1953 m. Spalių (October) mėn. Vol. IV, No. 10
Pernai Vėlinių proga buvo “Naujienose” (No. 259) P. Višnos straipsnis, pavadintas “Prie nežinomybes angos”. Artėjant šių metų Vėlinėms, norėčiau pacituoti keletą to straipsnio minčių ir padaryti atitinkamas išvadas. Štai kokios liūdnos, skeptiškos ir pesimistiškos autoriaus mintys:
“Kur tik pasižvalgytume aplinkoje, visur matome: kas turi pradžią — seka pabaiga, kas gimsta, turi mirti! Erdvėje judėjimas, kitimas, gimsta ir vėl nyksta. Tai jaučiame penkiais jutimo organais, šių patyrimu darome sprendimus. Kitas protavimo išvadas, kurios nesiremia realiuoju aplinkos pažinimu, vadiname svajonėmis ir fantazija.”
“Žmogus, laikydamas save žemės karaliumi, didžiuojasi tuo aplinkos pažinimu, išradimais, turima technika, o tikrumoje jis žino tik lašą nežinomybės okeane.”
“Koks skausmas turi apimti žmogų, kai mirtis jam išplėšia iš glėbio mylimą gyvenimo draugą, nuo kūdikystės ji prižiūrėjusius tėvus ar jo gyvenimo džiaugsmą — sūnų ar dukterį! Ar jis gali prileisti, kad šie. taip jam brangūs asmenys, atnešti prie duobės ar laužo, daugiau jau niekad neprakalbės į ji, netars meilaus žodžio, nebepaglostys pavargusios galvos, bet supus, ar sudegs, virs dūmais. Ne, to jis nenori suprasti, kaip pačios mirties. Juk tai taip žiauru! Jam ateina į galvą jo lakioji fantazija, diktuojama jausmų. Jis kuria fantastiškiausius prileidimus, kurie su laiku net jį patį ima įtikinti, kaip ir kiekvienas kartkartėmis kartojamas melas. Save apgaudinėdamas, net kitus ima įtikinėti: vis tiek niekas nepatikrins, baisi paslaptis, niekeno neatskleidžiama! Iš tenai niekas negrįžta, niekas neprakalba, niekas neduoda nei mažiausio ženklo: duobe viskas baigiasi. Toliau už kapo gyvybė nebenukanka, o protas bejėgis. Šiapus slenksčio lieka tik kūnas, darbai ir mumyse atsiminimas.”
“Ir mes per Vėlines einame atlankyti kapų, degame žvakes, tą simbolį. Tam metų laikas pasirinktas tinkamas. Medžių lapai pageltę, netenka gyvybės, krenta ar jau nukritę, beprasmiškai vėjo nešiojami. Žemė (Lietuvoje) stingsta, primindama mūsų artimųjų šaltą ir bejausmį paskutinį atsisveikinimą su mumis. Kartais net snaigės ima leistis iš aukštybių, lyg norėdamos sustiprinti ryšį tarp iškeliavusių į amžinybę ir dar čia esančių. Sieloje dažnai graudu, liūdna. Pasijunti vienišas, klaidžiojąs tarp dviejų gyvybės ir mirties paslapčių. Prisimeni gerus darbus, išvykusiųjų į anapus slenksčio, ir žiūri į vėjo blaškomas liepsneles”.
Pirmasis Kristaus palaiminimas, nuskambėjęs nuo kalno, susirinkusiai klausytojų miniai buvo nelauktas ir stebėtinas, nes jis siūlė dvasios neturtą, kaip tikriausią kelią į dangaus karalystę. Antrasis palaiminimas klausytojų nustebimą dar labiau padidino, nes Kristus pareiškė, kad tik romieji, tik kantrieji paveldės žemę. Visi žydai gyveno ta mintimi, kad vieną dieną jiems teks visa žemė, kai Mesijo nežemiška jėga sutriuškins romėnų legijonus ir pagonių puikybę sutryps į dulkes. Bet kuriam iš jų atėjo į galvą mintis, kad kantrumas ir romumas būtų kelias paveldėti žemę? Priešingai, jie aiškiai matė ir suprato, kad tik kardo ašmenys, tik geležinis kumštis gali pavergti ir valdyti žemę. Todėl jiems nelabai patiko mintis, kad romumu ir kantrybe būtų galima atstatyti Izraelio karalystę. Tas žmogus, siūląs romumą, turi būti nepraktiškas svajotojas ir idealistas. Seniesiems buvo pasakyta: “Akis už akį, ir dantis už dantį”. Jis sako: “Nesipriešinkite piktam; bet jei kas tave ištiko per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Jūs girdėjote kad buvo pasakyta: “Mylėsi savo artimą ir nekęsi savo priešo”. Aš gi jums sakau: “Mylėkite savo priešus, gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už persekiojančius bei šmeižiančius jus, kad būtumėte vaikai jūsų Tėvo, esančio danguje, kurs leidžia savo saulei tekėti ant gerųjų ir piktųjų ir lietui lyti ant teisiųjų ir neteisiųjų.”
