Mistinis Kristaus kūnas yra viena iš sunkiai suprantamų krikščioniškojo mokslo paslapčių. Joje glūdi visas dieviškojo apreiškimo turtas. Ji suima visą katalikų teologiją ir moralę. Šiandien žmonės ieško revoliucinių tiesų ir mokslų, kurie sugebėtų reformuoti pasaulinę santvarką, duoti vargstančiai žmonijai naujos vilties. Mūsų laikų panteistinės ir komunistinės idėjos yra ne kas kita, kaip mistinio Kristaus kūno iškraipymas, nevykęs bandymas suvienyti žmoniją į vieną šeimą ir sudievinti žmogų.
Kalbant apie mistinį Kristaus kūną, būtų galima paliesti daugybę temų, bet, tuo tarpu, bandykime išsiaiškinti pagrindinę šios tiesos sąvoką. Mistinis Kristaus kūnas nėra mūsų laikų sensacija ar naujai atrasta tiesa. Jis yra lygiai senas, kaip ir pati krikščionybė. Tik mūsų laikais į šią tiesą buvo atkreipta daugiau dėmesio, ypač po Pijaus XI enciklikos “Mystici Corporis”. Svarbiausieji šaltiniai buvo ir liks keturios evangelijos ir Šv. Povilo laiškai.
Gilinantis į mistinio Kristaus sąvoką, kyla sunkenybių ir neaiškumų iš paties žodžio “mistinis”. Mes šį žodį vartojame, kalbėdami apie mistinius reiškinius. Mistikais vadiname Šv. Teresę ir Šv. Joną nuo Kryžiaus.
Kartais sakome “mistiškas”, kai norime išreikšti kažką neaiškaus ir neapčiuopiamo.
Bet mistinis Kristaus kūnas yra visai kas kita. Jis yra realus ir apčiuopiamas, kaip žmogus yra realus, ir namai yra realūs. Gal aiškiausia bus iš karto pasakyti, kad pats žodis “mistinis” neturi nieko bendra su mistinio Kristaus kūno tiesa — jis buvo prikergtas tik vėlesniais laikais. Povilas šiai sąvokai išreikšti paprastai vartoja žodį “kūnas”, “Kristaus kūnas”, “Kristuje Jėzuje”.
Šv. Jonas evangelistas, išreikšdamas tą pačią mintį, kalba apie gyvenimą: gyvenimą, kurį Kristus gavo iš Tėvo ir perduoda kitiems. Kiti evangelistai, vadinami sinoptikai, vartoja žodį “karalystė”, nes izraelitams ši sąvoka — Dievo karalystė žemėje — buvo aiškiai suprantama. Kai kuriuose savo laiškuose Povilas mini dar vieną žodį šiam žmogaus bendravimui su Dievu išreikšti. Tai misterija arba Dievo planų paslaptis Dievo karalystei kurti. Pirmu žvilgsniu visos šios sąvokos gali atrodyti skirtingos, bet praktiškai jos reiškia tą patį. Žodis “karalystė” išreiškia žydų tautos laukimą, pranašystes ir mesijanizmą. Žodis “misterija” gražiai apibrėžia dieviškų planų gylį ir plotį, griaunančius siaurą ir nacionalistinį religijos supratimą. Žodis “gyvenimas” trumpai nusako krikščionybės esmę, žmogaus atgimimą ir įkūnijimą į Kristų. Visos šios sąvokos trumpai išreiškia Naujojo Testamento turinį: Kristų, kuris įkuria Dievo karalystę, apreiškia Dievo planų paslaptį ir duoda naują gyvenimą.
