1953 m. Birželio (June) mėn. Vol. IV, No. 6

      Birželio mėnesį mums pinasi daug įvairių minčių. Gal jas iššaukia ir sužaliavus gamta, ir šilta saulė, ir tie liūdni įvykiai Lietuvoje prieš dvylika metų... Šį mėnesį lyg kažkas sukrečia mūsų tautinius ir tikybinius jausmus. Prisiminus brolių žudynes ir trėmimus, kraujas gyslose sustingsta, bet jis ir vėl tuoj užverda kovos troškimu. Juk suprantame, kad liūdesys ir nusiminimas nieko nepadės, reikia ryžto, aukos ir kovos.

      Jeigu, ieškodami paguodos ir dvasinės jėgos, vakare į bažnyčią užeisime, birželinės pamaldos vėl kalbės apie auką, ryžtą, heroizmą. Nesupratus tikrosios tų pamaldų prasmės, gal kai kam perdaug davatkiška ir saldu atrodys kalbėti apie Jėzaus Širdį. Argi tai vyriška, ar inteligentiška? Juk atrodo, kad tai tik neišsilavinusių moterėlių dalykas. Bet klaidingesnio galvojimo negali būti. Toji Širdis yra garbinama, kaip meilės simbolis. Didžiausios meilės, kurią kada pasaulis matė ar matys — dieviškos meilės. Tos meilės verčiamas Dievas tapo žmogum, gyveno vargingą šios žemės gyvenimą, kentėjo ir mirė. Argi reikia didesnio heroiškumo? Apie meilę mes kalbame dažnai, gal ir per dažnai. Bet ji tokia egoistiška... Dieviškos Širdies meilė nežino egoizmo. Ji nieko sau nenori, visko trokšta tik mums. Ji trokšta, kad ir mūsų širdyje įsižiebtų bent maža kibirkštėlė tos tikrosios meilės, kuri “visa nukenčia, visa tiki, visa ko viliasi, visa pakelia” (1 Kor. 13, 7).

      Meilė tik tada yra maloni, kai yra abipusė. Jei tavo meilė kito širdyje neras atgarsio, jeigu ji nebus suprasta ir priimta, ji tau bus didžiausia kankynė. Panašiai yra ir su dieviškąja meile. Kiek ją tikrai supranta ir į ją savo meile atsako? Visa tai prisiminus, tikrai mylinčio žmogaus širdyje kyla noras kaip nors tai atitaisyti, kaip nors už tą kitų nedėkingumą atlyginti. Atlyginti dar didesne meile, dar didesnėmis aukomis, didesniu heroizmu. Štai tos dieviškosios Širdies garbinimo esmė. Štai birželinių pamaldų pagrindinė mintis. Ar tai ne vyriška, ne inteligentiška, ne heroiška?

      Vienas kitą mylintieji asmenys trokšta būti drauge. Tam tikslui Kristus ir pasiliko mūsų altoriuose. Bet ar mes mielai pasiliekam su Juo? Ar norime dažnai su juo pabendrauti, susijungti, Jį pasikviesti? O juk tai būtų taip gražu. Tai būtų tikriausios meilės supratimas. Ne vienas žymus žmogus, paklaustas, kuri yra laimingiausia jo gyvenimo diena, visai neabejodamas atsakė: “Pirmosios Komunijos diena.” Savaime suprantama. Tada kiekvienas pajuto bent kibirkštėlę tikrosios meilės ir tikrosios laimės.

      Ir tos birželio mintys, besipinančios mūsų galvoje, ir tos neišrišamos problemos mūsų širdyje išryškės ir paaiškės, jei meilės ir laimės ieškosime ten, kur tikrai galime rasti.    J. V.

      Gilūs ir paslaptingi Viešpaties žodžiai, nusakantieji pirmojo popiežiaus ateiti: “Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau tau, kai buvai jaunesnis, susijuosdavai ir vaikščiodavai, kur norėdavai, o pasenęs tu ištiesi savo rankas — kitas sujuos tave ir ves, kur nenori.” Greičiausiai, Petras ne iš karto suprato pilną šių žodžių prasmę, ir jo akys nematė kryžiaus, kuris iškils ant Vatikano kalvos 67-jų metų birželio dieną, ir ant kurio jis bus pakabintas galva žemyn. Kristus, kalbėdamas apie pirmojo popiežiaus mirtį, galvojo ir apie tolimesnius Savo vietininkus žemėje. Jonas Evangelistas, po Viešpaties žodžių Petrui, paaiškina: “Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jis (Petras) turėjo pašlovinti Dievą”. Viešpats, žvelgdamas į ateitį, matė nesuskaitomas priešų eiles, kurie pilni neapykantos persekios Jo Bažnyčią. Jis matė, kad popiežiaus galvą puoš ne tik tijara, bet ir erškėčių vainikas.

