Tai yra keistokas ir daug triukšmo keliąs sąjūdis. Jie vis laukia pasaulio galo ir kartais jau praneša tikslią dieną, kada jis turi įvykti. Ta diena ateina ir praeina, bet pasaulio galo vis nėra. Kitas įdomus dalykas, kad jie labai slepiasi nuo visuomenės. Jie slaptai veikia ir leidžia knygas, prisidengdami įvairiais vardais, kad tik žmonės nežinotų, kieno tai darbas.
Gal ne vienam teko matyti valgyklas su parašu : “Sanitarium Health Foods”, arba paraginimus: “Valgyk Sanitarium Restoranuose” Kam gali ateiti į galvą, kad tai adventistų įstaigos? Tik kartais tuose restoranuose netikėtai patenka svečiams į rankas lapeliai, kuriuose rašome apie “Beast of Revelation”, kas jų žargone reiškia Šventąjį Tėvą. Arba štai kartais prie durų tau kas paskambino. Atidarai ir pamatai žmogų, kurs tau siūlo pirkti knygą, pvz. pavadintą “The Desire of Age”, parašytą Mrs. E. G. White, išleistą “Signs Publishing Company”. Pardavėjas tau nesakys, kad tai adventistų knyga, nes žinos, kad tu, būdamas katalikas, jos nepirksi ir savo pinigais adventistų neremsi. Jis tau pavartys tą knygą, parodys, kad ten rašoma apie Kristų, apie Šv. Raštą, bet savo sektos vardo niekad neišduos. Bus įdomu apie šią paslaptingą sektą daugiau sužinoti.
Adventistų kilmė
1740 m. atvažiavo į Ameriką George Whitefield, žymus metodistų pamokslininkas, kuris buvo Jono Wesley, metodizmo tėvo, draugas. Visiems jis skelbė, kad reikia skaityti Šv. Raštą. Tada buvo labai madoje skaityti Šv. Jono Apreiškimą. Kadangi šioje Šv. Rašto knygoje yra tiek daug simboliškų ir alegoriškų dalykų, tai yra labai lengva šį tekstą visaip aiškinti ir taikyti įvairiems gamtos bei istorijos reiškiniams. Šv. Jonas ramina savo laikų žmones nenusiminti, matant tiek blogybių pasaulyje, nes Kristus atėjęs nugalės visus priešus. Kaip tik šitas antras Kristaus atėjimas pasidarė ginčų objektu.
Prie tų Apreiškimo tyrinėtojų ir aiškintojų priklausė ir William Miller (1782-1849). Jis užaugo, auklėjamas be jokio tikėjimo. Būdamas 34 m. amžiaus “atgimusiųjų” sektos susirinkime atgimė ir jis, tapdamas baptistu. Jis pradėjo skaityti Šv. Raštą ir labai susidomėjo pranašystėmis. Lygindamas kitas Šv. Rašto knygas su Apreiškimu, jis priėjęs išvados, kad Apokalipsės Antikristas esąs Popiežius. Skaitydamas Danieliaus knygą, jis susidomėjo pasakymu: “Ir jis sakė jam, kad iki vakaro ir ryto du tūkstančiai ir trys šimtai dienų; tada šventykla bus išvalyta.” Tikrieji Šv. Rašto aiškintojai tuos šešerius metus ir beveik keturis mėnesius taiko Antijochui, nuo to laiko, kai jis pradėjo persekioti žydus, iki jo mirties. Bet W. Miller suprato, kad “šventyklos valymas” reiškia antrąjį Kristaus atėjimą. Tada pats Kristus išvalysiąs pasaulį nuo nuodėmių. Jis išskaičiavo, kad tas antrasis Kristaus atėjimas turėsiąs įvykti 1843 m. kovo mėn. 21 dieną. Tada būsiąs pasaulio galas ir paskutinis teismas.
W. Miller važinėjo po visą šalį su pamokslais ir paskaitomis. Gąsdino žmones ir kėlė paniką. Paskui dar pradėjo spausdinti leidinį, pavadintą “The Signs of the Times” (Laikų Ženklai). Ir Miller ir visi jo sekėjai atsisakė nuo savo sektų, sudarydami atskirą tikėjimo grupę. Tada dar jie nesivadino adventistais, bet milleristais. Kai artinosi “pasaulio pabaigos” diena, žmonės pradėjo nepaprastai jaudintis ir laukti visokių baisiausių ženklų, paskelbtų Apokalipsėje. Bet, atėjus tai dienai, nieko neįvyko. Tada Miller pradėjo tikrinti savo skaičiavimus ir prisipažino suklydęs vienais metais. Bet ir po metų niekas neįvyko. Tada jis tą dieną dar toliau nukėlė, bet pasaulio galo vis nebuvo. Žmonės ėmė nustoti pasitikėjimo ir bėgti nuo savo tikybos įsteigėjo.