Dievo gyvybė teka per Kristų į mus, vienydama mus tarp savęs ir su Kristumi nenutraukiamais ryšiais. Ši vienybė vadinama mistine, nes ji skiriasi nuo bet kurios kitos žmonių vienybės. Ji nėra moralinė, kaip organizacijos ar valstybės, nes ji — žymiai gilesnė ir panaši į vynmedžio ir jo šakų vienybę. Kristaus ir tikinčiųjų vienybė yra ta pati, kaip vienybė tarp Kristaus ir Jo Tėvo, kuriuos riša Šventoji Dvasia. Ta pati Dvasia jungia Tėvą ir Sūnų į vieną dievybę. Ta pati Dvasia jungia Kristų ir Jo narius į vieną kūną. Išreikšti vienybei tarp Kristaus ir tikinčiųjų atsirado vardas “mistinis Kristaus kūnas”. Žodis “mistinis” sako, kad šį kūną riša ne išoriniai ryšiai, bet mistiniai: Trečiasis Švenčiausios Trejybės Asmuo. Mistinis kūnas nėra gražus išsireiškimas ar palyginimas, bet tikras ir gyvas organizmas: regimas ir kartu neregimas; apčiuopiamas ir neapčiuopiamas; žmogiškas ir kartu dieviškas. Tai yra organizmas, kurio gyvybę sudaro Šventoji Dvasia, Kristaus gyvenimas pratęstas laįke ir Jo regimoji Bažnyčia.
Kristus gyveno žemėje prieš devyniolika šimtmečių. Ne vienas mūsų paslapčia trokšta, kad jis būtų gyvenęs anais laikais, būtų galėjęs stebėti dieviškąjį Nazareto stalių prie varstoto, būtų galėjęs klausytis Jo žodžių muzikos ir, Tomo rankomis, paliesti ir ištirti Jo žaizdų gylį. Kitas nesąmoningai geidžia, kad Kristus gyventų šiandien. Kaip būtų smagu matyti Jį, vaikščiojantį mūsų miestų gatvėmis, aukštabokštėse katedrose komentuojantį mūsų dienos problemas, skelbiantį socialinį teisingumą ir gydantį aklus, raupsuotus ir luošus. Žinoma, Kristaus gyvenimas žemėje mums duotų daug paguodos ir įkvėpimo. Bet tą keistą naktį, prieš mirdamas, Jis pasakė: “Jums geriau, kad aš einu”. Galilėjiečio pėdsakai neužilgo išnyks Tiberijados pajūrio smėlyje ir juos išmins kupranugarių kojos Jeruzalės gatvėse. Budelių rankos sužeis ir subiauros Jo atletinį kūną. Bet Jis nebus kaip tas architektas, kurs, suprojektavęs ir pastatęs namus, pats subyra į dulkes.
Jis pasiliks su žmonėmis iki pasaulio pabaigos. Ir kai Jis įžengs į dangų, Jo kūnas bus Dievo vaikų karalystė. Šis naujai nuostabus kūnas nebus surištas su praeitimi ir dabartimi vien išoriniais ryšiais, atmintimi ir dieviškai įkvėptu žodžiu, bet gyvybiniai Šventosios Dvasios ryšiais. Jis judins ir palaikys tą kūną, kaip vynmedis šakas.
Norėdamas supažindinti žmones su mistinio kūno architektūra, sąstatu ir gyvybine forma, Kristus įvairiomis progomis kalbėjo apie esmingus mistinio kūno bruožus. Jis sakė, kad
1) norint tapti Jo mistinio kūno nariu, reikia gimti iš naujo: iš vandens ir Šventosios Dvasios;
2) vienybę tarp Kristaus ir mistinio kūno palaikys ne giesmių giedojimas, socialiniai būreliai ir visuomeniniai religinis veikimas, bet Jo Dieviška gyvybė. Aš esu vynmedis, o jūs vynmedžio šakos. Kadangi aš esu vienybės ir gyvybės pagrindas, be manęs jūs nieko negalit;
3) šis kūnas augs, kaip ir visi kiti gyvi daiktai. Jis išaugs, kaip mažas garstyčios grūdas išauga į galingą medį. Pirma želmuo, paskui varpa, paskiau grūdo derlius varpoje;
4) namas auga, dedant plytą prie plytos. Organizacijos didėja, jungiant žmogų prie žmogaus. Šis augimas vyksta iš lauko: iš išorės į centrą. Bet Jo kūnas, Jis sakė, formuosis iš vidaus, kaip iš gyvos ląstelės formuojasi žmogaus kūnas. Kaip Jis gavo gyvybę iš tėvo, taip mes gausime gyvybę iš Jo. “Kad jie būtų viena mumyse, kaip Tu, Tėve, esi manyje ir aš Tavyje”;
5) bus tiktai vienas kūnas, kaip bus viena avidė ir vienas ganytojas;
6) mistinis kūnas bus pasaulio neapkenčiamas, kaip Kristus, mistinio kūno galva, buvo neapkenčiamas. Neapykantos priežastis: “Aš išsirinkau jus iš pasaulio, todėl pasaulis jūsų neapkenčia.”
