(Paskaita, skaityta katalikėms moterims Marijos metų proga)
DANUTĖ AUGIENĖ
Samarietė moteris prie šulinio atspindi mūsų visų moterų miniatiūrinėje gamoje charakteringą būseną, kuri nuskamba pagrindiniais tonais: 1. mūsų dvasinės sausros, 2. “gyvojo vandens” troškulys, 3. reikalas dalintis savo asmeniniu pasauliu su kitais.
Pagal šv. Joną, kiekvienas šios žemės asmuo yra apgaubtas tamsos. Jis išgyvena dykumą ir sausrą. Jis ilgisi šviesos, tiesos, meilės ir gyvenimo tikrąja prasme. Visa tai galime rasti Dieve. Bet Dievas nėra nei matomas, nei paliečiamas. Jo išganinga meilė reiškiasi per žmogų, Tvėrėjo tiesioginį įrankį. Ir niekad nežinai, kada, ir kur, ir ką sutiksi, per kurį tau kalbės Dievas. Labai dažnai Dievas prakalba į mus per tuos, iš kurių mažiausiai tikimės.
Via Dolorosa Jeruzalėje (1986)
Kad išgirstume Dievo balsą, arba tą balsą perduotume kitiems, turime būti atviri, imlūs, nuoširdūs, mokantys tylėti ir išklausyti kalbantį. Tėvai — savo vaikų pasisakymus; mokytojai — savo mokinių klausimus bei abejones; menininkai, rašytojai turi jausti žiūrovų ir skaitytojų estetinį alkį; mokslininkai — žmonijos gyvenimo pilnatvės trūkumus; humoristai — savo lengvo, kad ir kartais kandaus juoko sugebėjimu skaidrinti kartumo pritvinkusį žmogų. Kiekvienas ūkininkas, virėjas, mechanikas, vairuotojas savo elgesiu gali ištiesti pagalbos dvasinę ranką tam, kuris prašo: “Duok man gyvojo vandens...” Tai bus lengva tam žmogui, kuriam nesvetimas šv. Jono Krikštytojo dėsnis: “Aš turiu mažėti, kad kitas augtų”. Labai dažnai mes praeinam išdidžiai pro tuos, kurie ištiesia į mus ranką. Neatsiliepiame, nors girdime šauksmą. Smerkiame ir neatleidžiame, nors patys norime būti išteisinti. Nepakenčiame žmonių, kurie turi kitokį negu mes išsilavinimą, temperamentą, kitokią kilmę, rasę, nuomonę. Mūsų dvasinis pasaulis pilnas, nors ir nepavojingų, piktžolių, stabdžių, kurie apsunkina normalią kelionę mums patiems ir atvirą, nuoširdų kito žmogaus reikalų supratimą. Kartais tik dideli vidiniai sukrėtimai, nelaimės, liga, šeimos tragedijos, artimųjų netekimas, buvusio talento išsekimas mums atveria akis į Dievą ir į žmogų.
O mes, krikščionys, turime būti ta šviesa, kuri apšviestų ir šildytų kiekvieną, kurį savo kelyje sutinkame. Juk žodis “krikščionis” yra kilęs iš graikiško žodžio “christos” (pateptasis). Tai reiškia toks, kuris neša ramybę, suraminimą, malonę jos reikalingiems, nelaimingiesiems. O tų nelaimingųjų, paguodos reikalingų — pilna žemė, pilni takai ir takeliai.
Skaitydami Evangelijas ir Apaštalų darbus, mes sužinome, kad Jėzus ypatingą dėmesį skyrė nelaimingiesiems ir nusidėjėliams. O kodėl jiems? Jis sakė: “gydymo reikia ne sveikiems, bet ligoniams”. Mes gerai žinome, kad greičiau išgyja tas, kuris gydymą priima atvira širdimi, vykdo nurodymus, paklusta mokymui. Toks buvo ir latras ant kryžiaus, ir samarietė moteris prie šulinio, ir Marija Magdalietė.
Nuostabus tas Jėzaus pokalbis su samariete prie šulinio; ypač ramus priėjimas prie moters sielos — laipsniškas, augantis, crescendo. Atsiminkime, kad tais laikais į moterį žydai žiūrėjo, kaip į menkesnį sutvėrimą už vyrą, ir viena kasdieninių žydų maldų buvo: “Ačiū tau, Dieve, kad tu manęs nesukūrei moterimi...” Taigi moteris, ir dargi nežydė, buvo tikrai kažkas pasibaisėtino. Todėl nestebėtina, kad grįžę apaštalai apstulbo, pamatę Jėzų, kalbantį su samariete. Taip pat ir graikų bei romėnų mąstytojai savo mokyklose diskutavo, svarstė, ar moteris turi sielą...
