1953 m. Rugsėjo mėn. Vol. IV, No. 9
Tai buvo diena, kaip ir kitos dienos, Palestinoje. Karšta diena, sausa ir saulėta. Tūkstantinė minia apsupo kalną, kaip armija, pasirengusi pilies apgulimui, ir laukė Pranašo žodžio. Niekas nežinojo, kad šita pilka, nors saulėta, diena virs pasaulio istorijos kertiniu akmeniu, virs kryžkele, pro kurią pravingiuos kiekvieno žmogaus ateities gyvenimas. Niekas nenujautė, kad šitą dieną žlugs senosios vertybės, atgyvenę prietarai ir žmogaus iškreiptas įstatymas. Niekas nenumanė, kad šitą dieną pasaulio proletarijatui ir kapitalizmo tarnams bus padiktuota programa, kuri pakeis pasaulio veidą ir milijonus širdžių. Tai buvo diena, kuriai nėra lygios klaidžiojančios žmonijos tamsioje praeityje.
Viešpats pažvelgė į tūkstantinę minią, į vynuogių augintojus, į žvejus, į laukų darbininkus. Pažvelgė į motinas, kurių rankose miegojo kūdikiai, pažvelgė į mergaites, kurių laukė kilni ir sunki motinos dalia. Pažvelgė į vaikus, kurių jaunos akys nerūpestingai žvelgė į ateitį. Pažvelgė į fariziejus, kurie, užmiršę įstatymo tikslą, gyveno ne Dievui ir ne žmogui, bet įstatymui. Jis pažvelgė į muitininkus, valkatas, bedarbius, girtuoklius, kurie gyveno, lyg nebūtų įstatymo, lyg gyvenimas būtų tapęs naktimi be dienos. Jis žvelgė į dabartį, kurioje viešpatavo kumščio ir ginklo jėga ir jėgos įstatymas. Jis žvelgė į ateitį, kuri turės raktą į žmogaus tikrąją laimę, bet raktą duos tik tiems, kurie bus subrendę tikrajai laimei.
Viešpaties akys sustojo ir nusikreipė į minią, apsupusią kalną, ant kurio Jis sėdėjo, kaip karalius, apsuptas savo tarnų, draugų, juokdarių ir karjeristų. Atėjo valanda, kurios laukė nusigyvenusi žmonija, kurią minės draugai ir priešai, kurioje gims naujas pasaulis ir nauja karalystė. Dangaus karalystė žemėje.
“Palaiminti beturčiai dvasioje!” — pasigirdo dideli ir dar niekada negirdėti žodžiai. “Palaiminti, nes jų dangaus karalystė.” Minia stovėjo apstulbusi, kaip į žemę įkasta. Sustojo kąsnis gerklėje. Žmonės žiūrėjo vienas į kitą, lyg netikėdami savo ausims, lyg norėdami pasitikrinti, ar jie gerai nugirdo ir suprato Pranašo žodžius. Vaikai, matydami keistą minios laikyseną, klausė savo motinų, ką Jis pasakė. Nejaugi neturtas galėtų būti palaima? Kaip jis būtų palaima, jei patrijarkai, Izraelio karaliai ir kunigai turėjo tiek žemės, tiek gyvulių, kad jų niekas negalėjo suskaičiuoti. Kaip gi neturtas būtų palaima, jei tautos vadai, mokytojai ir vyresnieji gyvena prabangiuose rūmuose, valgo ir geria iš auksinių indų, apsupti vergų ir tarnų minios. Juk mus šimtmečiais mokė, kad kas laikosi įstatymo, tą Dievas laimina ilgu amžiumi, žydinčia sveikata ir nesuskaitomu turtu. Pasižiūrėk į fariziejus ir vyriausius kunigus. Jų nuosavybė didesnė ir platesnė negu tūkstančio ūkininkų ir žvejų. Kokia gali būti palaima iš neturto, kai esi alkanas, rūbai nuplyšę ir kišenė tuščia?
Dideli ir niekada negirdėti žodžiai bangavo, aidėjo, skriejo per minią į plačius tolius. Palaiminti beturčiai dvasioje. Ne tie, kurie nors maža turi, bet yra įaugę į žemę, kaip kurmiai, kurių visas gyvenimo tikslas yra susikrauti turtą ir numirti, jo niekam nepanaudojus. Ne tie palaiminti, kurie taupo pinigus, užmerkia akis artimo vargui. Ne tie palaiminti, kurie maža turi, bet daug nori. Ir ne tie, kurie daug turi, bet gyvena, lyg nieko neturėtų. Ne tie palaiminti, kuriems pinigas ir turtas yra amžinas išganymas. Ne tie, kurie mano, kad pinige yra laimė. Ne tie, kurie pavydi daugiau turintiems. Ne tie, kurie myli pinigą daugiau negu savo žmoną, vyrą, vaikus, daugiau negu savo sielą. Ne tie palaiminti, kurie bijo darbo ir gyvena iš kitų prakaito. Ir ne tie, kurie gyvena ne pagal savo kišenę. Ir ne tie, kurie nieko neturi, nes tingi, kurie laukia pagalbos iš kitų ir išnaudoja kitų gerą širdį ir dosnią ranką.
Palaiminti beturčiai dvasioje. Tai tie, kurie niekada neužmiršta, kad pinigas ir turtas yra priemonė ir pagalba žemės kelionėje į amžinybę. Tai tie, kurie neprisiriša nei prie žemės, nei prie pinigo, nei prie medžiagos. Tai tie, kurie negarbina aukso veršio, kurie neieško laimės pinige, bet gerame darbe. Palaiminti tie, kurie maža turi ir tuo mažu patenkinti. Palaiminti tie, kurie dalinasi uždarbiu ir duonos kąsniu su mažiau turinčiais. Palaiminti tie, kurie už savo dosnumą nereikalauja atlyginimo, kurie už savo pasiaukojimą nelaukia dėkingumo. Palaiminti tie, kurie savo pinigu ir savo turtu daro gerus darbus, mažina vargą, šluosto ašaras.
