Prieš Kalėdas prašėme skaitytojus pasakyti savo nuomonę apie “Laiškus Lietuviams” ir išreikšti pageidavimus, nurodant kas patinka ir kas nepatinka. Gavome daug laiškų, kurių virš 90% yra didžiausi panegyrikai mūsų žurnalui, bet vienas kitas buvo ir neigiamas. Tų visų laiškų, žinoma, negalime net nė trumpai paminėti, nes per daug vietos užimtų. Paduosime tik keletą charakteringesnių ištraukų, pridėdami, kur reikės, ir savo nuomonę. Laiškų autorių pavardžių neminėsime, nes nežinome, ar jie suliktų.
1. “Laiškai Lietuviams” tai yra laikraštis, kurs visiškai patenkina savo skaitytoją, nežiūrint kokio nusistatymo jis bebūtų, pvz. tautiškai nusiteikęs, religiškai, arba tautiškai ir religiškai kartu, o net ir visiškai nepraktikuojąs ir nekatalikas ras jame naudingų ir įdomių straipsnių. Mano nuomone, mes šioje srityje kito jam lygaus laikraščio neturime. Tad verskite gilią kultūrinę vagą tarp lietuvių, išsisklaidžiusių po visą pasaulį.”
2. “Su “Laiškais Lietuviams” aš niekad nesiskirsiu, nes tai yra man brangiausias ir naudingiausias laikraštis, kurį perskaitau nuo pradžios iki galo net po kelis kartus. Juose yra aiškinamos labai svarbios gyvenimo problemos tokia gražia, suprantama forma, neišplečiant jų per daug ir nenaudojant gilios filosofijos. Mums, neturintiems daug laiko skaityti knygų ir kitų žurnalų, tai yra geriausias mokytojas, vadovas ir patarėjas nuolat iškylančiose įvairių rūšių problemose.”
3. “Gaila, kad dar taip neseniai mes šio laikraščio sulaukėme. Jeigu panašių žurnalų būtų buvę ir pirmiau, daug visokių klaidų būtume galėję išvengti. Džiaugiuosi, kad jis paliečia net intymiausias jaunimo ir šeimyninio gyvenimo problemas, kurias kiti klaidingai laikydavo ir dar tebelaiko kažkokiomis paslaptimis. Šioje srityje mums patarimų niekas neduodavo, nors jų labiausiai esame reikalingi. Pageidaučiau, kad jame dar daugiau būtų rašoma jaunimui, kaip jis turi įvairiose aplinkybėse elgtis, kad tėvams gėdos nepadarytų; kad būtų patarimų tėvams, kaip auklėti vaiką tiek nuo pat mažens, kai jis pradeda viskuo domėtis ir visko klausinėti, tiek ir brendimo laikotarpy, kai vaikai tampa nepaklusnūs, priešginos, užsispyrę.”
4. “Jūsų leidžiamo žurnalo, atrodo, tik ir lauki. Nežinau, kaip jausčiausi, jeigu jo negaučiau. Juk tai vertingiausias žurnalas, ypač jaunimui. Man asmeniškai labai patinka ir jo kryptis, ir turinys, ir dėstymo forma. Jeigu kai kam nelabai malonu skaityti, kad “per daug giriami vyrai” ar “į padanges keliamos moterys”, tai dar nereiškia, kad čia būtų daugumos nuomonė. Tai tik sau prisitaikymas išdėstytų minčių ir kartu nenoromis prisipažinimas kaltu. Manyčiau, jog iškeltos vienokios ar kitokios pastabos kaip tik ir duoda galimybės daugiau pažvelgti pačiam į save ir, jeigu reikia, pakreipti gyvenimo liniją kita kryptimi.”
Čia paminėti skaitytojų pageidavimai yra taip pat ir mūsų norai, taigi, stengsimės juos pildyti, kiek bus galima. Bet, kaip jau minėjome, pasitaiko vienas kitas ir nepatenkintas skaitytojas. Dažniausiai tas nepasitenkinimas kyla, perskaičius kokį nors atskirą straipsnį. Daugelis vyrų išreiškė didelį nepasitenkinimą straipsniu: “Už kokių vyrų mergaitės neturėtų tekėti”. Jiems atsakymas ir paaiškinimas, kaip tą straipsnį reikia suprasti, buvo praėjusiame numeryje. Štai dabar pora citatų iš dviejų moteriškių laiškų.
1. “Nesiųskite daugiau man “Laiškų Lietuviams”, nes aš juos turiu slėpti nuo savo vaikų. Nejaugi jiems galėčiau duoti juos skaityti? Ir man pačiai kartais veidai užrausta skaitant, tad ką bekalbėti apie jaunimą? Vaikai tikriausiai pasipiktintų. Per daug atvirai keliate kai kurias problemas, apie kurias niekad nevertėtų nei kalbėti nei rašyti.”
2. “Daugiau man nesiuntinėkite to savo laikraščio, nes mano vaikai į lietuvišką raštą nežiūri, o mano vyras nemato, kas parašyta ant balto. Aš pati per praėjusius metus perskaičiau tik du straipsnius, ir jie man visai nepatiko. Geram žmogui nepatogu juos skaityti.”
Prie šio antrojo laiško nėra daug ko pridėti. Juk iš tikrųjų, jeigu per metus teįstengi perskaityti tik du straipsniu, arba jei visai nematai, “kas parašyta ant balto”, tai kaipgi skaitysi laikraštį? Bet keliais žodžiais norime atsakyti į pirmosios ponios laišką, kuri sako, kad jaunimas pasipiktintų “Laiškais Lietuviams”.
