Savo kelionės tikslą, Montevideo miestą pasiekiau kovo 10 dieną. Uoste mane sutiko T. Mikalauskas ir T. Giedrys, abudu kadaise buvę mano mokiniai Kaune Jėzuitų gimnazijoje. Dabar ir juodu darbuojasi Urugvajuje. Atvyko manęs sutikti ir Lietuvos ministeris p. Graužinis, su kuriuo drauge mokėmės Voronežo gimnazijoje. Nors nuo to laiko jau daug metų prabėgo ir mudviem abiem nemaža plaukų nuo galvos nuslinko, bet vis dėlto vienas kitą atpažinome. Buvo atėję ir daugiau lietuvių, tarp kurių buvo žymi Montevideo lietuvių veikėja p. Gabaliauskienė. Ji yra mūsų bažnyčios vargonininkė ir choro vedėja.

      Muitinė buvo labai griežta, kai kurių daiktų nenorėjo leisti įsivežti, tik su vietos jėzuitų pagalba pasisekė juos gauti iš muitinės. Po visų oficialumų atvykau į Jėzaus Širdies jėzuitų kolegiją, kurioje man teks mokytojauti. Sužinojau, kad iki mokslo metų pradžios dar yra savaitė laiko. Taigi, tik dabar, pradžioje kovo mėnesio, baigėsi vasaros atostogos. Mat, vasara čia prasideda gruodžio mėnesį. Taigi, šiais metais aš turėsiu progos pergyventi dvi žiemas ar nė vienos vasaros.

      Tą pačią dieną su T. Mikalausku ir T. Giedriu nuvažiavome į Cerro kalnelį, kur bus statoma mūsų bažnyčia. Ten jau stovi gražus lietuviškas pravestoms misijoms paminėti kryžius. Komunistai Stalino mirties proga apmėtę akmenimis šį kryžių ir šiek tiek apgadinę. Važiuodami lankėme ir pakelėj gyvenančius lietuvius. T. Mikalausko automobiliukas labai prastas, Amerikoj niekados tokiu nesu važiavęs, bet vis geriau negu niekas.

      Ateinantį sekmadienį pasakiau kalbą per radiją, atlaikiau žmonėms Mišias ir pasakiau pamokslą. Bažnyčioje žmonių buvo apie 250, o visame Montevideo mieste yra apie septyni tūkstančiai lietuvių. Dėl ko taip mažai lietuvių lanko bažnyčią? Jie yra labai sukomunistėję, nors savęs komunistais ir nevadina, sako, kad jie priklausą prie darbininkų partijos. Bet kas jie iš tikrųjų yra, galima suprasti iš jų kalbų per radiją. Stalino mirties proga jie reiškė užuojautą viso pasaulio darbininkams, dažnai ruošia priešreliginius vaidinimus, turi savo laikraštį “Darbą”, labai užpuldinėja kunigus, save vadina “pažangiaisiais”. Kurie neina su jais, tie esą atsilikę, nepažangūs. Urugvajuje leidžiama komunistams viešai veikti, ant daugelio namų matyti iškabos su kūju ir piautuvu. Kai mirė Stalinas, sienos buvo nukabinėtos jo paveikslais.

Kalnas prie Rio de Janeiro, ant kurio stovi didžiulė Kristaus statula.

      Nors praktikuojančių katalikų tarp lietuvių yra maža, bet jie veikia gana gerai. Turi savo radijo pusvalandį, prie kurio daug prisideda ponia Gabaliauskienė su savo choru. Skelbimus gražia ispanų kalba atlieka Veronika Vidžiūtė ir Juozas Vaštakas, kurie jau yra čia gimę, bet labai geri lietuviai.

Urugvajus

      Žodžio kilmė nėra aiški. Kai kas mano, kad jis yra kilęs nuo paukščio, indijonų vadinamo “uru” ir nuo “ay”, kuris ištariamas beveik kaip “guay” ir reiškia “mažas”. Taigi, Urugvajus reikštų “mažas uru”. Gyventojų yra tik pustrečio milijono 187 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorijoj. Žmonės daugiausia gyvena iš žemdirbystės ir gyvulininkystės. Į kitus kraštus yra išvežama daug šaldytos mėsos ir vilnų. Vynuogės dar šiaip taip subręsta, bet bananai jau nespėja subręsti, nes vasara yra per trumpa. Parkus puošia gražios palmės. Vidutinė metų temperatūra yra beveik 17 laipsnių Celsijaus. Šalčiausias yra birželio mėnuo, kurio vidutinė temperatūra apie 10 laipsnių Celsijaus.