Beturtis dvasioje gali būti ir karalius ir milijonierius, jei savo turtu jis gera daro, bet ne žmones išnaudoja; jei jo širdis laisva ir neprisirišusi prie besielės medžiagos; jei jis nuolat atsimena, kad žmogus nieko į šią žemę neatsineša ir nieko neišsineša; jei jis supranta, kad Dievui priklauso dangus ir žemė, kad paskutinio teismo didysis klausimas bus šis: buvau alkanas, ar pavalgydinote mane? Ką vienam iš šitų mažiausių brolių padarėte, man padarėte. Beturtis dvasioje ir yra tas, kuris kiekviename žmoguje mato Dievo veido bruožus, kuris artimą myli daugiau negu save, kurio gyvenimo šūkis yra duoti, bet ne imti.
Beturtis dvasioje yra elgeta, kuris yra patenkintas savo likimu, nepavydi daugiau turintiems. Beturtis dvasioje yra žmogus, ieškąs dangaus karalystės, sudėjęs savo ateitį į Apvaizdos rankas, įsitikinęs, kad savo rūpesčiu jis negali padidinti savo ūgio nė vienu coliu. Beturtis dvasioje yra žmogus, kuris supranta Apvaizdos mintį ir jos nesiliaujančią globą, kuris gyvena Dievui ir artimui, bet ne sau. Beturtis dvasioje yra žmogus, kuris duoda iš meilės, bet ne iš reikalo, kuris duoda linksma širdimi ir neskaičiuoja, ir neišmėtinėja, ir visam pasauliui neskelbia, kiek jis yra gero padaręs. Beturtis dvasioje yra tas, kuris keliauja per šią žemę, kaip keleivis, kaip mirtingasis, kuriam nebedaug metų beliko, kaip ūkvedis, kuriam neužilgo reikės duoti apyskaitą. Beturtis dvasioje yra dangaus milijonierius.
Daug šimtmečių praėjo nuo tos dienos, kai Viešpats beturčiams dvasioje pažadėjo dangaus karalystę, kai Jis valstybėms ir atskiriems žmonėms davė nurodymus, kaip išrišti šios žemės neišrišamas problemas, kaip vargą sumažinti, kaip skausmo aštrumą sušvelninti. Deja, ir pasaulis ir žmogus nuėjo savais keliais. Ir milijonuose atvejų kartojosi Evangelijų palyginimas apie turtuolį, kuris, suskaičiavęs savo didelį turtą, rengėsi lengvam ir linksmam gyvenimui. Bet nakties tamsumoje pasigirdo nelauktas balsas: “Kvaily, dar šią naktį tau reikės duoti apyskaitą.”
Mūsų paguoda ir įkvėpimas yra neskaitlinga, bet didvyriška žmonių eilė, kurie Dievą ir artimą myli labiau negu save, kurie savo darbu, savo tikėjimu ir savo turtu daro gera tūkstančiams, kurie stato bažnyčias, mokyklas, našlaitynus, ligonines, prieglaudas. Jų yra ir bus dangaus karalystė, nes jie vartoja pinigą ir turtą tam, kam jis yra Dievo sutvertas, būtent, daryti gera kitiems.
Bruno Markaitis, S. J.
Ronald Knox
Ar Svarbu, Ką ŽmogusTiki?
Prelatas Knox yra Anglikonų vyskupo sūnus. 1917 metais jis priėmė katalikybę ir pagarsėjo, kaip gabus ir universalus rašytojas, Šv. Rašto vertėjas ir pamokslininkas. Buvo Oxfordo Universiteto katalikų studentų kapelionas 15 metų. Šiandien jis labai mėgstamas dėl savo gilių ir aktualių konferencijų.
Jaunasis Jokūbas skaitė laišką, kuriame teta jam siūlė vieną mergaitę, kaip puikią žmoną. Išvardindama mergaitės gerąsias puses, ji pridėjo: “Galų gale, ji yra tiek religinga, kiek tau patinka.”
Tokios religijos sąvokos neužtenka. Religija nėra socijalinė dovana, kaip, pavyzdžiui, įtakingų žmonių pažintis. Religija yra tai, kam mes priklausome, bet ne tai, kas mums priklauso. Religija yra tai, kas mus pavergia, o ne tai, ką mes pavergiame. Religija yra jėga ir mąstysena, kuri diktuoja mūsų nusistatymą gyvenimui ir žmonėms. Jei religija yra tik frontas, tik iškamša, tik etiketas — geriau jos visiškai neturėti.
Žodis “religija” yra paimtas iš lotyniškojo “religare” — pririšti, įpareigoti. Senovės Romėnams religija reiškė, kad jei prisiekei, tai turi laikytis priesaikos, nes priesaika riša, įpareigoja. Šita žodžio prasmė nepasikeitė ir mūsų laikuose. Kada mes kalbame apie vienuolius ir vienuoles, mes nesakome, kad jie yra už mus religingesni, nors jie dažnai yra, bet pabrėžiame, kad juos riša įžadai ir priesaika Dievui, o mūsų — ne.
Kai kam gali rodytis, kad religija yra nemalonus dalykas, kad savo kilmės pradžioje religija nebus buvusi daug geresnė už magiką, kad religija yra kažkas neigiamo — gyvenimo stabdis, bet ne įkvėpimas.
“PAGALBOS RANKOS"
Visos šio numerio iliustracijos yra paimtos iš Los Angeles miesto, ypač iš Memorial Park kapinių, apie kurias yra rašoma straipsnyje “Pasižvalgius Kalifornijoje”, 240 puslapyje.