Kristus ne tik paskelbė romumo laiminantį mandatą, bet kovojo prieš kumščio ir jėgos teisę gyvu žodžiu ir įspūdingu pavyzdžiu. Kai Jo tautiečiai griebėsi akmenų Jį užmušti,
Jis nemetė akmenų atgal. Kai kareivis Jam smogė kumščiu į veidą, Jis ramiai paklausė: “Kam mane muši?” Jo įkvepiantis pavyzdys pasiekė pačią krikščioniškojo idealo viršūnę, kai Jo lūpos prasivėrė maldai už tuos, kurie plienu vėrė Jo rankas ir kojas.
Šimtmečių bėgyje daug kam nepatiko krikščioniškoji meilės ir romumo filosofija, o komunizmas, paskelbęs mirtiną kovą senosioms vertybėms; idealams ir santvarkoms, paskelbė ir savo programą, kuri remiasi jėgos ir neapykantos pagrindais. Pirmą kartą istorijoje neapykanta sistematiškai yra dėstoma mokyklose, tam tikslui rašomi specialūs vadovėliai. Iš vaiko širdies su šaknimis išraunama meilė jį pagimdžiusiai motinai. Jis mokomas išduoti tėvą, brolį, artimiausią draugą, kai jėgos ir neapykantos įstatymas diktuoja paklusnumą komunizmo tikslams.
Komunizmas tiki, kad vienintelis kelias užvaldyti žemę yra klasių kova, jėgos prievarta ir kruvina pasaulio revoliucija. Sugniaužtas kumštis yra jo ženklas ir simbolis. Žodis “romumas” jam yra lygus silpnumui bei bejėgiškumui.
Iš visų Europos tautų Lietuva paskutinė priėmė krikščionybę. Tai Europos krikščioniškųjų tautų Benjaminas. Kristaus mokslo sėkla, atnešta ne kardu, bet ramiu būdu, nukrito į tinkamą dirvą. Senovės lietuvių papročiai, dorovė ir pagaliau pati tikyba neturėjo Romos ar Graikų pagonybės išsigimimo, todėl nenuostabu, kad naujoji tikyba greitai prigijo ir pražydo šventumo žiedais.
Gedimino dinastija, kuri ramiu, o ne kovos ir kardo būdu įvedė Lietuvoje krikščionybę, pirmoji atidavė dangui savo duoklę — šventąjį gediminaitį Kazimierą. Lietuvos valdovai už savo kilnias pastangas buvo tinkamai atlyginti: jie susilaukė danguje savo kraujo užtarėjo.
Ir žemesnioji diduomenė — bajorija išaugino gražių šventumo žiedų. Jų atstovas vysk. Merkelis Giedraitis tapo ne tik antruoju Lietuvos apaštalu, išgelbėjusiu Lietuvą iš Reformacijos, atėjusios iš Vakarų, bet ir švento gyvenimo pavyzdžiu. Tais laikais bajorija vadovavo Lietuvos kultūriniam ir politiniam gyvenimui. Nelengva suderinti luomo padėtis, aukštos viešos pareigos, politikos vingiai ir keliai su asmenišku šventumu. Vis dėlto vysk. Giedraitis savo gyvenimu įrodė, kad tai galima. Netgi asmeniškas šventumas duoda akstiną atlikti savo pareigas tėvynei nesuinteresuotu, sėkmingiausiu būdu.
ARKIV. JURGIS MATULAITIS
“The Marian” klišė
Pagaliau ir Lietuvos liaudis, kuri, nepaisant Rytų okupanto persekiojimų, vysk. Valančiaus išmokyta ir apginkluota giliu tikėjimu, davė šventą vyrą, tikrą liaudies sūnų — arkiv. Jurgį Matulevičių - Matulaitį. Jis kilęs iš liaudies, suvalkiečių vaikas, pašešupio lygumų piemenukas, pasiekė ne tik didelį asmenišką šventumą, bet ir viešojo gyvenimo viršūnes—Vilniaus vyskupo sostą ir Apaštališkojo Vizitatoriaus titulą, įamžinęs savo vardą Bažnyčios istorijoje, padėdamas daug pastangų Lietuvos Bažnytinės Provincijos įsteigime.
Tu žmones mylėjai,
Tu ir mane myli.
Girdi mano maldą.
Nors paslėptas tyli.