      Istorijos bėgyje Katalikų Bažnyčiai nėra pavykę išvengti konflikto su politinėmis jėgomis. Todėl ne vienas yra linkęs manyti, kad Bažnyčia yra pagrindinė nesantaikos priežastis, nenorėdama taikoje gyventi su valstybe ir kliudydama valstybei. Bet tai būtų tvirtinti pagal senovės pasaką, kad ėriukas užpuolė ir sukandžiojo vilką. Erodas bijojo kūdikio Jėzaus ir norėjo Jį nužudyti. Poncijus Pilotas, bijodamas Jėzaus, Jį nužudė. Sunku įsivaizduoti, kad ramus ir nekaltas Nazarietis būtų sudaręs Romos imperijai rimtą pavojų. Nesudarė pavojaus nė Petras, nemokytas kaimo žvejys, nors jam teko mirti dėl priekaišto, kad jis buvęs pavojingas Nerono sostui. Kokį gi nusikaltimą prieš valstybę padarė Petras ir jo įpėdiniai? Jų nusikaltimas aprašytas penktame Apaštalų Darbų skyriuje. Petras ir jo draugai apaštalai buvo įmesti į kalėjimą ir angelo stebuklu iš kalėjimo išvesti. Jie galėjo pasitraukti iš Jeruzalės. Bet to jie nepadarė, o vėl išėjo į gatves ir skelbė. Ką skelbė? Revoliuciją? Sukilimą? Nieko panašaus. Jie tvirtino, kad Jėzus, kuris buvo nukryžiuotas, prisikėlė iš numirusiųjų. Dėl to Vyriausias Kunigas ir sadukėjai juos vėl suėmė ir pastatė prieš aukščiausiąjį žydų teismą, sinedrijoną. Tada Vyriausiasis Kunigas jiems tarė: “Ar ne drauste jums uždraudėme mokyti šituo vardu? Ir štai Jeruzalė pilna jūsų mokslo. Jūs norite užtraukti ant mūsų to žmogaus kraują.” Į visus tuos kaltinimus Petras ir apaštalai atsakė ramiai, bet tvirtai: “Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių.” Šie paprasti žodžiai buvo lyg bomba. Amžių bėgyje karalystės, imperijos ir civilizacijos, išgirdusios šiuos žodžius, sugriuvo, kaip Jericho mūrinės sienos nuo Jozuės trimitų skardaus garso. Istorija mums duoda labai svarbią pamoką. Fizinė jėga, susidūrusi su dvasine, gali triumfuoti laikinose kovos fazėse, bet ji žlunga kovos finale. Moralinės jėgos ir principų kelias į pergalę gali būti labai ilgas, bet pergalė yra tikra ir triuškinanti visu kovos frontu.

Skaityti daugiau: šv. Petras amžių bėgyje

Dan. Mickutė-Mitkienė

Gerbiamasis Redaktoriau,

      Esu kelių vaikų motina. Turiu daug neaiškumų auklėjimo klausimuose. Ypač yra sunku, kai vaikai pradeda teirautis apie naujos gyvybės atsiradimą. Mano motina, atsimenu, panašiose situacijose griebdavosi “gandro istorijos”, bet žinau, kad mūsų tie jos aiškinimai nepatenkindavo. Būčiau labai dėkinga, jei savo laikraštyj duotumėte praktiškų patarimų, kaip toje jautrioje srityje auklėti vaikus nuo pat mažens. Kaip tai atlikti, kada pradėti?

Atsakymo laukianti M. B.

Gerbiamoji Ponia,

      Jūsų klausimas kiekvienai motinai labai aktualus. Vaiko auklėjimu reikia pradėti rūpintis labai anksti. Neperdėsiu pasakęs, kad dar prieš vedybas. Kartais vaiko nelaimingą gyvenimą gali nulemti triukšmingas medaus mėnesis. Daug įtakos kūdikio dvasiniam ir fiziniam plėtojimuisi turi nėštumo laikotarpis. Apie tai jau buvo šiek tiek rašyta, ypač praėjusių metų Jūratės P. straipsniuose.

      Daugelis mano, kad vaiko dorovinis auklėjimas turėtų prasidėti tik brendimo laikotarpy, nes pirmiau su skaistybe surišti klausimai jam yra visai nesuprantami, neaktualūs ir neįdomūs. Bet tai yra labai klaidinga nuomonė. Vaiko dorovinis gyvenimas labai daug priklauso nuo jo kūdikystės, nuo jo pirmųjų gyvenimo metų. Todėl tėvų šventa yra pareiga atkreipti į tai dėmesį kuo anksčiausiai, nes greitai gali būti per vėlu. Visi šių dienų auklėtojai pabrėžia, kad geriau yra pradėti šios rūšies auklėjimą metais per anksti negu viena valanda per vėlai.

