Praėjusių metų 11-tame numeryje buvo trumpas atsakymas Vijoletai, klausiančiai kodėl vienas žmogus turi kartais kentėti už kitą. Ji paminėjo pavyzdį, kai žmona pameta savo vyrą Algį, visai be jo kaltės. Algis iš nusiminimo pradeda gerti, kortuoti. Atsiranda moteris, kuri galėtų Algiui padėti, parodyti meilę, sukurti šeimą. Bet Bažnyčia tokių vedybų neleidžia. Tad dėl ko Algis turi kentėti?
Čia dedamas straipsnis papildo buvusį atsakymą. Gal kai kam šis straipsnis atrodys perdaug pamaldžiai parašytas, bet primename skaitytojams, kad jo autorius yra ne koks nors kunigas ar vienuolis, bet jaunas vyras, buvęs Lietuvoje karininkas. Atrodo, kad jo laiške minimas Jurgio pavyzdys nėra išgalvotas, bet tikras gyvenime įvykęs faktas. Redakcija
Kad Vijoleta suprato ir atjautė Algį, tai labai gražu. Bet ar ji teisingai suprato kančios prasmę, tai kitas klausimas. Kentėti už savo kaltę yra žmoniška, bet kentėti už kito kaltę — dieviška.
Gaila, kad Algis, kentėdamas už savo žmonos kaltę, nuėjo doros atžvilgiu nepateisinamu keliu. Jo pasirinktas “užsimiršimo” kelias (geriant ir kortuojant) ne tik jam neatnešė ramybės, bet įstūmė į tokį purvą, iš kurio jau nėra nė jėgų pakilti. Jį tegalėtų pakelti tik tas naujas surastas “perlas”, toji moteris. Bet kelią čia pastoja Bažnyčia: “Ką Dievas sujungė, žmogus teneatskiria!” Tai ne Bažnyčios išgalvoti, bet paties Dievo žodžiai, kurių niekas pasaulyje negali pakeisti. Tai turėtų būti aišku kiekvienam katalikui ir nevertėtų nė kelti to klausimo apie kentėjimus bei kaltes. Kiekvienam turėtų skambėti atsakymas: “Kas mane myli, tepaima savo kryžių ir teseka mane.”
Norėdamas Algiui nurodyti kelią, pastatysiu jam pavyzdžiu Jurgį, kuris, grįžęs iš darbo, panašiai kaip ir Algis, rado žmonos raštelį: “Nedaryk iš to kokių nors tragedijų, bet aš Tave palieku... juk vieną kartą gyvename pasaulyje, tad kodėl to gyvenimo nepasidaryti rojumi?” Prie to raštelio dar ir priedas: dvi užverktomis akutėmis dukrelės, baimingai besiglaudžiančios prie tėvelio, kurį jų motina iškeitė į pirmą traukinyje sutiktą svetimtautį, “žemiškojo rojaus angelą”.
Tai įvyko ne po kokių nors barnių ar nesantaikos, bet po vakarykščių tvirtinimų, kad Jurgis esąs vienintelis, jai geriausias ir ją suprantąs. Ir tai po vienuolikos bendro gyvenimo metų! Kodėl? Už ką? Štai klausimai, kurie Jurgiui nedavė ramybės, varė jį iš proto, padarė panašų į skeletą. Vis dėlto jo nenuvarė nei į karčiamą ieškoti “nusiraminimo”, nei jo dvasios nepalaužė. O nepalaužė dėl to, kad jis gyvenime ne vien tik kūną stiprino ir grūdino (nors iš profesijos buvo kariškis), bet neužmiršo ir dvasios, stiprindamas ją malda, savęs atsižadėjimu ir pasiaukojimu šeimos labui. Todėl ir šis staigus, netikėtas ir žiaurus šeimos smūgis Jurgio nenubloškė į purvą, bet dar labiau jo dvasią užgrūdino ir įkvėpė dar didesnį pasitikėjimą Dievu. O jei Dievu tvirtai pasitiki, kokia nelaimė gali būti baisi ir nepakeliama? Argi Die vas, taip žmogų numylėjęs, kad, norėdamas jį išgelbėti iš pragaro nasrų, paaukojo net savo Sūnaus gyvybę, galėtų ant žmogaus užkrauti nepakeliamą naštą? Jei tėvas kartais ir gana skaudžiai sudraudžia vaiką, kas galėtų tvirtinti, kad jis vaikui užkerta kelią į laimę? Tad ką bekalbėti apie Dievą, kurio vaikai visi mes esame ir kuris mus visus yra sutvėręs tik laimei ir amžinam gyvenimui.
Deja, labai dažnai mes nuo Dievo siūlomos laimės bėgame ir norime susikurti savo laimę, patys norime būti dievais. Kur logika? Kur protas? Nėra nei vieno nei antro, nes kai aistros užviešpatauja, žmogus tampa jų vergas, jis nesinaudoja nei protu nei logika. Štai dėl ko šiandien turime šimtus sugriautų šeimų, štai dėl ko taip dažnai žmonių siekta “laimė” baigiasi liūdna tragedija. Bet grįžkime prie Jurgio ir leiskime jam pačiam kalbėti.
“Perskaitęs žmonos raštelį, pirmiausia suklupau prie Marijos kojų, išliejau prieš jos paveikslą visą širdies skausmą. Žinojau, kad esu nekaltas, todėl turėjau ramią sąžinę, bet tą jausmą, kad žmona taip skaudžiai ir nedėkingai apvylė mane ir dukreles, nežinau, kada pasiseks nuraminti. Gal būt, ir aš buvau kaltas. Gal didžiausia mano kaltė buvo ta, kad mylėjau žmoną labiau negu Dievą. Dievas man ir parodė, ko verta žmonių meilė, jeigu ji neišplaukia iš Dievo meilės. Negaliu pasakyti kad, būčiau ant savo žmonos pykęs ar jos neapkentęs. Man tik buvo nesuprantama, kaip ji tai galėjo padaryti. Jeigu jau buvo galima taip nubausti mane — gerai, bet kuo buvo kalti vaikai? Juk net ir gyvulėlis neapleidžia savo vaikų, kartais jis net žūva, juos gindamas. Kaipgi gali toks žiaurus būti žmogus? Bet jei žmogus neboja nei Dievo nei žmonių įsakymų, kas begali jį saistyti? Štai dėl ko šiandien ne tik tūkstančiai šeimų griūva, bet tūkstančiais žudomi ir nekalti, dar pasaulio šviesą neišvydusieji kūdikiai. O kiek baisių dalykų įvyksta tik žmonių širdžių ir sąžinių paslaptyse? Ir po visa to mes dar galime drįsti paklausti Dievą: “Kodėl ir už ką?”
Jei žmonės turėtų tikėjimą ir laikytų Dievo įsakymus, tai suprastų ir kančios prasmę. Jeigu Dievas kentėjo, turime kentėti ir mes. Jei ne už save, tai už kitus. Visa tai suprasdamas, Jurgis šiandien ant savo laimės griuvėsių sukūrė naują gyvenimą. Dukrelės yra globojamos ir auklėjamos lietuviško vienuolyno seselių, kurios dukrelėms yra tikros motinos. Tikriausiai šimtą kartų geresnės už tą, kuri jas paliko. Jurgis, Dievui padedant, taip pat išlaikė ir savo tikėjimą ir tautiškumą. Užaugusioms dukrelėms gal neteks raudonuoti dėl savo tėvo. Nesigėdys jis sugrįžti nė į tėvynę. Nebijos pakelti akių į Dievą, kurio įsakymai yra jo kelrodis.
J. Papartis