      Pirmieji europiečiai čia atvyko iš Ispanijos 1516 metais, jų vadas buvo Juan Diaz de Solis. 1520 m. Urugvajų aplankė Magallanes. Indijonai, vadinami “charruas”, labai priešinosi europiečiams ir ilgai nepasidavė, kol visai išnyko. Pirmiau Urugvajus priklausė Argentinai, bet 1830 metais nuo jos atsiskyrė ir pasiskelbė nepriklausoma valstybe. Valstybės santvarka yra gerokai antireliginė. Valstybė nepripažįsta net krikščioniškų švenčių, kurių ir vardus pakeitė. Didžioji Savaitė yra vadinama “Turizmo savaite”, Kalėdos — “Šeimos diena”, Marijos Nekalto Prasidėjimo šventė — “Maudyklių diena”, nes tada prasideda maudymosi sezonas. Viešose mokyklose nėra religijos pamokų. Viešoji valstybės mokykla ignoruoja ne tik religiją, bet ir bet kokią moralinę pasaulėžiūrą.

Kolegija, kurioje moko T. J. Venckus, S. J.

Montevideo

      Kai Magallanes įplaukęs į La Plata žiotis, vienas jo jūrininkų sušukęs: “Monte vide eu! (aš matau kalną!). Nuo to ir kilęs miesto vardas. Tas kalnas kaip tik yra buvęs Cerro, kur dabar bus statoma lietuvių bažnyčia. Montevideo mieste yra apie aštuoni šimtai tūkstančių žmonių. Beveik visas Urugvajaus kultūrinis gyvenimas yra sukoncentruotas šiame mieste.

      Nekalbėdamas plačiau apie vietinių žmonių papročius, norėčiau trupučiuką paaiškinti, kas yra ta jų garsioji “matė”. Tai yra arbata, vadinama Paragvajaus arba Jėzuitų arbata. Ši arbata yra visų vartojama. Ją gamina iš tam tikro augalo, moksliškai vadinamo “Ilex paraguayen-sis”. Šio augalo lapus sudeda į indą ir užpila labai karštu vandeniu. Indas paprastai yra daromas iš arbūzo. Nupiauna galą arbūzo, išima sėklas ir vidų, kevalą sudžiovina, ir tokiu būdu gauna patogų indą. Šis indas yra vadinamas “mate”, nuo ko ir arbata gavo savo vardą. Ją geria per tam tikrą vamzdelį, vadinamą “bombilla”. Paragvajuje ir Urugvajuje “mate” buvo žinoma dar prieš ispanų atėjimą, bet indijonams labiau patiko “chicha” (čiča), kuri yra daroma iš kukurūzo. Moterys sukramto kukurūzus ir spiauna į indą. Tas skystis pradeda nuo seilių rūgti, fermentuotis, ir pasidaro alkoholis, kurs kartais gali būti gana stiprus. Misijonieriai labai kovojo prieš čičą. Jėzuitai pradėjo raginti žmones vartoti “matę”, kad tik jie negertų “čičos”. Dėl to “matę” dabar kai kas ir vadina jėzuitų arbata. Chemiška “matės” sudėtis yra panaši į arbatos, bet jos skonis yra šiek tiek skirtingas, ji yra karti. Vyrai ją geria be cukraus ir be pieno. Cukrų paprastai vartoja vaikai, o pieną senos moterys. “Matė” yra vartojama ir kaip vaistas.

      Urugvajuje neseniai yra įvesta nauja valdžios forma labai panaši į šveicarų “Bundesrat”. Prezidento pareigas eina kolegija, susidedanti iš devynių asmenų, šeši yra iš pirmaujančios partijos ir trys iš mažumų, Kolegijos pirmininkas nėra prezidentas, bet tik “primus inter pares” — pirmasis tarp lygiųjų. Jų partijos dalinasi į dvi dideles grupes: baltuosius ir spalvuotuosius. Katalikai politikoje mažai turi įtakos.

      Taigi, mielieji skaitytojai, manau, būsiu davęs šiokį tokį savo kelionės vaizdą. Atvažiavęs į Urugvajų, per radiją pasveikinau visus lietuvius čikagiečių vardu. Jeigu mano draugai ir pažįstamieji Čikagoje ir kitose Amerikos vietose nesulaukia laiško, tai dažniausiai yra dėl to, kad aš neturiu jų adresų. Jeigu kas man parašys, mielu noru pasistengsiu visiems atsakyti. Mielo žmogaus laiškas visados yra brangus dalykas, jis primena drauge praleistas valandėles ir broliškai riša širdis. Manau, kad galėsiu dar ir daugiau ką nors parašyti “Laiškuose Lietuviams” apie šį kraštą, kai tik daugiau su juo susipažinsiu.

Dabar pagrindinis mūsų tikslas pastatyti Montevideo mieste gražią lietuvišką bažnyčią, apie kurią gal pradės gyviau suktis visas lietuvių gyvenimas.

J. Venckus, S. J.
Soriano 1472, Montevideo, Uruguay, S. A.