Lietuvių religinė giesmė
Mielas Karoli,
Kitą kartą, ėjo sekmadienį senutė į bažnyčią. Pakeliui pasivijo jaunikaitis. Paklausė, ar galįs eiti kartu. Senutė sutiko, ir abu besišnekučiuodami traukė toliau. Sumos metu jaunikaitis ir sako:
— Pažvelk, senut, per mano kairįjį petį.
Senutė pažvelgė ir nustebo: bažnyčia ką tik buvo pilna žmonių, o dabar matė tik kunigą, laikantį Mišias, ir keletą besimeldžiančių vyrų ir moterų.
— Tiktai šitie, kuriuos matai, tikrai meldžiasi, — paaiškino jaunikaitis. — O dabar pažiūrėk per mano dešinįjį petį.
Išsigando senutė, pažiūrėjusi: vieni bažnyčioje arė, kiti už stalų susėdę gėrė, dar kiti lošė kortomis, daugelis šoko, keletas barėsi!..
— Ką dabar matai, — aiškino jaunikaitis, — tai tų žmonių mintys: vieni šiuo metu galvoja apie ūkio darbus, kiti — ką šiandien popiet veiks, trečių galvose vėl kas kita.
Atsipeikėjusi iš nustebimo, senutė norėjo paklausti jaunikaičio, kas jis per vienas, tačiau jo jau nebebuvo. Ir suprato senoji, jog tai angelo būta.
Ši graži trumputė pasaka prisiminė man, perskaičius Tavo laišką. Sakai jau ne kartą padaręs pasiryžimą kovoti su išsiblaškymais maldoje, tačiau nieko iš to neišėję. Turiu pasakyti, kad su išsiblaškymais maldos metu ir aš pats turiu vesti nuolatinę kovą, ir nežinau, kiek kartų mūsų senutė, pažiūrėjusi per kairįjį angelo petį, būtų manęs nemačiusi, arba būtų užtikusi ką kita maldos metu beveikiantį, žvilgtelėjusi per dešinįjį!
Keista, mums taip sunku, kad ir trumputėje maldoje, susikaupus kalbėti su Dievu, nors žinome, kad Jis mus myli ir mumis kasdien rūpinasi daugiau negu geriausi ir išmintingiausi tėvai žemėje yra kada nors mylėję savo vaiką ir juo rūpinęsi. Jo mums sutvertos naktį sužibančios žvaigždės ir jų neišmatuojami toliai, Jo duodama galia pražysta gamta pavasarį ir vasarą noksta javai laukuose mūsų valgiui; tačiau kai ateina maldos metas, mūsų mintis dažnai tokia sunki nuskristi ir pabuvoti pas Jį. Malda turėtų būti sielai atgaiva, o dažnai esti nuobodžiavimas. Keista, bet taip yra. Tuo dalyku domėdamasis, esu skaitęs nevieną knygą ir radęs įvairių, visos eilės žmonių išbandytų patarimų, kurių svarbiausius suminėdamas, manau geriausiai galėsiąs atsakyti į Tavo laišką.
Dvi pagrindinės sąlygos kiekvienai gerai maldai
Pirmoji — gyvas, įsitikinęs tikėjimas, jog Dievas maldą girdi. Visi žino tikėjimo tiesą, jog nuo Viešpaties joks žmogaus veiksmas nėra paslėptas, tačiau tik nedaugelio malda tos tiesos persunkta. “Tikėjimas yra maldos šaltinis. Tam šaltiniui išsekus, jo maitinama maldos srovė nebeteka”, gražiai yra pasakęs šv. Augustinas. Yra gi didelis neišauklėjimas, kieno nors užkalbintam ar paklaustam, neatkreipti dėmesio. Kiekvienas žmogus, paklaustas kelio, mielai parodo; jei kas pagiria, pasako ačiū; pasveikintas visada atsako sveikinimu. Juo labiau Dievas negali būti nemandagus ir nekreipti dėmesio, mums rytą Jį pasveikinant ir vakarais malda tariant labąnakt, kai Jo ko prašome pareiškiame savo padėką arba žavimės Jo didybe, galia, gerumu. Dar daugiau. Tarp Jo ir žmogaus, kurio sielą puošia pašvenčiamosios malonės dovana, yra labai glaudus giminystės ryšys: Jis tampa mūsų Tėvu, o mes — Jo įsūnytais vaikais. Ar ne kiekvieno gero tėvo širdis ir siela atvira sūnaus balsui? Aišku, ne visa, ko meldžiame, Viešpats mato būsiant savo vaikui naudinga ir gera, ir todėl kartais norėtų dalykų negauname. Tačiau niekad nepamiršk, mielas Karoli, kad maldos prašymas pavedė Tavo bylą gabiam ir išmintingam Advokatui, ir kad reikalas dabar bus Jo tvarkomas! Ir kiek kartų, tai prisiminus, savo širdyje jaučiame pasitikėjimą ir džiaugsmą, tiek kartų meldžiamės, nors mūsų lūpos ir nieko nesakytų. Tai labai vertinga ir graži malda!
