religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1989 / GEGUŽĖ-MAY / VOLUME XL, NO. 5
145 |
Danutė Bindokienė |
|
150 |
Aldona Zailskaitė |
|
152 |
Chiara Lubich |
|
153 |
Danguolė Sadūnaitė |
|
154 |
P. Daugintis, S.J. |
|
160 |
Edita Nazaraitė |
|
161 |
Vytautas Kasniūnas |
|
165 |
Dalia Staniškienė |
|
166 |
Ona Mikailaitė |
|
167 |
Juozas Končius |
|
168 |
Vaiva Vygantaitė |
|
170 |
Alė Rūta |
|
171 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
173 |
Gediminas Vakaris |
|
176 |
Red. |
|
178 |
Red. |
|
178 |
Juoz. Pr. |
|
180 |
Red. |
Šis numeris iliustruotas fotografijomis iš Dievo Motinos šventovės Clevelande. Visos nuotraukos kun. Gedimino Kijausko, S.J.
Viršelio apipavidalinimas — Petro Aleksos.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West S6thl Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address! changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
DANUTĖ BINDOKIENĖ
Jeigu paklaustume dešimt sutiktų žmonių, kurios, jų nuomone, pareigos yra atsakingiausios, be abejo, gautume dešimt skirtingų atsakymų. Vienas tvirtintų, kad prezidento pareigos svarbiausios, nes jis atsakingas už visos tautos gerovę. Kitas sakytų, kad gydytojas, nuo kurio sprendimų ir sugebėjimo priklauso žmogaus gyvybė, turi nepaprastai atsakingas pareigas. Dar kas nors pareikštų, kad kunigų pareigos atsakingiausios, nes jie rūpinasi žmogaus sielos gyvenimu, kuris tęsis amžinai.
Kai kartą to paklausiau savo penkiolikmečius mokinius, gavau visai netikėtą atsakymą: motinos pareigos atsakingiausios. Jai Dievas atsiunčia bejėgį kūdikį, kurį ji turi auginti-puoselėti ne tik jo fizines, bet ir dvasines savybes. Metams slenkant, vaiko, paauglio ir suaugusio gyvenime daug žmonių turės reikšmės, padės suformuoti vienokią ar kitokią jo asmenybę, tačiau niekas niekuomet neturės tiek įtakos, kiek turi motina jo pirmaisiais gyvenimo metais.
Madonos skulptura už didžiojo altoriaus su ornamentine medžio, audinio ir Lietuvos gintaro saule
Tarp motinos ir vaiko užsimezgęs ryšys yra nenutraukiamas metų eilės, atstumų ar gyvenimo būdo. Jeigu tas ryšys yra jaukus, šiltas ir kupinas abipusės meilės, jis atneša daug džiaugsmo, paguodos; jeigu dėl kurių priežasčių tas ryšys perpintas abejingumo, nejautrumo ar net neapykantos, tai jis teikia daug skausmo ir liūdesio.
(Kaip pirmykštės Bažnyčios bendruomenės sprendė konfliktus, apaštalams mirus)
(Tęsinys)
ALDONA ZAILSKAITĖ
III. PETRO BENDRUOMENĖ
Bažnyčia — Dievo tauta. Pirmajame Petro laiške, kuris manoma parašytas 50-60 metų po Kristaus mirties (80-90 po Kr. gimimo) nežydams krikščionim, yra vartojamas Bažnyčios kaip Dievo tautos įvaizdis. Kaip matysime atidžiau šį laišką paskaitę, nors jis yra rašomas nežydams krikščionims, jame jie yra skatinami save suprasti kaip išrinktosios Dievo tautos, t.y. žydų, tikrais palikuoniais. Toji orientacija paaiškėja iš pirmųjų šio laiško eilučių graikiškame originale, kur laiško adresatai yra apibūdinami žydų religinės istorijos įvaizdžiais. Mūsų lietuviškame vertime, norint pabrėžti Dievo ranka tautos išrinkimą, pražūva “išrinktosios tautos” užuomina, nors pagal žodžių tvarką originale ji yra labai aiški, būtent: “eklektois parepidė-mois diasporas Pontou...",t.y. “išrinktiems pakeleiviams diasporos Ponte” ir t.t.
