Tikėjimo dalykuose vyras nuo moters skiriasi taip, kad vienam trūksta to, ko kitas turi per daug. Vyras labiau yra linkęs netikėti, o moteris — per greitai patiki. Vyrąs į antgamtinius reiškinius žvelgia su dideliu nepasitikėjimu, o moteris viską tuoiau pat ima už gryną pinigą. Vyrui antgamtinis reiškinys visuomet atrodys nenatūralus, o moteriai — natūraliausias. Didelis blaivumas vyro protą yra tartum išdžiovinęs, o moteris nuolat tenka perspėjinėti, kad jos nepasiduotu fantazijos svaiguliui, vis reikia joms priminti, kad būtu blaivios.
Kas nuostabesnio beįvyktu, moterys tuoj pasiruošusios pulti ant kelių ir melstis. Naujoms pranašystėms ar tiesoms jų dvasios durys visada plačiai atdaros. Per jas netikrinamos gali įeiti ir tiesa ir nesąmonė — abi drauge. Moterys noriai ir silpnavališkai yra linkusios sekti kiekvieną, kurs prabiltų į jas, prisidengęs pranašo, apaštalo, ar angelo rūbu. Jos netgi ilgisi ir laukia pasakojimų apie pranašystes ir ateities spėjimus, stebuklus, stigmatizuotuosius, demoniškus apsireiškimus ir klaikius egzorcizmus, nuo kurių plaukai šiaušiasi. Neviena bodėdamasi nustumia į šalį Kalno Pamokslą, bet čiumpa skaityti, ir stačiai ryte ryja aprašymą apie velnio išvarymą. Skaitydamos Šventųjų Gyvenimus, moterys, vos pažvelgusios, perverčia puslapius, vaizduojančius jų paprastą dorovingąjį veikimą, ir įsidėmi tik tas vietas, kur kalbama apie keistus, dažnai net teologui mįslingus ir nesuprantamus dalykus.
Savo akimis išvysti stebuklingų dalykų: kokį stigmatizuotąjį, ar stebuklingą paveikslą, ypatingai traukia lengvatikius. Tam tikslui jie mielai aukoja pinigus ir laiką, kad tik galėtų tapti stebuklo liudininkais. Po maldininkiškų kelionių jie grįžta namo tartum naujais žmonėmis: pagauti, sukrėsti, bet... ne ką tobulesni, kaip anksčiau. Ir galvoja jie tada: kokia būtų laimė patiems tokių aukštų ir šventų dalykų išgyventi! Padaryti stebuklą, regėti viziją, arba išgirsti dangišką balsą! Argi tai visiškai neįmanoma? Ar nenuostabu buvo, kai paskutinį sykį sapnavau Mariją? Arba ta mintis, kuri šiandien po Šv. Komunijos taip stipriai praėjo per sielą — ar nebuvo tai paties Išganytojo balsas, panašus į apreiškimą? Gal vertėtų visa tai aprašyti, ar pasitarti su savo nuodėmklausiu: jei taip, pavyzdžiui visa tai užfiksavus, kad po mirties artimieji paskelbtų? Ir tada visi stebėtųsi, kad toks nežymus pažiūrėti žmogus tokių didelių malonių buvo patyręs!
Kiekvienas be vargo įžiūrės, kad po maldingumo apsiaustu čia slypi mieloji, kvailoji, meluojančioji tuštybė. Mat, norėtųsi būti įdomiu sau pačiam ir kitiems, pastebėtu, išskirtu, nors mažyte aureole apšviestu...
Kaip vaikiška ir naivu! Tikroji mistika yra baisiai rimta ir sunki, graži, bet ir baisi, kaip naktis Getsemanėje. Į tą, kuris jos iš tikro trokšta, Nukryžiuotasis žvelgia su mirtina rimtimi ir klausia: “Ar tu įstengsi gerti iš tos taurės, iš kurios Aš geriu?”
Be vaikiško tuštumo, yra ir daugiau lengvatikiškam maldingumui priežasčių; viena jų, tai — smalsumas, moderniojoj kalboj vadinamas sensacijų troškimu, arba stiprių pergyvenimų alkiu, daug galingesnių, negu mums teikia mūsų krikščioniškojo gyvenimo kasdienybė. Įprastinės tikėjimo tiesos, pergyvenimai ir praktika atrodo perdaug paprasti, naminiai, vienodi ir nuobodūs, dėl to norisi ko nors naujo ir nuostabaus. Kai pabosta gerti tyrą vandenį — norisi svaiginančio vyno. Taip galvoja ir jaučia tie, kurie dar nepergalvojo ir neišgyveno kasdienybės nuostabumo. Priešingu atveju jie pajustų, kad krikščioniškoji kasdienybė tikrai yra panaši į stiprų vyną.