      “Gandrų istorijos” yra labai nepedagogiškas išsigalvojimas. Tai tik pastumia vaiką ieškoti žinių kitur ir išmoko meluoti. Vaikas labai greitai supranta, kad tai, ką motina sako apie gandrą, nėra tiesa, todėl jis ir padaro išvadą: jeigu mama meluoja, dėl ko nemeluoti man?

Skaityti daugiau: PIRMOJI MOTINOS PAMOKA

      Prieš kurį laiką viename prancūzų šeimų problemoms gvildenti skirtame žurnale buvo paskelbti įdomūs daviniai, surinkti apklausinėjimo keliu iš Belgijos ir Prancūzijos klierikų, liečią šeimos vaidmenį pašaukimo pasirinkime. Atsakymai duoda visą eilę puikių minčių, kaip šeima gali ir privalo prisidėti prie pašaukimų pažadinimo ir jų išvystymo. Šis klausimas yra aktualus ir mums lietuviams, nes prieš akis turint Tėvynės tragediją “piūtis didelė, bet darbininkų maža”.

      Visų pirma seminaristai aiškiai pasisako, kad pašaukimas į kunigus yra didelė Dievo dovana. Ir todėl jie pirmiausia yra dėkingi Kūrėjui už jų išrinkimą ir pašaukimą savo vynuogyno darban. Jų pasirinktas kelias nėra tėvų noro, pageidavimų ar net pagaliau “spaudimo” padarinys. Juk yra parašyta: “ne jūs išsirinkote, bet aš jus išsirinkau”. Tačiau tas visai nereiškia, kad jie, jaunieji levitai, neįvertina pakankamai šeimos įtakos į jų pašaukimo pasirinkimą. Jie jokiu būdu nepaneigia tėvų teisės turėti sūnų kunigą. Iš anketų kaip tik paaiškėja, kad jiems didelės įtakos turi kita taisyklė ir jie drąsiai tvirtina: “Nesant tikrai krikščionišką gyvenimą gyvenančių šeimų, nebus nei pašaukimų į kunigus”. Didžiausia dalis pašaukimų į dvasinį luomą savo šaknis turi kaip tik šeimos aplinkoj. Dar daugiau: galima drąsiai teigti, kad negali būti pilnutinės krikščioniškos šeimos, kurios tėvai netrokštų vieną kitą vaiką pašvęsti Dievo tarnybai. Suprantama, kad tas troškimas neprivalo būti savanaudiškas. Sūnaus kunigystė neprivalo būti suprantama kaip laimingo pomirtinio gyvenimo bei dieviškojo atlyginimo laidas. Tuo labiau ji negali būti suplakta su medžiaginiu sūnaus, o kartais net ir su visos šeimos, ateities užtikrinimu. Kunigas neprivalo būti tik “kunigas tėvams”. Tačiau tėvai savo sūnų turėtų taip nuteikti, kad jis iš tikrųjų visai laisvai pasiduotų Dievo šaukimui, bet jokiu būdu nesektų gimdytojų norų, jei jie būtų prieš jo vidinį nusistatymą. Geros rekolekcijos duoda pakankamai šviesos ir supratimo apie Dievo valią ir Jo kvietimą, kuriam krikščionys tėvai neturėtų priešintis.

      Prisimintina, kad šeimos vaidmuo glūdi ne “pašaukimo davime”, bet atitinkamos dirvos paruošime, kad pašaukimas galėtų augti ir žydėti, jei Dievui patiktų ton dirvon pasėti sėklą. Dievas iš šeimos nelaukia ko kito, kaip tik geros, palankios atmosferos. Šeima turėtų gyventi tokioje dvasioje, kad pašaukimas į dvasinį luomą galėtų natūraliu būdu augti ir bręsti vaikų širdyse, bet niekad nėra leistina jį mėginti iššaukti prievarta bei kitomis dirbtinomis priemonėmis. Tai reikštų jaunojo žmogaus dvasios sužalojimą, kuris galėtų atnešti nepataisomos žalos tiek jam pačiam, tiek artimui. Labiausiai yra reikalinga tikrai religija persunkta šeimos dvasia, nes kiekvieno kunigo, kaip kunigo ir kaip žmogaus, pagrinde glūdi dvejopas elementas: geras, doras vyras ir sąmoningas krikščionis. Juk Dievo tarnas negali būti prilygintas molines kojas turinčiai statulai. Ir štai pamažu prieiname prie mūsų ieškoto mazgelio — šeimos uždavinio, kurį tegali išpildyti tiktai šeima ir kurio niekas kitas negali pakeisti : ji privalo išauklėti gerą vyrą ir sąmoningą krikščionį. Tai yra daugiausia, ko galime iš šeimos laukti. Todėl yra galima drąsiai teigti, kad troškimas turėti kuo daugiau kunigų iš šeimos nieko ypatingo nereikalauja: pilnas krikščioniškas šeimos gyvenimo būdas šį uždavinį tikrai atliks. Prisiminkime, kad vien tiktai noras išvysti savo sūnų kunigu paskatins tėvus suteikti savo vaikams kuo geresnį krikščionišką išauklėjimą. Tačiau šis troškimas tuo dar nesibaigia. Jis turi ne tik didelės įtakos visam doriniam - religiniam vaikų auklėjimui, bet ir pačių tėvų auklėjimuisi. Tokie tėvai visada belsis į savo sąžinę klausdami, kaip jie savo šeimos krikščioniška aplinka prisideda prie krikščioniškos asmenybės formavimo vaikuose.