Naujajame Testament žodis “diaspora” visuomet reiškia tik žydų bendruomenes, gyvenančias ne Palestinoje. “Parepidėmos”, turi prasmę “laikinai krašte apsigyvenęs svetimšalis”, koks buvo žydų stovis po Babilonijos tremties. Tad “tremtinys” gal būtų geresnis vertimas, jei tuo suprantama, kad jis tikisi sugrįžti tėvynėn. Tai reiškia, tremtinys, kuris žino, kad jis turi jam Dievo pažadėtą žemę, kuri jam bus grąžinta, kas žydų istorijoje po Babilonijos tremties įvyko. Pagaliau ir būdvardis “išrinktieji”, kalbant apie tremtinius, primena, kad, nežiūrint tremties, šie tautos nariai tebelieka Dievo išrinktieji; nežiūrint tremties, Dievo pažadai nėra atšaukti. Tremties pabaigos viltis grindžiama paties Dievo ištikimybe. Kokios pastoracinės problemos iššaukė reikalą kelti nežydų krikščionių savimonę, kad jie yra istoriškai Dievo išrinktosios žydų tautos ištaka ir dieviškų pažadų paveldėtojai?
CHIARA LUBICH
“Todėl kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų” (Kor 10, 12)
Korinto bendruomenėje tarp besireiškiančių negerovių buvo ir perdėtas pasitikėjimas savimi. Kai kurie tos bendruomenės nariai daug ką sau leisdavo, būdami įsitikinę, kad joks pavojus negalės jų paliesti. Jie neatsargiai ir per dažnai lankydavosi pagonių aplinkoje, pasitikėdami savo tikėjimu ir sakramentais bei didžiuodamies savo kultūros pranašumu. Ten dalyvaudami vaišėse, jie valgydavo stabams paaukotą mėsą, nesirūpindami, kad gali papiktinti silpnesniuosius tikėjimo brolius ir seseris. Nėra abejonės, kad tikėjimas ir sakramentai užtikrina mūsų išganymą, bet tik jei darysime viską, ką Jėzus moko ir pataria.
Vienas įspėjimų primena mums būti atsargiems, vengti pagundų pavojaus ir savo elgesiu nepiktinti artimo. Niekas neturėtų galvoti, kad jis niekada nesuklups ar yra neįveikiamas. Nė vienas nėra apsaugotas nuo pagundų, aistrų ar pasaulio vilionių ir nuo nelabojo apgaulių, kuris laukia momento, kai esame išsiblaškę ar pasimiršę, kad mus galėtų suklaidinti.
DANGUOLĖ SADŪNAITĖ
*
bijūnai nužydėjo...
liko tiktai
šilkinė skara
žolėje
ir naktis—
puldinėjanti nuo lango
prie lango...
Saulė
ak, kaip garsiai
jos klumpės terška
šį rytą
akmenimis grįstomis
gatvėmis...
Akacijos
už kiemo,
prie mūrinės sienos,
akacijos žydi...
............
o, jos man padeda
su savim geriau
susišnekėti...
*
kaip žalios piemenų
palapinės,
debesys vakaruose...
........
ateik, lietuti,
ir vėl!
patrepsėti
po mano langu....
P. DAUGINTIS, S.J.
III. Ar “Žmogus be Dievo” tikrai apsieina be Dievo?
Daug žmonių, nors ir pripažįsta Dievo buvimą, galvoja, kad žmogus gali apsieiti ir be Dievo, kaip V. Trumpa anksčiau minėtame straipsnyje rašo: “Ar ne geriau Dievą palikti ramybėje, kaip kad ir nematomą angelą sargą... Ligi šiol mokėjau šiaip taip be jo gyventi. Ar jis bus man reikalingas ateityje, kas gali pasakyti?” (“Metmenys”, 1987 m., Nr. 53, 131, 133 psl.).
