Crivelli Madona
Gerbiamasis Kunige,
Jau antri metai studijuoju teisę, bet jos nemėgstu ir esu nepatenkintas. Blogiausia tai, kad nerandu sąžinės ramybės. Baigęs gimnaziją, norėjau stoti vienuolynan, bet mama ir tėtis griežčiausiai pasipriešino. Aiškino, kad aš esąs per jaunas tokiam rimtam žingsniui, dar nepažįstąs gyvenimo, todėl galįs nusivilti ir gailėtis.
Nenorėjau užgauti tėvų ir nusileidau, bet dabar gailiuosi taip padaręs. Mama visaip stengiasi pašalinti man iš galvos mintį apie vienuolyną: ir į šokius siuntinėja, ir mergaičių kartais į namus pakviečia, kad su jomis susidraugaučiau. Kai su tomis mergaitėmis būnu perdaug šaltas, jie mane bara. Visos jos kalbos su manimi sukasi apie vedybas. Man tai jau beveik įkyrėjo. Stengiausi pamilti savo studijas, norėdamas patenkinti motinos reikalavimus, bet sąžinė išmetinėja, kad aš tik nevykusiai vaidinu ir vėjais leidžiu brangų laiką bei tėvų sunkiai uždirbtus pinigus.
Nemanykite, kunige, kad aš būčiau moterų ir pasilinksminimų priešas. Mielai padraugauju su mergaitėmis, mėgstu ir pašokti, tačiau širdies gelmėse vis tartum girdžiu kažkokį balsą, man sakantį: “Sek mane !” Aš esu tikras, kad turiu pašaukimą į vienuolyną, tad kas man daryti? Ar nusileisti tėvams ir stengtis užmiršti savo troškimą, ar prieš jų valią išvažiuoti vienuolynan? Ar toks pasielgimas nebūtų prieš Dievo įsakymą gerbti savo tėvus ir jų klausyti?
Laukiąs atsakymo
Vytautas Z.
Mielasis Vytautai,
Kai tėvų valia aiškiai priešinasi dieviškajai, tai “Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių” (Apd. 5, 29). Tas dėsnis yra be išimčių, todėl negalima su juo nesiskaityti, renkantis pašaukimą.
Be abejo, tėvai pasielgtų ne tėviškai, jei nepadėtų vaikams surasti tikrąjį kelią, kuriuo jie turės eiti per gyvenimą. Tėvai nusikalstų savo šventai pareigai, leisdami vaikams išstatyti pavojun savo laikinąją ir amžinąją laimę. Bet ir vaikai neišsisuktų iš kaltės, paniekindami tėvų patarimus bei įspėjimus, ar nesiklausdami jų nuomonės. Tad renkantis pašaukimą, atsižvelgtina ir į Kūrėjo planus, ir į savo palinkimus bei gabumus, ir į tėvų teises bei pareigas. Vaikai ir tėvai susiremia dėl pašaukimo, kai vieni ar kiti pamiršta tuos tris veiksnius.
Dažniausiai užsimirštama atsižvelgti į Kūrėjo planus. Tai yra pagrindinė ir skaudžiausių pasekmių klaida. Juk yra jokių filosofinių samprotavimų nesugriaunama tikrovė, kad visą pasaulį ir kiekvieną mažiausią elektroną kuria, palaiko ir valdo be galo išmintingas, neapsakomai geras visos būties šaltinis — Dievas. Visam pasauliui ir kiekvienai jo dalelei Jis turi savo aiškius planus, nors jie mums kartais labai migloti, ar ir visai neįžiūrimi. Šituose Kūrėjo planuose yra atžymėta ir pramatyta tam tikra vietelė kiekvienam gimstančiam žmogui, ir jam yra skirtas tam tikras uždavinys, kurio niekas kitas neatliks.