Skaityti daugiau: KAM JIE YRA DĖKINGI

      Kas jaunimą labiausiai domina, galime spręsti iš jo paties pasisakymų. Kai rekolekcijų ar konferencijų metu pasakai, kad kiekvienas parašytų kokį nors klausimą ir paduotų rekolekcijų vedėjui, tai, surinkęs lapelius, beveik visuomet randi bent pusę visų klausimų apie bučiavimąsi. Klausiama, ar tai galima, ar leidžiama, ar tai nuodėmė.

      Ir praėjusių metų anketoje (“L. L.” 2 nr.) buvome įdėję šį klausimą. Štai vieno laiško ištrauka: “Šis klausimas man yra labai neaiškus, ir aš norėčiau į jį gauti tinkamą ir teisingą atsakymą. Mano pažįstamo jaunimo tarpe apie tai yra labai daug abejonių. Jeigu jūs jį teisingai išspręstumėte, visiems būtų labai daug naudos”.

      A.pie tai jau esame rašę “L. L.” 1950 m. 4-tame numeryje. Kiek atsimename, ne visus tas straipsnis patenkino, Atsakymas nebuvęs pakankamai aiškus. Todėl dar kartą šį klausimą plačiau aptarsime. Pagaliau juk reikia atkreipti dėmesį į gausius jaunimo laiškus ir, kiek bus įmanoma, duoti aiškesnį ir tikslesnį atsakymą.

Bučiavimo tikslas

      Bučiavimą galime priskirti prie tų civilizuotų žmonių veiksmų, kuriais išreiškiama pagarba ir meilė. Nusilenkimas, priklaupimas, nusiėmimas kepurės, paspaudimas rankos ir pabučiavimas yra beveik tos pačios rūšies veiksmai. Vienoje tautoje ar vienoje žmonių klasėje yra daugiau prigiję vieni, kitoje kiti, bet jų visų reikšmė yra panaši.

      Bučiavimo kilmė yra labai sena. Jo vartojimo aplinkybės labai įvairios. Bučiavimas dažnai sutinkamas bažnytinėse apeigose. Liturgijoje yra bučiuojami ne tik daiktai, bet ir asmenys. Dijakonas bučiuoja kunigui ranką, vyskupas bučiuoja į veidą vos įšventintą jauną levitą. Rytų apeigose šis paprotys yra dar dažnesnis.

      Bučiavimas, kaip pagarbos ir meilės pareiškimas, plačiai vartojamas ir civiliniame gyvenime: tikintieji bučiuoja kunigui ranką, vyrai -— ponioms, kareivis bučiuoja vėliavą, tėvai — vaikus, vaikai — tėvus, vyras — žmoną, sužieduotinis — sužieduotinę. Visa tai yra taip įprasta, suprantama, nekelia jokių abejonių nei problemų. Visos sunkenybės ir neaiškumai kyla tada, kai eina kalba apie bučiavimąsi tarp svetimų skirtingos lyties asmenų. Čia ir kyla klausimas, ar toks bučiavimasis yra leistinas, ar nuodėmingas. Pažvelkime, ką apie tai galvoja patys jaunuoliai, duodami keletą citatų iš jų atsiųstų laiškų.

Skaityti daugiau: ŠTAI, PAGALIAU!...

Galleria Pitti, Florencija

FILIPPO LIPPI (1406—1469)

MADONA

      Fra Filippo Lippi kai kuriu meno istorikų yra laikomas didžiausiu Florencijos mokyklos tapytoju iki Leonardo da Vinci. Bet gal tai yra per daug pasakyta. Tiesa, jo kūriniuose yra kažkas, ko gal būt nerandame kitų menininkų paveiksluose.