Tai įmantriai pasakyta, ir neblogai skamba. Bet tai netiesa ar neapgalvotas, per greitas pasisakymas. Juk daug tokių žmonių, kaip ir pats V. Trumpa, pripažįsta, kad yra du skirtingi pasauliai: gamtos pasaulis ir dvasios pasaulis. Gamtos kūnai ir gyviai egzistuoja ir tvarkosi, bent išorinai, pagal fizikos ir biologijos dėsnius, įrašytus jų prigimtyje (sakytume, chromozomų kaspinuose, tartum kompiuterių juostelėse ar programose). Tačiau, kad jie atsirastų, daugintųsi, egzistuotų ir gyventų, kad tokie išmintingi surėdymai, dėsniai būtų įrašyti jų prigimtyje ir savitarpio-santvarkoje, reikia labai protingo, išmintingo Dievo.
Aušros Vartų Marija
Tačiau žmogaus arba dvasios pasaulyje dalykai vyksta kitaip. Protą ir laisvą valią turintis žmogus gali pasielgti, ir dažnai pasielgia, prieš visus negyvosios gamtos, biologijos, fiziologijos dėsnius ir sociologines taisykles. Be to, protingasis žmogus supranta, kad jis naudojasi daiktais, gamtos kūnais, gyviais, jėgomis, kurių jis nesukūrė, kaip oras, žemė, metalai, mineralai, vanduo, nafta, elektra, saulė ir t.t. Taip pat jis naudojasi maisto ir kitokiais produktais, prie kurių augimo ar pagaminimo jis visai neprisideda arba tik labai mažai prisideda. Jie yra Kūrėjo Dievo sukurti, palaikomi (kitaip — jie sugrįžtų į nieką), tiesiogiai ar netiesiogiai įgalinami, būti, veikti, daugintis, judėti. Juk elektrinės lempos, įvairūs aparatai, autobusai, traukiniai juda, veikia tol, kol per juos eina elektros srovė. Taip ir viso pasaulio, gyvosios ir negyvosios gamtos būtybės egzistuoja, laikosi, juda ir gyvena Kūrėjo Dievo išminties, valios ir galios dėka.
EDITA NAZARAITĖ
Moraliniu aspektu Lietuva sparčiai keičiasi: žmonės įgauna pilietinės drąsos, pasitikėjimo savimi, pradeda reikalauti elementariausių teisių, įprastų civilizuotose visuomenėse. Nebebijomą priekaištauti kitados vos ne dievų statusą įsigijusiems partiniams valdininkams, kitoms valdančioms viršūnėms. Lietuviai pajuto atsakomybę už savo tėvynę, už savo praeitį ir už ateitį bei šiandieną. Visa tai džiugina. Tačiau ilgi ir sunkūs “deformacijų” dešimtmečiai paliko pėdsakus žmonių mąstysenoje, nes inertiška galvosena yra stipri jėga. Šie simptomai pasireiškia įvairiais būdais.
Štai “Literatūros ir meno” 52-me numeryje, skyrelyje “Septynios dienos” aptinkame “įbaugintojo laikotarpio” liekanas. Aptariama televizijos laida “Atgimimo banga”. Skyrelyje rašoma: “Vyksta rimtas pokalbis su žiūrovais. Staiga prof. V. Landsbergis priverstas atsakinėti į vieną, kitą, trečią... klausimą, žeminantį ne tiek jį, kiek mus visus, esančius klausėjų kailyje. Su pasigardžiavimu kai kas knaisiojasi piniguose, buto reikaluose ir t.t. Koktumo jausmą, aišku, kelia klausėjai ir jų klausimai”. Toliau priekaištaujama, jog tokie nekuklūs klausimai užduodami net TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatams, LKP CK sekretoriams, net Ministrų Tarybos pirmininkui. “Iš kur visa tai?” — klausiama skyrelyje “Septynios dienos” ir atsakoma: “Iš dvasinės ubagystės. Dėl itin žemos bendravimo kultūros”.
