Praėjusiuose “L. L.” numeriuose buvo kalbama apie įvairias jaunimo problemas dažnai paties jaunimo lūpomis. Į iškeltus klausimus atėjo redakcijon nemaža ir atsakymų. Tačiau tie atsakymai daugiausia buvo ne jaunimo, o vyrų ir moterų, jau sukūrusių šeimas. Vienas kitas atsakymas atėjo ir iš tų asmenų, kurių šeimos jau spėjo sugriūti. Žinoma, geriau būtų, kad rašytų pats jaunimas. Susituokusiems yra kitas skyrius “Prie šeimos židinio”. Bet, be abejo, jaunimui yra naudinga išgirsti nuomones ir tų, kurie jau savo gyvenimu išbandė tai, apie ką jaunuolis ar jaunuolė dar tik svajoja.
Kartais jaunimas pasako: “A, tie suaugusieji mūsų problemų nesupranta”. Gal iš dalies tai ir yra tiesa, bet taip pat yra tiesa, kad jie į tas problemas žiūri iš kito taško, žiūri daug konkrečiau ir objektyviau, be svajonių ir fantazijos. Kiekvienas žmogus turi siekti idealų, bet jaunimas dažnai tuos idealus mato ten, kur iš tikrųjų yra tik idealų kapas. Todėl redakcija kartais mielai deda į “Jaunimo paslapčių” skyrių ir suaugusiųjų nuomones. Tos nuomonės jaunimui ne visuomet patinka, bet kartais gali priversti šalčiau pagalvoti ir atverti fantastiškų svajonių primerktas akis. Ir šiame straipsnelyje pacituosime vieną kitą suaugusiųjų mintį, sukeltą buvusių straipsnių.
Dar apie “senbernius”
Ponas M. M. rašo: “Sakoma, jog vyras iki 30 metų nevedęs yra kažkas negerai. Gal taip, gal ir ne. Gal ir tiesa, kad iki 25 metų yra idealiausias laikas vesti, bet nereikia užmiršti, kad ir vyrai, ne tik moterys, iki to laiko svajoja apie idealus. Jis perdaug idealiai ir nerealiai galvoja apie mergaites, laikydamas jas visas šventomis. Tik vėliau atsiveria jo akys, ir jis pamato, kad tas šventumas ir ideališkumas buvo tik jo fantazijos ir įsivaizdavimo padaras.
Jauname amžiuje sukurtos šeimos neretai būna nelaimingos ir kartais net išyra. Tas skubėjimas vesti ar tekėti dažniausiai yra tik dėl to, kad neliktum senberniu ar senmerge. Ką tada žmonės pasakys? Bet čia reikėtų vadovautis savo, o ne kitų žmonių nuomone. Juk žmoną sau, o ne kitiems vedi. Jeigu pagaliau, nesuradęs tinkamos, ir pasiliksi nevedęs, tai bus šimtą kartų geriau, negu vesti netinkamą. Sukurti laimingą šeimą yra gražu, bet yra gražiau visai nesukurti šeimos, negu sukurti nelaimingą šeimą. Nesukūręs šeimos, gal pats jausiesi nelaimingas, bet turėsi jaustis patenkintas, kad buvai toks džentelmenas, jog nepadarei nelaimingos dar ir kitos. Jeigu tinkamos nerandi, tai ir nevesk. Jeigu tinkamas nepasiperša, tai ir netekėk. Kam save apgaudinėti erzacais, jeigu nėra originalių vertybių? Jei visi taip galvotų, daug nelaimingų šeimų būtų išvengta. O tos nelaimingos šeimos tai yra viena didžiausių blogybių. Ne tik vyras ir žmona visą gyvenimą kankinasi, bet dažnai ir jų vaikai būna nelaimingi ir netinką gyvenimui.”
Atsakymas Teresei
“Sakai, Brangioji, kad šių laikų berniukų skonis yra visiškai pasikeitęs, kad jiems patinka tik tuščios, “modernios” mergaitės, bet manyčiau, kad ir mergaičių skonis yra gerokai pasikeitęs. Dažyti nagai ir lūpos, pudruotas veidas, nukirpti ir suraityti plaukai labai nesiderina prie kuklios lietuvaitės vardo. Šiomis priemonėmis rimtų berniukų nepatrauksi, nes jomis žavisi tik vieno vakaro donžuanai. Savo kuklumu ir paprastumu tikrai patrauksi rimto vyro širdį, kai ateis tam laikas. Per daug neskubėk, dar tesi tik aštuoniolikos pavasarių rožė. Jeigu tokią jauną rožę dažnai kas glaus prie savo krūtinės ir lūpų, ji greitai nuvys.
Aš esu 25 metų vyras; žinau, kad ne tik aš, bet ir kiti gerbia tokias mergaites, kaip Tu. Jų laukia, apie jas svajoja, bet jų taip retai pasitaiko." Tave gerbiąs V. V.
Atsakymai Paparčiui
Šių metų trečiame “L. L.” numeryje įdėjome J. Paparčio straipsnelį “Kas mergaitėms patinka”, pažymėdami, kad kai kurios to straipsnelio mintys yra diskusinės. Manėme, kad tos mintys sujudins mergaites ir privers savo nuomonę pasakyti. Tikrai kai kurios sujudo ir parašė, bet daugiausia tai buvo vyresnio amžiaus moterys. Jaunosios yra perdaug kuklios manydamos, kad su jų nuomone niekas nesiskaitys.
Paparčio straipsnyje buvo per drąsių minčių. Tai galima suprasti žinant, kad tos eilutės išplaukė iš šeimos tragediją pergyvenusio asmens plunksnos. Moterų reakcija buvo labai smarki. Jos pasijuto įžeistos, savo laiškuose nesigailėjo stiprių frazių. Būtų buvę naudingiau, kad kuri nors šalčiau ir objektyviau ką nors būtų parašiusi.
Bendrai, galima tiek pasakyti, kad tarp vyrų ir moterų nėra tiek daug skirtumo, kaip kartais įsivaizduojama. Tiek vienuose, tiek ir kitose yra gėrio ir blogio pradai. Tiek žmogus, .nesvarbu ar jis būtų vyras ar moteris, yra moralus, kiek jis į-stengia savyje ugdyti gėrį ir kovoti su blogiu. Skirtumų tarp vyrų ir moterų. žinoma, yra, bet tai yra ne esminiai skirtumai, o tik antraeiliai. Kiekviename mūsų yra ir toji bloga ypatybė, kad savyje nematome ir didžiausių klaidų, o kitame net ir krislelį pastebime. Su kitais esame griežti, o sau viską atleidžiame. Vyrai kaltina moteris, o moterys — vyrus. Toks elgesys nieko gero neatneš. Dėl to ir šeimos dažniausiai sugriūva. Jeigu mes išmoktume daugiau save teisti, o kitiems atleisti, būtume laimingesni patys ir kitus laimingus padarytume. Jei šeimoje kiekvienas mokėtų atsisakyti savo “aš”, jis nieko neprarastų. Priešingai, labai daug laimėtų, nes tas jo mylimas “aš” išbujotų kito asmens širdyje.
Redaktorius