Krikščionybė nutiesė naują kelią moteriai. Absoliutų perversmą padaro Marija. Bažnyčiose ant altorių mes žiūrime į Mariją, kaip į dangų paimtąją, vainikuotą dangaus Karalienę, bet pamirštame visą jos gyvenimo eigą. Pabandykime žvelgti į Mariją kaip kiekvieną iš mūsų, kaip žmogų, kaip moterį. Norint kitą suprasti, reikia įsiauti į jo batus. Tai teisingas patarimas. Angelo apreiškimas Marijai — tikra staigmena. Kartais ir mūsų gyvenime panašiai atsitinka — gauname kokias nors nelauktas, netikėtas pareigas. Šeimoje atsitinka nenumatyti įvykiai. Vaikų gyvenimo lūžiai. Marijai apreiškiama, kad ji išrinkta tapti Dievo Motina. Marija — jauna žydaitė. Žinia ją išgąsdino. Atsiminkime, kad žydų tautos mergaitės tokiais atvejais būdavo užmušamos akmenimis. Bet Marija nesuabejojo. Ji įtikėjo Dievo jai pavesta misija ir ją prisiėmė, o su ja ir visas pasekmes, nes “su Dievo pagalba viskas įmanoma” — toks buvo jos nusistatymas.
Kaip mes panašiais atvejais elgtumės? Kaip priimtume bandymus, pareigas, kaip žiūrėtume į Mariją, jei gyventume jos laikais, stebėtume tą įvykį? Kaip apsispręstume — už, ar prieš?
Štai vėl — Marija eina aplankyti Elzbietos. Jai reikia suraminimo, saugumo, paguodos. Kokia palaima turėti gerų draugų! Koks suraminimas, kai dalinies savo rūpesčiais su nuoširdžiu žmogumi... Kaip saugesnis jauties, kai esi suprastas, paguostas. Svarbiausia — suprastas.
Marija — tremtinė. Ir štai, dar Jėzui negimus, Marija pradeda tremtinės kelią. Sugrįžkime 40 metų į savo gyvenimo praeitį, kai pradėjome tremtinių kelionę. Mūsų atmintyje iškyla netikrumas, nežinia, svetimųjų baimė, visokie nepritekliai... Šv. Luko Evangelijoje skaitome: “Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi... su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems ten einant, prisiartino jai metas gimdyti”. Užeigose jiems nebuvo vietos, jų niekas nepriėmė. Taigi nei vietos sustoti, nei sąlygų ruoštis gimdymui, nei sanitarinės pagalbos, nei slaugės, nei daktaro. Ar rengdami Kūčių dieną prakartėlę po Kalėdų eglute, mes apie tai pagalvojame? Ar savo vaikams pasakojame, kokiame skurde pas mus atėjo Išganytojas? Ar prisiminus visa tai, Marija nepriartėja prie mūsų, kaip sesuo, kaip draugė, kaip vargo Motina? Taip, su Dievo pagalba viskas galima...
Šv. Šeimos Odisėja tęsiasi. Mato Evangelijoje skaitome: “Štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: ‘Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti’ ”. Pranašo Jeremijo pranašystė išsipildo: “Pasigirdo šauksmas, garsios dejonės ir aimanos: tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra...” Čia verta ir mums prisiminti mūsų giminių, mūsų tautiečių trėmimą į Sibirą.
Erodui mirus, Šv. Šeima grįžta į Nazaretą. Grįžę gyvena Nazarete uždarą gyvenimą. Marija stebi sūnų ir jaučia, kad, nors jis jos pagimdytas, jai nepriklauso. Simeono pranašystės šventykloje ji nebegali užmiršti. Ji kenčia. Gyvena nežinojimu ir netikrumu. Ją graužia nerimas, kaip vėžys. Nežinai, kaip greitai jis tave visiškai apims ir suės. Kaip ilgai tu žiūrėsi į mylimo asmens kančią ir kaip ilgai džiaugsies jo buvimu, nors ir kentėdama?
Jėzus jau 12 metų. Šv. Šeima keliauja į Jeruzalę, į šventyklą. Jėzus grįžtant atsiskiria. Šeima ieško. Randa šventykloje tarp daktarų ir Rašto žinovų. Marija jaučia Jėzaus pranašumą, jo neįprastą išmintį ir šviesų protą. Jėzaus lūpomis prakalba Dievas, ir Marija jo klausos apstulbus, nesuprasdama prasmės.
Marija išgyvena sūnaus praradimo jausmą, kaip ne viena šių laikų motina, kai mūsų paaugliai vaikai palieka namus, laisvės ir nepriklausomumo ieškodami. Tas praradimo jausmas, nors Jėzus grįžo į namus, kartu gyveno, dirbo ir buvo paklusnus, Marijos nepaliko ramybėje. Jėzus visad buvo ir išliko mįslė Marijai. Ji jautė, jog jis ją paliks, kad priklausytų visiems. Ji tikrai prisiminė Abraomo sūnų Izaoką ant laužo. Ji klausė savęs: kada tai įvyks? Kada išsispręs toji nežinia? Kada bus paskelbtas sprendimas? Ar ir mes neišgyenome panašių jausmų?
