Iš visų Europos tautų Lietuva paskutinė priėmė krikščionybę. Tai Europos krikščioniškųjų tautų Benjaminas. Kristaus mokslo sėkla, atnešta ne kardu, bet ramiu būdu, nukrito į tinkamą dirvą. Senovės lietuvių papročiai, dorovė ir pagaliau pati tikyba neturėjo Romos ar Graikų pagonybės išsigimimo, todėl nenuostabu, kad naujoji tikyba greitai prigijo ir pražydo šventumo žiedais.
Gedimino dinastija, kuri ramiu, o ne kovos ir kardo būdu įvedė Lietuvoje krikščionybę, pirmoji atidavė dangui savo duoklę — šventąjį gediminaitį Kazimierą. Lietuvos valdovai už savo kilnias pastangas buvo tinkamai atlyginti: jie susilaukė danguje savo kraujo užtarėjo.
Ir žemesnioji diduomenė — bajorija išaugino gražių šventumo žiedų. Jų atstovas vysk. Merkelis Giedraitis tapo ne tik antruoju Lietuvos apaštalu, išgelbėjusiu Lietuvą iš Reformacijos, atėjusios iš Vakarų, bet ir švento gyvenimo pavyzdžiu. Tais laikais bajorija vadovavo Lietuvos kultūriniam ir politiniam gyvenimui. Nelengva suderinti luomo padėtis, aukštos viešos pareigos, politikos vingiai ir keliai su asmenišku šventumu. Vis dėlto vysk. Giedraitis savo gyvenimu įrodė, kad tai galima. Netgi asmeniškas šventumas duoda akstiną atlikti savo pareigas tėvynei nesuinteresuotu, sėkmingiausiu būdu.
ARKIV. JURGIS MATULAITIS
“The Marian” klišė
Pagaliau ir Lietuvos liaudis, kuri, nepaisant Rytų okupanto persekiojimų, vysk. Valančiaus išmokyta ir apginkluota giliu tikėjimu, davė šventą vyrą, tikrą liaudies sūnų — arkiv. Jurgį Matulevičių - Matulaitį. Jis kilęs iš liaudies, suvalkiečių vaikas, pašešupio lygumų piemenukas, pasiekė ne tik didelį asmenišką šventumą, bet ir viešojo gyvenimo viršūnes—Vilniaus vyskupo sostą ir Apaštališkojo Vizitatoriaus titulą, įamžinęs savo vardą Bažnyčios istorijoje, padėdamas daug pastangų Lietuvos Bažnytinės Provincijos įsteigime.
Būtų nuobodu kartoti biografines arkiv. Jurgio Matulaičio datas. Jas galima rasti kitur, o be to, jos apie žmogų nieko nepasako. Juk kiekvieno žmogaus gyvenimas sukasi tarp dviejų datų: gimė... mirė... Arkiv. Jurgio gyvenime norime iškelti tik tą faktą, kad Dievo malonė, jei tik randa palankų priėmimą žmogaus sieloje, net ir tai, kas kitam būtų kliūtis ir nelaimė, paverčia ir panaudoja jo didesnei tobulybei ir šventumui. Matulaitis, dar mažas būdamas, liko našlaitis, augo be motiniškos globos. Jis vargo piemenėlio ir darbininko įprastus vargus. Sunki liga jaunose dienose privertė net mokslą nutraukti, dažnai lovoje gulėti, vėliau skaudžias operacijas pakelti ir visą gyvenimą nešiotis geležiniuose rėmuose skaudamą ranką ir koją. Visa tai jo ne tik nesugniuždė ir nepalaužė, bet išaugino dvasios milžiną ir ištobulino iki šventojo.
Kiekvienas šventasis turi kokį nors ypatingą šventumo bruožą. Koks bruožas arkiv. Matulaičiui yra charakteringas? Tikriausiai ne įgimtieji gabumai, ne būdo savybės, nes tai yra dažniausiai paveldėtos ar Dievo duotos dovanos, be jokio žmogaus nuopelno. Svarbu tik jų nesunaikinti, neiškreipti, bet išsaugoti ir ištobulinti. Tad ką gi arkiv. Matulaitis yra įsigijęs savo pastangomis, bendradarbiaudamas su Dievo malone? Nesuklysime pasakę, kad didžiausias jo dvasinis turtas, jo gyvenimo programa ir ypatingasis jo šventumo bruožas yra Dievo ir žmogaus meilė.
