Bruno Markaitis, S. J.
* Bažnyčia ir Teisė
Laikas nuo laiko Bažnyčia apkaltinama legalizmu. Kaltintojų tarpe randame garsių žmonių: Victor Hugo, Tolstojus, Hobbes, Sohm, Sabatier, Buonaiuti ir kt. Jų priekaištas: Bažnyčia per daug remiasi teisiniu elementu, per stipriai pabrėžia teisės ir įstatymo reikalą bažnytinės bendruomenės socijalinėje architektūroje. Bažnyčia turėtų iškilti — jie sako — virš teisės sferos ir pasilikti grynai dvasinėje erdvėje, kurioje nebėra teisės ir įstatymo praktinio ir pritaikomojo bruožo.
Noras pripažinti Bažnyčią tik kaip abstrakčią tikrovę, neturinčią socija-linio gyvenimo ir jokio ryšio, apjungiančio savo narius, yra istorinė klaida. Tvirtinimas, kad Evangelijose religinė idėja neturi konkrečios struktūros, kuri tikinčiuosius sujungia į tikrą bendruomenę su apčiuopiamomis ir įpareigojančiomis formomis, yra teologinė klaida.
Bažnyčia, kaip socijalinė institucija ir organizmas, turi atlikti savo misiją. Todėl jai reikia teisės, įstatymo ir sankcijos priemonių, tinkančių palaikyti bendrinę drausmę, apsaugoti bendruomenės narių teises ir interesus ir užtikrinti sakramentinių priemonių buvimą ir jomis pasinaudojimo laisvę.
Kur bendruomenė, ten teisė, — sako senas principas. Bendruomenės ir jos narių santykiai ir gyvenimo išorinės formos reikalauja normų, kurios palaikytų ir reguliuotų bendrinių ir asmeninių santykių kompleksą.
Bažnyčia yra tikra, gyva, veikli ir auganti bendruomenė. Tiesa, kad jos pagrindinis tikslas ir gyvybinis motyvas siekia toliau ir aukščiau negu laikinoji žemės buitis — ji augina ir ruošia piliečius amžinai Dangaus Karalystei. Ji nepasitenkina vien tik įstatymų kodeksu ir jo pramatomomis sankcijomis, bet moko savo narius meilės, teisybės, aukos ir visapusiško gerumo. Šitam dvilypiui tikslui užtikrinti Bažnyčia reikalinga ne tik Evangelijų minties ir dvasios, bet ir teisės, įstatymo ir sankcijos.
Bažnyčia nėra tik abstrakti sąvoka arba skysto oro pilis, pastatyta debesyse iš trapių vaizduotės plytų, kurią vėjas nešioja į keturias pasaulio šalis, ir kurios buitis yra nereali, neapčiuopiama ir neapibrėžiama.
Bažnyčios teisės, įstatymo ir sankcijos turinys turi būti įkvėptas ir palaikomas Evangelijos dvasios. Kitaip ji nebūtų Kristaus Bažnyčia, pastatyta ant Žvejo Uolos. Be teisės, įstatymo ir sankcijos ji taptų palaida žmonių masė, nežinanti savo tikrojo tikslo, dieviškosios misijos. Dieviškoji tiesa būtų padalinta, kaip kelių erelių plėšomas lavonas. Bendrasis gėris nebetektų prasmės ir apsaugos. Neklaidingasis tiesos turinys patektų į individualizmo trumparegį malūną. Kitais žodžiais, Bažnyčia atsisakiusi teisinio elemento ir realios bendruomenės struktūros, nebeturėtų priemonių išsaugoti jai patikėto dieviškosios tiesos ir sakramentų turto. Tokią valandą atgimtų senoji protestantizmo reformacija, kuri pradėjo savo veiklųjį perijodą, atmesdama, teisinį elementą, ir pabaigė jį, sužalodama dieviškąjį tikėjimo veidą mirtingomis žaizdomis.
* Kompozitorius iš Tortonos
Nespėjo nuaidėti ir nutilti naujos oratorijos maldingi ir mįslingi akordai ir meliodijos, ir laikraščiai rašė: “Mus aplankė antrasis Palestrina. Lorenzo Perosi oratorijoje “Kristaus Prisikėlimas” tikėjimas pasibučiavo su menu.”
Tai buvo prieš 55 metus, kai jaunas muzikas— Lorenzo Perosi•—-atkreipė į save daugelio dėmesį, kaip gabus, gilus, religingas ir daug žadantis kompozitorius, pasirodęs su
Monsinjoras Lorenzo Perosi specialioj audiencijoj pas Šv. Tėvą savo 80 metų sukakties proga.
religiniais kūriniais oratorijos formoje ir iš karto užkariavęs klausy-tojų entuzijastingą palankumą. “Sunku suprasti ir paaiškinti šio jauno kompozitoriaus populiarumą Italijoje”, rašė Romain Rolland.