Mūsų kasdienybė yra pilna gražiausių stebuklų. Tas, kurs turi akis ir mato, nebeis pašaliais stebuklų ieškoti, o žvelgdamas stebėsis įšvitusiu saulės spinduliu, krūmo žydėjimu palangėj, bažnyčios varpų skambėsiu — visom tom nuostabiom Dievo artumo ir galybės apraiškom. Be abejo, tie dalykai vyksta pagal kasdieniškuosius gamtos dėsnius; bet, jei nieko daugiau nė nebūtu visatoje, tik didysis Dievas ir didysis gamtos dėsningumas, argi nebūtų tasai dėsningumas sykiu ir pats didžiausias Dievo stebuklas?
Juo mažiau paisysime stebuklų, vykstančių šalia gamtos stebuklo, juo didesniu stebuklu ims mums atrodyti dėsningoji gamta. Argi Dievo buvimas mano kambarėlyje nėra tiek antgamtiškas ir stebuklingas, kad dėl to reikėtų stebėtis ir melstis daug labiau, negu dėl kokio nors šventojo bilokacijos? Argi vienos vienintelės Šv. Mišios savojoj parapinėje bažnytėlėje nėra didingas įvykis, gilesnis ir gražesnis, negu kurio nors stigmatizuotojo kančia: čia — tiktai kraujuojantis žmogus, o ten — paties Dievo Sūnaus kraujas — tik eikime prie Jo ir melskimės!
Tačiau, ant stigmatizuotojo rankos kraują galime matyti, o kunigo laikomajame kielike — ne. Pirmąjį akis pamato, o antrąjį tiktai tikėjimas atpažįsta. Ir daugeliui tikėjimas reiškia mažiau, negu akis.
Nuostabu, bet taip tikrai būna gyvenime: lengvatikiai dažnai būna silpno tikėjimo žmonės. Lengvatikiškumo širdyje — stačiai neįtikėtina! — dažnai glūdi slaptasis netikėjimas, ar abejojimas. Stebuklų ieškotojas manosi esąs stipriau, geriau ir gražiau tikintis, negu visi kiti. Tikrumoje jis tik džiaugiasi, kad stebuklai tampa jo tikėjimo ramsčiais. Pasirodo, kad jo tikėjimui reikia paspirties. O turėtų jis prisiminti žodžius: “palaiminti, kurie nematė, o tiki!” Palaiminti, kurie tiki be jokio akivaizdaus liudijimo, ir net — priešingai visokiems akivaizdžiausiems liudijimams!
Palaimintu vadinamas ne tas, kurs daug tiki, bet tas, kurs tiki tvirtai. Nenuostabus yra toks tikėjimas, kuriam paremti reikia stebuklų. Bet nuostabus yra to žmogaus tikėjimas, kurs be stebuklų tiki. Kai kurie žmonės mano, kad juo daugiau stebuklingų dalykų jie tikės, juo bus jiems geriau, juo jie bus religingesni. Bet ne kiekvienu atveju yra gerai būti ta prasme religingu, lygiai, kaip nevisuomet geresnis yra pasninkavimas, negu valgymas. Viena tiktai yra gera ir Dievui patinkama: kai mes pildome Jo valią.
Dievas ne tik mums leidžia, bet stačiai norėte nori, kad mes naudotumės Jo duotąja dangiškąja proto dovana, tiek spręsdami apie kasdieniškuosius, tiek apie stebuklinguosius religijos dalykus. Giliai tikintysis, Jėzaus mylimasis mokytinis ir mistikas Jonas įsakmiai kalbėjo krikščionių bendruomenei: “Mylimieji, netikėkite kiekviena dvasia, prieš tai neįsitikinę, ar ji yra iš Dievo!” (I Jono 4, 1). Yra dvasių, kurios tik atrodo dangiškos, o tikrumoje yra atėjusios iš tamsos karalystės, arba iš žemės. Dažniausiai jos būna prigludusios prie žmogaus dvasios ir tampa nebeatpažįstamomis per nervų sistemos žaismą, ar jas slepiantį storą pasąmonės klodą.
Juo neaiškesni, paslaptingesni ir nepaprastesni dalykai vyksta žmoguje, juo lengviau jame randa prieglobstį tos “dvasios”, kurios mėgsta žmogų apmulkinti ir apgauti. Net puikiausiems žmonėms tenka tapti panašių apsigavimų auka. Gyvenime sielų, kurios tikrai prilygsta šventiesiems, pasitaiko neįtikėtinų akimirkų, suteikiančių daug darbo teologams, nes “tamsa ir neaiškumas yra klaidos karalystė” (Beauvenargues). Mes gi, visi krikščionys, esame šviesos vaikai, tad “tebūnie mums leista šviesoje keliauti!" Visuomet rinkimės šviesą, ne tamsą; nebent pats Dievas nedviprasmiškai siųstų mus tamson.