“Mano obalsis tebūna: visur Dievo ieškoti, viską didesnei Dievo garbei daryti, į viską Dievo dvasią įnešti ir viską ja perimti” — rašė 1910 m. savo dienoraščio įžangoje. “Dievas ir Jo garbė tebūna viso mano gyvenimo vidurys, ašis, apie kurią suktųsi visos mano mintys, norai ir darbai... Šventieji iš visų jėgų stengėsi pasiekti tobulybės, atsimindami tuos prakilnius Kristaus žodžius: būkite, tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas. Jie ėjo prie to neapsakomai aukšto tikslo, stengdamiesi tapti kaskart labiau panašūs į Jėzų Kristų. Taigi, Kristaus gyvenimo tikslas turi tapti ir mano gyvenimo tikslu, jei iš tikrųjų noriu eiti šventųjų pėdomis, ir tie įrankiai ir priemonės, kurias Kristus vartojo, turi būti ir mano įrankiai bei priemonės.”
“Ko Kristus troško? Įvykdyti Dievo karaliją čia žemėje, t. y. šv. mūsų Bažnyčią. Kokiu keliu prie to ėjo? Visiško savęs išsižadėjimo, darbų, vargų, pažeminimų, persekiojimų, kentėjimų; ėjo, kol tapo prikaltas prie kryžiaus. Kokios iš to išvados? Kad kiekvienas mūsų turi laisvu noru, visiškai savęs išsižadėjęs, pilnai pasišvęsti Bažnyčiai. Tame mūsų pašaukimo esmė ir branduolys.”
Tai nebuvo vien dvasios pakilime užrašyti žodžiai. Tai buvo jo gyvenimo programa, kurios visuomet laikėsi. Obalsį “Kristui ir Bažnyčiai" parinko ne tik paties atnaujintai Marijonų vienuolijai, bet ir sau pačiam. Ir tikrai gyvenime šiuo keliu ėjo, šiuo mastu visa matavo. Jo meilė Kristaus sužieduotinei Bažnyčiai virto jo malda: “Šventoji Katalikų Bažnyčia, tikroji Kristaus karalyste ant žemės, karščiausiai mano numylėtoji! Jei tave užmirščiau, tegul būna užmiršta mano dešinė, tegul mano liežuvis pridžiūsta prie gomurio, jei aš tavęs neatsiminčiau, jei aš tavęs nelaikyčiau savo mieliausia motina, visų didžiausia savo linksmybe!... Šis šauksmas tebūna nuolatinis mano širdies šauksmas” (1910. X. 27.).
Tokiu keliu eidamas, arkiv. Jurgis pakilo virš pilkos minios, jo asmenybė spindėjo, visiems švietė ir visus traukė prie savęs. Jis buvo gyvas Kristaus paveikslas ir veiklus Bažnyčios narys. Kai pasaulis jam ėmė siūlyti garbingas vietas, paaukštinimus, kai gražią karjerą žadėjo, jis nuo visa to bėgo, slėpėsi ir užsidarė už vienuolyno sienų. Juk ir Kristus, kai minia norėdavo Jį karaliumi apšaukti, pasislėpdavo.
Bet pasiekti tokiam tobulybės laipsniui, kai savasis aš jau visiškai miršta ir ima žmoguje gyventi Kristus, reikia apvaldyti savo prigimtį ir ją palenkti, kad klusniai tarnautų pasirinktam idealui. Užtat Matulaitis daro griežtą atgailą ir ieško šviesos iš aukštybių. Jis nenori užsidaryti vien tik vienuolyne, bet apsišarvavęs geriausiais ginklais — neturtu, skaistybe ir paklusnumu — eina tarp žmonių, kad juos laimėtų Bažnyčiai.
