Kartą jaunimo stovykloje išgirdau mergaites kalbant, kad berniukas X. yra pavergęs jų visų širdis. Tas berniukas iš išvaizdos atrodė toks, kaip ir kiti, todėl buvo įdomu sužinoti, kokia jo ypatybė tas mergaites taip sužavėjo. Vieną kitą paklausiau ir iš visų gavau tą patį atsakymą: “Dėl to, kad jis visuomet labai mandagus.”
Taip, mandagumas yra berniuko pasisekimo priežastis... Gali tu būti gražus, kaip Apolonas, gali būti puikiai nuaugęs, kaip graikų atletai, bet jeigu būsi nemandagus, ne tik mergaitės, bet ir kiti berniukai nuo tavęs šalinsis, tavęs nemėgs.
Dažnai mėgstama sakyti, kad “mūsų laikais kitaip buvo, kad dabartinis jaunimas yra blogesnis”. Tokias kalbas mėgsta senesnieji, bet jų labai nekenčia jaunimas. Reikia pripažinti, kad klaidų ir blogybių buvo visais laikais, tik, laikams keičiantis, keičiasi ir tos blogybės — vienų vietą užima kitos. Taigi, gal ir dabartinis mūsų jaunimas turi ką nors gera, ko ankstyvesnis jaunimas neturėjo; gal mūsų jaunime nepastebėsi kokios nors blogybės, kurias prieš kelias dešimtis metų galėjai pastebėti. Galimas daiktas, kad tai yra tiesa. Tačiau yra jokio įrodymo nereikalaująs faktas, kad dabartinis mūsų jaunimas, ypač Amerikoje, nepasižymi reikiamu mandagumu. Užtenka tik pavaikščioti gatvėmis, pasižvalgyti šokių salėje bei parengimuose, ir pilnai įsitikinsi.
Kartą, jaunimo šokių metu, orkestrui užgrojus tango, žiūriu — eina viduriu salės prie būrelio mergaičių kokios aštuoniolikos metų jaunuolis.
O koks vaizdas! Kelnės apsmukę, marškiniai ištraukti, eina sunkiu žingsniu, krypuodamas į šonus ir kramtydamas gumą, lyg atrajojantis veršis (atleiskite už tokį išsireiškimą, bet bus aiškiau, jei daiktus vadinsime jiems labiausiai tinkančiais vardais). Prie vienos priėjęs, vis kramtydamas gumą, trupučiuką linktelėjo, ir ta vargšelė su juo išėjo šokti. Šokdamas visą laiką “atrajojo”, kartais alkūne kitai porai suduodavo į šoną, bet jam nė į galvą, tur būt, neatėjo, kad reikėtų tokiu atveju užgautą porą atsiprašyti.
Tai yra vienas iš daugelio. Ir tai nebuvo koks nors “bomas”, bet lietuvių inteligentiškos šeimos vaikas. Niekas nereikalauja, kad jaunuolis jau puikiausiai mokėtų visas sudėtingiausias etiketo taisykles, nė vienas rimtas žmogus nesistebės, jeigu jis kokiame nors ypatingame atvejyje ir nežinos, kaip pasielgti, bet nors tiek mandagumo taisyklių reikia žinoti, kad nepadarytum gėdos sau ir savo tėvams, kad mokėtum žmoniškai pasielgti dažniau pasitaikančiuose atsitikimuose.
Kada galima kramtyti gumą?
Geriausia būtų jos niekad nekramtyti, nes tai labai neestetiškai atrodo, žiūrint iš šalies. Kai kas buvo išsigalvojęs, kad tai esą labai sveika, bet kai kuriuose laikraščiuose jau pasirodė gydytojų straipsniai, darą priešingas išvadas — tai kenkią sveikatai.
Kaip ten bebūtų, jeigu mes griežtai nesmerkiame rūkymo, nors ir jis kenkia sveikatai, negalime pasmerkti nė gumos kramtymo, tačiau reikia žinoti, kokiose aplinkybėse tai galima daryti.