Man atrodo, kad magika laikyti religijos pirmtaku būtų nevykusi antropologija. Manyčiau, kad būtų tiksliau sakyti, jog magika yra mokslo pirmtakas. Šių dienų medikas bus kilęs iš senovės burtininko — šundaktario. Kadangi amžiai, pasimokę iš klaidų, yra padarę žymią pažangą, mūsų dienų medikas savo amatą žino daug geriau. Mokslininko uždavinys, lygiai kaip senovės burtininko, yra atrasti dalykų priežastis ir išvengti nemalonių ar pavojingų pasekmių. Jis stengiasi panaudoti žmogaus aplinką žmogaus labui.
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Turiu labai painų klausimą, į kurį norėčiau gauti tikslų atsakymą pagal Katalikų Bažnyčios mokslą. Mano duktė buvo ištekėjusi Lietuvoje ir turėjo vaiką. Išbėgant iš Lietuvos, vyrą paėmė į kariuomenę, ir jis negrįžo. Vaikas mirė vėliau. Ji, atvykusi į šį kraštą, gyvena su kitu vyru. Jis sakosi esąs nevedęs. Juodu susilaukė ir vaiko. Mes gyvename tuose pačiuose namuose. Aš sutikčiau išlaikyti jos vaiką, jeigu ji atsiskirtų nuo to vyro, nes juk juodu nei Katalikų bažnyčioje nėra susituokę, nei civilinės metrikacijos priėmę, gyvena tik šiaip sau, susidėję. Bet juodu apie atsiskyrimą negalvoja. Kas sekmadienis juodu eina į bažnyčią, o kartais ir prie sakramentų. Ji sako, kad jos vyras gal jau miręs, o kadangi vaikas taip pat miręs, tai su buvusiu vyru jokia giminystė jos neriša. O dabartinis vaikas yra reikalingas tiek tėvo, tiek motinos, tai negi skirsiesi?
Aš esu praktikuojantis katalikas ir to negaliu pakęsti. Kiek vertas jų ėjimas į bažnyčią ir prie sakramentų? Juk jie viešai paleistuvauja. Ar jie gali taip ir toliau elgtis? Jie man sako, kad ir daugiau lietuvių dabar taip gyvena. Nurodo net tokių, kurie susituokę Katalikų bažnyčioje, bet vėliau paaiškėję, kad kurio nors iš jų vyras arba žmona gyvena Lietuvoje. Kaip šį klausimą aiškinti?
Susirūpinęs tėvas
Gerbiamasis,
Jūsų klausimas yra tikrai labai painus praktikoje, bet visai aiškus teorijoje. Arba, kitaip sakant, jis yra savaime suprantamas, jei žmogus nori gyventi pagal Katalikų Bažnyčios dėsnius, bet labai komplikuotas ir neaiškus, jei žmogus ieško tik savo patogumų ir kūniškų palinkimų patenkinimo, norėdamas pasilikti kataliku. Katalikas turi mokėti kartais daug ko atsižadėti ir pasiaukoti.
Katalikų Bažnyčia Kristaus vardu moko, kad Moterystės Sakramentas yra nenutraukiamas iki mirties. Taigi, jeigu du katalikai teisėtai susituokė bažnyčioje ir jau gyveno kaip vyras su žmona, niekas šiame pasaulyje negali moterystės ryšio nutraukti ir juodu išskirti. To negali padaryti nei kunigas, nei vyskupas, nei pats Popiežius. Tik mirtis gali tą ryšį nutraukti. Taigi, tik mirus vyrui, moteriškė gali tekėti už kito, nes tada ji yra visiškai laisva. Vaikai čia jokios įtakos neturi. Jeigu jų ir nebus, vis tiek ryšys tarp vyro ir moters pasilieka iki mirties.
I
Kalbėdami apie modernų žmogų, mes suprantame XX-jo amžiaus gyventoją, susidurianti su mūsų eros kultūriniais, filosofiniais, religiniais ir techniniais pasireiškimais ir įtakomis. Modernizmo nagrinėjimai straipsnyje neturi nieko bendro su modernizmu teologine prasme.
Jei mes peržiūrėtume modernių idėjų ir dalykų sąrašą, žodžio “krikščionybė” tikrai nerastume. Vis dėlto, modernus žmogus, religijos neatsisakydamas ir jausdamasis moderniu, norėtų ir religiją išgyventi moderniškai. Mus pasitinka klausimas, ar Krikščionybė, iš viso, įmanu sumoderninti. Ar ji nebus vienas iš tų negausių dalykų, kurie nuolat pasilieka tiek seni tiek jauni arba seni būdami nepasensta. O gal Krikščionybė tektų priskirti prie antikvariškos prasmės ir turinio dalykų, kurie gali būti įdomūs ir turiningi, bet, deja, pasenę ir priklausą religinei tautosakai, gulinčiai storuose, rūpestingai išleistuose tomuose ir paliktai ateities istorikų maloniam pasigailėjimui. Į šiuos klausimus atsakysime vėliau. Dabar gi mums į akis krinta du žodžiai: Modernus Žmogus. Kadangi abu žodžiai slepia eilę gilių paslapčių ir labai turtingų, kartais sunkiai suprantamų minčių, tai apsistokime dabar ties žodžiu “žmogus.”
* * *
Žmogus — savo buities istorijoje — pereina visą stadijų ir fazių eilę — tiek bijologinių tiek zoologinių — ir savo išsivystymo pilnybėje įgauna tokių pažymių, kurie neturi nieko bendra nei su bijologija nei su zoologija. Šie nauji pažymiai — su visais savo reiškiniais — sugeba ne tik būti; bet augti, plėstis, užvaldyti zoologinę medžiagą ir iškelti žmogų į sferas, neprieinamas kitiems žemės gyventojams.
Tarp šių vienam žmogui charakteringų pažymių ir privileginių dovanų mes randame kelis ypatingus faktorius, kurie žmogaus santykius su gyva ir negyva aplinka, su savimi ir aukštesnės prigimties pasauliu, padaro ne tik galimus, bet visiškai skirtingus nuo kitų žemės gyventojų.
