Skaitydami šio krašto populiarią literatūrą auklėjimo klausimais, ypač tėvams skiriamus pedagoginius patarimus, labai dažnai sutinkame nuomonę, kad vaikai ir jaunuoliai nusikalsta tik todėl, kad jiems ko nors trūksta, kas juos ir paskatina į nusikalstamą darbą. Labai dažnai teigiama, kad nepilnamečiai nusikalsta arba tenkindami savo užgaidas, arba iš jų emocinio įtempimo, kuris kyla iš to, kad jie jaučiasi per daug varžomi.
Patenkinant gi vaikų reikalavimus ir pašalinant tuos jų laisvės varžymus, dėl kurių kyla į nusikaltimus nuvedęs emocinis įtempimas, savaime dings ir jų nusikaltimai. Tą nuomonę atstovauja ir šio krašto modernioji pedagogika, besivadinanti progresyviuoju auklėjimu. Vadinamieji progresininkai dažnai puola tradicinį auklėjimą, kuris skelbiąs vaikams principą: būk geras, tai ir tau visur bus gerai. Bet esą priešingai: padaryk, kad vaikui būtų gera, tai ir jis bus geras. Reikia tik patenkinti vaiko norus ir jo nevaržyti, tada jam nebūsią jokio reikalo nusikalsti — ir jis liks savaime be priekaištų.
Tokia pažiūra yra pagrįsta ta didele laisve, kuri leidžia vaikams daryti, ką tik jie nori. Bet kuris vaiko elgesio apribojimas yra smerkiamas, kaip jo individualybės išsiplėtojimo varžymas bei jos iškraipymas, kaip jo prigimties žalojimas, vedąs į emocinį įtempimą ir nusikaltimus.
Tie, kurie yra išaugę Europoje, yra įaugę į kitokią pažiūrą, kuri vyrauja ten, ypač katalikų pedagogikoje. Todėl jiems toks klausimo išsprendimas, atrodo materialistiškas ir paviršutiniškas. Jis atrodo materialistiškas todėl, kad visą žmogaus elgesį išaiškina, kaip mechanišką reagavimą į viršinius aplinkos dirginimus, paneigdamas žmogaus dvasinį pradą. Paviršutiniškas jis todėl, kad labai sudėtingus klausimus, koks, pvz. yra nusikaltimas, jis išsprendžia labai paprastai, visiškai nepaisydamas, kokį vaidmenį žmoguje vaidina jo paveldėta prigimtis, jame išplėtoti vienokie ar kitokie pradai, jo įgimti instinktai ir polinkiai ir visa jo dvasinė struktūra. Šie faktoriai turi, nepalyginti, didesnę įtaką žmogaus elgesiui, negu jo to meto reikalavimai.
Kas dirbo mokytojo darbą, tie iš savo patyrimo gerai žino, kad ne tie vaikai lengviausiai pasiduoda auklėjami, kurie namuose yra geriausiai aprūpinti. Teisingesnis atrodo priešingas teigimas, būtent, kad mokykla turi daugiau bėdos su turtingųjų ir inteligentų vaikais. Lengviausia auklėti kaimo vaikus, nors jiems daug ko trūksta ir tenka gana vargingai muštis į mokslą.
Kalbamos teorijos nepatvirtina ir tas faktas, kad krašte, turinčiame aukščiausią gyvenimo lygį, įvykdoma kriminalinių nusikaltimų daugiau, negu tuose kraštuose, kur gyvenimo lygis yra daug žemesnis ir kur žmogaus būtiniausi reikalavimai kartais nelengvai patenkinami. Lygiai tą patį rodo ir tas faktas, kad kasmet, gerėjant pragyvenimo sąlygoms, nusikaltimai ne tik nemažėja, bet vis didėja.