Gyvenime susidūręs su įvairių tautų žmonėmis ir prisiklausęs jų tautinių ginčų, pasiryžo mylėti visus žmones, nesvarbu, kokiai valstybei ar tautai jie priklausytų. Juk visi yra to paties Dievo vaikai, visi atpirkti to paties Kristaus krauju. Tad ir jam, kaip šv. Pauliui, nėra nei graiko nei žydo. Nors jaunystėje žydų nemėgęs, bet vėliau šį jausmą nugalėjo. Jis tarnavo visų tautų žmonėms: Šveicarijoje — vokiečiams ir prancūzams, savo krašte — lietuviams, lenkams ir baltgudžiams, Petrapilyje — rusams. Jis pakilo virš savo tautos, bet jos neišsižadėjo, jai pirmiausia norėjo tarnauti, tačiau stengėsi ir kitiems būti naudingu. Dėl to jis galėjo net septynerius metus išsilaikyti Vilniuje, kurs tada buvo tikras tautų neapykantos širšynas. Štai visa paslaptis: “Kai Dievo meilė yra į mūsų širdį įžengusi tada joje taip erdvu pasidaro, kad visi žmonės, be jokių tautos ar luomo skirtumų, į ją sutelpa... Tada iš tikrųjų pradedi jausti, kad visi žmonės yra broliai, o žmonija — tai viena šeima. Ir pradedi savo širdimi visus apglėbti, imi visus prie savęs glausti. Įmanytum, visą kraują po lašelį atiduotum, kad tik tuos brolius, tą Dievo šeimynėlę prie Jo atvestum, su Bažnyčia suvienytum.” Teisingai prancūzų rašytojas Henry
MARIJAMPOLĖS ŠV. MYKOLO BAŽNYČIOS DIDYSIS ALTORIUS
Gheon sako, kad visų didžiausioji širdis yra šventojo širdis, nes joje telpa ne tik Dievas, bet ir visi žmonės.
Juo labiau arkiv. Matulaitis bėgo nuo pasaulio, juo labiau troško “užsidaryti kur nors į kamputį ir apverkti savo nuodėmes”, tuo labiau jis buvo ieškomas ir keliamas aukštyn. Jis buvo perdaug šviesus žiburys Bažnyčioje, kad liktų nepastebėtas. Kai profesoriaudamas Petrapilio Dvasinėj Akademijoj pajunta, kad norima jį padaryti rektorium ir vyskupu, pabėga į Šveicariją ir pasislepia savo įkurtame vienuolyne. Kai 1911 m. atvykęs į Romą sužino, kad gali būti paskirtas aukštu Konsistorialinės Kongregacijos pareigūnu, susirūpinęs tariasi su patikimais asmenimis. Visi jį sveikina, linki, įrodinėja, kad bus Bažnyčiai didelė nauda, jei sutiks, bet jis meldžiasi ir prašo Dievo atitolinti tą “nelaimę”, kuri gal ne vienam būtų gyvenimo svajonių išsipildymas. Pasakęs griežtą ne, pabėga iš Romos. Norėjo užsidaryti gimtosios Marijampolės vienuolyne, bet ir čia surandamas, iš vienuolyno ištraukiamas ir tarsi jėga pasodinamas į Vilniaus vyskupo sostą. Kai pagaliau iš ten išsivaduoja ir svajoja pasišvęsti savęs ir savo vienuolijos tobulinimui, vėl papuošiamas arkivyskupo titulu, apdovanojamas Apaštališkojo Vizitatoriaus galiomis ir siunčiamas į Lietuvą steigti Bažnytinės Provincijos. Ir taip įvyko su tuo, kurs dažnai maldoje prašydavo:
“Jei valia prašyti, tai duok, Viešpatie, kad aš būčiau Tavo Bažnyčioje lyg ta mazgotė, skuduras, kuriuo viską valo, o suvartoję meta šalin į tamsiausią kampą. Tegul ir aš taip tapčiau suvartotas ir sunaudotas, kad tik Tavo Bažnyčioje būtų nors koks kampelis geriau išvalytas, kad tik Tavo namuose būtų šiek tiek švariau ir skaisčiau. Tegul paskui mane meta kur, kaip tą skudurą, suterštą, sunešiotą. Duok, Dieve, kad aš būčiau suvartotas Tavo vynyne, Tavo dirvoje, kaip trąša, kad tik paskui piūtis būtų geresnė ir vaisius gausesnis. Duok, kad aš būčiau paniekintas, kad susinešiočiau sudilčiau, kad tik Tavo garbė augtų, platintųsi, kad tik tuo būdu prisidėčiau prie Tavo Bažnyčios tarpimo” (1911, I. 13).
