Gerbiamasis Redaktoriau,
Man atrodo, kad žmogus yra nepasisekęs Dievo kūrinys. Juk Dievas žinojo, kokį silpną žmogų tveria, tad kam jį tvėrė? Dievas žinojo, kad neilgai Adomui ir Ievai teks džiaugtis rojaus laime, nes jie tuoj nusidės. Juk vyrui ir moteriškei, gyvenant drauge, buvo visiškai neįmanoma išvengti nuodėmės. Ko Dievas norėjo tuo uždraudimu pasiekti, ar tik paklusnumo? Kodėl turėjo taip įvykti, kad žmogus pirmiau tapo Dievo priešu negu draugu? Kam Dievas Adomui ir Ievai sutvėrė tokį į nuodėmę palinkusį kūną? Ar Adomo ir Ievos valia buvo daug tvirtesnė už mūsų, ar ji buvo pakankamai stipri atsispirti pirmajai pagundai? Kas būtų atsitikę, jei juodu nebūtų nusidėję?
Atsakymo laukianti R. Š.
Mieloji,
Iš klausimų matyti, kad Tu manai, jog pirmoji nuodėmė buvo papildyta prieš skaistybę, nes rašai: “Juk vyrui ir moteriškei, gyvenant drauge, buvo visiškai neįmanoma išvengti nuodėmės... Kam Dievas Adomui ir Ievai sutvėrė tokį į nuodėmę palinkusį kūną?” Tiesa, kai kurie Šv. Rašto aiškintojai tikrai mano, kad gimtoji nuodėmė buvusi nuodėmė prieš skaistybę, bet šitokio teigimo negalima įrodyti. Priešingai, tai būtų labai sunku suprasti. Juk juodu pats Dievas sujungė į moterystę ir tarė: “Veiskitės ir dauginkitės ir pripildykite žemę” (Pradž. 1, 28). Taigi, Dievas ne tik leido, bet net įsakė jiems naudotis moterystės teisėmis, todėl, tai darydami, jie negalėjo nusidėti.
Nesvarbu, ar tas uždraudimas buvo įsakymas nevalgyti tam tikro vaisiaus, ar jį reikia suprasti metaforine prasme, Dievas juo norėjo išbandyti Adomo ir Ievos paklusnumą. Nors Dievas jau nuo amžių žinojo, kad jie nusidės, bet tas Jo žinojimas neturėjo jokios įtakos jų laisvam valios veiksmui.
ŠILUVOS VAIZDAI
Dievas sutvėrė žmogų pakankamai tobulą. Jį apdovanojo protu ir laisva valia, jį iškėlė virš visų kitų tvarinių ir priartino prie savęs pašvenčiamąja malone. Taigi, žmogus buvo sutvertas Dievo draugu, priešu jis tapo vėliau, nepaklausydamas savo Tvėrėjo. Adomo ir Ievos valia buvo pakankamai stipri, kad su Dievo malone, kurios niekuomet netrūksta, galėtų nugalėti visas pagundas. Tą patį galima pasakyti ir apie kiekvieną mūsų laikų žmogų. Žmogus daro nuodėmę tik tada, jeigu to nori. Jis galėtų jos nedaryti, bet vis dėlto daro.
Žmogus, turėdamas laisvą valią, visuomet gali ir gerus, nuopelningus darbus daryti, bet gali ir didžiausias nuodėmes papildyti. Jei Dievas būtų sutvėręs žmogų be laisvos valios, bet įdiegęs jam tik aklą instinktą, panašiai kaip gyvuliams, tada žmogus nebūtų galėjęs nusidėti, bet nebūtų galėjęs nė nuopelningų darbų atlikti.
O Dievas norėjo, kad žmogus ne aklo instinkto verčiamas nueitų į Dangų, bet kad pats jo norėtų ir savo gerais darbais, savo paklusnumu Dievui jį užsipelnytų.
Jei Adomas ir Ieva nebūtų nusidėję, tai, pagyvenę Dievo paskirtą laiką rojuje, būtų buvę su kūnu ir siela, panašiai kaip Marija, paimti į Dangų. Žmonės rojuje būtų dauginę-si taip kaip ir dabar, nes taip buvo paties Dievo norėta ir sutvarkyta. Visi žmonės, paskirtą laiką atgyvenę rojuje, būtų buvę su kūnu ir siela paimami į Dangų.
Prie šio paaiškinimo prijungsime atsakymą ir kitai skaitytojai M. V., kuri klausia, kaip galėjo nusidėti angelai. Juk tada dar piktų dvasių nebuvo, tai kas juos sugundė?
Ir angelus Dievas norėjo išbandyti, panašiai kaip ir žmogų. Koks tas bandymas buvo, mes nežinome. Greičiausia ir čia ėjo kalba apie paklusnumą Dievui, apie Jo valdžios pripažinimą. Dalis angelų tą bandymą išlaikė ir pasiliko gyventi amžinai Danguje, o kita dalis nusidėjo. Šie nusidėję angelai buvo paversti velniais ir amžinai pasmerkti į pragarą. Papildyti nuodėmei nebūtinai yra reikalinga pagunda iš šalies. Tvarinys, kurs turi laisvą valią, pats gali pasirinkti tai, kas gera, arba tai, kas bloga.
Ši skaitytoja dar klausia, kaip galėsime būti laimingi Danguje, jei žinosime, kad mūsų artimieji yra pragare. Gyvenant šioje žemėje, tikrai yra sunku tai suprasti, bet mūsų galvosena kitame pasaulyje bus kitokia. Grynai žemiški ryšiai mūsų tada neriš. Mylėsime daugiau tuos žmones, kurie daugiau myli Dievą ir kuriuos Dievas labiau myli. Be abejo, jokios meilės nejausime tiems žmonėms, kurie nemylėjo Dievo ir yra užtat patekę į pragarą. Kitame gyvenime mums bus artimesni ne tie asmenys, su kuriais mus šioje žemėje jungė kokie nors grynai kūniški ryšiai, bet tie, su kuriais buvome surišti dvasiniais ryšiais: kurie už mus meldėsi, mums patarė ir padėjo pasiekti amžiną laimę.
Juozas Vaišnys, S. J.