Visais laikais šeima buvo žmonių bendruomenės pagrindas ir laimės arba kančios šaltinis daugeliui. Geriausi įstatymai, genijali socijalinė ir ekonominė santvarka, kultūros ir civilizacijos laimėjimai tiek nepaveikia žmonijos — teigiama arba neigiama įtaka — kiek šeima. Ir nors žmogus gyvena bendruomenės rėmuose, nusidažydamas įvairiomis aplinkos spalvomis ir charakteringais bruožais, pirmiausia šeimoje jis gauna tai, kas jį padaro vertingu asmeniu arba nevykėliu.
Nėra ko stebėtis, jei diktatūros ir įvairūs izmai, norėdami žmonių masę perdirbti ir pervaryti per savo ideologinį malūną, pirmiausia nusikreipia prieš šeimą, žinodami jos begalinę įtaką ir jos įgimtą galią perduoti savo nariams Dievo ir gamtos įstatymus ir nesikeičiančių vertybių dvasinį turtą.
Ten, kur šeima stipri, vieninga, dvasinga ir pastovi, žmonės yra atsparesni klaidai, nudvasėjimui ir nužmonėjimui. Ten gi, kur šeima tampa kortų namelis, pasirengęs sugriūti nuo kiekvieno kvėptelėjimo, šeimos nariai ir bendruomenė yra sausų šiaudų krūva, kurią uždega, ir mažiausia, netyčia atklydusi klaidos ir sugedimo kibirkštis.
Tautų istorija liudija, kad stiprios, pastovios ir vieningos šeimos sukūrė nenugalimas imperijas ir karalystes, kuriose niekada saulė nesileido. Šeimų įgimtasis šventumas, kilnumas, darbingumas ir vieningumas išaugino žmones, kurie buvo subrendę ir puikiai paruošti perkelti šeimos kilniąją ir gyvąją dvasią į visą valstybės ar bendruomenės, plotą. Kai tik sugedimo vėžys ir pasileidusio ištižimo nuodai pateko į šeimos organizmą, ne tik šeima pradėjo griūti, bet ir visos žmonių bendruomenės pamatai pradėjo grimsti į sugedimo pelkes, o amžiais kurtos ir statytos imperijos sienos sujudėjusios suskilo, ir visa didinga ir garbinga praeitis ir dabartis atsigulė į istorijos dulkes.
Šv. Augustinas kartą pasakė: “Bijau vienos knygos žmogaus.” Bijau žmogaus, kuris, nors nedaug žino, bet ką jau žino, tą žino gerai; jis vertingesnis ir pavojingesnis už tą, kuris, ir daug knygų perskaitęs, nėra tikras nė viena išmokta ar sužinota žinia. Ta pačia prasme bijau ir vertinu žmogų, kuris tiki į vieną, pastovią ir šventą šeimą. Jo gyvenimas yra vientisinis kūrybos ir laimės perijodas. Tas gi žmogus, kuris — savo ar kitų rankomis — pasmaugė savo šeimos nepadalinamą kūną ir, sutraukęs gyvybines pastovių vertybių grandines, savo gyvenimą pavertė žūvančių idealų kalėjimu, — yra vengtinas. Jis, sugriovęs savo laimę ir pastovumo pagrindus, neturės skrupulų ir baimės sugriauti kitų gyvenimo ir laimės namus. Šiandien pro mus praeina daugelis, kaip ankstybos mirties šešėliai, kurie pastovią laimės dalį išmainė į laikino pasitenkinimo sriubos lėkštę. Savo nelaimės prakeikimą jie bando užmesti ant kitų galvų ir sąžinių. Save teisindami, jie kaltina pastovią ir nesugriaunamą šeimą, nes ji — jų akyse — pasilieka jų buvusios laimės liudininkas ir amžinas geros ir didvyriškos sąžinės paminklas.
Laikas nuo laiko Bažnyčia nukreipia mūsų mintis ir akis į Šventąją Nazareto Šeimą, kuri buvo ir liks šeimos idealas ir pavyzdys visoms dabarties ir ateities kartoms. Šioje šeimoje — per Kristaus dieviškąjį asmenį — dangus aplankė žemę, ir žemė susižiedavo su dangumi. Šioje šeimoje Dievas tapo žmogumi, o žmogus buvo sudievintas. Kristus pasirinko šią šeimą parodyti pasauliui, kur glūdi laimė, malonė, gyvenimo prasmė ir palaima.
