Gilūs ir paslaptingi Viešpaties žodžiai, nusakantieji pirmojo popiežiaus ateiti: “Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau tau, kai buvai jaunesnis, susijuosdavai ir vaikščiodavai, kur norėdavai, o pasenęs tu ištiesi savo rankas — kitas sujuos tave ir ves, kur nenori.” Greičiausiai, Petras ne iš karto suprato pilną šių žodžių prasmę, ir jo akys nematė kryžiaus, kuris iškils ant Vatikano kalvos 67-jų metų birželio dieną, ir ant kurio jis bus pakabintas galva žemyn. Kristus, kalbėdamas apie pirmojo popiežiaus mirtį, galvojo ir apie tolimesnius Savo vietininkus žemėje. Jonas Evangelistas, po Viešpaties žodžių Petrui, paaiškina: “Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jis (Petras) turėjo pašlovinti Dievą”. Viešpats, žvelgdamas į ateitį, matė nesuskaitomas priešų eiles, kurie pilni neapykantos persekios Jo Bažnyčią. Jis matė, kad popiežiaus galvą puoš ne tik tijara, bet ir erškėčių vainikas.
Istorijos bėgyje Katalikų Bažnyčiai nėra pavykę išvengti konflikto su politinėmis jėgomis. Todėl ne vienas yra linkęs manyti, kad Bažnyčia yra pagrindinė nesantaikos priežastis, nenorėdama taikoje gyventi su valstybe ir kliudydama valstybei. Bet tai būtų tvirtinti pagal senovės pasaką, kad ėriukas užpuolė ir sukandžiojo vilką. Erodas bijojo kūdikio Jėzaus ir norėjo Jį nužudyti. Poncijus Pilotas, bijodamas Jėzaus, Jį nužudė. Sunku įsivaizduoti, kad ramus ir nekaltas Nazarietis būtų sudaręs Romos imperijai rimtą pavojų. Nesudarė pavojaus nė Petras, nemokytas kaimo žvejys, nors jam teko mirti dėl priekaišto, kad jis buvęs pavojingas Nerono sostui. Kokį gi nusikaltimą prieš valstybę padarė Petras ir jo įpėdiniai? Jų nusikaltimas aprašytas penktame Apaštalų Darbų skyriuje. Petras ir jo draugai apaštalai buvo įmesti į kalėjimą ir angelo stebuklu iš kalėjimo išvesti. Jie galėjo pasitraukti iš Jeruzalės. Bet to jie nepadarė, o vėl išėjo į gatves ir skelbė. Ką skelbė? Revoliuciją? Sukilimą? Nieko panašaus. Jie tvirtino, kad Jėzus, kuris buvo nukryžiuotas, prisikėlė iš numirusiųjų. Dėl to Vyriausias Kunigas ir sadukėjai juos vėl suėmė ir pastatė prieš aukščiausiąjį žydų teismą, sinedrijoną. Tada Vyriausiasis Kunigas jiems tarė: “Ar ne drauste jums uždraudėme mokyti šituo vardu? Ir štai Jeruzalė pilna jūsų mokslo. Jūs norite užtraukti ant mūsų to žmogaus kraują.” Į visus tuos kaltinimus Petras ir apaštalai atsakė ramiai, bet tvirtai: “Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių.” Šie paprasti žodžiai buvo lyg bomba. Amžių bėgyje karalystės, imperijos ir civilizacijos, išgirdusios šiuos žodžius, sugriuvo, kaip Jericho mūrinės sienos nuo Jozuės trimitų skardaus garso. Istorija mums duoda labai svarbią pamoką. Fizinė jėga, susidūrusi su dvasine, gali triumfuoti laikinose kovos fazėse, bet ji žlunga kovos finale. Moralinės jėgos ir principų kelias į pergalę gali būti labai ilgas, bet pergalė yra tikra ir triuškinanti visu kovos frontu.
Per 250 metų — nuo Šv. Petro mirties — Bažnyčią valdė 32 popiežiai. 30 iš jų buvo nukankinti, o 2 mirė ištrėmime. Kokia kita dinastija prasideda su trisdešimt kankinių? Dauguma dinastijų tiek valdovų, iš viso, neturėjo. Konstantinui užvaldžius Romos imperiją, popiežiai, kunigai ir tikintieji išlindo iš katakombų. Bet kova dar nebuvo pasibaigusi. Krikščioniškieji imperatoriai, kaip mūsų laikų diktatoriai ir politikai, bandė Bažnyčią panaudoti savo tikslams. Jie mėgino paremti naujai gimusias schizmas ir erezijas, kad tik suskaldytų Bažnyčios kūną ir susilpnintų jos vienybę. Jie įsodindavo arijonų ar monofizitų klaidatikį vyskupą ten, kur jau nuo senų laikų gyveno katalikų vyskupas. Popiežius remdavo kataliką vyskupą, o imperatorius — eretiką. Tada popiežius būdavo kaltinamas kišimusi į politiką. 9-me ir 10-me šimtmetyje Rytų imperatoriai — pavydėdami Vakarams viešpatavimo — sukėlė schizmą, kuri Bažnyčią padalino į dvi dalis. 11-me šimtmetyje kilo baisus konfliktas tarp Henriko IV ir popiežiaus Grigaliaus VII, kai imperatorius užsimanė būti ne tik valstybės, bet ir Bažnyčios galva. 14-me šimtmetyje Prancūzijos karaliai panoro pavergti popiežių, uždarydami ji Avinjone ir išlaikydami jį ir jo įpėdinius 70 metų. 16-me šimtmetyje Henrikas VIII liepdavo nukirsti galvą kiekvienam, kuris nenorėdavo jo pripažinti Bažnyčios galva. 19-me šimtmetyje Napoleonas bandė pavergti Pijų VII. Bismarkas — savo geležiniu kumščiu ir diplomatiniais suktumais — mėgino sulikviduoti Leoną XIII. Nežiūrint visų bandymų sugriauti Bažnyčią, priešų jėgos atsimušė ir sudužo ant nepajudinamos Petro uolos.