Pradinį mistinio kūno branduolį sudarė apaštalai ir mokiniai. Kol Kristus nebuvo atsiuntęs Šventosios Dvasios, pradinio branduolio elementai buvo silpni ir padrikę, kaip medžiagos palaidi vienetai chemijos laboratorijoje. Mes žinome visus žmogaus kūno elementus, bet nesugebame pagaminti žmogaus, nes neturime vienijančio gyvybės principo — sielos.
Dešimt dienų po Kristaus įžengimo į dangų Šventoji Dvasia nusileidžia ant apaštalų galvų ir širdžių gyvos ugnies liežuviais. Dievas kvepia sielą, ir žmogaus naujos gyvybės ląstelės susijungia į vieną kūną. Nužengus Šventajai Dvasiai, pradinis Kristaus kūno branduolys susijungia į visą, pilnutinį Kristų, tapdamas Kristaus pilnybe. Kristaus mistinis kūnas nėra fizinis, kaip žmogaus kūnas. Nėra moralinis, kaip organizacija ar socialinis klubas, bet dvasinis, nes jį judina ir palaiko Dievo gyvybė. Kaip fizinis kūnas, sudėtas iš milijono ląstelių, yra vienas ir vienos sielos savininkas, nes jį valdo viena matoma galva ir nematomas protas, taip ir Kristaus mistinis kūnas, susidedamas iš milijonų asmenų, yra vienas: jį gaivina Šventoji Dvasia ir valdo viena galva ir vienas protas — prisikėlęs Kristus.
Norėdami suprasti konkrečiuosius ir gyvybinius mistinio gūno bruožus, prisiminkime Povilo atsivertimo epizodą. Rabino Gamalijėlio gabusis mokinys ir fanatiškasis Senojo Testamento sargas tapo nuožmiu ir įtakingu Nazarėno mokinių priešu. Vieną dieną jis leidosi į Damaską, džiaugdamasis dokumentais, kurie atidavė jo malonei Damasko krikščionis. Degdamas neapykanta, jis pentinais ragina žirgą, ir jo akyse stovi vizija. Po kelių dienų jis grįš į Jeruzalę, vesdamasis suimtus ir supančiuotus Nazarėno mokinius. Staiga akinanti šviesa jį trenkė nuo žirgo į kelio dulkes ir pasigirdo balsas: “Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?” Senojo Testamento fanatikas, šaunusis garsaus rabino mokinys, užmiršęs neapykantą, paklausė: “Kas tu, viešpatie?” Ir balsas, nukreiptas į žmogų kelio dulkėse, atsakė: “Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.”
Bet kaipgi Saulius galėjo persekioti Viešpatį dangaus garbėje? Juk jis nieko daugiau nedarė už Staliną Rusijoje ar Tito Jugoslavijoje? Mat, jei kas tau užlips ant kojos, galva ims skųstis, nes jie yra vienas kūnas. Šv. Augustinas, komentuodamas šį įvykį, sako: “Koja buvo užminta, ir galva sušuko”. Tik penkeri metai praslinko nuo Kristaus mirties, ir Jis perkūnu perskrodė dangų ir, matydamas Sinagogos ir Sauliaus norą sunaikinti pradinį mistinio kūno branduolį, įspėjo Povilą ir pasaulį: “Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji”. Kas persekioja jo kūną, persekioja kūno galvą. Didžiojo Ketvirtadienio naktį tas pats Kristus tarė kareiviui: “Kam tu mane muši?” Tas pats Kristus dangaus garbėje, kai mistinis kūnas persekiojamas žemėje, klausia Sauliaus: “Kam tu mane persekioji”?