Žmogus — kaip zoologinė būtybė — turi pojūčius ir jų pagalba santykiauja su jį supančia aplinka. Jo vaizduotė daro jį nepriklausomą nuo jį supančio pasaulio, ypatingai kūrybinės minties ir estetinės etikos horizontuose. Jo protas jam suteikia nei auksu nei deimantu nenuperkamą kalbos dovaną, padedančią žmogui išreikšti ne tik fizinio alkio ir troškulio faktus, bet ypatingai jo viduje susikoncentravusį, kartais nebepakeliamą spaudimą, kuris nuplaukia į kitą protingą būtybę, atsidarius protingo žodžio užtvankai. Protas žmogui atveria naujus pasaulius, kurių buitis žmogui svarbesnė už Amerikos atradimą ir atominę bombą; kurių vertė didesnė už pinigą; kurių teritorija, tiesa, prasideda Žeme, bet veda į sferas, jaučiamas tik visu žmogaus kompleksu, bet neišreiškiamas nei vaizdu, nei žodžiu, nei garsu. Protas yra ne vien teoretinė galia, skirta spekuliacijos matematikai, bet pati praktiškiausia pajėga, kuri duoda žmogui nesenkantį dėsnių, normų ir įstatymų lobyną. Jų ir savo proto amžinai gyva akcija žmogus ne tik sprendžia problemas, kuria pasaulio veidą keičiančias situacijas, bet, svarstydamas principų, priežasčių ir pasekmių junginius ir išvadas, prisiartina prie naujo pasaulio, prie naujos Buities, kuri jo buitį prašoka, kuria ir palaiko.
Protas turi ypatingą privilegiją ir sugebėjimą išvesti gyvybinę ir neklaidingą liniją tarp Tiesos ir Klaidos, Gėrio ir Blogio, Teigiama ir Neigiama, visose jam prieinamose sferose. Prote mes randame dar vieną nuostabią jėgą, kuri kontroliuoja protines funkcijas ir padeda susekti pasitaikiusias klaidas. Tai refleksija.
Jeigu Amerika yra vadinama Naujuoju Pasauliu, tai Kaliforniją reikėtų vadinti Naujausiuoju. Dabartinės Kalifornijos didmiestyje, Los Angeles, prieš šimtą metų tebuvo tūkstantis gyventojų. Čia atvykę pirmieji ispanai pavadino vietovę Marijos, Angelų Karalienės, vardu — “Nuestra Senora La Reina de Los Angeles”. Iš šio ilgo pavadinimo pasiliko tik “Los Angeles”. Dabar šiame mieste yra virš dviejų milijonų gyventojų, o jeigu priskaitysi prie jo arti prisišliejusius priemiesčius, tai bus virš keturių milijonų. Labai galimas dalykas, kad netrukus Los Angeles pralenks ir mūsų didžiąją Čikagą.
Kalifornija — ateities kraštas
Daugelis mano, kad ateityje pramonės centras bus ne Amerikos Rytai, bet Vakarai. Galimybių čia yra daug. Jau ir dabar daugelyje vietų pramonė smarkiai išsivysčiusi. Žmonės į čia mielai keliasi iš rytinių valstybių, ypatingai dėl malonaus klimato. Mums gal visi tie dalykai, kurie bus tolimesnėje ateityje, nėra tokie įdomūs, bet būtų naudingiau sužinoti, kaip čia gyvena lietuviai, ar jiems pasiseka lengvai įsikurti, ar jie yra patenkinti, palikę Čikagą ar Niujorką ir atvažiavę į Los Angeles.
Kartą užkalbinau pažįstamą ponią, kuri neseniai su visa šeima atsikėlė iš rytų.
-— Koki Jūsų pirmieji įspūdžiai Kalifornijoje?
— Puikiausi. Nė nemaniau, kad būtų toks skirtumas tarp rytų ir vakarų. Čia yra tikras rojus. Dirbti, žinoma, reikia ir čia, bet nors naktį gali pailsėti, nes visuomet naktys vėsios, o kai gyvenome rytuose, tai kartais per visą naktį akių nesudėdavom, bet kankindavomės nuo karščio, prakaito ir tvankumo.
— Tai negrįžtumėte į rytus?
— Už jokius pinigus!
— Bet juk čia nuobodžiau gyventi, nes lietuvių nedaug.
— Tas gal ir tiesa, bet manau, kad ateityje jų čia privažiuos daugiau. Rašysiu ir aš visiems pažįstamiems, kad atvažiuotų. Pamatysite, kad ateityje čia bus viena didžiausių lietuvių kolonijų.
Manau, kad ta ponia tiesą sakė. Gal geriausias įrodymas, kad Kalifornijoj gera gyventi yra tas, kad čia privažiavę labai daug žydų — jie supranta, kur yra gera ir moka pasirinkti pirmąsias vietas ir pelningiausius užsiėmimus. Beveik kas savaitė į Los Angeles atsikelia bent viena lietuvių šeima. Neteko girdėti, kad kuri nors būtų nepatenkinta. Darbus suranda greitai. Su butais taip pat nėra bloga. Pats lietuvių parapijos klebonas kun. J. Kučingis padeda naujai atvykusiems susirasti ir butą ir darbą. Jis nesigaili savo “oldsmobilio” ir tol važinėja, kol suranda gerai apmokamą darbą ir gražų butą. Bet gal būtų geriausia visai buto neieškoti, o pirkti namelį. Už 10-12 tūkstančių dolerių galima gauti vienai šeimai elegantišką namelį geroje apylinkėje.
