Praėjusį kartą rašėme apie anglikonų atsiskyrimą nuo Katalikų Bažnyčios. Anglijos Bažnyčia, atsiskyrusi nuo Romos ir tapusi Valstybės Bažnyčia, ilgainiui pasidarė labai formališka ir šalta. Atsirado žmonių, kurie buvo ja nepatenkinti. Ypač didelis sąjūdis kilo inteligentijos tarpe. Šiam sąjūdžiui, galima sakyti, vadovavo Oxfordo universitetas, kur studentai, nepatenkinti oficialiąja Anglijos Bažnyčia, pradėjo steigti įvairius religinius ratelius, ypač stengdamiesi daugiau studijuoti Šv. Raštą. Vienas tų ratelių buvo pavadintas “Holy Club” (Šventasis Klubas). Šiam klubui priklausą studentai buvo vadinami metodistais, nes jie veikė labai metodiškai.
Šventojo Klubo nariai gyveno beveik vienuoliškai. Be Šv. Rašto jie dar labai uoliai skaitydavo kitas religines knygas, ypač “A Serious Call to a Devout and Holy Life” ir “Treatise on Christian Perfection”. Dauguma jų skaitomų knygų buvo katalikų parašytos, bet katalikybe jie nesidomėjo. Jųtikslas buvo sudvasinti Anglikonų Bažnyčią. Jie eidavo sakyti pamokslų į priemiesčius, į kalėjimus, kur gyveno labiausiai apleisti žmonės. Jiems kalbėdavo apie Dievą ir drauge su jais atsiklaupę melsdavosi.
Šiame klube labai pasižymėjo Jonas Wesley (1703-1791), aštuonioliktas vieno anglikonų ministerio vaikas. 1735 m. ir jis pats buvo įšventintas anglikonų ministeriu (kunigu). Norėdamas daugiau žmonių atversti, jis atvyko į Ameriką ir pradėjo dirbti anglikonų kolonistų tarpe. Naujos bažnyčios steigti jis nemanė, tik norėjo daugiau šventumo įkvėpti Anglijos Bažnyčios nariams. Amerikos kolonistai Anglijos Bažnyčios nemėgo, todėl ir Wesley jiems nepatiko.
Matydamas kad Amerikoj negalės nieko gero padaryti, Wesley grįžo į Angliją. Keliaudamas į Ameriką, jis buvo laive sutikęs keletą moravų, kurių pamaldumas jį sužavėjo. Grįžęs į Angliją, taip pat palaikė santykius su moravais, dalyvavo jų susirinkimuose ir gėrėjosi jų religingumu. Jis pasiryžo ir savo Šventąjį Klubą persunkti tokiu giliu religingumu, kad paskui jo nariai tą religingumą įkvėptų visai Anglijos Bažnyčiai. Jis pradėjo eiti į gatves ir sakyti pamokslus. 1739 m. susikūrė “Wesleyan Methodist Society”. Šis naujas sąjūdis pritraukė daug narių, net ir nepriklausančių Anglijos Bažnyčiai. Tai buvo tik naujas sąjūdis, bet ne nauja bažnyčia. Ir mirdamas Wesley save laikė Anglijos Bažnyčios nariu.
Metodistų mokslas
Po Wesley mirties metodistai atsiskyrė nuo Anglijos Bažnyčios ir sudarė atskirą vienetą. Jų religija yra daugiau praktiška negu dogmatiška. Pagrindiniai tikėjimo šaltiniai yra:
1. Šv. Raštas, kurį kiekvienas gali aiškintis, kaip supranta.
2. Dvidešimt penki paragrafai, kurie yra paimti iš anglikonų “trisdešimt devynių paragrafų”.
3. Penkiasdešimt trys pirmieji Wesley pamokslai su prierašais apie Naująjį Testamentą. Anglijos metodistai griežtai turi jų laikytis, o Amerikos metodistai juos laiko tik aukštoje pagarboje, bet jų mokslas jiems ne būtinai priverstinas.