Kūrėjas, skirdamas žmogui tą vietą ir tą darbą, aprūpina jį reikalingomis ir naudingomis priemonėmis: palinkimais, gabumais, tam tinkama aplinka. Su šiais gabumais, šioje vietoje atsistojęs žmogus galės tinkamai atlikti savo uždavinį ir dėl to bus patenkintas ir laimingas. O ne savo vietoje atsistojęs ir ne savo uždavinį pasiėmęs, kankinsis pats ir kitus kankins, neįvykdydamas Dievo jam skirtų planų.
Taigi, tiek Tau pačiam, tiek Tavo tėveliams pirmiausia privalo rūpėti, kokia yra Dievo planuose Tau paskirta vieta ir koks gyvenimo uždavinys : moterystė, ar vienuolynas; kunigystė, ar nevedus gyventi pasaulyje. Tėvų svajonės ir palinkimai, jų suplanuoti vaikams idealai neturi jokios reikšmės, jeigu jie nesiderina su Dievo planais. Tokiu atveju vaikas turi eiti Dievo nubrėžtu keliu, nors tėvas ir motina visokiais būdais jį nuo to stengtųsi atkalbėti.
Tėvų įtaka vaiko pašaukimui gali būti labai didelė. Jau iš pat mažens jie turėtų mokyti vaiką mylėti Dievą ir Jam paklusti; jie turėtų patys melstis ir vaikus raginti, kad prašytų Dievo nurodyti jiems tinkamą vietą savo planuose. Tėvai turi stebėti vaiko palinkimus, gabumus, silpnybes, ydas, charakterio klaidas. Jam turi padėti nusikratyti blogų ypatybių ir išugdyti geras. Vaiką reikia tinkamu laiku supažindinti su įvairiais luomais ir pašaukimais. Žinoma, jie gali ir privalo išbandyti vaiko pašaukimą. Tam tikslui jie gali kurį laiką vaiko palinkimams priešintis, gali nurodyti to pašaukimo sunkumus, gali pasakyti, koks pašaukimas, jų nuomone, būtų geresnis. Bet visa tai padarę, jie turi nusilenkti vaiko apsisprendimui, nes jam priklauso paskutinis žodis, išskyrus tuos atvejus, kai aiškiai yra einama prieš dieviškosios ir žmogiškosios išminties dėsnius.
Gaila, kad nepažįstu Tavo tėvelių, Vytautai. Man būtų tada žymiai lengviau spręsti, ar jie yra teisūs, ar ne, sulaikydami Tave nuo vienuolyno. Manau, kad jie tai daro, Tave mylėdami, nors pasitaiko ir tokių tėvų, kurie vaikų pašaukimui priešinasi tik iš grynos savimylos. Tad šį kartą nesiimu spręsti, ar Tu privalai tėvų klausyti, ar jiems pasipriešinti. Jei nori tuo reikalu aiškesnio žodžio, atsiųsk daugiau informacijų. Būtų naudinga žinoti, ar esi vienturtis, ar turi ir daugiau brolių bei seserų. Kodėl veržiesi vienuolynan, o nenori vesti? Kodėl mamytė yra įsitikinusi, kad Tu neturi pašaukimo? Kokia Tavo sveikata, kokie gabumai ?
Taigi, lauksiu daugiau žinių.
J. Kidykas, S. J.
Gerbiamas Kunige,
Labai dėkoju už atsakymą. Nebus man lengva susikalbėti su tėveliais, bet dabar jau turėsiu tvirtą atramą, nes žinosiu, kur baigiasi jų autoritetas ir kur prasideda mano pareiga. Į Jūsų klausimus mielai atsakau, nes noriu kuo greičiausiai išsiaiškinti, ar tikrai mane Dievas šaukia savo ypatingon tarnybon, ar gal tik aš taip įsivaizduoju.
Nesu vienturtis, turiu jaunesnį brolį ir vyresnę seserį. Patys tėvai dar pajėgūs dirbti. Taigi, nesijaučiu, kad būčiau, reikalingas namie jiems išlaikyti. Jie to niekad man nė neminėjo. Atrodo, bad labiausiai priešinasi mano pašaukimui tik dėl to, kad bijo, jog aš galiu užsikrauti tokią naštą, kurios nepajėgsiu nešti. O gal jie ir tinkamai neįvertina kunigo ir vienuolio gyvenimo grožio ir kilnumo.
