1952 m. birželio mėn. 25 d. turėjau progos su kitais 6 kunigais iš arti pamatyti tai, apie ką šiuo metu kalba visas pasaulis — šv. Petro kapą. Italo profesoriaus B. M. Apolloni Ghetti, vieno iš tų keturių archeologų, kurie vadovavo iškasimo darbams, vedami ir sekdami jo, kaip to dalyko žinovo, aiškinimus, skverbėmės ir mes per šimtmečius atgal į tuos laikus, kada Vatikano kalva buvo Romos užmiestis, kada ten nestovėjo jokie didingi rūmai ir negyveno jokie žmonės. Šalia tos kalvos tada tiesėsi vieškelis, vadinamas Via Cornelia; netoliese buvo Nerono cirkas ir imperatoriaus sodai. Kaip buvo romėnų įprasta laidoti mirusius už miesto sienų prie didesnių kelių, taip buvo galima spėti, kad ir čia netrūko mirusiųjų kapų. Ir nuo seniausių laikų buvo tikima, kad tos Vatikano kalvos šlaite esąs palaidotas pirmasis Kristaus Vietininkas žemėje šv. Petras. Bet naujaisiais laikais atsirado ir tokių iš kitatikių tarpo, kurie pradėjo abejoti ir net išdrįso neigti ilgų šimtmečių sutartinį tikėjimą. Žinoma, ne be tikslo. Jei nebūtų tiesa, ką katalikai skelbia apie šv. Petro kapą, tuo pačiu būtų galima abejoti ir apie jo kankinio mirtį ir net apie jo buvimą Romoje. Kai kurie net drįso iš to daryti išvadas apie Apaštalų Sosto tvirtumą ir tikėjosi sugriauti popiežiaus primatą. Nesunku jiems atsakyti dar iš pirmųjų krikščionybės laikų paliktais rašytais liudijimais. Bet visi žinojo, kad atrėmimas būtų dar galingesnis, jei galėtume jiems parodyti ir įrodyti patį faktą, sakysim šv. Petro palaidojimo vietą, ar ką nors panašaus. Tų ir kitų minčių vedamas, ne vienas mėgino gauti leidimą arčiau patyrinėti tą vietą, kur, sakoma, buvęs palaidotas šv. Petras. Tačiau popiežiai vis nenorėdavo sutikti, — iš pagarbos pirmajai Katalikų Bažnyčios Galvai, — kad kas liestų jo palaikus. Tik Pijus XII dar pirmaisiais savo popiežiavimo metais (1939 m. birželio mėn. 28 d.) davė leidimą daryti iškasimus po šv. Petro altoriumi, su sąlyga, kad visa tai būtų daroma atsargiai ir su reikiama pagarba. Tą darbą pavedė atlikti 4 archeologams: T. E. Kirschbaum su T. A. Ferrua, jėzuitams, ir p. E. Josi su p. B. M. Apolloni Ghetti, profesoriams pasauliečiams. Darbas buvo tuoj pradėtas ir be pertraukos tęsiamas paskutiniojo karo metu ir po jo iki 1950 m. Reikėjo tam didelio sumanumo ir atidumo, nes nieko vertingo nebuvo galima sugriauti ar sunaikinti. Didelio atsakomingumo jausmo vedami minėtieji asmens atliko šį darbą su mokslininkams įprastu kruopštumu ir tikslumu. Visų tų iškasimų vaisius jie paskelbė gražiai išleistame, gausiai iliustruotame dviejų tomų veikale “Esplora-zioni sotto la Confessione di S. Pietro in Vatxcano”, Citta del Vaticano 1951.
Žvilgsnis nuo Šv. Petro kapo į garsiosios Michelangelo kupolos vidų.
Per šimtmečių klodus
Dabartinė šv. Petro bazilika Romoje yra didingiausi ir daugiausia maldininkų talpiną Dievo namai pasaulyje. Ji buvo pastatyta 16 šimtmetyje. Į ją įdėjo savo sugebėjimus didžiausi visų laikų architektai ir menininkai, kaip Bramantė, Rafaelis, Michelangelas, Jok. Della Porta, Maderno. Iš visų jos papuošimų bene įspūdingiausias yra Berninio sukurtas baldakimas virš šv. Petro Konfesijos (altorius su kankinio karstu). O viso ko vainikas yra garsioji Michelangelo kupola.