Povilas palengva pradėjo suprasti dangaus intervenciją ir Kristaus bei Jo kūno narių ypatingą vienybę. Šis stebuklingas istorijos fragmentas tapo Povilo apaštalavimo pagrindas. Jis persunkė visų Povilo laiškų turinį. Sėdėdamas supančiotas Romos kalėjime ir, užgirdęs apie nesantaikas ir didėjantį skilimo pavojų neseniai įsteigtose bažnyčiose, jis rašo Efeziečiams ir Kolosiečiams, iškeldamas mistinio Kristaus kūno nepadalinamą vienybę. Dabar jo žodžiai skamba nauju šviežiumu ir nepaprastai giliu įsitikinimu.
Vienybės su Kristumi idėją Povilas bandė perduoti savo laiko krikščionims gyva kalba ir kasdienės tikrovės palyginimais. Kaip Kristus dangaus karalystės paslaptis perdavė ne teologijos traktatais, bet paprastais palyginimais iš pilko žmonių gyvenimo ir aplinkos, taip ir Povilas lygino Bažnyčios ir Kristaus vienybę su pastatu, kurio kertinis akmuo yra Kristus, o mes gyvi akmenys, augą į Dievo šventovę. Jis lygino Bažnyčios ir Kristaus vienybę su moteryste, primindamas, kad Kristaus ir tikinčiųjų vienybė yra intymesnė ir gilesnė negu vyro ir žmonos.
Labiausiai Povilas mėgo lyginti Kristaus ir Bažnyčios vienybę su galvos ir kūno vientisine buitimi. Daug narių, bet vienas kūnas. Vieni nariai didesni, kiti mažesni, bet visi reikalingi tobulam kūno sąstatui. Kiekvienas narys turi savo paskirtį, vietą ir darbą. Ir geros kūno savijautos sąlyga yra visų narių buities ir darbo unisonas.
Rašydamas Romėnams, Povilas sakė: “Kaip viename kūne mes turime daug sąnarių, ir ne visi turi tą pačią paskirtį, taip mes būdami daugelis, sudarome vieną kūną su Kristumi ir, net paskirai, esame vienas kito sąnariai.”
Žmogaus kūnas yra sudėtas iš tūkstančio mažų ląstelių, ir kiekviena ląstelė, gyvendama savo atskirą gyvenimą, gyvena bendrinį viso kūno gyvenimą. Bažnyčios kūnas yra sudėtas iš daugybės narių, kurie įsijungia į mistinio kūno gyvenimą krikšto sakramentu. Kiekvienas jų reikalingas viso mistinio kūno funkcijoms. Ir Povilas sako: “Kūnas yra ne vienas sąnarys, bet susideda iš daugelio. Jei koja sakytų: kadangi aš nesu ranka, aš nesu kūno dalis, ar ranka dėl to jau nebebūtų kūno dalis? Kiekvienam sąnariui Dievas paskyrė atitinkamą vietą, kaip Jis buvo numatęs. Akis negali sakyti rankai: man tavęs nereikia. Arba galva kojoms — man jūs nereikalingos. Dievas taip sutvarkė kūną, kad jame nebūtų nesutarimų tarp atskirų organų, ir kad kiekvienas sąnarys rūpintųsi kitu. Ir kai vienas narys kenčia, kiti kenčia kartu su juo. Kai vienas narys yra pagerbiamas, visi nariai džiaugiasi vienam nariui parodyta pagarba. Taip ir jūs esate Kristaus kūnas, ir kiekvienas iš jūsų yra paskiras Kristaus kūno sąnarys. Taip Dievas paskirstė pareigas Bažnyčioje: vieni apaštalai, kiti pamokslininkai, kiti mokytojai, dar kiti stebukladariai; vieniems Jis davė dovaną gydyti ligonis, kitiems — patarnauti, tretiems — kalbėti su šventu įkvėpimu.” Rašydamas Efeziečiams, Povilas ragino neklusnias moteris nusileisti vyrams: “Vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva.” Vadinasi, Kristus yra mistinio kūno galva. Tai yra pirmoji Šv.Povilo laiškų išvada. Kristus, nuo amžių paskirtas būti atpirktosios žmonijos galva, atėjo į pasaulį laiko pilnybėje. Bet Dievo amžinojo mintyje dievažmogis Kristus buvo pirmasis sutvėrimas, kuriam buvo sukurtas pasaulis ir kiekviena buitis. Povilas Kristų vadina viso sutvėrimo pirmgimiu, per kurį visa buvo sutverta, ir kuris visa išlaiko.