Pragyvenimas gal čia yra šiek tiek pigesnis, nes žiemą nereikia kuro nei šiltų rūbų. Ypatingai yra patenkintos šeimininkės, kad labai lengva užlaikyti buto švarą. Oras čia grynesnis ir švaresnis; nėra tiek dulkių ir suodžių, kaip kai kuriuose rytų ar vidurio Amerikos miestuose. Klimatas labai malonus: naktys vėsios, o ir dieną nejauti karščio, nes oras yra sausas. Tik rytais kartais būna kažkokio rūko, kuris kai kuriems akis graužia, bet apie 10-12 val. jis išsisklaido.
“GĖLIŲ KOVA”
Vienas būtiniausių reikmenų Los Angeles mieste — tai automobilis. Be jo nė neik iš namų. Mat, miestas labai išsiplėtęs, o susisiekimas autobusais ir tramvajais labai netobulas. Taigi, nenuostabu, kad kas antras Los Angeles miesto gyventojas turi automobilį. Nors automobilių tiek daug, bet vairuoti — vienas malonumas, nes gatvės labai plačios.
Miestui daug grožio teikia ne tik gražūs, švarūs balti nameliai, bet ir gausi augmenija: palmės, kaktusai, oleandrai. Beveik prie kiekvieno namelio yra darželiai ir sodeliai. Nors čia labai retai lyja, bet miestas žaliuote žaliuoja, nes pievos ir sodai nuolat laistomi dirbtiniais fontanais.
Nors lietuvių kolonija nėra didelė, bet gerai organizuota. Neseniai pasistatė naują bažnytėlę, kurios lietuviams pavydi net ir svetimtaučiai. Neblogai veikia ir jaunimo organizacijos: skautai ir ateitininkai. Pažymėtina, kad čia nėra tarp šių organizacijų tiek trynimosi, kaip kitur. Taip pat ir naujieji ateiviai su vietiniais lietuviais sugyvena gana broliškai.
Kai 1534 m. Anglija atsiskyrė nuo Katalikų Bažnyčios, niekas negalėjo pramatyti, kad tas atsiskyrimas turės tokių didelių pasekmių. Henrikas VIII norėjo atsiskirti tik nuo Romos, bet visa kita palikti taip, kaip pirmiau buvo. Tačiau įvyko visai kitaip: Anglikonų Bažnyčia davė pradžią daugeliui įvairių sektų. Kai kurios sektos buvo labai radikalios, labai nutolusios nuo krikščioniškojo mokslo. Prie tokių sektų galima priskirti ir Baptistus.
Istoriniai bruožai
Baptistai paeina nuo žodžio baptismus — krikštas. Panaši sekta yra ir Anabaptistai, tai yra tie, kurie dar kartą arba iš naujo yra krikštijami. Anabaptistai sako, kad niekas negali būti padarytas krikščioniu, jam pačiam nežinant. Taigi, vaikų krikštas nieko nereiškia, reikia krikštyti jau suaugusį žmogų, kai jis pats gali apsispręsti. Taigi, jeigu kas nors ir yra pakrikštytas, būdamas vaiku, anabaptistai jį dar kartą krikštija, kai užauga.
Anabaptistams davė pradžią Vokietijoje liuteronų ministeris Thomas Muenzer šešioliktojo amžiaus pradžioje. Tai buvo revoliucionierius, turįs komunistinių palinkimų. Anabaptistai Vokietijoje sukėlė “ūkininkų karą’’ ir Miunsterio revoliuciją. Nors buvo numalšinti, bet jų idėja nežuvo. Jų mokslą toliau skelbė Olandijoje Menno Simon, nuo kurio jie buvo pradėti vadintis me-nonitais. Su jais susipažino ir anglai, kurie buvo nepatenkinti savo anglikonų bažnyčia ir norėjo steigti “gryną, skaisčią ir tikrą Bažnyčią”. Šis sąjūdis prasidėjo 1553 m. Valdžia pradėjo juos persekioti, dėl to jų dalis išvyko į Olandiją. Vėliau jie buvo tie garsieji “pilgrimai”, laivu “Mayflower” atvykusieji į Plymouth (1621 m.).
Tarp Olandijos anabaptistų pasižymėjo John Smith, kurs pakrikštijo pats save ir 36 savo sekėjus. Po to jie grįžo į Londoną ir ten įsteigė savo bažnyčią. Jie krikštijo visišku panėrimu į vandenį. Šita baptistų sekta dalinosi į bendruosius ir ypatinguosius. Vėliau šios dvi grupės susijungė. Jie mokė, kad galima krikštyti tik suaugusius ir krikštyti reikia visišku panėrimu. Paskui jie vėl suskilo dėl klausimo, ar Kristus yra Dievas. Tie, kurie nepripažino Kristaus dievybės, pasivadino “unitarijonais”. Kalvinistinės krypties baptistai (ypatingieji) nepripažino misijų, nes jos vis tiek nieko nepadės tiems, kurie nėra Dievo išrinkti, o tiems, kurie išrinkti, išganymui nereikia nė misijų.
Jau kartą “Laiškų Lietuviams” skaitytojai yra skaitę apie žydus, kai rašėme, kaip tautos žūsta ir išsilaiko. Žydų tautą paminėjome, kaip pavyzdį, kuri išsilaikė, nežiūrint didžiausių persekiojimų, niekinimų, stumdymų ir pagaliau žiauriausių masinių žudymų Rusijoje ir Vokietijoje.
Iš istorijos žinome, kad žydai jau pirmame amžiuje atsikraustė į Vokietiją. Vormse tada jau tikrai buvo žydų. Imperatorius Konstantinas 321 m. mini, kad Koelne esanti žydų bendruomenė. Nuo dešimtojo amžiaus jau įvairiuose Vokietijos miestuose buvo susikūrusios žydų bendruomenės. Daug žydų į Europos Vakarus atėjo Kryžiaus Karų laikais. Iš metraščių žinome, kad 1113 m. Kieve įvyko pogromas prieš žydus, taigi, jau ir Rusijoje jų nuo seniau būta. Labai įdomu, kad, nežiūrint nuolatinių žydų persekiojimų Rusijoje, jie ten labiausiai plito.
