Mielasis Tėveli,
Aš nežinau nei miesto nei namų, kur Tu gyveni. Nežinau, ar akmenys ar gėlės kloja Tau kelius. Aš nemačiau Tavo veido ir nežinau Tavo akių spalvos. Aš ieškojau Tavęs šiapus ir anapus jūrų. Klausiau vėjo, paukščių ir žmonių, bet niekas man nepasakė Tavo vardo.
Mano gyvenime siaučia audros ir blaško mane, kaip įsiutęs vanduo mažą luotelį. Ištiesk savo ranką, mano Tėve, kad bangos manęs nepaskandintų. Mano gyvenimo kelyje aštrūs akmenys žeidžia kojas, o šiaurūs žodžiai drasko pačią širdį. O aš esu viena, visiškai viena...
Gal būt, Tu žinai, kad mano motina dar jauna. Bet tikriausiai Tu nežinai, kodėl ji pasitraukė iš gyvenimo taip anksti. Tu nuėjai ir užtat nematei jos sielvarto ir kančios. Negirdėjai, kaip jos atodūsiai atsimušdavo į bežadę naktį ir jų niekas neišgirsdavo. Niekas nenorėjo matyti jos skausmo, nes Tu buvai palikęs ją tada, kai labiausiai buvo reikalinga Tavoji pagalba.
Aš tada buvau maža ir nesupratau, kodėl toks liūdnas būdavo jos žvilgsnis, kai ji pasilenkdavo ant mano lopšio. Nesupratau ir jos ašaros, nubrauktos slapčia, man paklausus, kodėl aš neturiu tėvelio ir kodėl kaimynų vaikai tyčiojasi iš manęs.
Pajuoka, vienatvė ir sunkus darbas nužudė mano motiną. Ji iškeliavo, žydint pirmosioms žibutėms. Paskutinį kartą papuošiau jos įdubusią krūtinę gležnučiais žiedais ir likau viena. Visiškai viena. Giminės priglaudė mane. Tiesa, nejutau aš ten nei bado nei šalčio. Su dėdės vaikais ėjau ir prie stalo ir į mokyklą. Bet nematoma ranka skyrė mane nuo jų. Kai dėdės vaikai, užlipę tėčiui ant kelių, linksmi ir krykštaudami “jodavo į turgų”, ir man norėdavosi prieiti, prisiglausti prie jo, užlipti ant kelių... Bet niekada neišdrįsau. Kažkas lyg išvydavo mane iš trobos. Lįsdavau tada į patį tamsiausią kampą ir verkdavau, verkdavau... Ko verkdavau, nežinau, ar būčiau mokėjusi pasakyti.
Esu jauna. Mano širdis šaukiasi žmogaus. Šaukiasi širdies, kuri mane suprastų ir atjaustų. Noriu mylėti, noriu būti mylima. Bet tuoj stojasi man prieš akis motinos likimas. Man atrodo, kad visi žmonės yra blogi, visi vyrai — veidmainiai ir suvedžiotojai. Jei mano tėvas toks buvo, kaip aš galiu būti tikra, kad tas ar anas bus geresnis?
Gal Tu manai, kad įstatymų galima neboti, svarbu tik, kad nesučiuptų, juos laužant? Gal manei, kad vagis būsi tik tada, kai pagaus tave vagiant ir nutemps į teismo salę, o suvedžiotoju — kai pažįstamieji bei kaimynai tai apskelbs? Nors yra sakoma, kad ant moters baltos skarelės lengvai matyti ir mažas krislelis, o ant vyro pilkos kepurės kartais būna nepastebimas ir didokas šapas, bet tas taip maža įtakos turi į pačią žmogaus širdį bei vidinį jo gyvenimą. Kiekvienas gali suklysti, bet negarbingas ir bailys yra tas, kurs nedrįsta prisipažinti prie klaidos ir ją išpirkti. Išpirkti savu, o ne kito žmogaus gyvenimu.
Tu paniekinai teises ir užmiršai pareigas. Tu pasislėpei ir manei išvengsiąs bausmės. Bet argi Tu nejutai, kad kiekviena mano motinos ašara, išlieta dėl Tavęs, kad kiekvienas šiurkštus žodis ar šaltas žvilgsnis, kuris palydėjo mane už tai, kad aš tėvo neturiu, kaip sunkūs akmenys krenta į Dievo teisingumo lėkštę, ant kurios yra pažymėtas Tavo vardas, ir lenkia ją prie žemės, lenkia prie pragaro. Argi Tu manai, kad galima sugriauti kito žmogaus laimę, o pačiam ja džiaugtis ir čia ir amžinybėje?!
Nežinau, ar Tu mylėjai mano motiną. Tur būt, ne. Juk meilė tai yra pats gražiausias žiedas žemės gėlyne, pats aukščiausias gėris šitam varganam pasaulyje. Tai yra Amžinojo žodžio atspindys, atskiriąs žmogų nuo visų kitų tvarinių. Mylinti širdis skamba nuostabiais akordais, gimdo didžius darbus, iššaukia heroizmą. Ji kelius rožėmis iškloja, kad mylimasis jais laimę pasiektų.
O Tu? Tu meilės vardu pridengei savo egoizmą ir aistrą, kad įsibrautum į širdies šventyklą ir savo šventvagiškom rankom išplėštum laimę ir garbę! Už tai aš norėčiau Tave niekšu pavadinti. Bet... Juk Tu esi mano tėvas!
Nežinau, kokie darbai ir mintys užpildo dabartines Tavo dienas. Nežinau nei Tavo namų, nei Tavo vardo. Aš tik žinau, kad Tu nužudei ma: no motiną, o manąjį gyvenimą pažymėjai kančios ir pajuokos ženklu. Kartais keikiu Tave už tai, o kartais ir vėl šaukiuos, nes juk Tu esi mano tėvas...
Tavo duktė Aldona.