      Filippo Lippi buvo vienuolis, bet pašaukimo vienuoliškam gyvenimui neturėjo. Apie jo gyvenimą, apie jo romansus su Lucrezia Buti yra prirašyta daug įvairiausių istorijų. Be abejo, tai buvo ypatingas žmogus, kuris ir į meną įnešė kažką ypatingą. Jo madonos daugiau yra panašios į gražias, elegantiškas pasaulietes moteris. Bendrai, šio perijodo mene vyksta lyg ir persilaužimas iš dvasinės išraiškos paveikslų į pasaulietiškus.

      Įdomus yra F. Lippi madonų ir kūdikių vaizdavime. Jo madonų veiduose pastebimas moteriškas švelnumas, bet drauge ir kažkoks švelnus liūdesys. Jo vaizduojami kūdikiai yra gyvi, linksmi, kartais net atrodo išdykę. Daugiausia jo kūrinių yra Florencijos meno galerijose. Yra nemaža ir jo dekoruotų bažnyčių bei koplyčių įvairiuose Italijos miestuose.

 (Popiežiaus Pijaus XII kalbos, pasakytos Italų fizinio auklėjimo kongreso dalyviams, santrauka).

Rūpestis sportu atitinka mūsų laikų dvasią

      Jūsų mokslinis kongresas aptarti sporto bei gimnastikos klausimus atitinka laiko reikalavimus. Jūs geriau nei kas kitas žinote, ką reiškia moderniam žmogui sportas. Koks jis įvairus, kaip plačiai paplitęs visose visuomenės klasėse, kokį gyvą susidomėjimą visur žadina ir kiek daug įtakos turi ir atskiriems asmenims, ir visuomenei, ir net tarptautiniam bendradarbiavimui.

      Kongreso tikslas — surasti ir švieson iškelti dėsnius, kurių sportas bei gimnastika turėtų laikytis, idant pasiektų savo tikslą; dėsnių, kurie imami iš anatomijos, fiziologijos ir psichologijos mokslų, pagal naujausius jų atradimus.

      Bet jūs pageidavote, kad Mes tartume žodį apie religines ir dorovines problemas, surištas su sportine veikla ir nurodytume jai tvarkyti normas.

Įvedamosios pastabos

      Čia, kaip ir visur kitur, jei norime prieiti aiškių ir neklaidingų išvadų, taikytinas principas: visa tai, kas padeda pasiekti tam tikrą apibrėžtą tikslą, turi laikytis taisyklių, paimtų iš paties tikslo. Sporto bei gimnastikos artimiausias tikslas — išauklėti, išvystyti bei išugdyti kūną, padaryti jį statišku ir dinamišku; tolimesnis tikslas: taip jį paruošus, panaudoti siekti dvasinėms vertybėms — išvystyti asmens vidinį ir išviršinį aktyvumą. Bendriausias, bet kartu ir svarbiausias sporto tikslas — asmens tobulinimasis; aukščiausias, apimąs kiekvieną žmogaus veiksmą — artėjimas prie Dievo.

      Nustačius sporto bei gimnastikos tikslus, paaiškėja, kad jame reikia palaikyti visa tai, kas padeda pasiekti minėtus tikslus ir atmesti, kas prie jų neveda ir kas nuo jų nukreipia. Tai atsimindami, jūs pajėgsite visuomet teisingai išrišti sporto religines-dorovines problemas, kylančias jūsų sąžinėse.

      Konkrečiau pritaikydami minėtą principą, turime paliesti atskirus veiksnius, iš kurių susideda sportinė veikla. Sporto veiksnių santykis panašus į kiekvieno meno veiksnių santyki. Mene yra svarbiausi šie veiksniai : instrumentas, menininkas ir instrumento panaudojimas. Sporto bei gimnastikos instrumentas — gyvas kūnas; menininkas — siela, su kūnu sudaranti natūralų vienumą; instrumento panaudojimas -— sportinis aktyvumas.

Skaityti daugiau: Religinis žvilgsnis į sportą

      Kiekvienas tikintysis yra dėkingas Kristui už atpirkimą. Pirmieji tėvai, peržengdami Dievo įsakymą rojuje, prarado pašvenčiamąją malonę, tokiu būdu užtrenkdami sau ir visai savo ainijai duris į dangų. Tačiau Dievo Sūnus, pasigailėjęs puolusios žmonijos, savo kančia ir mirtimi mums naujai nupelnė tą prarastą brangų turtą. Išganytojo neatpirkti, kiekvienas būtume tokie ir pasilikę, kokie gimdami atėjome į šį pasaulį: Dievo priešai ir dangun nepriimtini nusidėjėliai.