Betliejaus stebuklingasis momentas mums pasakoja ne tik apie Kristaus giminę, piemenis ir išminčius, randančius savo Dievą, bet ir apie du jaunavedžius, kuriems nebuvo vietos užeigoje, ir kurie žengė į savo šeimos ateitį per tamsią ir dvokiančią tvarto angą. Mes esame linkę svarstyti Betliejaus istoriją, kaip pirmutinę Kristaus gyvenimo staciją, nesigilindami į Marijos ir Juozapo gyvenimą. Šia proga prisiminkime, kad jie — Juozapas ir Marija — buvo neseniai sukūrę šeimą. Jie, kaip ir kiti žmonės, svajojo apie savo namus, pastovų šeimos židinį ir saugią ateitį, jie, kaip ir kiti vedusieji, geidė visų tų dalykij, kurie žmogaus gyvenimą padaro prasmingą, mielą ir laimingą. Deja, Dievo planai buvo paskyrę jiems skirtingą ir komplikuotą gyvenimo raidą. Kai kiti galilėjiečiai, atlikę užsirašymo pareigą, grįžo į savo gyvenamas vietas, Juozapui ir Marijai buvo skirta tremties dalia.
Girti Erodo kareiviai, baltoje mėnesienoje švaistydamiesi kruvinai blizgančiais kardais ir dainuodami girtas ir nešvankias dainas, ieškojo naujų aukų ir Marijos dieviškojo Sūnaus. Angelas pažadino Juozapą kraują stingdančiais žodžiais: “Pasiimk vaikelį Jėzų ir Jo Motiną ir skubinkis į Egiptą. Pasilik ten, kol aš tau pasakysiu, nes Erodas tykoja vaikelio gyvybės.”
Tremtis nėra dabarties išvietintų asmenų privilegija ar specijaliai rezervuotas prakeikimo ženklas. Šventoji Šeima neturėjo nuodėmės, bet Dievo valia ištrėmė juos į svetimą žemę. Nei Juozapas nei Marija nepriklausė jokiai politinei partijai ar pogrindžiui, ir Erodas buvo tik nevykęs ir miniatūrinis ateities bolševizmo pirmtakūnas. Bet Šventajai Šeimai buvo paskirta eilė tremties metų, nes Dangaus ir Žemės Sūnui grėsė mirties pavojus.
Gal ne vienas egiptietis bus pagalvojęs, ką gi bus padarę šie du prasti žydai, kad jie turėjo palikti Palestiną ir skubotai ieškotis prieglaudos pas nemėgstamus pagonis. Bet Šventoji Šeima nesijautė nei nelaiminga, nei nubausta, nei prakeikta. Jų širdys ilgėjosi gimtinės žemės ir auksinių Jeruzalės Šventyklos bokštų, bet Dievo artumas jų neapleido, ir Dievo valia buvo jų kasdienis maistas, stiprybės ir laimės šaltinis. Mes Juozapui ir Marijai galime pavydėti dvasinio subrendimo ir gyvenimo išminties, kad žmogaus laimė glūdi ne turto, sveikatos ir pinigo pertekliuje, ne šimtaprocentiniame saugios ir laimingos ateities užtikrinime, bet giliame tikėjime ir pasitikėjime Dievo Apvaizda ir paklusnume Jo valiai.
Nazareto metai neturėjo poezijos, auksinės romantikos ir naivių stebuklų, kuriuos mums vaizduoja pamaldžios, bet su plika tiesa apsilenkiančios galvos. Staliaus dirbtuvės ir virtuvės monotonija ir kieto darbo rutina buvo persunkusios Šventosios Šeimos dienas. Jos trys nariai nebuvo išimti iš kiekvieną darbo žmogų ištinkančių nelaimių, sunkenybių ir vargų. Jie skyrėsi nuo kitų Nazareto gyventojų tik tuo, kad jie Dievui gyveno ir dirbo ir visą. gyvenimą rėmė viena nepajudinama tiesa, kad nesvarbu, kas juos ištiktų, koks kryžius prislėgtų jų pečius ir širdis, jis bus siųstas Dievo mylinčių ir stebukladarių rankų.
