1953 m. Vasario mėn. Vol. IV, No. 2
“Kas iš mūsų nejaučia, kad patrijotizmas
yra šventas dalykas ir kad tautiškų vertybių
įžeidimas yra dalinai profanacija ir šventvagystė?
Nėra tobulo krikščionio, kurs tobulai nemylėtų savo tėvynės.’’
Kard. Mercier
Kankiniai
Lietuviai, kurie nori išlikti tuo, kuo juos Dievas sutvėrė, t. y. lietuviais ir gina tai, ką jiems Dievas davė, t. y. tėvynę, okupanto yra vadinami plėšikais, žmogžudžiais ir kraugeriais. Tegul sau vadina. Tiesa nėra tokia, kokią žmonės padaro, bet tokia, kokia iš Dievo išeina. Tiesą ginti yra dieviškasis Įstatymas.
“Neseniai manęs klausė vienas štabo karininkas”, rašo kard. Mercier, “ar kareivis, kuris nužudomas už tai, kad gina teisingą reikalą (o mūsų reikalai tokie yra), netampa kankiniu. Jis netampa kankiniu griežtai teologiška žodžio prasme, nes miršta su ginklu rankoje, o kankinys be gynimosi pasiduoda budeliui. Bet jei manęs paklaustų, ką aš manau apie išganymą narsaus vyro, sąžiningai atidavusio gyvybę, beginant savo šalį ir įžeistą teisybę, aš neabejočiau atsakyti, kad Kristus tikriausiai apvainikuoja tokį narsumą ir kad mirtis, priimta tokioje krikščioniškoje dvasioje, užtikrina sielos išganymą. Ir Išganytojas pasakė, kad niekas neturi didesnės meilės, kaip tas, kurs guldo gyvybę už savo draugus. Kareivis, kurs miršta, kad išgelbėtų savo brolius, apgintų šeimų židinius ir šalies altorius, pasiekia aukščiausią meilės laipsnį. Gal būt, jis nepadarė savo aukos vertės griežtos analizės, bet ar galime manyti, kad Dievas reikalauja iš paprasto kareivio mūšio įkarštyje metodiško teologų ar moralistų griežtumo?”
Ką tad mes turime pasakyti apie mūsų partizanus, kovojančius milžinų kovą ir mirštančius žiauriausiuose kankinimuose? Aš klaupiu dvasioje prie jų nesuskaitomų kapų ir pagerbiu juos, kaip kankinius. Tiesa jiems buvo brangesnė negu savasis gyvenimas ir jos meilė didesnė negu budelių žiaurumas.
Išpažinėjai
Lietuviškos kapinės Amerikoje. Čia ilsisi mūsų seneliai, kurie buvo priversti palikti savo gimtąjį, svetimųjų prislėgtą kraštą. Bet jo neužmiršo. Būdami nemokyti jie leido laikraščius, spausdino knygas, statė išdidžias bažnyčias ir pagaliau prakaitu aplaistytu skatiku padėjo Lietuvai išsikovoti laisvę. Jie buvo savo rūšies partizanai, kovoję už savo tautos gyvenimą.
Užsienių Reikalų Ministerijos rūmai Kaune. Kai kurie mūsų tautiečiai, išvažiavę iš Lietuvos dar prieš Nepriklausomybės laikus, mano, kad Lietuva ir paskutiniu metu buvo tokia nuskurdus, kaip ir pirmiau. Tai yra visiškai klaidinga. Tokių rūmų, kaip šitie, jau Lietuvoje buvo nemaža. Jais pasigėrėdavo ir į Lietuvą atvykę užsieniečiai.
Bet jų vaikai? Ar jie tęsia tėvų pradėtąjį darbą, ar užima savo tėvų garbingas kovos vietas? Šiandien tiesa daug daugiau šaukiasi pagalbos. Ne vienas teisinasi: “aš amerikietis... aš čia gimęs... kas man?” Ar vertas pasiteisinimas? Pasakyk, bičiuli, kas yra amerikietis? Sakysi, žmogus gimęs Amerikoje. Neskubėk su sprendimais! Tu esi gimęs Amerikoje, o aš į ją atvažiavau. Bet ar tai jau būtinai reiškia, kad tu didesnis, tikresnis amerikietis už mane? Kai vienas lietuvis gyrėsi, kad jis esąs tikras amerikietis, nes esąs čia gimęs, ir išdidžiai žvelgė į dipuką, šis jam atrėžė: “Aš esu amerikietis, nes pats norėjau juo būti, o Tamsta juo tapai tik atsitiktinai, tik dėl to, kad čia gimei. Bet gimti čia ar kitur ne nuo Tamstos noro priklausė”.