Prieštaringa tikėjimo tiesa

      Nieko stebėtina, kad Bažnyčios skelbiamas mokslas apie gimtąją nuodėmę toks nesuprantamas ir neteisingas atrodo. Kad žmogus, peržengdamas Dievo įsakymą, Jį įžeidžia ir yra vertas bausmės, kiekvienam aišku. Tačiau kad visai nieko nepadaręs vaikas būtų ne vien baudžiamas už savo tėvų nusikaltimus, bet ir laikomas prasižengėliu, atrodo negali būti nieko neteisingesnio. Bet Bažnyčia kaip tik tai liepia tikėti. Štai keletas jai daromų priekaištų:

      1.    Kaip galima tikėti, kad Dievas užskaitytų svetimas nuodėmes? Priešingai, Jis atleidžia net mano paties padarytąsias. “Tu sakai”, prikiša šv. Augustinui tūlas Julijonas, “kad gimę vaikai kalti ne sava, bet svetima kalte. Tačiau negirdėtas dalykas, kad kas nekaltai sąžinei užskaitytų kito padarytą nusikaltimą. Tai būtų beširdžio barbaro, nebeturinčio net kibirkštėlės teisingumo j a u s m o , sprendimas.”

      2.    Negalimas dalykas, kad išmintingas ir geras Dievas dėl vieno žmogaus nusikaltimo baustų visą žmoniją. Tačiau ar ne taip yra pagal Bažnyčios mokslą? Dėl vienos, ir svarbiausia — svetimos — nuodėmės visi esame šioje žemėje kamuojami vargų, mūsų siela nepaliaujamai turi kovoti su žemais geiduliais, ir galų gale kiekvieno laukia gąsdinanti mirtis. Net nieko pikta nepadarę kūdikiai turi amžinai kentėti dėl kito kaltės, jei miršta be krikšto!

      3.    Nuodėmė yra kažkas asmeniška, kitam neperduodama. Aš gi nesu atsakingas už kitų žmonių daromas nuodėmes. Kas drįstų tvirtinti, kad aš esąs vagis ir plėšikas, jei toje pačioje gatvėje gyvenąs asmuo apiplėšė banką? Tačiau turime tikėti, kad Adomo nuodėmė pereina į jo palikuonių sielas. Kam tada dar turėčiau stengtis nuodėmės vengti, jei mano siela visvien bus kitų padarytomis nuodėmėmis supurvinta?

      4.    Bažnyčia moko, kad kiekvieno naujagimio siela sutepta nuodėme. Tačiau iš kitos pusės ji taip pat tvirtina, kad kiekviena siela paties Dievo sukuriama. Išeitų, kad Dievas yra nuodėmės autorius. Bet tai visiškai nesuderinama su Jo šventumu.

      Priekaištams atremti ir savo tikėjimui geriau suprasti, kiekvienas krikščionis turėtų žinoti, kas iš tikrųjų ta gimtoji nuodėmė yra.

Skaityti daugiau: GIMTOJI NUODĖMĖ

FILIPPO LIPPI

MARIJOS MALDA

Galleria Uffizi, Florencija

      Episkopalas paeina nuo graikiško žodžio “episkopos”, kurs reiškia “prižiūrėtojas”. Nuo jo paeina ir lietuviškas žodis “vyskupas”. Episkopalais pasivadino pirmieji iš Anglijos į Ameriką atvažiavę kolonistai, pirmiau priklausę prie anglikonų Bažnyčios. Tie kolonistai norėjo būti nepriklausomi ne tik politiškai, bet ir bažnytiškai nuo Anglijos.

      Į Britanijos salas krikščionybė atėjo iš Romos. Pirmasis tų salų apaštalas buvo šv. Augustinas, atvykęs 597 m. Kadangi britai buvo atskirti nuo Europos kontinento, todėl labiau išsivystė ir jų skirtingas tautinis bei bažnytinis veidas. Kai Liuteris turėjo tiek vargti, kol savo Reformaciją išjudino Vokietijoje, Henrikui VIII buvo labai lengva atskirti Anglijos Bažnyčią nuo Romos. 1535 m. Anglijos Bažnyčios galva jau buvo pats Henrikas VIII. Tai buvo tikras cezaro - papizmas, nes ciesoriaus ir popiežiaus karūna buvo ant tos pačios galvos. Anglai mėgsta savo reformą vadinti konservatyve, nes ji nebuvo tokia radikali, kaip Liuterio, Kalvino ir Zvinglio. Anglikonai neišmetė tiek daug religinių tiesų, kaip anie reformatoriai.