Daug kas nuklysta nuo Dievo, nes neturi to, kas būtinai reikalinga pragyvenimui, bet nemaža nuklysta ir dėl to, kad per daug turi. Sunkūs rūpesčiai kasdieniniu gyvenimu gali visai užslopinti tikėjimo liepsnelę, bet ji gali užgesti ir prabangoje. Taip yra dėl to, kad pasaulyje yra per maža socialinio teisingumo. Tačiau šitas opus klausimas nėra užmirštas nė Viešpaties maldoje — Tėve mūsų.
Kasdieninės duonos duok mums šiandien! Pradžioje maldos kalbama apie Dievo vardo šventumą, apie Jo karalystę, apie Jo valios pildymą, bet po to neužmirštama nė mūsų žemiškų reikalų. Kristus liepia pasitikėti Dievu, visus rūpesčius sudėti į Jo rankas, bet reikia pasirūpinti ir žemišku gyvenimu.
Taigi, tikintis žmogus nepadaro žemiškų gėrybių aukščiausia vertybe, jos yra jam ne tikslas, bet priemonė. Jos turi tarnauti Dievo valios pildymui ir Jo karalystės plėtimui. Jis ramiai žiūri į ateitį, nors būtų ir sunkiausi laikai, nes pasitiki ne tik savo jėgomis, bet ir Dievu.
Skaitydami šio krašto populiarią literatūrą auklėjimo klausimais, ypač tėvams skiriamus pedagoginius patarimus, labai dažnai sutinkame nuomonę, kad vaikai ir jaunuoliai nusikalsta tik todėl, kad jiems ko nors trūksta, kas juos ir paskatina į nusikalstamą darbą. Labai dažnai teigiama, kad nepilnamečiai nusikalsta arba tenkindami savo užgaidas, arba iš jų emocinio įtempimo, kuris kyla iš to, kad jie jaučiasi per daug varžomi.
Patenkinant gi vaikų reikalavimus ir pašalinant tuos jų laisvės varžymus, dėl kurių kyla į nusikaltimus nuvedęs emocinis įtempimas, savaime dings ir jų nusikaltimai. Tą nuomonę atstovauja ir šio krašto modernioji pedagogika, besivadinanti progresyviuoju auklėjimu. Vadinamieji progresininkai dažnai puola tradicinį auklėjimą, kuris skelbiąs vaikams principą: būk geras, tai ir tau visur bus gerai. Bet esą priešingai: padaryk, kad vaikui būtų gera, tai ir jis bus geras. Reikia tik patenkinti vaiko norus ir jo nevaržyti, tada jam nebūsią jokio reikalo nusikalsti — ir jis liks savaime be priekaištų.
Tokia pažiūra yra pagrįsta ta didele laisve, kuri leidžia vaikams daryti, ką tik jie nori. Bet kuris vaiko elgesio apribojimas yra smerkiamas, kaip jo individualybės išsiplėtojimo varžymas bei jos iškraipymas, kaip jo prigimties žalojimas, vedąs į emocinį įtempimą ir nusikaltimus.
Tie, kurie yra išaugę Europoje, yra įaugę į kitokią pažiūrą, kuri vyrauja ten, ypač katalikų pedagogikoje. Todėl jiems toks klausimo išsprendimas, atrodo materialistiškas ir paviršutiniškas. Jis atrodo materialistiškas todėl, kad visą žmogaus elgesį išaiškina, kaip mechanišką reagavimą į viršinius aplinkos dirginimus, paneigdamas žmogaus dvasinį pradą. Paviršutiniškas jis todėl, kad labai sudėtingus klausimus, koks, pvz. yra nusikaltimas, jis išsprendžia labai paprastai, visiškai nepaisydamas, kokį vaidmenį žmoguje vaidina jo paveldėta prigimtis, jame išplėtoti vienokie ar kitokie pradai, jo įgimti instinktai ir polinkiai ir visa jo dvasinė struktūra. Šie faktoriai turi, nepalyginti, didesnę įtaką žmogaus elgesiui, negu jo to meto reikalavimai.
Kun. Dr. J. Gutausko studija apie religinį vaikų auklėjimą.