Lig šiol dalinomės mintimis, kad priartintume Mariją prie kiekvieno mūsų, kaip artimą, paprastą, suprantamą. Dabar pereikime prie popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos “Redemptoris Mater”, parašytos Marijos metų proga, norint išryškinti Marijos vaidmenį Bažnyčios ir žmogaus dvasiniame gyvenime. Enciklikoje sakoma, kad žmonija padarė stebėtinų atradimų ir pasiekė nepaprastų rezultatų mokslo ir technologijos srityse. Netikėtinai pakilo progresas ir civilizacija; galėtume sakyti, kad paskutiniu metu šis progresas viršijo visas viltis ligšiolinėje žmonijos istorijoje. Bet pagrindinėje žmogaus formavimo srityje pažangos mažai matyti. Vyksta amžina ir nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio, tarp kylančio ir puolančio žmogaus, ir su dideliu gailesčiu turime pripažinti, kad blogis vis dažniau laimi. Bažnyčia šaukiasi išganytojo ir jo Motinos pagalbos. Taigi popiežius skelbia Marijos metus, norėdamas išryškinti ir pabrėžti jos svarbą atpirkimo paslaptyje.
Nors Šv. Raštas mažai kalba apie Mariją, bet ji aktyviai ir nuolat dalyvavo apaštalų ir visų įvykių tarpe. Ji — Dievo Motina ir Dievo tarnaitė. Ji — mūsų tarpininkė ir modelis kiekvienam, kaip reikia krikščioniškai gyventi. Ji yra mūsų Motina, paties Kristaus ant kryžiaus mums padovanota, kai tarė Jonui: “Štai tavo Motina”. Tai reiškia ir mūsų visų Motina. Jonas pasiėmė Mariją į savo namus. Kiekvienas turėtume pasikviesti
Mariją į savo namus, nes, kaip popiežius rašo, “moteriškumas yra vienintelis kelias į intymų ryšį su Atpirkėjo Motina, o per ją ir su pačiu Atpirkėju”. Ji — moteriškumo šviesa. Joje moteris randa garbingą savo paskirties, pareigų ir gyvenimo raidos išsipildymą. Ji yra mūsų viltis piligrimų kelionėje. Ji yra pradžia ir centras atpirkimo paslapties, bet ji yra ir moteris, kaip kiekviena mūsų. Ji — pirmasis, ištikimas, nesvyruojantis piligrimas tikėjimo kelionėje, Dievo numatyta ir išrinkta prieš amžių pradžią, pasakiusi “fiat” — tebūna taip, kaip tu pasakei. Ji tai pasakė savo noru, neverčiama, nes Dievo pasirinkimas ir gyvenimo kelias jai nebuvo abejotinas ar bauginantis. Ji jautė, kad su Dievo pagalba viskas galima. Atėjusi iš paprastos žmonių šeimos, Marija yra išimtis žmonių giminėje. Ji, anot Vatikano II susirinkimo pareiškimo, yra pirmapradė Bažnyčios kūrėja savo tikėjimu, meile ir tobula vienybe su Kristumi. Ji — kviečianti ir vedanti žemės vaikus į išganymą. Ji yra neatskiriama Eucharistijos dalyvė per savo Sūnų. Ji yra visų dorybių pavyzdys. Žmonijos išganymas atėjo per Mariją — per jos Sūnų Jėzų Kristų. Ji — šventumo sėkla arba šaltinis, viršijantis visus Dievo kūrinius danguje ir žemėje, o kartu nusižeminęs paprastumas, viena iš vargdienių tarpo, pati trokštanti išganymo.
Marija — be nuodėmės pradėtoji, nuo pat pirmojo jos sukūrimo momento priklausanti Kristui, gaunanti gyvybę iš to, kurį vėliau pati pagimdo, taigi ji Kūrėjo Motina. Elzbieta pirmoji pasveikina Mariją, kaip Viešpaties Motiną. Elzbietos pasveikinimas sutiktai Marijai yra liudijantis ir prasmingas, ypač paskutinieji Luko užrašytieji žodžiai: “Palaiminta, kad įtikėjai, kas Viešpaties tau buvo pasakyta”. Čia pabrėžiamas besąlyginis Marijos tikėjimas. Popiežius savo enciklikoje rašo, kad Marija tapo visiškai atvira Dievo malonei. Tai yra sąlyga mums visiems, kad Dievo malonė paliestų mūsų dvasinį tikėjimo pasaulį. Taigi Dievas beldžiasi į mūsų duris, beldžiasi ir kantriai laukia, ar mes teiksimės jas atidaryti.