Vis dėlto šio judėjimo vadai nenustojo veikti. Paskelbė, kad pasaulio pabaiga būsianti apie 1950 metus, bet dabar reikią organizuotis. 1845 m. buvo sušaukta konferencija Albany mieste. Buvo nutarta, kad antrasis Kristaus atėjimas esąs netoli, nors tikroji data yra nežinoma. Popiežiaus valdžia būsianti sunaikinta, ir Kristus įsteigsiąs tūkstančio metų karalystę šioje žemėje. Iki šiol jie švęsdavo sekmadienį, bet, mirus jų įsteigėjui Miller, buvo paskelbta, kad švęsti sekmadienį yra šėtono išradimas. Pradėta švęsti šeštadienis.
Mirus Miller ir neišsipildžius jo pranašystėms, sektos veikla nusilpnėjo, nes žlugo žmonių pasitikėjimas. Tada pasirodo kitas asmuo Hiram Edson, kurs ima aiškinti, kad Miller nesuklydo, tik gerai nesuprato Kristaus atėjimo prasmės. Iš tikrųjų Kristus jau išvalė šventyklą, tačiau tai įvyko ne žemėje, o danguje.
Tarp žymiausių šio mokslo skelbėjų buvo ir moteris Ellen G. White. Jau 1842 m. ji pasiskelbė turinti Dievo įkvėptas vizijas ir sapnus. Ji matanti, kaip adventistai eina tiesiog į dangų, ji mačiusi danguje ir patį Kristų su akmenine lenta, ant kurios buvę parašyta: “Atsimink šventai užlaikyti šeštadienį”, šeštadienis kitose kalbose yra laikomas septintąja savaitės diena. Todėl ta E. G. White vizija buvo priežastis susikurti naujai adventistų grupei, pasivadinusiai “Seventh Day Adventists” — Septintosios Dienos Adventistais.
Šita adventistų grupė yra žymiausia iš visų kitų grupių. Nors jos įsteigėja E. G. White buvo labai mažo mokslo, bet dabar jos raštai yra statomi greta Šv. Rašto, ir ji vadinama pranaše. Savo veikale “Testimonies for the Church” ji aiškina Šv. Raštą ir sako, kad ji kalbanti paties Dievo vardu. Ji stengiasi įrodyti, kad visos jos vizijos paeina iš paties Dievo ir daugiau reiškia negu Popiežiaus neklaidingumas. Gydytojas dr. William Russel sako, kad jos vizijos paeinančios nuo nesveikų smegenų, nes ji, dar maža būdama, labai susitrenkė galvą, nuo ko turėjusi ir epileptinius priepuolius.
Adventistų mokslas
1. Charakteringiausia adventistų mokslo žymė yra ta, kad jie laukia netolimo Kristaus atėjimo.
2. Kristus atėjęs įsteigs naują karalystę, kuri tęsis tūkstantį metų. Šį savo mokslą adventistai remia Apokalipsės žodžiais: “...ir jie gyveno ir karaliavo su Kristumi tūkstantį metų” (20, 4).
3. Pagal E. G. White mokslą, mirusiųjų sielos iki antrojo Kristaus atėjimo neturi sąmonės. Kai Kristus ateis, savo antroje karalystėje duos progos visoms blogoms sieloms pasitaisyti. Jeigu ir tas nepadės, tai, pasibaigus tūkstančiui metų, jos bus sunaikintos. Tad Kristus paskui viešpataus per amžius tik su gerosiomis sielomis. Tai aiškiai prieštarauja Kristaus žodžiams: “Ir eis šitie į amžinąją kančią, o teisieji į amžinąjį gyvenimą” (Mato 25, 46).
4. Adventistai, nors ne visi, švenčia ne sekmadienį, o šeštadienį.
5. Krikštas atliekamas panėrimu.
6. Jų bažnyčioje nėra vyskupų, ji yra kongregacionalinio tipo. Jie yra labai nusistatę prieš katalikus, ypač prieš Popiežių, kurį vadina visokiais biauriausiais žodžiais.
Sunku net ir suprasti, kaip žmogus gali nukrypti į tokius religijos šunkelius. O vis dėlto tokių yra gana daug. Visame pasaulyje jų yra apie pusė milijono. Jie gana gerai susiorganizavę. Turi parapijas, kurios visos sudaro tam tikrą sąjungą. Susirinkimus šaukia kartą į metus. Taip yra kiekvienoje valstybėje. Į sąjungas jungiasi ir kelių valstybių adventistai, šaukdami susirinkimus kas antri ar kas ketvirti metai.
Jie yra labai veiklūs. Turi komisijas, kurios rūpinasi misijomis, spauda, sveikata, auklėjimu. Nariai yra apkrauti labai dideliais mokesčiais. Pvz. 1920 metais jie surinko apie keturis milijonus dolerių. Jie yra išvystę plačią socialinę veiklą. Savo propagandai mėgsta vartoti radiją. Jie vengia vadintis adventistais. Santykiuose su kitais žmonėmis vartoja kitus įvairiausius vardus.
Mums tenka tik stebėtis jų uolumu ir labiau pamilti savo religiją. Matome, kad žmonės, iškėlę koją iš tikrosios avidės, tuoj nuklysta nuo jos labai toli.
J. Venckus, S. J.