      Anglikonų Bažnyčios tikėjimas yra surašytas knygoje “The Book of Common Prayer”. Pirmoji šios knygos laida išėjo 1549 m. Tai yra tam tikra kombinacija maldaknygės, ritualo ir katekizmo. Anglikonų Bažnyčios mokslas yra suredaguotas 39 paragrafuose (39 Articles of Religion). Pirmajame paragrafe yra aiškiai išreikštas tikėjimas į Švenč. Trejybę. Antrame paragrafe yra pasakyta, kad Kristus yra Dievas. Vienuoliktas paragrafas yra tipiškai protestantiškas, kur pasakyta, kad išganymui pakanka vien tikėjimo, geri darbai nėra būtinai reikalingi. Septynioliktame paragrafe kalbama apie predestinaciją. Čia yra aiški Kalvino jtaka. Dvidešimt antrame paragrafe yra atmetama skaistykla. Dvidešimt penktame — priimami tik du sakramentai: Krikštas ir Paskutinė Vakarienė. Anglikonai taip pat atmeta Tradiciją, liepia dvasiškiams klausyti pasauliškos valdžios. Jie turi ne tik kunigus, bet ir vyskupus, todėl ir vadinasi episkopalais. Kadangi episkopalai nepripažįsta Popiežiaus, todėl jų vyskupai yra aukščiausi Bažnyčios valdytojai, bet virš jų dar yra karalius. Šiais laikais karaliai nesikiša į jų grynai bažnytinius reikalus, bet vis dėlto be Parlamento sutikimo vyskupai negali keisti “The Book of Common Prayer”.

      Reikia pripažinti, kad anglikonai daugelyje dalykų stengiasi sekti Katalikų Bažnyčią. Kartais, įėjus į jų bažnyčią, yra sunku suprasti, kad čia ne katalikų bažnyčia: ant altoriaus stovi mišiolas, dega amžinoji šviesa, šonuose klausyklos, prie durų švęstas vanduo, tik nėra kryžiaus kelių.

Skaityti daugiau: Episkopalai

Barbados sala

      Vasario 24 dieną palikome žaviąją Trinidad salą ir kitą dieną jau pasiekėme Barbados salą, esančią už 200 mylių. Mūsų laivą tuoj apspito maži vietinių žmonių laiveliai. Pradžioje nesupratome, ko jie iš mūsų nori, bet paskui pastebėjome, kaip kiti keleiviai mėtė į vandenį metalinius pinigus, o berniukai ir mergaitės, lyg žuvys arba ruoniai, greitai pasinerdavo ir sugaudavo tuos pinigus. Stebėjomės jų nepaprastu vikrumu.

      Barbados klimatas yra skaitomas sveikiausiu visame pasaulyje. Visuomet pučia labai malonus švelnus vėjelis. Ir Amerikos prezidentas Jurgis Washingtonas, kurs niekados nebuvo išvažiavęs iš Jungtinių Amerikos Valstybių, Barbados salai padarė išimtį ir ten keletą mėnesių pagyveno su savo sergančiu broliu. Žodis “Barbados” yra ispaniškos kilmės ir reiškia “barzdotas”. Pirmieji ispanai, aplankę 1519 m. šitą salą, tuoj pastebėjo laukinius fygos medžius, kurių šakos lyg virvių pluoštai žemyn nutysusios gyvai ispanų vaizduotei priminė barzdas. Tačiau ši sala niekados Ispanijai nepriklausė, visuomet ji buvo Anglijos nuosavybė.

      Saloje apsčiai auga cukraus nendrės, kurias vietiniai žmonės mėgsta gatvėse graužti. Čia auga ir medvilnės medis. Kasmet eksportuoja į JAV medvilnės už 4 milijonus dolerių. Iš cukraus gyventojai daro romą. Tas gėrimas visai salai duoda ypatingą kvapą — visur atsiduoda romu. Nors sala yra turtinga, bet kadangi ji labai gausiai apgyventa, tai pasitaiko daug neturtingų žmonių. Daugiausia žmonių yra anglikonų tikėjimo, katalikų tėra apie du tūkstančiai. Šioje saloje dar mus domino skrajojančios žuvys ir koralai. Keletą valandų viskuo pasižavėję, lipome į laivą ir išplaukėme Brazilijos pusėn.

Barbados salos berniukas

Skaityti daugiau: Kelione į Urugvajų II

* Išpažįstu

      Retas filmas, vaizduojąs katalikų kunigo gyvenimą, charakterį ar pasaulėžiūrą, yra objektyvus, gyvenimiškas ir įkvepiantis. Viena sveikintinų išimčių yra prieš keletą mėnesių pasirodęs filmas “Išpažįstu”. (I CONFESS, su Montgomery Clift ir Anne Baxter). Nors katalikų laikraščiai buvo pasisakę prieš vieną kitą filmo turinio bruožą, mums atrodo, kad iškeltosios pastabos lietė šalutinius dalykus— ne filmo esmę.

      Filmas vaizduoja jauną kunigą, priėjusį prie kunigystės minties karo veiksnių fone. Jo charakterio stiprusis bruožas— rimta pažiūra į visus gyvenimo reiškinius ir tikrovės — persunkia ir kunigiškąją asmenybę. Ir meilės problemą jis sprendžia lygiu rimtumu. Būdamas vikaru, jis turi progos susitikti su moterimi, kurią mylėjo prieš stodamas savanoriu į kariuomenę ir prieš tapdamas kunigu. Dabar ji jau ištekėjusi. Į jos naują meilės prisipažinimą jis atsako giliu ir nesvyruojančiu kunigystės pašaukimo supratimu ir ištikimybe pasirinktam idealui.