Iki 1840 m. žydai negalėjo žemės pirktis Rusijoje. 1836 m. Rusų valdžia buvo sumaniusi žydais kolonizuoti Sibirą, leidžiant ten jiems užsiimti žemdirbyste, bet ateinančiais metais jau tas leidimas buvo atšauktas. 1827 m. Nikalojus I išleido įsakymą, kad ir žydai turi atlikti karinę prievolę. Pradėjo imti į kariuomenę net mažus žydukus nuo 12 m. amžiaus. Jie turėdavo atlikti pulkuose įvairius patarnavimus, būdavo priversti valgyti kiaulieną, kas jiems yra religijos uždrausta. Valdžia norėjo, kad žydai atsižadėtų savo tikėjimo ir taptų pravoslavais. Daug yra buvę pogromų prieš žydus.
Didelis pogromas buvo Odesoje 1871 m., kad žydai sulaužę rusų kryžių. Kišiniove 1903 m. įvykęs didelis pogromas dėl to, kad žydai subadę krikščionių vaiką, norėdami kraujo savo religinėms apeigoms. Homelio pogromui pradžią davė ginčas tarp krikščionių ir žydų silkių turgavietėje. Daug neapykantos buvo išlieta prieš žydus pagarsėjusios Beiliso bylos metu. 1911 m. buvo atrastas duobėje subadytas 12 m. berniuko kūnas. Buvo įtarti žydai, kad jie nužudę tą berniuką savo religiniams tikslams. Didžiausias įtarimas krito ant žydo Mendel Beiliss. Byla tapo garsi ypatingai dėl to, kad kilo principinis klausimas, ar iš tikrųjų žydams kada nors yra reikalingas krikščionių kraujas. Buvo pašaukti ekspertai didžiausi hebraistai. Dar nebuvo baigta ši byla, kai prisidėjo nauja nelaimė: Kieve žydas nužudė premjerą Stolypiną.
Šiek tiek anksčiau ir Vakarų Europoje buvo įvykusi nelaimė, suteikusi žydams daug nemalonumų. Buvo nuteistas Prancūzų generalinio štabo kariškis žydas Alfredas Drey-fuss, kad perdavęs vokiečiams slaptus kariškus dokumentus. Byla labai išgarsėjo, tuo labiau, kad į ją įsimaišė ir žymus prancūzų rašytojas Emile Zola. Viso pasaulio žydija jautėsi užgauta ir paniekinta, nes atrodė, kad žydais negalima pasitikėti. Antisemitizmo banga užliejo visą Europą. Tuo metu prasidėjo didelės žydų emigracijos į kitus kraštus, ypač į Šiaurės Ameriką. Tada pradėjo kurtis ir didelės žydų tautinės organizacijos, kurių tikslas buvo apsaugoti žydus nuo priešų.
Bruno Markaitis, S. J.
* Adenauer Pergalė
Adenauer valdo Vokietiją nuo 1949 metų, ir daugelis jį pradeda laikyti Vokietijos Tėvu. Nors jau perlipęs 77 metų slenkstį, jis dar atrodo tiesus, nepalaužiamas ir tebemano, kad vaikai, žuvys ir kabineto ministeriai balso neturi. Niekas jo nepajudins, neperkalbės, jei jis įsitikinęs, kad jo tiesa. Jo kietumas ir ištvermė nuvarė nuo kojų eilę alijantų generolų ir gubernatorių. Įsitikinęs ir praktikuojantis katalikas, jis išvedė kraštą į pergalę, sakydamas, kad nuo rugsėjo rinkimų priklauso ne tik Vokietijos, bet Europos ir krikščioniškosios civilizacijos likimas.
Darbo jis turėjo ir tebeturi labai daug, bet jo energija rodosi neišsemiama. Jis pats sako, kad daug dirbti ir nepavargti gali tik tas, kas yra“sveikas ir gabus žmogus, kantrus ir pasiryžęs visa padaryti to idealo įgyvendinimui, į kurį jis tiki” Adenauer atvejyje šis idealas yra krikščioniškoji civilizacija, nes — pagal jo žodžius— krikščionybė yra atsakymas kiekvienai ideologijai; tik krikščionybė gali būti ta dimminė jėga, pergyvenanti pačią politiką ir politikus.”
Churchill pavadino Adenauer “didžiausiu Vokietijos valstybininku po Bismarck.” Vienas iš daugelio šio fakto įrodymų yra naujoji Vokietijos konstitucija, kurią rėmė Ade-nauer, ir kuri pasirodė praktiškesnė, lankstesnė ir išmintingesnė už Italą ir Prancūzų konstitucijas, kurios vykdomąją valdžią padaro įstatymus leidžiančio organo kaliniu.
Žaliuojantieji medžiai ir trykštą fontanai Los Angeles kapinėse.
Daug pastovios ir būtinos pagalbos Adenauer gavo iš Erhard ir Schaeffer, kurie sutvarkė krašto finansus, subalansavo biudžetą ir krašto ekonomiją pastatė ant naujų ir stiprių kojų, sveika ekonomine sistema užtikrindami Vokietijos ateitį, jei jos nesudrums tarptautinės politikos nelaukti faktoriai. Šiandien Vokietijos darbininkai valgo geriau ir uždirba daugiau negu prieš karą. Bedarbių skaičius—-pirmą kartą po karo— nebesiekia milijono. Rugpiūčio mėnesio plieno produkcija prilygo Did. Britanijos. Du milijonai naujų butų išdygo nuo karo pabaigos, nors dar reikia keturių milijonų.