Bažnyčios istorija yra ne kas kita, kaip Kristaus gyvenimo pasikartojimas ir tęsinys. Amžių bėgyje gimsta nauji vardai, vietos ir datos, bet įvykiai nesikeičia. Kristų persekiojo Erodas, Kaifas, Pilotas, o Bažnyčią — imperatoriai, maži karaliukai ir dideli karaliai, masonai ir bolševikai. Persekiojimas, savo esme, yra tas pats. Ir kovos šūkis tas pats: “Nenorime, kad Jis mums viešpatautų.” Kai Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus, virš Jo galvos kabėjo užrašas trimis kalbomis: hebrajų, lotynų ir graikų. Jį pasmerkė trys didelės tautos ir trys kultūros: Jeruzalė, Roma ir Atėnai. Visų tų tautų ir kultūrų atstovai praėjo pro kryžių, ir kiekvienas jų šaukė savo kalba: “Nuženk nuo kryžiaus, ir mes tikėsime.” Kas įvyko aną baisios neapykantos valandą, nenugrimzdo istorijos dulkėse, kaip Maratono mūšis. Tai buvo tik pirmasis ilgos dramos veiksmas. Uždanga nusileido tik tam, kad ji vėl pakiltų ir parodytų naujus veikėjus. Dramos turinys, tikslai ir mintis — tie patys. Šiandien mistinis Kristus — Bažnyčia kabo ant kryžiaus. Ir šiandien ji, kaip ir prieš 20 amžių, yra kryžiuojama modernių tautų ir modernių religijų. Ir šiandien tautos ir religijos eina pro kryžių, ant kurio prikalta Bažnyčia, ir rėkia tūkstančiais balsų: “Nuženk nuo kryžiaus. Nuženk nuo nepajudinamos Petro primato uolos. Nusileisk nuo dogmos neklaidingumo viršūnės į reliatyvizmo ir subjektyvizmo lygumas. Nuženk nuo kryžiaus, pripažįstančio Kristaus dievybę. Nuženk nuo kryžiaus, skelbiančio moterystės šventumą. Nuženk, ir mes tikėsime.”
Didžiausias Dievo stebuklas Bažnyčios gyvenime, lygiai kaip Kristaus gyvenime, yra šis: Bažnyčia nesutinka nužengti nuo kryžiaus. Tai yra dieviškojo elemento įrodymas ir privilegija. Žmogus būtų tuoj pat žengęs nuo kryžiaus, kaip darė ir darys netikri mesijai ir klaidingi pranašai, nusivesdami su savimi į pražūtį ne kaimus ir miestus, bet ištisas tautas. Bažnyčiai būtų buvę labai lengva pasiduoti laikų aklos dvasios reikalavimams ir valdovų užgaidoms.
Ji būtų galėjusi eiti išvien su gnostikais 1-me šimtmetyje ir su arijonais 4-me šimtmetyje. Jai būtų lengva supagonėti moderniame medžiagos garbinime. Lengva klausytis naujų amžių kalbos, žavėtis naujų laikų naujovėmis, bet sunku išlaikyti savo kalbą, papročius ir charakteri. Bažnyčia turės ir toliau kovoti prieš naujus tironus ir naujas diktatūras. Kova vyksta ne tarp žmogaus ir žmogaus, ne tarp Bažnyčios ir valdžios, ne tarp popiežiaus ir diktatoriaus. Kova eina tarp žmogaus ir Dievo. Dievas kovoja labai palengva. Jo yra visas laikas. Nereikia Jam skubėti, nes Jo ginklai nesensta. Fizinė jėga ir absoliutinės valdžios tvanas gali paskandinti regimąjį Bažnyčios kūną, gali sulikviduoti popiežių. Tai nebus pirmas kartas, kad popiežius mirs Šv. Petro mirtimi. Bet kai priespaudos ir neteisybės potvynis nuslugs vėl Dievo saulėje pasirodys nepajudinama Bažnyčios Uola. Ant jos atsistojęs naujas popiežius skelbs pasauliui amžiną tiesą: “Mes turime klausyti Dievo labiau negu žmonių.”
Juozas Elijošius, S. J.