      Parapijos zakristijonas su žmona, kuriems kunigas buvo padaręs daug gero, atsiduria finansinėse sunkenybėse. Zakristijonas pasišauna prievarta išgauti pinigus iš pažįstamo advokato. Jam kyla mintis nukreipti įtarimą nuo savęs į kunigą. Pasirūpinęs sutaną, vakaro tamsoje jis užklumpa advokatą ir, pastarajam priešinantis, jį nužudo. Sukruvintą sutaną paslepia vikaro kambaryje. Žmogžudystę išpažįsta vikarui išpažintyje.

      Nuo šio momento prasideda kunigo kryžiaus kelias. Visi surinkti įrodymai apie žmogų, matytą vėlų vakarą, dėvintį sutaną, krypsta į kunigą. Jo burna surakinta išpažinties paslaptimi. Teismui, kaltinančiam jį žmogžudyste, jis sakosi esąs nekaltas, bet įrodymų patiekti negali. Psichologinių pergyvenimų evoliucijoje pasirodo kunigas— žmogus, slegiamas žmogiškų ribotumų naštos ir persekiojamas viešosios nuomonės ir mirties baimės. Bet jo nusistatymą nuolat lydi sakramentinė kunigystės tikrovė ir idealo reikalavimai.

      Teismas, jį išteisindamas, paaiškina, kad sprendimas remiasi įtikinančių įrodymų stoka. Minia, susirinkusi prie teismo rūmų, šaukia jo mirties. Valkatos ir gatvių padugnės jį lydi keiksmais ir neslepiamu pasibiaurėjimu. Sena ir liūdna tikrovė, kad kuo žmogus yra didesnis nusidėjėlis, tuo jis yra griežtesnis artimo teisėjas. Keli karštuoliai, prasiveržę pro minią, puola ant savo aukos.

      Zakristijono žmona nebeišlaiko nusikaltusios sąžinės įtampos ir bėga prie kunigo. Zakristijonas šauna į ją. Mirdama ji skelbia, kad kunigas nekaltas.

Skaityti daugiau: FAKTAI ir idėjos

“Neries” Stipendijų Fondas skiria 200 dol. premiją

      “Neries’’ Stipendijų Fondo steigėjai: dr. J. Kazickas ir dr. K. Valiūnas, bendrame posėdyje su Fondo globėjais: A. Simučiu, dr. Vl. Viliamu ir P. Jurkum, svarstė studijuojančio lietuviškojo jaunimo problemas ir, norėdami jam pagelbėti bei paskatinti studijuoti dar nestudijuojančius, nutarė skirti konkursiniu keliu 200 dol. premiją užgeriausiai parašytą darbą tema: “Mokslo siekiančio lietuviškojo jaunimo problemos ir jų sprendimas".

      Konkurso dalyviams nustatytos tokios sąlygos:

      1.    Konkurse gali dalyvauti tik Lietuvių Studentų Sąjungos J. A. Valstybėse nariai ir abiturientai, šį pavasarį bebaigią aukštesniąsias mokyklas, ir už J. A. Valstybių ribų gyvenantieji visi lietuviai studentai ir abiturientai.

      2.    Darbas turi būti nuo 8 iki 15 mašinėle rašytų puslapių (2000—4000 žodžių), kuris atsiunčiamas ar įteikiamas Stipendijų Fondui iki rugpiūčio mėn. 15 dienos. Darbas rašomas vienoje lapo pusėje ir pasirašoma slapyvardžiu, kartu pridedant užklijuotą voką, ant kurio užrašytas tas pats slapyvardis, o voko viduje raštelis su slapyvardžiu ir autoriaus tikrąja pavarde bei adresu. Šalia pavardės reikia nurodyti, kokius mokslus ir kokiam universitete ar kolegijoje studijuoja.

      3.    Darbams įvertinti komisiją sudaro: dr. B. Nemickas, L. Dambriūnas ir P. Jurkus.

      4.    jury komisijai yra rezervuota teisė, reikalui esant, premiją dalyti pusiau ir teisė skelbti spaudoje premiją laimėjusį darbą.

      5. Jury komisijos nutarimas skelbiamas vieno mėnesio laikotarpyje, skaitant nuo rugpiūčio 15 dienos.

      Konkurso darbai siunčiami “Neries” Stipendijų Fondui tokiu adresu: Mr. A. Simutis, Neris Scholarship Fund, 41 W. 82nd St., New York 24, N. Y.

Skaityti daugiau: PASKUTINIS LAPAS