Todėl visi — tėvai, mokytojai, kunigai — kuriems rūpi jaunosios kartos religinis ugdymas, su džiaugsmu sutiks kun. Dr. J. Gutausko naująjį veikalą —- “Vaiko Dievas ir religija”. Knygos autorius, teologijos ir pedagoginių mokslų daktaras ir ilgametis religijos dėstytojas, panaudodamas naujausius psichologijos ir pedagogikos laimėjimus, senųjų amžių išmintį ir savo didelį patyrimą šioje srityje, duoda mums veikalą, apimantį religinį vaiko ugdymą nuo kūdikystės iki 11 amžiaus metų. Ypač knyga vertinga tuo, kad ji iškelia religinio auklėjimo svarbą pirmoje ir antroje vaikystėje, kuri tęsiasi iki šeštų amžiaus metų. Autorius atmeta pasenusią pažiūrą, kad vaikas šiame amžiuje neturi supratimo apie Dievą, ir religinis auklėjimas jam nereikalingas, bet su Edv. Spranger, W. Stern ir kitais žymiais vaikų psichologais teigia, kad “žmogus yra ne tik protinė, visuomeninė, bet ir religinė būtybė. Religija vaike spontaniškai pasireiškia — ji išauga iš pačios vaiko prigimties. Jos išraiškos forma paimama iš suaugusių” (92 p.).
Šiuose žodžiuose yra suimta visa religinio auklėjimo esmė. Jei vaikas yra religinė būtybė, jei jis Dievo sąvoką atsineša su savo prigimtimi, tai svarbiausios religinės pedagogikos uždavinys yra rasti būdą, kaip vaiko prigimtyje glūdinčią Dievo sąvoką apsaugoti nuo iškraipymų, aptemdymo ir rasti vaiko vystymąsi fazėms ir jo supratimui bei palinkimams atitinkantį religinį ugdymą. Šiam uždaviniui tinkamai atlikti reikalingas geras vaiko psichinių galių pažinimas ir vaiko aplinkos bei ugdomųjų veiksmų toks suorganizavimas, kad jis vaiko religiniam polinkiui padėtų teisingai skleistis, o ne jam trukdytų ar jį iškreiptų.
Kartą jaunimo stovykloje išgirdau mergaites kalbant, kad berniukas X. yra pavergęs jų visų širdis. Tas berniukas iš išvaizdos atrodė toks, kaip ir kiti, todėl buvo įdomu sužinoti, kokia jo ypatybė tas mergaites taip sužavėjo. Vieną kitą paklausiau ir iš visų gavau tą patį atsakymą: “Dėl to, kad jis visuomet labai mandagus.”
Taip, mandagumas yra berniuko pasisekimo priežastis... Gali tu būti gražus, kaip Apolonas, gali būti puikiai nuaugęs, kaip graikų atletai, bet jeigu būsi nemandagus, ne tik mergaitės, bet ir kiti berniukai nuo tavęs šalinsis, tavęs nemėgs.
Dažnai mėgstama sakyti, kad “mūsų laikais kitaip buvo, kad dabartinis jaunimas yra blogesnis”. Tokias kalbas mėgsta senesnieji, bet jų labai nekenčia jaunimas. Reikia pripažinti, kad klaidų ir blogybių buvo visais laikais, tik, laikams keičiantis, keičiasi ir tos blogybės — vienų vietą užima kitos. Taigi, gal ir dabartinis mūsų jaunimas turi ką nors gera, ko ankstyvesnis jaunimas neturėjo; gal mūsų jaunime nepastebėsi kokios nors blogybės, kurias prieš kelias dešimtis metų galėjai pastebėti. Galimas daiktas, kad tai yra tiesa. Tačiau yra jokio įrodymo nereikalaująs faktas, kad dabartinis mūsų jaunimas, ypač Amerikoje, nepasižymi reikiamu mandagumu. Užtenka tik pavaikščioti gatvėmis, pasižvalgyti šokių salėje bei parengimuose, ir pilnai įsitikinsi.
Kartą, jaunimo šokių metu, orkestrui užgrojus tango, žiūriu — eina viduriu salės prie būrelio mergaičių kokios aštuoniolikos metų jaunuolis.
O koks vaizdas! Kelnės apsmukę, marškiniai ištraukti, eina sunkiu žingsniu, krypuodamas į šonus ir kramtydamas gumą, lyg atrajojantis veršis (atleiskite už tokį išsireiškimą, bet bus aiškiau, jei daiktus vadinsime jiems labiausiai tinkančiais vardais). Prie vienos priėjęs, vis kramtydamas gumą, trupučiuką linktelėjo, ir ta vargšelė su juo išėjo šokti. Šokdamas visą laiką “atrajojo”, kartais alkūne kitai porai suduodavo į šoną, bet jam nė į galvą, tur būt, neatėjo, kad reikėtų tokiu atveju užgautą porą atsiprašyti.
