Kun. Dr. J. Gutausko studija apie religinį vaikų auklėjimą.
Todėl visi — tėvai, mokytojai, kunigai — kuriems rūpi jaunosios kartos religinis ugdymas, su džiaugsmu sutiks kun. Dr. J. Gutausko naująjį veikalą —- “Vaiko Dievas ir religija”. Knygos autorius, teologijos ir pedagoginių mokslų daktaras ir ilgametis religijos dėstytojas, panaudodamas naujausius psichologijos ir pedagogikos laimėjimus, senųjų amžių išmintį ir savo didelį patyrimą šioje srityje, duoda mums veikalą, apimantį religinį vaiko ugdymą nuo kūdikystės iki 11 amžiaus metų. Ypač knyga vertinga tuo, kad ji iškelia religinio auklėjimo svarbą pirmoje ir antroje vaikystėje, kuri tęsiasi iki šeštų amžiaus metų. Autorius atmeta pasenusią pažiūrą, kad vaikas šiame amžiuje neturi supratimo apie Dievą, ir religinis auklėjimas jam nereikalingas, bet su Edv. Spranger, W. Stern ir kitais žymiais vaikų psichologais teigia, kad “žmogus yra ne tik protinė, visuomeninė, bet ir religinė būtybė. Religija vaike spontaniškai pasireiškia — ji išauga iš pačios vaiko prigimties. Jos išraiškos forma paimama iš suaugusių” (92 p.).
Šiuose žodžiuose yra suimta visa religinio auklėjimo esmė. Jei vaikas yra religinė būtybė, jei jis Dievo sąvoką atsineša su savo prigimtimi, tai svarbiausios religinės pedagogikos uždavinys yra rasti būdą, kaip vaiko prigimtyje glūdinčią Dievo sąvoką apsaugoti nuo iškraipymų, aptemdymo ir rasti vaiko vystymąsi fazėms ir jo supratimui bei palinkimams atitinkantį religinį ugdymą. Šiam uždaviniui tinkamai atlikti reikalingas geras vaiko psichinių galių pažinimas ir vaiko aplinkos bei ugdomųjų veiksmų toks suorganizavimas, kad jis vaiko religiniam polinkiui padėtų teisingai skleistis, o ne jam trukdytų ar jį iškreiptų.
Šiuos visus religinio ugdymo pagrindinius reikalavimus Dr. J. Gutauskas atskleidžia savo knygoje. Pirmoje dalyje vaiko kelias į pasaulį — jis plačiai kalba apie psichinį vaiko vystymąsi įvairiose jo gyvenimo fazėse, pridėdamas net atskiras to vystymosi lenteles, padedančias smulkiai įsigilinti į vaiko psichiką. Antroje dalyje autorius kalba apie vaiko kelią į religiją, iškeldamas spontanišką vaiko religinį gyvenimą, jo atvirumą Dievui ir religinėms tiesoms, jo religinio gyvenimo smulkią raidą ir religinę praktiką. Prie šio skyriaus mums norėtųsi tik pastebėti, kad gal netikslus čia yra antrojo skyriaus pavadinimas “Kas vaiką, atveda į religiją?” Mums atrodo, kad autorius čia be reikalo pasiduoda amerikiečių psichologų Ch. E. Skinner ir Ph. L. Harriman įtakai, tvirtindamas, kad modernioji psichologija neranda mokslinio pagrindo, tikėti kad vaiko religinės idėjos yra įgimtos. Jos turi tuos pačius šaltinius, kaip ir kitos idėjos ir įsitikinimai (92 p.). Šis tvirtinimas nesiderina su visos knygos pagrindine mintimi ir su autoriaus pažiūra tiek į vaiką, tiek į jo religiją. Jei autorius tvirtina, kad vaikas yra “religinė būtybė”, kad religija vaike spontaniškai pasireiškia, kad ji išauga iš pačios vaiko prigimties, tai netikslu tvirtinti, kad vaikas neturi religinių idėjų. Pagrindinė religinė idėja yra Dievo idėja. Jei vaikas jos neturi, o pasisavina iš tų pačių šaltinių, kaip ir kitas idėjas, tai netinka kalbėti apie vaiko religiją, “spontaniškai kylančią iš jo prigimties”, nes kur nėra Dievo idėjos, ten nėra nei religijos. Visa vaiko “spontaniška religija”, visas jo “atvirumas Dievui”, “amžinybės nujautimas” suprantamas tik tada, kai vaikas jau turi įgimtą kontaktą su Dievybe, kad bent jo pasąmonėje glūdi dieviškoji idėja su visais savo privalumais. Vaiko religinių idėjų klausimas yra metafizinis klausimas ir psichologiškomis priemonėmis neišsprendžiamas.
Trečioje dalyje autorius kalba apie vaiko religinį auklėjimą šeimoje, vaikų daržely, pradžios mokykloje, o ketvirtoje — apie specialinį vaiko auklėjimą maldai, liturgijai, sakramentinei praktikai. Neįmanoma čia gilintis į šių skyrių turinį, tenka tik pastebėti, kad autorius čia pasirodo puikus vaiko sielos ir religinio ugdymo žinovas. Jis atsistoja aiškiai prieš sauso — teoretinio tikėjimo tiesų perteikimą, tvirtindamas kad vaikas šias tiesas turi pasisavinti veiksmu. Įvairiais savarankiško veikimo keliais vaikais vedamas prie religinių tiesų ir paties Dievo pergyvenimo. Autorius sistematiškai, aiškia ir paprasta kalba, panaudodamas savo asmenišką patyrimą ir mokslų laimėjimus, parodo, kaip vaikas, religinio polinkio vedamas, šeimoje, vaikų darželyje ir mokykloje laipsniškai religinį gyvenimą pasisavina, religinį žinojimą išvysto ir tampa pilnaverte religine asmenybe. Kas knygoje pasakyta apie vaiko ugdymą maldai, sakramentinei praktikai, Mišių aukai, bažnytiniams metams, priklauso prie geriausių tos rūšies dalykų, kurių lietuvių kalba iš viso neteko matyti. Todėl tenka tik palinkėti, kad tėvai, mokytojai, kunigai bei visi, kuriems patikėtas religinis vaiko ugdymas, pasinaudotų šios vertingos knygos teikiamomis žiniomis, kad Autoriaus žodžiais tariant, ji geriau padėtų suprasti mūsų mažuosius brolius, juos vedant prie Kristaus — Kelio, Tiesos ir Gyvenimo.
Dr. A. Baltinis