Tačiau šis nepaprastas žmogaus dvasios ir genijaus kūrinys nėra visai naujas pastatas šioje vietoje; tai tik pakaitalas kitos virš 1000 metų tarnavusios bazilikos, statytos paties imperatoriaus Konstantino Didžiojo neužilgo po to, kai buvo paskelbta krikščionybės laisvė. Ir senosios bazilikos centre stovėjo šv. Petro konfesija, kuri statant naująją baziliką visai nebuvo paliesta, tik dar labiau išpuošta. Taip šiandie, stovėdami prie popiežiaus altoriaus, esame toje pačioje vietoje, kur jau prieš tūkstantį ir daugiau metų rinkdavosi krikščionys pagerbti didįjį Kristaus Apaštalą. Bet toje vietoje daryti iškasimai atskleidė ir šį tą nauja, ypač kas liečia pirmykštės bazilikos vidaus išvaizdą.
Šv. Petro kapas Konstantino bazilikoje
Nusileidome į bazilikos kriptą, vadinamą Vatikano grotomis. Ten Klementinėje koplyčioje dabar stovi altorius, atremtas į užpakalinę Konfesijos dalį. Ties šiuo altoriumi ir buvo pradėti archeologų darbai. Nuėmę dabartinias mozaikas ir marmoro įvalkus, pramušę skyles ir ištyrę visa aplinkui iš vidaus ir iš viršaus, priėjo išvados, kad tai esanti keturkampė išmūryta konstrukcija iš Konstantino laikų, virš kurios yra dabartinis popiežiaus altorius. Be šios konstrukcijos buvo rastos ir pirmykštės bazilikos grindų žymės. Visa tai įgalino atkurti Konstantino statytosios bazilikos vaizdą, ir tai ne tik apytikriai, bet su nemažu tikrumu. Tam padėjo prieš kurį laiką Samagher’e, netoli Polos (Italijos - Jugoslavijos pasienyje) rasta dramblio kaulo dėžutė iš 5 šimtmečio, kurios antroje pusėje reljefe buvo pavaizduotas bažnyčios vidus. Jau anksčiau žinovai tvirtino tai esant šv. Petro Konfesiją. Dabar to reljefo daviniams atitikus iškasimo davinius, nebuvo jokios abejonės dėl minėto reljefo tikrumo.
Nuostabu, kad ten pačioje svarbiausioje vietoje nematome altoriaus. Centre matome tai, kas labiau panašu į gražų kapo paminklą. Bet Konstantinas ne kitaip pasielgė ir Jeruzalėje statydamas Kristaus kapo baziliką. Abiem atvejais jam rūpėjo pirmoje vietoje pagerbti įžymų kapą. Net visas pastatas apie tą kapą turėjo būti ne kas kitas, kaip didžiulis paminklas mirusiajam ir susirinkimo vieta jo kapo lankytojams. Nėra jokios abejonės, kad ir čia jau anais laikais buvo laikomos šv. Mišios. Tai buvo galima atlikti, pastačius kilnojamą altorių. Ir bendrai 4 šimt. pradžioje dar nėra žinomi pastovūs altoriai (iš plytų ar akmens). Gal dėl to ir minėtasis kapo paminklas Konstantino bazilikoje stovi ne pačiame groteliais apriboto ketvirtainio viduryje, bet jo užpakalinėje dalyje, kad reikalui esant laisvoje vietoje būtų galima pastatyti altoriaus stalą.
