratrai, prašydami Jūsų bendradarbiavimo šiame šventame reikale.
Pirmiausia reikia pažadinti daug maldų, ypač vaikučių tarpe, į Piūties Viešpatį, kad jis pats parinktų daug darbininkų tai ateities piūčiai. Būtų labai girtina, kad nors kartą metuose prieš metų ketvirtį sekmadienis būtų paskirtas visos parapijos maldai išprašyti kuo daugiausia pašaukimų ateities darbui Lietuvoje. Dievo malonės veikimui talkon reikia eiti kunigams kartu su mokyklose besidarbuojančiom seselėm vienuolėm ir gerais katalikais pasauliečiais. Pašaukimui tinkamų jaunuolių atranką daryti laikas yra pradžios mokyklose. Juos reikia auklėti pamaldume, paaiškinti dvasinio pašaukimo turinį ir grožį, pratinti aktyviai dalyvauti pamaldose, pamaldžiai patarnaujant šv. mišioms ir kitais būdais. Tokius jaunuolius reikėtų paimti didesnėn dvasinėn globon už kitus, jiems paaiškinant Katalikų Bažnyčios reikalus Lietuvoje ir kitur.