Kaip Abraomas savo besąlyginiu tikėjimu buvo Senosios Sandoros pradžia, taip Marija savo “fiat”—tebūna pradeda Naująją Sandorą. Reikia turėti vilties neviltyje, nes Dievui nėra negalimų dalykų. Marija visoje savo žemės kelionėje visiškai buvo pasivedusi Tam, iš kurio rankų buvo išėjusi.
Marija pergyveno skaudų savo lūkesčių lūžį. Angelui apreiškiant, ji girdėjo, kad pagimdys sūnų, jį pavadins Jėzaus vardu, nes jis bus Išganytojas, karaliaus Jokūbo namams ir jo karaliavimui nebus galo. Pranašystė atitiko viso Izraelio troškimą ir viltį, kad jie susilauks galingo karaliaus. Bet štai po Jėzaus gimimo, per jo aukojimą bažnyčioje — kita Simeono pranašystė: kūdikis bus pasipriešinimo ženklas, ir jos širdį pervers kalavijas (Lk 2,34). Simeono pranašystė, lyg antrasis apreiškimas, nusako realią istorinę padėtį, kad gimęs Išganytojas turės atlikti išganymo misiją, kad ji pati kentės šalia kenčiančio sūnaus, kad jų gyvenime rutuliosis skausmas.
Popiežius savo enciklikoje išryškina Marijos Tarpininkės tarp Dievo ir žmonių vaidmenį. Šis Marijos tarpininkavimas prasidėjo Kanos vestuvėse. Marija tarė: “Jie nebeturi vyno...” Jėzaus atsakymas buvo: “Kas tau ir man, moteriške”. Vadinas, kam mums tokiomis smulkmenomis rūpintis? Marija mato nemalonią šeimininkų padėtį ir nori žmonėms padėti. Ji jautri ir nuoširdi. Jai rūpi žmonių reikalai ir norai. Ji tikisi savo prašymui Kristaus pritarimo ir sako tarnams: “Darykite tai, ką jis jums lieps”. Ir vanduo paverčiamas vynu. Taigi Marija yra tarpininkė ir advokatė mūsų maldoms. Bažnyčia per apaštalą Paulių moko, kad vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus yra Jėzus Kristus, bet Marija, būdama Dievo Motina, gimdytoja, intymiai sujungta su Kristaus atperkamąja meile žmonėms, padėdama savo užtarimu, kai jos prašome, yra tikra tarpininkė tarp Dievo ir žmonių. Tai jokiu būdu nemažina Kristaus Tarpininko vaidmens. Antrasis Vatikano susirinkimas skelbia: “Taigi Marija Dievo išrinktoji prieš laikų pradžią yra malonės pilnoji ir talkininkė atpirkimo kelyje”.
Pagaliau Marija po kryžiumi. Marija ištikima savo Sūnui iki jo kūniškos, žmogiškos mirties. Ji yra su juo ir kančioje, ir mirtyje. Ji ištikima tikėjime ir nesvyruojanti liudininkė. Ji heroiškai paklusni ir pasivedanti Dievo valiai. Bažnyčios Tėvų teigimu, Marijos paklusnumu buvo atrištas Ievos nepaklusnumo mazgas. Marija laikoma gyvenimo Motina. Ji pirmoji savo Sūnaus mokinė ir apaštale. Žmonių užtarėjos galia jai buvo duota nuo kryžiaus, kai Jėzus Mariją paskyrė Bažnyčios ir visų mūsų Motina.
Pagal Marijos Dangun Paėmimo dogmą, Marija yra artimoje ir neišardomoje vienybėje su Kristumi per savo motinystę ir Kristaus nuopelnus. Ji būsianti tarpininkė ir paskutiniąją Kristaus atėjimo dieną. Visą savo gyvenimą buvusi Dievo tarnaitė, Marija tampa visatos Karaliene, nes tarnauti reiškia karaliauti.
Baigiame Kryžiaus kelių ketvirtosios stoties malda, gauta iš Lietuvos:
“Motinos, močiutės, žmonos, mergaitės su ryšuliais, rožančiais, su ištverme didžiule, nieko neturėdamos, tik širdį, nieko daugiau nežinodamos, tik ‘taip reikia’, visados buvo Lietuvos ir Bažnyčios neišsemiamas gerumo šaltinis, apgaubiantys angelo sparnai, garantuota pagalba ir dosni ranka.
O Kristaus Motina, einanti su Sūnumi, lietuve motina, mokanti rašto ir Katekizmo, mūsų motinos, atvedančios mus prie altoriaus, ir kiekviena moteris, daranti gera, visos jos panašios į Tave, visos jos — Marijos dukterys!”