“The Marian” klišė
Arkiv. Jurgis Matulaitis mirė 1927 m. sausio mėn. 27 d. Jo kūnas buvo palaidotas Kauno katedros kriptoje. Tai buvo netinkama vieta, nes dažnai, Nemunui patvinus, kripta būdavo užliejama vandeniu, todėl 1934 m. arkivyskupo kūnas buvo perkeltas į Marijampolę ir palaidotas Šv. Mykolo bažnyčioje prie Jėzaus Širdies altoriaus.
Paveiksle matome arkivyskupo kapą, paskendusį žvakių ir gėlių jūroje gražioje Marijampolės bažnyčioje.
Tai yra keistokas ir daug triukšmo keliąs sąjūdis. Jie vis laukia pasaulio galo ir kartais jau praneša tikslią dieną, kada jis turi įvykti. Ta diena ateina ir praeina, bet pasaulio galo vis nėra. Kitas įdomus dalykas, kad jie labai slepiasi nuo visuomenės. Jie slaptai veikia ir leidžia knygas, prisidengdami įvairiais vardais, kad tik žmonės nežinotų, kieno tai darbas.
Gal ne vienam teko matyti valgyklas su parašu : “Sanitarium Health Foods”, arba paraginimus: “Valgyk Sanitarium Restoranuose” Kam gali ateiti į galvą, kad tai adventistų įstaigos? Tik kartais tuose restoranuose netikėtai patenka svečiams į rankas lapeliai, kuriuose rašome apie “Beast of Revelation”, kas jų žargone reiškia Šventąjį Tėvą. Arba štai kartais prie durų tau kas paskambino. Atidarai ir pamatai žmogų, kurs tau siūlo pirkti knygą, pvz. pavadintą “The Desire of Age”, parašytą Mrs. E. G. White, išleistą “Signs Publishing Company”. Pardavėjas tau nesakys, kad tai adventistų knyga, nes žinos, kad tu, būdamas katalikas, jos nepirksi ir savo pinigais adventistų neremsi. Jis tau pavartys tą knygą, parodys, kad ten rašoma apie Kristų, apie Šv. Raštą, bet savo sektos vardo niekad neišduos. Bus įdomu apie šią paslaptingą sektą daugiau sužinoti.
Adventistų kilmė
1740 m. atvažiavo į Ameriką George Whitefield, žymus metodistų pamokslininkas, kuris buvo Jono Wesley, metodizmo tėvo, draugas. Visiems jis skelbė, kad reikia skaityti Šv. Raštą. Tada buvo labai madoje skaityti Šv. Jono Apreiškimą. Kadangi šioje Šv. Rašto knygoje yra tiek daug simboliškų ir alegoriškų dalykų, tai yra labai lengva šį tekstą visaip aiškinti ir taikyti įvairiems gamtos bei istorijos reiškiniams. Šv. Jonas ramina savo laikų žmones nenusiminti, matant tiek blogybių pasaulyje, nes Kristus atėjęs nugalės visus priešus. Kaip tik šitas antras Kristaus atėjimas pasidarė ginčų objektu.
Prie tų Apreiškimo tyrinėtojų ir aiškintojų priklausė ir William Miller (1782-1849). Jis užaugo, auklėjamas be jokio tikėjimo. Būdamas 34 m. amžiaus “atgimusiųjų” sektos susirinkime atgimė ir jis, tapdamas baptistu. Jis pradėjo skaityti Šv. Raštą ir labai susidomėjo pranašystėmis. Lygindamas kitas Šv. Rašto knygas su Apreiškimu, jis priėjęs išvados, kad Apokalipsės Antikristas esąs Popiežius. Skaitydamas Danieliaus knygą, jis susidomėjo pasakymu: “Ir jis sakė jam, kad iki vakaro ir ryto du tūkstančiai ir trys šimtai dienų; tada šventykla bus išvalyta.” Tikrieji Šv. Rašto aiškintojai tuos šešerius metus ir beveik keturis mėnesius taiko Antijochui, nuo to laiko, kai jis pradėjo persekioti žydus, iki jo mirties. Bet W. Miller suprato, kad “šventyklos valymas” reiškia antrąjį Kristaus atėjimą. Tada pats Kristus išvalysiąs pasaulį nuo nuodėmių. Jis išskaičiavo, kad tas antrasis Kristaus atėjimas turėsiąs įvykti 1843 m. kovo mėn. 21 dieną. Tada būsiąs pasaulio galas ir paskutinis teismas.