Šis jo noras buvo išklausytas: jis išvalė dulkes iš Lietuvos Bažnyčios ir krito kaip pareigos ir Bažnyčios tarnybos auka. Kai šiandien vartome jo dienoraštį, tenka stebėtis giliu gyvenimo problemų įžvelgimu, tiesiog pranašišku kai kurių klausimų svarstymu, planavimu. Tai, kas tik šiandien darosi aktualu ir pradedama vykdyti, arkiv. Matulaitis jau prieš 40 metų galvojo, svarstė, planavo.
1911. III. 5. jis rašo: “Šiandien reikėtų apaštalavimo darbą, tikėjimo skelbimą, platinimą ir apgynimą supopuliarinti. Reikėtų į tą darbą įtraukti platesnes žmonių mases. Šiandien dėl katalikiškosios pasaulėžiūros verda kova visur ir tarp visų klasių žmonių. Kunigas negali visur aprėpti, kad ir norėtų. Dvasiškiams pagalbon turi ateiti pasauliečiai, jie turi prisidėti prie svarbių svarbiausio darbo — katalikiškojo mokslo skelbimo. Būtų galima steigti tam tikras brolijas, draugijas, prirengti ir išlavinti tikėjimo skelbėjus. Jie galėtų įeiti visur: į namus, dirbtuves, įstaigas, ir ne tik pas tikinčiuosius, bet ir pas netikinčius; ne tik pas katalikus, bet ir pas nekatalikus. Visur jie galėtų įnešti tikrą mūsų tikėjimo šviesą ir parodyti krikščioniškųjų dorybių pavyzdį.”
Tai yra Katalikiškosios Akcijos pagrindiniai bruožai. Kas žino, ar šia tema J. Matulaitis nebus kalbėjęs su Mons. Ratti, kai tas buvo Lenkijos nuncijus ir kelis kartus lankėsi Vilniuje pas Matulaitį, o šis pas jį lankydavosi Varšuvoje. Gal būt, mons. Ratti, tapęs Pijum XI ir sukurdamas Katalikiškąją Akciją, pasinaudojo ir Matulaičio mintimis.
Mūsų kaimynai yra pažinę lietuvių tautos genijų politikos, meno, mokslo ir kitose srityse. Jie turėjo progos pažinti jį ir šventumo srityje. Todėl Apvaizda vedžiojo Matulaitį po svetimus kraštus. Lietuvoje jis pasirodydavo tik kaip meteoras — trumpai švysteldavo ir vėl pranykdavo. Keli jauno kunigo Matulaičio pamokslai gimtojoje Marijampolėje liko žmonių atmintyje lyg marmure iškalti. Kaune socialinių kursų paskaitos davė pagrindus Lietuvos krikščioniškajai socialinei programai. Rekolekcijos kunigams Kaune ir Marijampolėje ne vieną kunigą padarė tikru Kristaus kariu ir pažadino būti tobulesniu. Septynerių metų vyskupavimas Vilniuje buvo lietuviams moralinė atrama kovoje už savo teises.
Gal didžiausias jo veiklos paminklas — tai vienuolijos. Kad Lietuvai nepritruktų dvasinio gyvenimo židinių, jis slapta atnaujina rusų valdžios sunaikintą Marijonų Vienuoliją ir pats tampa jos nariu. Įkuria taip pat lietuvišką Nekalto Prasidėjimo Seserų Kongregaciją. Abiems vienuolijoms nubrėžia veiklaus darbo ir maldos gyvenimo kelius, kad jo idealai būtų ir toliau palaikomi.