Trumpai galima pasakyti, kad būtų nemandagu kramtyti gumą tais atvejais, kada nusikalstum prieš mandagumą, valgydamas arba rūkydamas. Jeigu tu, šokdamas su mergaite, valgytum arba rūkytum, būtų labai nemandagu; lygiai nemandagu yra ir gumą šokant kramtyti. Tur būt, jau bus aišku, kad būtų didelis nepagarbos ženklas kramtyti gumą bažnyčioje. Taip pat būtų paskaitininko įžeidimas, jeigu kramtytum gumą paskaitos metu. Tai būtų galima daryti tik tada, jeigu jis leidžia. Būtų labai negražu kramtyti gumą tada, kai reikia ramiai stovėti, pvz. rikiuotėje, susikaupimo minutę, giedant himną.
Nesigilinant dabar į visas smulkmenas ir nesiimant išskaičiuoti įvairiausių atvejų, bus pakankamai aišku, jei prisiminsime, kad gumą kramtyti galima tada, kada būtų galima ir valgyti arba rūkyti.
Kada pakelti skrybėlę?
Visiems yra aišku, kad skrybėlė yra pakeliama sveikinantis. Tačiau ją reikia tikrai pakelti. Daugelis yra įpratę tik paliesti skrybėlės kraštą. Tai galima daryti, tik sveikinantis su sau lygiais draugais, bet būtų nemandagu taip sveikinti vyresnį už save arba moterį. Taip pat reikėtų pakelti skrybėlę, praeinant pro bažnyčią, pro procesijoj nešamą kryžių, pro laidoti vežamą karstą.
Jeigu rūkai, tai, pakeldamas skrybėlę, būtinai turi išsiimti iš burnos cigaretę. Jeigu eini su draugu, ir jį kitas sveikina arba jis sveikina kitą, tai turi pakelti skrybėlę ir tu, nors jo ir nepažintum. Jeigu ką nors netyčia užgauni ar pastumi, tai atsiprašydamas taip pat turi pakelti skrybėlę.
Kai kuriose šalyse etiketas reikalauja skrybėlę visuomet pakelti dešiniąja ranka, bet reikia stengtis, pakeliant skrybėlę neuždengti ranka savo veido, todėl jei sveikini asmenį, einantį tau iš dešinės, geriau yra pakelti skrybėlę kairiąja ranka. Jeigu rūkai, tai viena ranka pakeli skrybėlę, o kita išsiimi iš burnos cigaretę. Jeigu viena ranka yra užimta, ką nors nešant, tai sveikini ta ranka, kuri yra laisva, bet, jei galima, tai gali perimti nešamą daiktą į kitą ranką, kad galėtum sveikinti ta ranka, kuri neuždengs veido.
Kartais reikia skrybėlę ne tik pakelti, bet visai nusiimti ir rankoje laikyti, pvz. jei kalbi su vyresniu asmeniu arba su moteriške. Užsidėti gali tik tada, jei tas asmuo liepia. Laikant skrybėlę rankoje, negalima su ja žaisti, bet reikia laikyti ramiai.
Nėra gera, kalbant su žmogumi, niekad jam į akis nepažvelgti, bet būtų taip pat mandagumo stoka visą laiką laikyti į jo veidą įbedus savo akis. Nebūtų gera kalbėti tiesiai žmogui į veidą, visai arti prieš jį stovint. Kitam gali būti tikra atgaila jausti tavo kvapą arba tykštančias seiles.
Dar viena svarbi pastaba: jei nori su žmonėmis būti mandagus, būk mandagus ir su savim, t. y. tada, kada niekas nemato. Mandagumas yra ne tik taisyklių žinojimas, bet ir įprotis jas lengvai pritaikyti. Dirbtinis mandagumas nėra malonus, dažnai jis yra juokingas. Tada būsi tikrai mandagus, kai tos mandagumo taisyklės nebus lyg prievarta pritaikomos, bet tarsi išplaukiančios iš tavo charakterio.
J. Vaišnys, S. J.