D. Mickutė-Mitkienė
Jei tu skaitei, nakčia išėjęs,
Padangėj žvaigždžių milijonus,
Įsiklausei, ką kalba vėjas,
Ką mąsto žydinčios aguonos.
Jei tu jautei, kaip sidabrinė
Gaili rasa ant pievų krito,
Girdėjai paukščių sutartinę
Jaunam pavasary iš ryto.
Jei tu džiaugeis, kai vasarėlę
Pasaulis — žydintis gėlynas,
Ir nuliūdai, kada įšėlę
Rudens siautimai grožį skina —-
Tai tu suprasi, kas įsakė
Saulutei leistis ir tekėti,
Bučiuot gėles margai plaštakei,
Mėnuliui žemę palydėti...
Tai tu pažinsi nematuotą
Kūrėjo išminti begalę,
Ir pamylėsi nemeluotą
Tiesą, Gyvenimą ir Kelią.