Bet vieną kartą turėjo ir čia stovėti pastovus altorius. Jau buvo įsigalėjęs paprotys sujungti kankinių palaikus su altoriumi. Net ir mūsų laikais kiekviename naujai pašvęstame altoriuje įmūrijamos kankinių relikvijos. Šį sujungimą šv. Petro kapo su altoriumi atliko popiežius Grigalius Didysis (590-604). Taip vadinama “Popiežų knyga” (Liber Ponticifa-lis) mini, jog popiežius Grigalius Didysis padaręs, kad ant šv. Petro apaštalo kūno būtų galima laikyti šv. Mišias. Iškasimai parodė, kaip jis visa tai atliko. Šv. Petro kūnas turėjo būti toje vietoje, kur stovėjo minėtasis Konstantino padarytas kapo paminklas. Būtų buvęs paprasčiausias dalykas nuversti jau esantį kapo paminklą ir jo vietoje pastatyti altorių. Bet popiežius Grigalius visai kitaip, sakytume keistai, išsprendė tą, kaip mums atrodo, gana paprastą problemą. Jis pakėlė aplink kapo paminklą grindis taip, kad paliko kyšoti tik viršutinė to paminklo dalis, kuri jam tarnavo kaip altorius. Kodėl taip? Tik vienas išaiškinimas: pagarbos pilna baimė, neleidžianti liesti kapo paminklo, kad tokiu būdu kartais nebūtų paliestas pats kapas. Šią šv. Grigaliaus konstrukciją pamėgdžiojo daug kitų bažnyčių. Taip matome ir šiandie ne vieną bažnyčią su paaukštinta presbiterija.
Šv. Petro kapas prieš Konstantino laikus
Iš to kas aukščiau pasakyta, matome, kad Konstantinui ir visiems kitiems nebuvo jokios abejonės, jog tikrai toje vietoje palaidotas šv. Petras. Ir tai negalėjo būti vien tik spėliojimas ar pamaldus įsitikinimas, nes tik visiškas tikrumas paaiškina, kodėl Konstantinas ėmėsi tokio sunkaus, beveik neįmanomo dalyko, kaip tik toje vietoje pastatyti šv. Petro baziliką. Reikia nepamiršti, kad vietos padėtis buvo labai nepatogi dide liam pastatui. Tai buvo kalva, kuri leidosi žemyn iš šiaurės į pietus ir sykiu iš vakarų į rytus Tiberio link. Be to, čia, šalia Via Cornelia, buvo laidojami numirėliai. Kalno šlaite buvo nemaža kapų ir net visa eilė mauzoliejų, kaip tai patvirtino iškasimai. Pažįstančiam romėnų papročius savo mirusiųjų atžvilgiu ir jų pagarbą laidojimo vietai nesunku suprasti, kokią milžinišką kliūtį reikėjo nugalėti imperatoriui, norinčiam toje vietoje statyti baziliką. Tik labai svarbus ir jokių abejonių nekeliąs reikalas galėjo pateisinti įsakymą užkasti ir dalinai nugriauti gražius, turtingus ir ne taip senai stovinčius mauzoliejus. Be to, kalvai žemėjant, reikėjo pietų pusėje išmūryti grandiozinius virš dviejų metrų storio ir kai kur iki 10 m. aukščio mūrus, kurie turėjo palaikyti naujojo pastato grindis. Kam visa tai? Būtų užtekę bazilikos pamatus patraukti šiek tiek labiau į pietus, ir visos sunkenybės būtų buvusios išvengtos. Bet ne patogumas ir kitokie išskaičiavimai turėjo nustatyti statomos bazilikos padėtį. Ten tikrai esąs šv. Petro kapas turėjo būti išeities taškas ir norma visam pastatui.
Tačiau tikrovė galėjo būti kitokia. Nuo šv. Petro mirties iki Konstantino laikų buvo praėję apie 250 metų. Tame laikotarpyje buvo tiek daug persekiojimų ir neramumų. Iš lūpų į lūpas perduodama tradicija apie šventojo Apaštalo kapą galėjo nutrūkti, galėjo per tokį ilgą laiką įsivelti klaidų. Ir taip šis Konstantino įsitikinimas galėjo būti suklaidintas.
Archeologai knisosi gilyn. Nuėmę nuo Konstantino bazilikoje buvusio paminklo marmoro įvalką, rado mūrą, kurį dėl jo spalvos pavadino “raudonu mūru”. Jis buvo ankstyvesnių laikų, su įgaubimu kaip tik toje vietoje, kur turėjo būti šv. Petro kapas. Radę taip pat kitų žymių, archeologai galėjo nustatyti, kad jau prieš Konstantino laikus ten buvo aiškus paminklas, kurį Konstantinas, apvilkęs marmoru, padarė savo bazilikos centru. Rasta net keletas įbraižų ant sienos, kaip pvz., “vivas in Christo” — “gyvenk Kristuje”. Tai atitinka mūsąjį: “Amžinąjį atilsį duok jam, Viešpatie...” Vienoje vietoje net minimas Petro vardas. Tai rodo, kad ir prieš Konstantino laikus, kai krikščionybė dar nebuvo pripažinta ir buvo dažnai persekiojama, visi krikščionys žinojo, kur palaidotas šv. Petras, ir eidavo lankyti jiems taip brangaus kapo.