Atsiprašau, ponia, jus ir kitas panašiai galvojančias ponias bei ponus, bet man atrodo, kad ar tik nebūsite trupučiuką naivūs, taip galvodami. Žinokite, kad vaikai, gyvendami šiose aplinkybėse, kartais daugiau žino, negu jūs patys. Tenka kartais išgirsti kokią nors mamą ar tėtį giriantis: “Mano sūnelis ar mano dukrelė dar man viską pasisako, dar yra toks naivus, nekaltas, tikras angeliukas”. Ir jeigu tuos jaunuolius pažįsti ne tik šeimos ratelyje, bet ir už šeimos ribų, tada taip ir ima noras pridurti: “Taip, tikras angeliukas, tik visa bėda, kad vietoj sparniukų jau pradeda kaltis ragučiai.”
O štai įdomi scena tiems tėvams, kurie mažų vaikų smalsumą tikisi nuraminti pasakomis apie gandrus. Kartą žaidė trys kokių šešerių metų amžiaus mergytės. Viena ima ir sako : “Aš turiu mažą broliuką. Kai mamos paklausiau, kur jį gavo, sakė, kad rado darže ir parsinešė namo.” — “Oi ne”, atsakė antroji, “mano mama sakė, kad vaikus garnys atneša.” — “Judvi abi nieko nesuprantate”, atrėžė trečioji, “niekad jūs apie tai nesiteiraukite pas suaugusius žmones, nes jie apie tokius dalykus nieko nenusimano; verčiau paklauskite šiek tiek už save didesnių vaikų — tie jums viską išaiškins.”
Taip, deja, šias žinias mažieji dažniausiai iš kitų vaikų ir gauna, kai tėvai savo pareigos neatlieka. Bet kokiu būdu jas gauna ir kokioje šviesoje? Drauge su tomis kartais klaidingomis žiniomis jie gauna ir nuodų, kurių pasekmės labai liūdnos. Taigi, mes ir norime tėvams skiepyti mintį, kad yra jų švenčiausia pareiga jau nuo mažens vaikus šioje srityje tinkamai auklėti. Tai yra kilnūs ir šventi dalykai, kuriuos jie turi išgirsti iš tėvų, bet ne iš gatvės vaikų. Mes šiuos klausimus laikraštyje paprastai paliečiame tokiu būdu, kad ir vaikai, juos paskaitę, nepasipiktins. Gal jiems kils neaiškumų, naujų klausimų, tada kaip tik tėvams bus gera proga tuo pasinaudoti ir vaikams, kas reikia, paaiškinti.
Arba štai penkiolikos metų mergaitė kelias dienas vaikščioja susimąsčiusi, nuliūdusi, bet vieną kartą sukaupia visas jėgas ir išdrįsta motinai pasakyti: “Mama, aną kartą mačiau labai gražų berniuką, kuris man vis neišeina iš galvos.” — “Vaikeli”, surinka motina, “dar tau laikas su lėlėmis žaisti, bet ne apie berniukus galvoti. Žiūrėk, kad tokių kvailybių man daugiau nepasakotum!” Žinoma, po tokio atsakymo mergaitė tikrai daugiau į motiną su panašiais klausimais nesikreips, bet greičiausia nė su lėlėmis nepradės vėl žaisti... Gal dėl ko nors mėnesius kankinsis, apsileis moksle ir atsakymo į savo neaiškumus ieškos ten, kur bus didelis pavojus prarasti dorą ir krikščioniškus principus.
“Laiškų Lietuviams” redakcija tokio auklėjimo liūdnų pasekmių, deja, daug yra mačiusi. Mums teko įvairiose vietose dirbti su jaunimu, pažinti jo problemas, išbandyti įvairius auklėjimo metodus, todėl šiuo klausimu turime susidarę tvirtą noumonę ir aiškią liniją, kurios vieno kito skaitytojo laiškas nepakeis. Stengsimės ir toliau padėti kritiškoj padėty esančiam mūsų jaunimui, stengsimės duoti patarimų ir tėvams, kad jie neužmirštų savo svarbių ir jautrių auklėtojo pareigų. O juk, pagaliau, kaip tik už tai daugumas skaitytojų mums ir yra dėkingi.
“Bet juk pirmiau to nebuvo! Niekas apie tai nerašė ir nekalbėjo. O juk žmonės gal dar geresni ir doresni buvo!” Taip, niekas nerašė ir nekalbėjo. Dėl to dabar visi blaiviai galvojantieji gailisi. Gal žmonės tada ir buvo geresni, bet tik ne dėl to, kad tėvai tylėjo. Gal dėl to, kad tada tylėjo ir biznieriai, negalvodami pasipelnyti, leidžiant visokius “comicus”, nepadorius žurnalus, nulipdant sienas nepadoriomis reklamomis, nuodijant jaunimo sielas biauriausiais filmais.
Taip, dabar daug kas pasikeitė... Pirmiau žmonės gyveno dūminėse pirkiose, ir buvo laimingi. Žibino balanas bei žibalines lempas, ir nereikėjo akinių. Gal ir mes šiandien apsigyvensime dūminėse pirkiose ir elektrą pakeisime balanomis?
Juozas Vaišnys, S. J.