Pagrindinė mistinio Kristaus kūno sąvoka sako, kad Kristus yra kiekvieno sutvėrimo pradžia, o Bažnyčia yra jo pilnuma. Įsidėmėkime žodį “pilnuma”, graikiškai “pleroma”, kuris yra raktas į mistinio Kristaus kūno paslaptį. Bažnyčia yra Kristaus pilnybė ir papildymas. Trisdešimt trys Palestinos gyvenimo metai Kristaus neišsėmė. Jis gali prašokti laiko ir erdvės ribas. Gali pratęsti savo gyvenimą į visą ateitį ir į visus žmones. Tokiu būdu Kristus priklauso visiems. Jis yra katalikiškas. Išsivadavęs iš laiko ir vietos kategorijų, Jis išsivilko iš Galilėjiečio drabužių, kurie Jį rišo su viena vieta, ir tapo visų mistinio kūno narių nuosavybe.
Be Bažnyčios pilnumos Kristus būtų ne visas ir neatbaigtas. Štai kodėl Povilas sako, kad Kristus turi augti į subrendusio vyro ūgį. Įsikūnijęs Žodis, tapdamas žmogumi, neišsėmė savo galios įsikūnyti: per savo mistinį kūną Jis iš naujo gimsta, auga, miršta ir keliasi. Be Bažnyčios Jis neturėtų pilnumos ir būtų įspraustas į laiko ir erdvės ribas. Štai čia yra pagrindinė mistinio kūno tiesa.
Šis naujas Kristaus gyvenimas yra trečioji viso Jo gyvenimo fazė, trečioji Jo istorijos dalis. Pirmoji fazė — fizinis Kristus: Betliejus, Nazaretas, Jeruzalė. Antroji fazė — garbingasis Kristus, sėdįs Dievo Tėvo dešinėje. Trečioji fazė — mistinis Kristus.
Kaip savo žemiškame gyvenime Jis priėmė žmogaus kūną, kad galėtų atlikti Pranašo, Karaliaus ir Kunigo misiją, taip per Sekmines Jis iš naujo įsikūnijo Bažnyčioje mokyti, valdyti ir pašvęsti.
1) Žemiškame gyvenime Jis turėjo tik vieną žmogišką prigimtį, suvienytą su dieviškuoju asmeniu. Mistiniame gyvenime Jis susijungia su visomis žmogiškomis prigimtimis, kurios gauna Jo dvasią.
2) Žemiškame gyvenime Jis atpirko žmogų, o mistiniame gyvenime Jis pritaiko atpirkimo vaisius viso mistinio kūno nariams.
3) Žemiškame gyvenime Jis buvo dangaus karalystės įsteigėjas, o mistiniame kūne Jis mus įjungia į tą karalystę.
4) Žemiškame gyvenime Jis patyrė daug kančios ir džiaugsmo, o dabar Jis kenčia ir džiaugiasi mistiniame kūne.
5) Tuomet Jis buvo vynmedis, o dabar Jis yra vynmedis, teikiąs gyvybės sultis šakoms. Tuomet Jis buvo raugas, o dabar Jis yra raugas duonoje. Tuomet Jis buvo garstyčios sėkla. Dabar — gyvenimo medis.
Juozas Elijošius, S.J.