Galilėjos žvejo kapas
Geriau patyrinėję minėtąjį “raudonąjį mūrą”, kuris turėjo šv. Petro kapą atskirti nuo kitų kapų ir mauzoliejų ir iš dalies paremti antroje pusėje esančius laiptus — priėjimą prie šalia esančio mauzoliejaus — bei sulaikyti nuo kapo kalvos šlaitu slenkančias žemes, archeologai rado, kad jis buvo išmūrytas antro šimtmečio viduryje (tiksliau: apie 160 metus). Tai buvo matyti tiek iš mauzoliejaus, prie kurio buvo prijungtas mūras, statymo būdo, tiek iš rastų to mūro konstrukcijoje plytų su ciesoriaus Aurelijaus (140-161) ir Augustos (ciesoriaus žmonos) Faustinos antspaudu ir įrašu. Kadangi buvo rastos tokios kelios iš eilės naujai pavartotos plytos, reikia spręsti, kad tas mūras pastatytas minėto ciesoriaus viešpatavimo metu arba netrukus po jo.
Manoma, kad čia buvęs palaidotas Šv. Petras. Kairėje matyti akmuo su pagoniškais užrašais, kurs buvo pavartotas uždengti kapo angai.
Bet kai statė šį mūrą, šv. Petro kapas jau buvo toje vietoje ir buvo gerai žinomas bei pagarboje laikomas. Tai rodo specialiai ties kapo vieta padarytas įgaubimas. Be to, apie tą laiką statytas šalia esąs mauzoliejus kažkaip išsiskiria savo forma iš eilės kitų. Aiškiai matyti, kad turėjo atsižvelgti į čia jau seniau esantį kapą.
Lig šiol archeologai matė tik paminklus ir išmūrijimus. Norėjo sužinoti, kas yra visa to apačioje. Gal iki mūsų dienų išliko koks karstas ar sarkofagas ?
Tikrai toje vietoje ir artimoje aplinkoje rado kelis karstus iš senesnio ir vėlesnio laikotarpio. Jie visi grupuojąs apie centrą, kur yra minėtas mūro išgaubimas. Vieni iš tų karstų padaryti iš marmoro plokščių, kiti, ypač senesnieji, visai paprasti. Vienas kitas rodo, jog mirusis būdavo paguldomas tiesog ant žemės, pridengiamas plytomis stogo formoje ir apmetamas žemėmis. Ties mūro išgaubimu nerado jokio karsto, jokių marmoro sienų. Tik jau po pačiu mūru žemėse rasta žmogaus kaulų. Gal tai šv. Petro palaikai? Archeologai negali tai užtikrinti, kaip negali ir paneigti. Anatomijos žinovai, tiksliau ištyrę, tvirtina, kad tai tikrai suaugusio žmogaus, vyro, buvusio gana stiprios sudėties, kaulai. Kai visi kiti duomens aiškiai liudija, jog toje vietoje tikrai buvo palaidotas šv. Petras, reikia manyti, kad ir jis buvo taip palaidotas, kaip tuomet buvo laidojami neturtingiausieji žmonės.
Paprastutė pirmykščio šv. Petro kapo išvaizda. Bet ar gali būti geresnis to kapo tikrumo įrodymas? Neturtingas žvejys iš Galilėjos, neturtingųjų vergų, tarnų ir vargšų bendruomenės viršininkas, miręs didelio persekiojimo metu, tuomet, kai dar nebuvo įpročio ypatingu būdu pagerbti kankinius, greitomis, gal net slapčia, palaidotas, buvo paguldytas tiesiog ant žemės, kaip ir visi kiti beturčiai. Būtų reikėję nustebti, jei toje vietoje būtų buvęs rastas turtingas, gražiai išpuoštas marmoro sarkofagas.