* Nuo Čia iki Amžinybės
Vienas iš filmą ne visiškai pagal Hollywood šabloną -— jis baigiasi tragedija. Skiriamas, mūsų supratimu, tik suaugusiems, nes filme daug brutalumo. Vaizduojami charakteriai, nors įdomūs, bet priklauso nesusitupėjusiems ir neišbaigtiems žmonėms. Filmas parodo mizernąją profesijonalų kareivių gyvenimo pusę. Jų ambicijos labai žemos: eventualiai tapti viršila, vengiant tiesioginių susikirtimų su viršininkais, nesvarbu, kur tiesa ir principo reikalas, ir praleidžiant laisvalaikius su lengvo stiliaus merginomis bare ar šokių salėje.
Veikėjų tarpe figuruoja karjeristas kuopos kapitonas, kuris jau senokai taikosi tapti majoru kareivių sąskaiton. Suorganizuodamas kuopos bokso komandą, jis mano gauti paaukštinimą, jei komanda laimės divizijos bokso pirmenybes. Scenoje pasirodo naujai atkomandiruotas kareivis (Montgomery Clift), pasižymėjęs profesijonalas boksininkas. Tiek kapitonas, tiek kuopos boksininkai, kuriems teko paaukštinimai ne už kareiviavimo, bet už boksavimosi meną, bando priversti boksuotis atvykusi kareivį. Priešingai apsisprendęs kareivis turi pereiti ilgą kryžiaus kelią, nusėtą liguistu žiaurumu, žemiausia žmogaus panieka ir pasibaigiantį trimis beprasmėmis mirtimis.
Be kapitono, siaurapročių viršilų, matosi pirmasis viršila (Burt Lancaster), kuris valdo kuopą kapitono vardu ir slaptai mylisi su kapitono žmona,. Jis toleruoja eilę nedovanotinų dalykų, nenorėdamas kenkti kapitono karjeros planui ir vengdamas tiesioginės atsakomybės.
Kapitono žmona (Deborah Kerr) ir šokėja (Donna Reed) vaizduoja moteris, kurias gyvenimas veda tragedijos keliu, ir kurioms trūksta dvasinės pasaulėžiūros ir dvasinio idealo pakreipti tragediją kūrybos ir vertybės keliu. Sugriuvus jų statomiems kortų nameliams, jos lieka tuščiomis rankomis, apkartusiomis širdimis ir išverktomis akimis. Nenorįs boksuotis kareivis— jam nelaimingu būdu pasitaikė sužeisti kolegą boksininką, ir sužeidimas baigėsi apakimu — parodo daugiausia charakterio. Bet ir jam trūksta sveikos pasaulėžiūros ir dvasinio subrendimo. Našlaitis, bastydamasis pasaulyje, randa šeimos ir namų. erzacą kariuomenėje. Nors kartais sunku pasakyti, ar jo apsisprendimai diktuojami proto ir valios ar ožiško užsispyrimo, vis dėlto, jis pasirodo turis daugiausia žmoniškumo, šilumos ir imponuojančio vyriškumo. Gaila, kad jo beprasmė mirtis lieka tik tuščias aidas visoms filme vaizduojamoms problemoms. Pirmasis viršila, net stovėdamas prie jo lavono, neranda žmoniškesnių žodžių už šiuos: “Ko čia stovite? Ar nesate matę mirusio žmogaus?”
Filmas palieka žiūrovui labai slegiantį įspūdį. Beprasmis gyvenimas, beprasmis darbas, beprasmis žiaurumas ir beprasmė mirtis. Tokiu būdu, ir filmas tenka laikyti beprasmiu. Net pirmos rūšies vaidyba dalykų nepataiso. Priešingai, pažadina žiūrovo sielą geresniems dalykams ir vis tiek palieka ją alkaną.
(“From Here to Eternity.” Išleido Columbia Pictures).
Tik ką išėjo iš spaudos knyga “Dievas ir Žmogus”, parašyta Prel. Dr. Bartkaus ir Kan. Dr. P. Aleksos. Tai yra dogmatinė ir moralinė teologija, pritaikyta pasauliečiams. Tokios knygos jau seniai buvo pasigendama. Joje yra aiškiai ir suprantamai išdėstytas visas katalikų tikėjimo ir doros mokslas. Knyga labai moksliškai sutvarkyta ir gražiai išleista. Ypatingai yra girtina, kad gale pridėtas labai smulkus turinys. Be jokio vargo galima joje rasti medžiagą kiekvienu klausimu. Jos apimtis — 558 puslapiai, kaina 5 doleriai.
Štai kokias mintis apie šią knygą yra pareiškę mūsų vyskupai:
1. Ši knyga yra labai naudinga kunigams, nes joje ras visą medžiagą pamokslams, teologijos terminus lietuvių kalba, Šv. Rašto ir Bažnyčios Tėvų tekstus. Tai yra taip pat labai lengvas būdas pakartoti visą dogmatinę ir moralinę teologiją.
2. Ją turėtų įsigyti kiekvienas sąmoningas katalikas. Dabartinėje mūsų spaudoje dažnai tenka matyti visokių užmetimų katalikų tikėjimui. Katalikams tenka dažnai susidurti su laisvamaniais arba su kitų tikėjimų žmonėmis. Katalikas turi būti išsilavinęs savo tikėjimo klausimuose, kad galėtų atremti visokius priekaištus. Šiam tikslui knyga “Dievas ir Žmogus” yra geriausias įrankis. Be to, ir pačiam, norint būti geru kataliku, reikia pažinti savo tikėjimą.
3. Ši knyga yra labai naudinga ir netikinčiam arba abejojančiam tikėjimo tiesomis. Dažniausiai žmogus praranda tikėjimą arba jame labai apsileidžia, kad nepažįsta jo tiesų arba klaidingai jas supranta. Čia kiekvienas labai lengvai galės apsišviesti tikėjimo klausimuose.