W. Miller važinėjo po visą šalį su pamokslais ir paskaitomis. Gąsdino žmones ir kėlė paniką. Paskui dar pradėjo spausdinti leidinį, pavadintą “The Signs of the Times” (Laikų Ženklai). Ir Miller ir visi jo sekėjai atsisakė nuo savo sektų, sudarydami atskirą tikėjimo grupę. Tada dar jie nesivadino adventistais, bet milleristais. Kai artinosi “pasaulio pabaigos” diena, žmonės pradėjo nepaprastai jaudintis ir laukti visokių baisiausių ženklų, paskelbtų Apokalipsėje. Bet, atėjus tai dienai, nieko neįvyko. Tada Miller pradėjo tikrinti savo skaičiavimus ir prisipažino suklydęs vienais metais. Bet ir po metų niekas neįvyko. Tada jis tą dieną dar toliau nukėlė, bet pasaulio galo vis nebuvo. Žmonės ėmė nustoti pasitikėjimo ir bėgti nuo savo tikybos įsteigėjo.
Gerbiamasis Redaktoriau,
Man atrodo, kad žmogus yra nepasisekęs Dievo kūrinys. Juk Dievas žinojo, kokį silpną žmogų tveria, tad kam jį tvėrė? Dievas žinojo, kad neilgai Adomui ir Ievai teks džiaugtis rojaus laime, nes jie tuoj nusidės. Juk vyrui ir moteriškei, gyvenant drauge, buvo visiškai neįmanoma išvengti nuodėmės. Ko Dievas norėjo tuo uždraudimu pasiekti, ar tik paklusnumo? Kodėl turėjo taip įvykti, kad žmogus pirmiau tapo Dievo priešu negu draugu? Kam Dievas Adomui ir Ievai sutvėrė tokį į nuodėmę palinkusį kūną? Ar Adomo ir Ievos valia buvo daug tvirtesnė už mūsų, ar ji buvo pakankamai stipri atsispirti pirmajai pagundai? Kas būtų atsitikę, jei juodu nebūtų nusidėję?
Atsakymo laukianti R. Š.
Mieloji,
Iš klausimų matyti, kad Tu manai, jog pirmoji nuodėmė buvo papildyta prieš skaistybę, nes rašai: “Juk vyrui ir moteriškei, gyvenant drauge, buvo visiškai neįmanoma išvengti nuodėmės... Kam Dievas Adomui ir Ievai sutvėrė tokį į nuodėmę palinkusį kūną?” Tiesa, kai kurie Šv. Rašto aiškintojai tikrai mano, kad gimtoji nuodėmė buvusi nuodėmė prieš skaistybę, bet šitokio teigimo negalima įrodyti. Priešingai, tai būtų labai sunku suprasti. Juk juodu pats Dievas sujungė į moterystę ir tarė: “Veiskitės ir dauginkitės ir pripildykite žemę” (Pradž. 1, 28). Taigi, Dievas ne tik leido, bet net įsakė jiems naudotis moterystės teisėmis, todėl, tai darydami, jie negalėjo nusidėti.
Nesvarbu, ar tas uždraudimas buvo įsakymas nevalgyti tam tikro vaisiaus, ar jį reikia suprasti metaforine prasme, Dievas juo norėjo išbandyti Adomo ir Ievos paklusnumą. Nors Dievas jau nuo amžių žinojo, kad jie nusidės, bet tas Jo žinojimas neturėjo jokios įtakos jų laisvam valios veiksmui.
ŠILUVOS VAIZDAI
Bruno Markaitis, S. J.
* Ar Europa Pagoniška?
Erik von Kuehnelt - Leddihn, vadinamas “žmogiškosios geografijos” specijalistu, duoda faktų ir statistikų apie Europos katalikiškųjų kraštų praktinį religingumą. Jis sako, kad žmonės, kalbėdami apie Europos katalikiškumą, dažnai operuoja skaičiais ir procentais, kurie buvo teisingi prieš 150 metų. Jei anksčiau ateizmas buvo mada ir aristokratijos privilegija bei monopolis, tai šiandien ateizmo reikia ieškoti žemesnėse klasėse. Prancūzijos kilmingieji pradėjo grįžti prie religijos po Revoliucijos. Žemesnės klasės juos pradėjo sekti 19 šimtmetyje. Antrasis karas sudavė mirtiną smūgi veikliajam ateizmui intelektualų sluoksniuose. Nauja problema iškilo kaime. Prancūzija yra, tur būt, pirmoji Europos tauta, pagimdžiusi ateistini kaimiečio tipą. Mokytojas auklėjamas valdžios mokykloje, kuri sąmoningai nustato jį prieš kaimo kunigą. Austrijoje, prieš 30 metų, kaimas duodavo 80% krašto kunigų, o šiandien— tik 20. Mieste gimę kunigai užima kaimų parapijas, kai kaimo pagimdytas kunigo tipas pamažu nyksta.