Pažiūra, teigianti, kad vaikui duodama laisvė ir jo visų reikalavimų patenkinimas padarys jį geresnį ir išauklėtą, yra iš esmės klaidinga. Vaiko prigimtis nėra tiek tobula, kad iš jo be suaugusiųjų auklėjimo įtakų išaugtų geras ir išauklėtas žmogus. Žmogaus prigimtyje, be teigiamų pradų, yra ir neigiamų, kurie, jam augant, išsivysto ir tampa jo blogomis arba neigiamomis ypatybėmis. Norint vaiką nuo tų blogybių apsaugoti, reikia jį auklėti — reikia neleisti išsiplėtoti neigiamiesiems jo prigimties pradams, o palaikyti ir skatinti teigiamuosius. Reikia jį apsaugoti nuo tokios aplinkos, kuri skatintų bei išugdytų tai, kas jo prigimtyje yra neigiama, reikia jam sudaryti tokias aplinkos sąlygas, kuriose neturėtų vietos pasireikšti tai, kas neigiama.
Augdamas tvarkingoje šeimos aplinkoje, vaikas daugiau ugdo savyje tai, kas žmonių santykiuose yra teigiamai vertinama ir pageidaujama. Paliktas gi gatvės draugų įtakai, jis dažnai gyvena tokia nuotaika, kurios jo tėvai toli gražu jam nepageidautų. Tada jis dažnai naudojasi nekontroliuojama laisve ir patenkina daug savo norų bei užsimanymų, tačiau visa tai dažniausiai jo individualybės nepagerina. Priešingai, didele laisve besinaudodamas, jis dažnai pasireiškia tokiomis ypatybėmis, kurios kaip tik rodo neišauklėjimą.
Apskritai, dėl vaikams leidžiamos laisvės yra įvairių pažiūrų. Vieni reikalauja ko didžiausios laisvės, kad vaikai nevaržomi galėtų išplėtoti savo linkimus bei sugebėjimus. Kitą kraštutinumą sudaro tie, kurie tikisi geriausiai vaiką išauklėti, griežtai jį apribodami. Teisingiausias, atrodo, yra vidurio kelias. Didelis vaikų ar paauglių varžymas veda į užsispyrimą, nepasitenkinimą, nepasitikėjimą ir daro juos nesavarankiškus. Didelė laisvė veda į anarchiją, kitų nepaisymą, vertybių negerbimą, neigiamų įtakų ir neigiamų įpročių pasisavinimą, neišauklėjimą ir dažnai į pavojingas situacijas moraliniu atžvilgiu. Laisvė gal geriau padeda išsiplėtoti kai kuriems įgimtiems linkimams ir tuo būdu geriau apsaugo augančio žmogaus individualybės išsiplėtojimą, tačiau ji nesudaro sąlygų išugdyti jo charakterui ir asmenybei.
Europoje dideli vaikų laisvės skelbėjai pedagogikoje neturi pasisekimo. Katalikų pedagogika taip pat nelaukia, kad vaikas pats savaime išaugtų geras ir išauklėtas, ir už jo išauklėjimą laiko atsakingus jo auklėtojus. Nors ir gyvendami laisvės šalyje, ir mes turėtume nepamiršti, kad vaikui išauklėti reikalinga ne didelė laisvė iki palaidumo, o gerai apgalvotas ir planingas auklėjimas — vai-
Mus šiandie domina menas, mokslas, literatūra, mados bei įvairūs sėkmingo gyvenimo receptai, tačiau vienas dalykas mažai mūsų dėmesį patraukia — tai vaiko psichologija ir pedagogika — mokslas kaip šis gležnutis augalas Dievo daržely prižiūrimas ir ugdomas. Jei neskaityti Tėvų Jėzuitų leidžiamo žurnalo — “Laiškai Lietuviams”, mes veik neturime specialios literatūros, skirtos religiniam vaikų auklėjimui, ko prigimties, jo linkimų ir interesų pažinimas ir sugebėjimas jį teigiamai, kur reikia, paveikti ir jam vadovauti.
P. Maldeikis