Metodistai pripažįsta Švenč. Trejybę ir Kristaus dieviškumą. Sako, kad vien tikėjimas žmogų išgano, duodamas jam pašvenčiamąją malonę. Jie pripažįsta tik du sakramentu: Krikštą ir Eucharistiją (Lord’s Supper). Bet krikštas neduoda pašvenčiamosios malonės, o tik sustiprina tikėjimą, yra lyg dvasinio atgimimo ženklas. Eucharistija yra tik Kristaus mirties prisiminimas. Metodistai nepripažįsta šventųjų kulto ir neigia skaistyklą.
Jiems yra charakteringas vidujinis dvasinis pergyvenimas bei atgimimas, gilus įsitikinimas, kad neturi nuodėmės ir kad tikrai būsi išganytas. Metodistai labai pabrėžia pareigą švęsti šventadienius, draudžia alkoholinius gėrimus ir per didelius pasilinksminimus bei prabangą. Taigi, jie atrodo tikrai asketai. Kai kuriems žmonėms šie dalykai daro gerą įspūdį ir juos patraukia prie metodistų. Jų pamokslai labai uolūs: jie apkeliauja kaimus, miestelius, kalnus bei miškus, apeina priemiesčių neturtingiausias lindynes, kalbėdami apie Dievą, apie Kristų, apie išganymo laimę. Metodistai pripažįsta gimtąją nuodėmę, kuri susilpnino žmogaus prigimtį, bet Dievo malonė, visiems gausiai tekanti, daro žmones tobulus ir šventus.
Dėl tipiškai protestantiškų pažiūrų į Bažnyčią metodistai suskilo į daugelį grupių. Skilimo priežastys buvo: tautybė, rasė, gyvenamoji vieta. Amerikoje jų yra apie 9 milijonai, Anglijoje apie pusantro milijono, Kanadoje apie aštuoni šimtai tūkstančių, Pietų Afrikoje apie trys šimtai tūkstančių ir Pietų Amerikoje apie šimtas tūkstančių. Jie plinta ne tik tarp Afrikos pagonių, bet ir tarp Pietų Amerikos katalikų. Svarbiausios jų plitimo priežastys yra pinigai ir silpnas kitų žmonių savo religijos supratimas.
Metodistų liturgija
Daugiausia jie laikosi anglikonų “Book of Common Prayer”. Svarbiausia pamaldų dalis yra pamokslas. Jie turi labai gerų pamokslininkų. Komunijos pamaldos būna paprastai keturis kartus per metus. Komunija yra duodama duonos ir vyno pavidaluose. Pamaldose yra vartojamos ir giesmės. Pirmiau buvo draudžiama groti vargonais, bet dabar jau jie bažnyčiose vartojami.
Jų ministerial yra įvairių laipsnių: maldų vedėjai, vietiniai pamokslininkai, keliaujantieji pamokslininkai. Juos renka patys tikintieji. Parapija yra vadinama kongregacija (Congregation). Kelios parapijos sudaro distriktą, kuriam vadovauja superintendentas. Keli distriktai sudaro aukštesnį vienetą (Annual Conference), kurie kartą į metus šaukia susirinkimus. Jiems vadovauja vyskupas, kurs neturi ypatingų šventimų, bet tik titulą. Kartais metodistai šaukia visuotinius susirinkimus. Visuose jų susirinkimuose daug įtakos turi ir pasauliečiai.
Mes, katalikai, susipažinę su kitomis sektomis, turėtume labiau pradėti branginti savo Bažnyčią, kuri saugoja tiesą nuo visokių nukrypimų, be kurių neapsieina jokia kita bažnyčia. Taip pat turėtume pasimokyti uolumo. Kitų tikybų žmonės kartais parodo tiek pasišventimo ir heroizmo, gindami savo klaidingą mokslą, taigi, mes turėtume taip pat nesibijoti nei darbo nei aukų, gindami tikrąjį Kristaus mokslą.
J. Venckus, S. J.