Marijos ir Juozapo ausyse — ypač po Jėzaus pasilikimo Jeruzalėje — nuolat skambėjo pranašo Simeono žodžiai: “Šis kūdikis yra ženklas, kuriam bus prieštaraujama. Dėl Jo daugelis žus ir daugelis prisikels. O tavo širdį”, jis tarė Marijai, “pervers skausmo kalavijas.” Marija ir Juozapas galvojo ir svarstė: Buvome tremtyje. Daug pergyvenome ir iškentėjo-me, kai Jėzus — nieko nesakęs — pasiliko Jeruzalėje. Kas bus toliau? Kada skausmo kalavijas vėl pervers Marijos širdį?
Jie buvo žmonės, ir per jų galvas pereidavo visokios mintys. Juk nei mintis, nei pagunda nėra nuodėmė, kol žmogus su ja nesutinka. Marija ir Juozapas, gyvendami po netikrumo ženklu, nepasidavė aklam ir juodam fatalizmui, bet pasivedė Dievo valiai. Jų kilnaus nusistatymo motto buvo gražiai išreikštas šv. Povilo žodžiais: “Mylintiems Dievą viskas išeina į gera.”
Kaip visą gyvenimą, visus kryžius ir sunkenybes, taip ir mirtį jie priėmė iš Dievo rankų. Juozapas mirė Marijos mylimas ir Viešpaties laiminamas. Riedėjo ašaros jų nekaltais skruostais, bet jose nebuvo kartumo, nusivylimo ir pagiežos. Juk jie mylėjo vienas kitą gyvenime, mylėjo mirtyje, mylės vienas kitą po mirties. Ką Viešpats su meile ir dievišku švelnumu šnibždėjo į mirštančio Juozapo ausį, tą Jis vėliau — po kelių metų — pasakys visam pasauliui: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki į mane, nors būtų miręs, bus gyvas. Ir kiekvienas, kurs gyvas ir į mane tiki, nemirs per amžius.”
Atėjo metas, kai Viešpats užrakino staliaus dirbtuvę Nazarete, pasiėmė kelis ir pačius reikalingiausius dalykus ir atsisveikino su savo Motina. Ilgai Marija stovėjo prie Nazareto vartų ir balta skarele mosavo savo mylimiausiam Sūnui, kol Jo aukštas ir didingas ūgis pranyko baltame tolyje, tarp uolų ir kalnų. Retai Motina besutiks Sūnų. Pasiilgs Jo žodžių, apkabinimo, pabučiavimo. Prie kryžiaus papėdės svetimos rankos padės Jo negyvą kūną ant jos pavargusių kelių. Bet ji nesvyruojančiu tikėjimu ir begaline meile lydės Jį ir tikės, kad Jis Dovydo Sūnus ir Izraelio Karalius, Dievo siųstasis Mesijas ir Avinėlis, kuris savo krauju išganys Izraelį ir visą pasaulį.
Ko šiandien ypatingai trūksta mūsų šeimoms, ir kas mus nuostabiai žavi Šventojoje Šeimoje, tai jų bendras, sutartinis darbas, jų meilė ir pasitikėjimas vienas kitu ir jų bendra malda. Jie su džiaugsmu aukojosi vienas už kitą, su džiaugsmu kentėjo, su džiaugsmu mylėjo.
Ir mes norėtume matyti mūsų šeimas bendrai dirbančias, bendrai mylinčias ir bendrai besimeldžiančias. Kiek skirtumų ir nusivylimų, nesutikimų ir ginčų pranyktų iš mūsų šeimų tarpo, jei žmonės kartu melstųsi, kartu kentėtų ir kartu mylėtų.
Nepasiduokime mūsų dienų prietarui, kad šeimai išlaikyti vieningai, sveikai, dorai ir kilniai, užtenka vien tautinio motyvo ir elemento. Šeimai ir jos sakramentiniam charakteriui — pirmoje eilėje — reikia Dievo dvasios ir Jo malonės, kuri įgyjama malda, auka, meile ir kasdieniu Dievo artumu. Tegul Šventosios Šeimos idealas ir dangiškasis užtarimas būna mūsų jėga, įkvėpimas ir paguoda.
Bruno Markaitis, S. J.