Lengvabūdiškas užsiėmimas mistiškaisiais dalykais nėra vien nekaltas žmonių naivumas, bet dažnai ir kelias į paklydimus. Jie neugdo, bet dažnai pavojun išstato tikrąjį tikėjimą. Dažnai atrodo, kad jie veda į gilias tikėjimo sritis; tikrumoje, jie sugeba išvesti žmogų iš rimto, gilaus tikėjimo. O tas, kurs per daug mėgsta nepaprastus dalykus, gyvena ne religijos centre, bet paviršiuje. Jis tesilaiko prikibęs prie paviršutiniausio jos sluogsnio ir lengvai būna visai nuo jos nušluojamas: pakanka stipresnio smūgio, ar didelio nusivylimo, ir visas lengvatikio tikėjimas subyra į skeveldras.
Lengvatikiškumas yra pavojingas ne tik atskiram individui, bet ir visuotinam religiniam gyvenimui. Jis panašus į labai šakotą vynmedį, kurs pats iščiulpęs savo šaknis, lieka bejėgis ir bevaisis. Jis dėmesiu yra nukrypęs nuo būtino ir blaivaus dešimties Dievo Įsakymų vykdymo — tos paprastos, gilios ir neišsenkančios maloniu versmės mūsų sodo viduryje. Labiau mums yra reikalinga susilaikymo malonė, negu malonė regėti vizijas arba gydyti ligonis. “Nesidžiaukite, kad dvasios jums tarnauja, tik džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti Danguje” (Luko, 10, 20).
Tikrai religingas žmogus, žinoma, stebuklų nesibaido, bet jų ir netrokšta. Jis, be abejo, supranta, kad sausai blaiviose dogmatikų knygose negali tilpti visi Dievo maloningumo aprašymai; tačiau į sritis, kurios neteikia tvirto pagrindo po kojom, jis leidžiasi nenorom ir atsargiai. Tik tada, kai pats Dievas liepė, žengė Petras per bangas.
Ypatingai atsargus ir nepasitikintis turėtų būti tikrai religingas žmogus, kai reikalas paliečia jį pati. Niekad jis sau tenelinki turėti mistiškų pergyvenimų. Egidijus, Šv. Pranciškaus mokinys, paprastai ir išmintingai prašė Dievą nerodyti jam jokio stebuklo. Taip pat ir psalmistas apie save sakė: “Viešpatie, nepasikėlė mano širdis ir nesididžiavo mano akys. Neužėjo ant manęs dideli, neužėjo anei stebuklingi ant manęs dalykai” (Ps. 130, 1). Tačiau, jei jau pamaldžiam žmogui, ar netiesioginiai per jį ir nutiktų kokie nuostabūs dalvkai, tebūnie jis liūdnas, kad yra nevertas tos nepaprastos malonės, ir tesibijo būti apsirikimo auka. Mielai tesileidžia egzaminuojamas tų, kurie yra tam pašaukti, ir teseka jų patarimus, nors ir nesiderintų jie su turimais vaizdais ir įsikalbėjimais. Paprastas klusnumas yra gražesnis stebuklas už visus mistiškus pergyvenimus. Taip pat ir tikresnis. “Žavesiai ir sugestijos gali apvilti” — sako didžioji mistike Teresė, — “bet klusnumas — niekados.”
Taip pat ir meilei mistiškieii pergyvenimai neprivalo užbėgti už akių. “Jei koks nors žmogus, panašiai, kaip Šv. Povilas, turėtu viziją ir žinotų, kad yra ligonis, kuriam reikia paduoti sriubos” — blaiviai ir nuoširdžiai kalba Eckhardt’as “aš labiau vertinčiau, jei jis iš artimo meilės apleistų savo viziją ir nueitų artimui tarnauti”.
Yra dar vienas dalvkas, kurį tikrasis religingumas mėgsta pasitelkti. Tai — slaptumas. Didžiosios malonės, neskaitant išimčių, ne tam būna žmogui teikiamos, kad apie jas rašytų laikraščiai ir plepėtų minios. Tai yra intymus sielos bendravimas su Dievu; liudininkai tam bendravimui tiktai trukdytų. “Secretum meum mihi!” (Is. 24, 16).
Rami, atsargi ir neveržli šventųjų vyrų ir moterų laikysena turi savyje imponuojančio vyriškumo. Tad būkime vyriški ne tik per savo tikėjimą, bet ir pačiame savo tikėjime! B. Woehrmueller