Kad ir paprastai palaidotas, šv. Petras nebuvo savųjų užmirštas. Jo kapas nuo pat pradžios buvo tikinčiųjų lankomas, buvo rūpinamasi, kad niekas nepaveržtų tos vietos, kur jis buvo palaidotas. Po kiek laiko, pasitaikius progai, kai buvo statomas “raudonasis mūras”, susirūpinta padaryti šiokį tokį paminklėlį. Šį paminklėlį rado Konstantinas ir nutarė pastatyti baziliką, kaip didžiulį kapo paminklą tam, kuriam Kristus įteikė dangaus karalystės raktus.
Tu esi uola...
Visa tai matant ir apsvarstant, mus stebina vienas dalykas: šio kapo istorija yra visai kitokia negu daugelio kitų, kad ir garsiausių kapų istorijos. Normaliam kapui yra skirta sugriūti ir išnykti. Nuo to dėsnio neišimti nė tūkstančius metų išstovėję kapai, kaip Egipto piramides, kaip Adrijano, kaip Augusto mauzolėjai prie Tiberio. Tik šv. Petro kapas paėmė istorijoje priešingą kryptį. Nežymus, prastutėlis žemės kauburėlis dešimtmečių ir šimtmečių bėgyje kyla, auga; ten statomas paminklas, klojamas marmoras; ten aukojamos šv. Mišios; ten į erdvią baziliką renkasi minios žmonių, nes visiems brangus tasai, kurį Išganytojas paskyrė savo Vietininku žemėje.
Kas šiandie Vatikano bazilikoje atsistojęs prie popiežiaus altoriaus pakelia akis į viršų, į šviesią didingą Michelangelo kupolą, negali išlikti nepaliestas nepaprastos šviesos ir formų simfonijos, kuri noroms nenorams kelia aukštyn mūsų dvasią. Tikėjimas ir žmogaus sugebėjimas sukūrė šį neregėto grožio ir didingumo paminklą ant žmogaus kapo. Prisiminę menką to kapo pradžią, su dar didesniu nustebimu suvokiame viso dalyko didingumą. Ne, tai nėra kokio nežinomo asmens kapas. Visa tai turi prasmės tik tada, kai žinome, kad toje vietoje tikrai yra palaidotas tas, kuriam Kristus pasakė: “TU ESI PETRAS (UOLA), IR ANT TOS UOLOS AŠ PASTATYSIU SAVO BAŽNYČIĄ”.
PASTABA. Kas norėtų arčiau pažinti ar giliau pastudijuoti mokslinį šių iškasimų aprašymą, gali rasti medžiagos minėtame iškasimams vadovavusių mokslininkų veikale arba šiuose straipsniuose: E. Kirschbaum, Das Petrusgrab, Stimmen der Zeit 150 (1952), 321-332 ir 401-410. A. Ferrrua, La storia del sepolcro di san Pietro, La Civilta Cat-tolica 1952 I, 15-29.
P. Rabikauskas, S. J.
LEONARDO DA VINCI
(1452 — 1519)
Praėjusiais metais sukako 500 metų nuo šio didžiojo menininko gimimo. Leonardo da Vinci pasižymėjo ne tik tapyboje, skulptūroje ir architektūroje, bet ir kitose meno bei mokslo srityse. Jis buvo labai prityręs anatomijoj, bandė kai kuriuos technikos išradimus, sukūrė neblogų beletristikos dalykėlių. Religija buvo persunkusi visą jo gyvenimą. Gilus tikėjimas trykšta iš kiekvieno jo kūrinio. Dievybę jis įžvelgė ne tik gamtoje, bet ir žmogiškojo meno kūriniuose: tapyboj, muzikoj, poezijoj.
Kaip visa nuostabioji gamta yra lyg Dievo pėdsakas, taip ir tobuliausias Dievo kūrinys — žmogus turi stengtis savo gyvenimu ir savo veikla palikti pėdsaką, iš kurio kiti galėtų lengviau pažinti Didįjį Menininką. Tai buvo, galima sakyti, Leonardo da Vinci žemiškojo gyvenimo tikslas, kurį jis pasiekė. Jo paliktus pėdsakus matome ir mes. Jais gėrimės ir stebimės, kaip gražesnio, dieviškojo gyvenimo atspindžiu.