Reikia pripažinti, kad daugelis mūsų tautiečių yra gerokai išsilavinę įvairiose srityse, bet jiems labai trūksta žinių tikėjimo dalykuose. Kartais, pakalbėjęs su inteligentu, pamatai, kad kai kuriuose pasaulietiškuose klausimuose jis gali būti daktaras arba profesorius, bet tikėjimo srity stovi žemiau už pradžios mokyklos vaiką. Jis jau seniai pamiršęs ir tai, ko mokykloje išmoko. Tai nėra jau taip nuostabu. Juk mūsų kalba medžiagos nebuvo daug, o kitomis kalbomis kai kuriems yra sunku skaityti. Dabar šios problemos jau nėra, nes knygoje “Dievas ir Žmogus” gana plačiai yra nušviesti svarbiausieji mūsų tikėjimo klausimai.
Šią knygą galima gauti “Laiškų Lietuviams” administracijoje arba tiesiog rašant jos leidėjui: Rev. C. A. Vasys, 153 Sterling St., Worcester, Mass.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Vytautas Jonas Bagdanavičius, MIC. ŽMONIJOS LIKIMAS ŠV. JONO APREIŠKIMO KNYGOJE. Su vysk. V. Padolskio pratartim. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas, 2334 So. Oakley Ave., Chicago 8. 111. 406 psl.. kaina $3.50.
Šv. Jono Apreiškimas daugeliui yra sunkiausiai suprantamas dalykas visame Šv. Rašte. Autorius visiems suprantamu būdu stengiasi atskleisti tas paslaptis.
Dr. J. Gutauskas. VAIKO DIEVAS IR RELIGIJA. Toronto, 1953 m. “Tėviškės Žiburių” spaustuvė. 328 psl. Viršelis T. Valiaus. Šios knygos recenziją duosime kitame numeryje.
GABIJA, nr. 4. Neperijodinis literatūros žurnalas. Red. Stp. Zobarskas, 80 psl., kaina 1 dol. Šiame numeryje yra 18 autorių proza, poezija, straipsniai. Adresas: Gabija, 335 Union Ave., Brooklyn 11, N. Y.
Jeronimas Cicėnas. VILNIUS TARP AUDRŲ. Išleido Terra, 748 W. 33rd St., Chicago 16, 111. 561 psl., kaina 5 dol.
“Vilnius tarp audrų”, naujausioji vilniečio Jeronimo Cicėno knyga, vaizduoja Vilnių ir Vilniaus kraštą pačiame juodžiausiame jo laikotarpyje, lenkų okupacijos metu, tarp pirmojo ir antrojo pasaulinio karo. Vilniuje buvo varoma didelė lenkinimo politika. Lietuviai atkakliai stoja į kovą ir nesibijo jokių aukų už savo teises. Vieną kitą šios kovos nuotrupą esame skaitę mūsų laikraščiuose nepriklausomybės metu, vienas kitas epizodas mums yra žinomas iš pasakojimų, bet pilną vaizdą atskleidžia tik ši knyga. Autorius visa matęs, visa išgyvenęs, pats buvęs pirmose kovojančių vilniečių eilėse, todėl ir šioje knygoje nėra tik eilinis faktų ir dokumentų rinkinys, bet įdomus tos kovos aprašymas, tartum grožinės literatūros veikalas.
Knygoje yra 23 skyriai, kuriais apimamos visos Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvių gyvenimo ir kovų sritys. Vietomis autorius nesiriboja šiuo trumpu 20 metų laikotarpiu, bet daro didelius šuolius praeitin, prisimena daug faktų iš bolševikų ir vokiečių okupacijų. Knygoje yra ir labai daug iliustracijų.
ATSIŲSTI PAMINĖTI ŽURNALAI
“Skautų Aidas”, nr. 7-8. Redaguoja Stepas Kairys. Šiame vasaros numeryje yra paminėtinas straipsnis “Iš skautų eilių į kunigus”, kurio motto yra Kun. Dr. J. Prunskio žodžiai: “Jei kas mane paklaustų, kam aš esu labiausiai dėkingas už viską, ką tik gyvendamas atsiekiau, tai prisiminęs Dievą danguje ir Motiną žemėje, aš pasakyčiau, kad daugiausia man padėjo dvi mokyklos: skautybė ir kunigų seminarija”.
“Aidai”, nr. 7. Mėnesinis kultūros žurnalas. Rašoma literatūros, filosofijos, meno bei politikos klausimais. Iliustruojamas beveik išimtinai moderniojo meno kūriniais.
Žvaigždė”, mėnesinis Maldos Apaštalavimo žurnalas. Redaguoja T. Bronius Krištanavičius, S. J. Rašoma religiniais klausimais, skirtais paprastiems žmonėms. Didelės raidės — lengva skaityti; aiškios mintys — lengva suprasti.
“Tėviškėlė”, nr. 8. Lietuvių vaikų laikraštis. Redaguoja Vladas Vijeikis. Atrodo, pagrindinis Redaktoriaus noras yra išlaikyti mūsų vaikuose lietuvišką dvasią.
“Lietuvių Dienos”, iliustruotas mėnesinis žurnalas, kiekviename numeryje duoda bent 40 įdomių ir aktualių nuotraukų iš viso pasaulio lietuvių gyvenimo ir veiklos.
“Lietuvių..Dienų”kiekviename numeryje skaitytojai ras įdomių ir aktualių straipsnių, beletristikos ir informacinės medžiagos iš pasaulio lietuvių gyvenimo.
“Lietuvių Dienos”turi anglišką skyrių, parašai po nuotraukomis duodami abiem kalbom, todėl šis žurnalas prieinamas ir čia gimusiems ir kitataučiams.
“Lietuvių Dienų”vienas numeris siunčiamas susipažinimui nemokamai, prisiuntus savo adresą. Metinė prenumerata 4 dol. Administracijos adresas: “Lietuvių Dienos”, 9204 S. Broadway, Los Angeles 3, Calif.