Perosi rašė oratorijos formoje, bet į senąją ir tradicinę oratorijos struktūrą jis įnešė pataisų ir naujovių, duodančių oratorijai lankstumo, šviežiumo ir formos laisvumo, ir užsitraukė ilgametę kritikų nemalonę. Oratorija “Lozoriaus Prikėlimas”, išpildyta Berlyne, Drezdene ir Frankfurte, susilaukė panašaus likimo. Arnold Schering pastebėjo: “Bandymas supažindinti Vokietiją su Lorenzo Perosi oratorijomis nepavyko. Oratorijos buvo išpildytos prabangiose ir blizgančiose koncertų salėse, užmirštant, kad oratorijos vieta yra bažnyčia. Tik maldos ir religinio susitelkimo atmosferoje oratorija suskamba visame savo grožyje ir mistinėje jėgoje.”
'‘Katalikiškasis pasaulis turėtų džiaugtis, sulaukęs nuosavos oratorijos Perosi kūriniuose”, rašė Hermann Kretzschmar. Perosi kūryba yra nukreipta į idealo erdvę ir apvaisinta gyvo tikėjimo išgyvenimu, bandanti išsilaisvinti iš stingdančiu taisyklės ir teorijos reikalavimu ir pasiduoti turini valdančiai minčiai. “Muzikinė forma yra nepastovus elementas”, rašo Mat. Glinski. Taisyklės ir teorijos sensta, keičiasi ir užleidžia vietą naujoms. Tik genijalios mintys, išreiškiančios amžinus idealus, nesensta ir nemiršta. Taip reikia suprasti ir aiškinti didžiuosius Perosi kūrinius, kurie muzikinėmis priemonėmis nusako ir išreiškia žmogaus švenčiausius idealus. Jo kūriniai pasiliks nuolat gyvi artistinio džiaugsmo šaltiniai, jei klausytojas ir kritikas prie jų artinsis atvira ir kilnia širdimi, nepasitenkindami vien formaliu kūrinio vertinimu”, baigia Mat. Glinskis.
Gruodžio 20 dieną Monsinjoras Lorenzo Perosi minėjo 80 metų sukaktį. Ilgoje jo kompozicijų procesijoje akį ir ausį labiausiai atkreipia oratorijos: Gimimas; Gyvenimas; Viešpaties Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas; Paskutinis Teismas; simfoninė poema “Mozė” ir kantatos, giedančios Marijos sopulius ir garbę. Pagrindinis Perosi kūrybos motyvas ir šaltinis— Jėzaus Kristaus gyvenimas.
Ilgametis Vatikano“Cappella Sistina” dirigentas ir direktorius davė labai pasisekusių koncertų Venecijoje, Milane, Romoje, Paryžiuje, Varšuvoje ir kt.. o jo originaliausias kūrinys— “Poema Sacro” (Šventoji Poema)— buvo visur ir vienbalsiai pripažinta, kaip religinė kompozicija, artima, suprantama ir įkvepianti kiekvieną žmogų, nesvarbu, kokiai religijai ar klasei jis priklausytų.
Pijus XII, Monsinjoro Lorenzo Perosi 80 metų sukakties proga, pasakė, kad “Mons. Lorenzo Perosi savo meistriškomis kompozicijomis ir pasišventusiu muzikiniu darbu pagarbino Dievą ir labai daug nusipelnė Katalikų Bažnyčiai Italijoje ir visame pasaulyje.”
* Bergson Testamentas
Po Henriko Bergson, garsaus prancūzų filosofo, mirties pasigirdo balsų, kad jis prieš mirti perėjęs į Katalikų Bažnyčią. Gandai buvo paneigti. Bergson testamentas, parašytas 1937 vasario 8, (jis mirė 1941 sausio 3) sako:
“Mano mąstymai ir svarstymai mane vedė vis arčiau ir arčiau prie Katalikybės, kurioje aš matau visišką Judaizmo papildymą. Aš būčiau tapęs kataliku, jei prieš daugelį metų nebūčiau matęs besiformuojančios antisemitizmo srovės, kuri graso užlieti visą pasaulį (didele dalimi, dėl kai kurių žydų kaltės, kurie yra praradę bet kokią dorovės sąvoką).
“Aš norėjau pasilikti tarp tų, kurie rytoj bus persekiojami. Bet tikiuosi, kad katalikų kunigas, jei Paryžiaus kardinolas sutiks, ateis pasimelsti prie mano karsto. Jei tai nebus galima, tokiu atveju reikės kreiptis į rabiną, neslepiant nei mano moralinio priklausymo katalikybei nei mano pareikšto noro, kad katalikų kunigas ateitų pasimelsti prie mano karsto.”