Kad ir trumpi arkiv. Matulaičio darbo epizodai savųjų tarpe vis tik parodė jo asmenybės kilnumą, grožį, jo dvasinę jėgą, kuri visus prie jo traukė. Kas tik su juo susidūrė, matė, kad kalba su nepaprastu žmogum, nors jis buvo toks paprastas. Ir plūdo pas jį visi su savo vargais ir sunkumais, tikėdamiesi, kad jis sugebės ant jų uždėti kažkokį Gėrio, Meilės ir Palaimos antspaudą, pakels, paguos, sustiprins. Jo asmenybė pati veikė be žodžių.
Prof. M. Biržiška savo atsiminimuose apie arkiv. Matulaitį prisipažįsta: “Nors jis žinojo, kad aš esu nutolęs nuo religijos ir katalikybės, bet religiniais klausimais niekad nekalbėjome ir nediskutavome. Arkiv. J. Matulaitis vien savo sielos taurumu ir humaniškumu mane yra tiek paveikęs, jog aš dabar, daugiausia jo dėka, vėl tapau oficialiu Katalikų Bažnyčios nariu” (Arkiv. J. Matulevičius, 150 p.).
Būdamas pavyzdžio apaštalas, J. Matulaitis neniekino ir žodžio. Tiesa, raštų nedaug paliko, o ir tie yra skirti daugiausia jo dvasios vaikams — vienuoliams. Bet gyvo žodžio jis nesigailėjo. Kalbėjo visiems, kas tik jį prašė: profesoriams, studentams, darbininkams, tarnaitėms, kunigams. Kan. Tumas - Vaižgantas taip jo kalbas charakterizuoja: “Kalbėjo įdomiais aforizmais. Viską perpindavo Kristaus role. Kalbėjo įtikinamai, nes buvo jaučiama, kad jis tiki tuo, apie ką sako, tiki giliai savo Siuntėju — Kristumi ir jaučia tebeveikiančią Jo galybę savyje, visuomenėje. Vysk. Jurgio kalbose nebuvo užpakalinės minties religiją panaudoti kuriam pašaliniam tikslui: politikai, nacionalizmui, partijai” (Arkiv. J. Matulevičius, 132 p.).
Arkiv. Jurgis Jungtines Amerikos Valstybes aplankė porą kartų. Pirmą kartą (1913), atvykęs su keliais broliais marijonais, davė pradžią marijonų veiklai šiame krašte. Antru kartu (1926), atvykęs į Eucharistinį Kongresą, aplankė 92 lietuvių kolonijas, laikė pamaldas, sakė pamokslus ir skaitė paskaitas. Čia jis atliko didelę misiją, stiprindamas savo tautiečių tikėjimą.
Istorija kada nors parodys, kiek jis yra pasidarbavęs Bažnyčiai ir savo tautai, ypač sunkiausiais Lietuvos laikais Vilniuje. Tenai, šalia kito lietuvybės šulo, Dr. J. Basanavičiaus, jis buvo lyg kertinis akmuo, ant kurio turi remtis sveikas valstybės rūmas. Basanavičius — lietuviškojo idealo šauklys, o Matulaitis — jo vykdytojas krikščioniškoje plotmėje, sudarė tas sąlygas, kuriose Vilniuje buvo gaivinama ir palaikoma lietuviškoji dvasia.
Galime pranešti linksmą žinią, kad 1953 m. gegužės mėn. 15 d. Romoje jau pradėtas arkiv. Jurgio Matulaičio beatifikacijos procesas. Tas, kurs buvo toks šviesus žibintas Kristaus Bažnyčioje, o šiaip gyvenime buvo paprastas vienuolis, kuris gyvas švietė savo tauria asmenybe Lietuvai ir visam krikščioniškam pasauliui, yra vertas, kad būtų iškeltas ant altorių, kaip užtarėjas pas Dievą ne tik savo naikinamos tėvynės, ne tik jos vargstančių ir išblaškytų vaikų, bet ir visos nukamuotos ir kelio nerandančios žmonijos.
Kun. Dr. J. Vaišnora, MIC