Kuehnelt - Leddihn patiekia tris Europos religinės padėties bruožus. Pirmas bruožas: dvasinių pašaukimų bendras sumažėjimas, išskyrus Ispaniją ir Portugaliją, kurį bus iššaukusi Bažnyčia, duodama tikintiesiems daug progų pasireikšti katalikiškoje akcijoje. Prieš šimtą metų katalikų akcija ir jos išauklėtas tikinčiojo tipas buvo nežinomas. Be to, kunigo pašaukimas Europoje reikalauja tikro heroizmo, nes mėnesinės pajamos, paprastai, neviršija 20-25 dolerių.
Antras: pastebėta, kad kuo mažesnis žmonių išsilavinimas, tuo didesnis jų indiferentiškumas religijos atžvilgiu. Prancūzijoje, mažame angliakasių miestelyje, tik 2% angliakasių eina į bažnyčią; tik 6% kitų darbininkų. Tuo tarpu, 60% inžinierių lanko bažnyčią reguliariai.
Trečias bruožas: plačiai paplitęs noras turėti daugiau katalikiškų mokyklų. Statistikos Vokietijoje rodo, kad 85-95% tėvu yra palankūs įvedimui religinių, nors valdžios remiamų, mokyklų. Laisvoje Europoje religija dėstoma valdžios mokyklose. Prancūzijoje katalikų ir protestantu mokslas dėstomas valdžios mokyklose; valstybė apmoka dėstančius dvasiškius.
Dar prieš 50 metų, pagal Kuehnelt - Leddihn, religingas žmogus buvo paniekos objektu. Šiandien jam pavydima jo religingumo. Grynai antireliginės knygos nebespaudžiamos— jos būtų nuostolis rašytojui ir leidėjui. Iš kitos pusės, katalikiški žurnalai, pvz., The Tablet (London), America, The Month, Stimmen der Zeit, La Vie Intellectuelle, Etudes, Hochland, Rheinischer Merkur ir kt. turi 20-25% nekatalikų skaitytojų.
* JUPA
Dvikova tarp filmų industrijos ir televizijos tebevyksta. Prieš kiek laiko atrodė, kad televizija paims viršų, nes nemažas filmų žvaigždžių skaičius panoro pasirodyti miniatūriniuose televizijos ekranuose. Nemažas kino teatrų skaičius užsidarė neribotam laikui. Žmonės baigė apsiprasti su spalvotais filmais. 3D— trijų matavimų filmai— prarado savo patrauklumą ir atrodė pasmerkti ankstyvai mirčiai.
Bet neseniai pasirodė Cinerama-— trijų matavimų filmas ant padidinto ekrano, nereikalaująs polarinių akinių ir daug kam padaręs dideli įspūdį, nors tebesąs pradinėje stadijoje. 20th Century Fox užgirdo apie prancūzų prof. Henri Chretien, padariusį stebėtiną išradimą, kurį Fox nelaukdamas nusipirko ir pakrikštijo CinemaScope vardu. CinemaScope sukuria trečiojo matavimo iliuziją be polarinių akinių, reikalauja maždaug tris kartus didesnio ekrano ir vartoja stereofoninį garsą, kuris žiūrovą pasiekia iš kelių garsiakalbių, priklausomai nuo vietos, kurioje vyksta veiksmas. Fox filmu bendrovė jau investavo 20 milijonų dolerių į CinemaScope produkciją, ir netrukus žada pasirodyti keturiolika filmų, kurių pirmasis vadinasi “Jupa” — “The Robe.” Nors Fox turi CinemaScope monopolį, bet neseniai pareiškė, kad naujasis patentas bus prieinamas visoms filmų bendrovėms su viena sąlyga, kad naujoji technika bus vartojama tik aukščiausios kokybės filmų sukimui.
Jupa buvo sukta pagal Lloyd C. Douglas novelę, kuri buvo parašyta, norint duoti visų klasių ir amžiaus žmonėms gyvą Kristų ir parodyti Jo spinduliuojančios asmenybės įtaką visiems laikams ir visiems žmonėms. “Vieną dieną”, —- rašo autorius,— “aš gavau laišką, kuriame buvo klausiama apie Viešpaties jupa, dėl kurios Romėnų kareiviai metė burtus. Man dingtelėjo, kad jupa galėtų būti puiki medžiaga novelei apie Kristų. Kai pradėjau rašyti, man darėsi aišku, kad Pirmasis Šimtmetis bus turėjęs maždaug tas pačias problemas, kurios mūsų laikų pasaulį pastūmė į antrąjį karą. Man atrodė nesunku suprasti, ką jautė ir kalbėjo pavergtos Viduržemio tautos. Jupa yra novelė, bet ne Kristaus gyvenimas ir ne Pirmojo Amžiaus istorija. Tai tik vieno žmogaus bandymas nupiešti paveikslą, vaizduojanti Kristų ir žmones, su kuriais Jis gyveno ir bendravo amžiuje, labai panašiame į mūsų laikus”.