Peržvelgęs savo polinkius ir svajones, neprisimenu, kad kada nors būčiau rimčiau žavėjęsis bet kuriuo kitu pašaukimu. Kunigystė man visuomet buvo lyg šviesi, viliojanti žvaigždė. Į kitas galimybes dairiausi tik tėvų verčiamas. Gal todėl, kad jau šiek tiek subrendau ir pamačiau tikrąjį pasaulio veidą. Paskutiniais metais mane vis labiau žavi pasiaukojimo idealas. Pasiaukoti Bažnyčios ir Tėvynės labui yra kilnu. Matau, kad daugelis ieško tik savęs, savo naudos, savo malonumų. Kaip dažnai kilniais šūkiais yra dangstomi labai siauri asmeniniai interesai! O juk tiek tautai, tiek Bažnyčiai yra labai svarbu turėti kuo didžiausią skaičių visa širdimi pasiaukojusių vyrų ir moterų. Kunigo luomas atveria neribotus pasiaukojimui plotus ir aibes galimybių gera daryti.
Mūsų jaunimas, kurs dar Lietuvos neužmiršo, rengiasi ateities darbams išlaisvintoje Tėvynėje. Daug kas studijuoja inžineriją, mediciną, chemiją ir kitus mokslus. Bet kiek maža stojančių į seminarijas! O juk Lietuvai reikės kunigų nemažiau kaip ir kitų profesijonalų. Kiek dabar kunigų žūva kalėjimuose ir ištrėmime, o kas užims jų vietą? Be pakankamo gerų kunigų skaičiaus mūsų tauta sužlugs, kas pakels jos moralę? Taigi, aš norėčiau užpildyti nors vieną vietą tose retėjančiose eilėse, tęsti darbą tų, kurie krito kovos lauke.
Žinau, kad tai nebus lengva, suprantu, kad tai yra sunki našta, bet ar lengviau būtų moterystėje? Pasiaukojimas yra reikalingas visur. Kiekvieno žmogaus gyvenimas, koks jis bebūtų, yra našta jam pačiam. Bet žmogus tą naštą mielai neša. Jei mane Viešpats toms pareigoms šaukia, Jis duos ir pagalbos joms tinkamai atlikti. Juo ilgiau galvoju, juo darosi aiškiau, kur yra mano pašaukimas.
Prašau, Tėve, pasimelsti, kad galėčiau įvykdyti savo pasiryžimą.
Jūsų Vytautas Z.
Brangusis Vytautai,
Tavo laiškas labai įspūdingas. Iš Tavo metų jaunuolio nesitikėjau tokios subrendusios ir aiškios galvosenos. Tavo motyvai, verčiantieji būti kunigu, yra labai kilnūs ir protingi. Aš nesuprantu, kaip tokiam pasiryžimui, įdiegtam šių kilnių motyvų, galėtų pasipriešinti Tavo tėveliai, kurie yra tikintys.
Atrodo, kad Tavo dvasia yra tikrai stipri, kad galėsi savo pašaukime ištverti, nes jį renkiesi, norėdamas aukotis, dirbti. Aukų ir darbo rasi visur. Bet norėčiau dar priminti, kad pagalvotum, ar ir Tavo kūnas yra pakankamai stiprus. Kunigo darbui reikia ir fizinės jėgos bei sveikatos. Taip pat pagalvok, ar Tavo kūnas paklus dvasiai, ar Tau nebus per sunkus skaistybės įžadas. Šiuose klausimuose pasitark su gydytoju ir su savo nuodėmklausiu.
Tikrai prašysiu Aukščiausiąjį, kad padėtų šiame Tavo kilniame pasiryžime.
J. Kidykas, S. J.