Mes esame lietuvių tautos vaikai ir Amerikos piliečiai. Turime būti lojalūs ir geri piliečiai, bet dėl to nėra reikalo atsisakyti savo tautybės. Ar mes, norėdami tapti gerais amerikiečiais, turime atsisakyti savo kalbos, savo kultūros, savo papročių? Angliškai aš turiu stengtis gerai išmokti, nes tai konvencionalinė valstybės kalba, bet kas gali reikalauti, kad aš užmirščiau savo tautos kalbą? Kodėl aš turėčiau pasidaryti gausingesnių Amerikoj gyvenančių grupių kąsniu? Ar aš būsiu geresnis amerikietis, jei išsižadėsiu savo tautybės ir stengsiuosi tapti airiu arba anglu? Argi mes vėl kartosime savo tautos gėdą, patirtą lenkėjimo gadynėj? Aš liksiu lietuvis ir visuomet kovosiu už lietuviškumą. Kitaip, aš nebūčiau vertas būti broliu tų, kurie aukojasi už savo Tėvynę žaliose Lietuvos giriose, nebūčiau vertas vadintis sūnumi tų, kurie čia Amerikoj ilsisi, atidavę duoklę vargstantiems savo broliams.
Pačiai Amerikos valstybei ir jos gerovei, jei ne būtinai reikalingas, tai tikrai labai naudingas mano lietuviškumas. Kas gali neigti, kad žmogaus dvasią turtina svetimų kalbų žinojimas, pasisavinimas iš kitų kultūrų tai, kas gera? Kuo piliečiai turtingesni, tuo turtingesnė ir pati valstybė. Tad kodėl aš turėčiau atsisakyti tokios gražios lietuvių kalbos, tokios kilnios krikščioniškos savo tėvų kultūros? Kodėl?
Ne, tai visai nereikalinga. Aš esu tikras amerikietis, ir lietuviu likdamas ir neišmainydamas savo kalbos į anglų kalbą. Aš pasijutau amerikietis, vos išlipęs ant Amerikos kranto. Žinoma, pasijutau ne airis amerikietis ir ne anglas amerikietis, bet lietuvis amerikietis. Čia mano tautiečiai, čia mano giminės dirbo, vargo, kūrė kultūrines vertybes, kaip ir kitu tautybių ateiviai. Todėl, gyvendamas čia, nesijaučiu iš svetimos rankos gaunąs malonę, bet turįs tam teisę dėl nuo seniau čia gyvenančių savo tautiečių nuopelnų.
Kas pirmoj vietoj?
Taigi, pasiteisinimas, kad atsisakai savo tautybės iš Amerikos meilės, neturi jokio pagrindo. Kiti teisinasi, kad išsižada tautybės iš Dievo meilės. Bet ir tai yra nesąmonė. Kartais tenka nugirsti sakant: “Jūs lietuviai tėvynę aukščiau statote už Dievą, bet pirmoj vietoj turėtų būti Dievas, o antroj tėvynė.” Kiekvienas supranta, kad Dievas yra visa ko pradžia ir priežastis; jei nebūtų Dievo, nebūtų nei žmonių, nei tautų, nei pasaulio. Bet religija ir tautybė yra du skirtingi dalykai, nors vienas kitą turi paremti ir papildyti. Kiekvienas jų yra svarbus savo vietoje ir savo srityje, todėl apie jokias vietas ar pirmenybes čia negali būti kalbos.
Negali mylėti Dievo, jei neapkęsi savo brolių ir savo tautiečių. Nemanykite, kad bus Dievui garbė, jei užmiršite savo tėvynę. Kadangi Dievas sutvėrė ir leido tautas, Jis nori, kad jos nežūtų, kad jos išsilaikytų.
Pagalvokite, kas atsitiks, jeigu jūs, rūpindamiesi tik religija, užmirštate savo tėvynę. Štai praeina karas, žūva komunizmas, ir Lietuva vėl laisva. Bet kas jai padės, kas ją suvargusią prikels? Partizanai išžudyti, Amerikos ir kitų šalių išeiviai nutautę... Lietuva tada vėl pateks svetimųjų valdžion. Tie svetimieji gal bus nekatalikai, bedieviai. Kas liks Lietuvoje iš jos religinio ir kultūrinio gyvenimo? Ar nekris atsakomybė už tai tiems nutautusiems lietuviams?
Jeigu išeiviai užmirš Lietuvą, jeigu jon daugiau negrįš, pustuščiai jos plotai bus apgyvendinti svetimtaučių. Lietuva bus palaidota amžinai. Kokia iš to nauda Dievo karalystei? Ji netenka nuoširdžiai katalikiškos tautos. Bažnyčia praranda šiaurės rytų Europoje tokį svarbų strategini punktą, iš kurio patogiausia atakuoti erezijas ir schizmas. Tad pagalvokime, ar iš mūsų nutautimo bus naudos Dievui ar velniui? Atsakymas, tur būt, kiekvienam aiškus.
Teisinkimės, kaip norime, dangstykimės visokiais išsisukinėjimais, bet jei nemylime savo tėvynės, negalime būti teisūs. Tikra tėvynės meilė padeda ir mūsų religijai ir tai šaliai, kurioje gyvename. Ji sukilnina žmogų, padaro altruistu. Jeigu tėvynės meilė išblėsta žmogaus širdyje, jis gyvena pagal savanaudišką posakį: “ten mano tėvynė, kur man gera gyventi”. Ir Bažnyčios atstovas kardinolas Mercier sako: “Nėra tobulo krikščionio, kuris tobulai nemylėtų savo tėvynės”. Kun. Vabalkšnis
Autoriaus pastaba.Kard. Mercier citatos imtos iš jo laiško “Patrijotizmas ir išsilaikymas”, “Žvaigždės” leidinys, Philadelphia, 1915 m.