Dan. Mickutė-Mitkienė

— Motule, ko kas rytas tu 
Žvalgais į tolumą tą plačią?
Kada grįš tėtis iš rytų —
Klausė sūnus dešimtametis.
 
    —    Prisėsk, sūnau. Tau ketinu 
    Pasekti pasaką liūdniausią. 
    Melsvos akutės, lyg linų 
    Žiedai, sužiuro. Įsiklausė.
 
Ne, tai ne pasaka klaiki —
Tai širdį verianti tikrovė 
Ligi šiai dienai prieš akis 
Tokia gyva ir baisi stovi!
 
    —    Buvo vidunaktis. Vėlu.
    Tokia žavi naktis birželio. 
    Svaigina kvapas dobilų... 
    Palangėj žiogas smuiką skelia...
 
Balta lyg angelas sesuo,
Skaičiavo mano širdies greitį. 
Atėjo rytas. O su juo 
Turėjai tu pas mus ateiti...
    Trioboj dar degė žiburys,
    Kai pravirkai tu pirmą kartą... 
    Staiga: į užsklęstas duris 
    Trankus beldimas — ir daug kartų!
 
Grėsminga siaubo grandine 
Būrys mongolų mus apsupo...
Tėvelis žvelgė į mane —
Sustingo žodžiai jam ant lūpų.
 
    Jį stūmė, plėšė iš namų 
    Į laukiančią kieme mašiną.
    Su pirmu kūdikio verksmu 
    Jam tėvo laimę užgesino . ..
 
Dabar žinosi, sūnau, tu,
Kodėl namo negrįžta tėtis.
Sugrįžta saulė iš rytų,
Sugrįžta vėjas pailsėti. ..
 
    Tiktai tiems tūkstančiams aukų, 
    Kurias nusinešė birželis,
    Per eilę metų taip ilgų 
    Namo nenutiestas dar kelias...