VYTAUTAS KASNIŪNAS
Šiluvos Marija
Švęsdami Motinos dieną, išgyvename daug dvasinių ir širdies meilės jausmų, lūpomis išsakome daug gražių gyvų žodžių, rašydami išliejame savo sukauptus poetinius nusiteikimus, atidarome restoranų duris (patys gerokai pasmaguriaudami), gražiai išpuošiame dovanų dėžutes.
“Ko ji daugiau nori?” — kalbėjo ne viena duktė apie motiną, anūkė apie senelę, girdėjo tuos žodžius mažytė mergaitė... Pasigiria ir vyrai: “Nesigailėjau pinigų, visi žinos, kad labai prabangiame restorane pietavome...”
O ji nori, kad visa, kas buvo sukaupta vienoje dienoje, iškilmingoje Motinos šventėje, tas prašmatnumas ir prabanga, tie išlieti jausmai su šypsena būtų padalinta tarp 365 dienų...
— Kiek daug gražių ponių ir ponų, koks šaunus jaunimas, kokie jie puošnūs, malonūs, kiek daug šviesių šypsnių, juoko, pompastiškumo, — sako užmirštai vieniša senutė, senelių namuose lėliškai išpuošta, išdažyta... (Daug senelių turi gyventi jiems skirtuose namuose, nes jiems reikalinga mediciniška ar ypatinga priežiūra),
— Kodėl vaikai tokie žiaurūs, — kartą man Lietuvoje sakė senutė motina, buvusi turtinga ūkininkė, pavyzdingiausia plačioje apylinkėje, tuo metu uždaryta sename ūkio name, pelėsiais dvokiančioje kamaroje.
DALIA STANIŠKIENĖ
Centrinės dekoratyvinės lentynėlės, jungiančios koplytstulpius, Trijų kryžių ornamentas
Skubu namo iš darbovietės. Suplanuota greita vakarienė (pasitenkinsim “likučiais”), o paskui — malonus vakaras: eisim į teatrą! Vos įlėkus per duris, numetu raktą ir rankinuką ant stalo ir einu pažiūrėt į laiškų dėžutę. “Draugas”, sąskaitų vokai ir...yra! Laiškas iš draugės ir mėlynais-raudonais krašteliais — iš Lietuvos! Nekantriai atidarau ir skaitau, maišydama puode vakarykščią sriubą. Ryte suryju draugės žodžius, kai kada nusišypsodama, o kartais ir balsu nusijuokdama: pasirodo, ir jos anūkėlis toks pat gudrus, kaip ir mano! Skaitydama laišką iš Lietuvos, ašarą nubraukiu... Beruošiant salotas jau dėstosi mintys, ką rašysiu, atsakydama į abu. Bet ne šį vakarą — einam juk į teatrą! Ryt ryte rašydama galėsiu ir apie matytą vaidinimą mintimis pasidalinti. Juk tik atverdami kitam širdį, pasakydami kaip jaučiamės apie kasdieninius išgyvenimus, suartėjame.
Laiškai, laiškai... Kasdien jų laukiu ir kasdien rašau. Tai lyg dviejų krypčių gatvė: negali grįžti, pirmiau nenuvažiavęs. Nelauk, jei pats nerašai! Laiškų pasikeitimas su draugais, giminėm, universitetuose ar kituose miestuose gyvenančiais vaikais — būtinybė. Pigiau ir geriau negu net trumpas pokalbis telefonu. Žinoma, reikia ir telefoninių pokalbių. Bet kalba pasibaigė, ir viskas. O laišką gali vėl, ir vėl paskaityti, naujų minčių ten atrasti. Neseniai iš Tėvynės gautame laiške skaitau: “Karts nuo karto perskaitome jūsų laišką — jūs gal jau ir pamiršote, ką mums rašėte...” Tikrai pamiršau, o jie dar vis skaito. Tie laiškai mūsų ryšį stiprina, o dabar, su visom permainom, jie dar svarbesni ir įdomesni.
Ona Mikailaitė
1. SENAME DVARE
Senojo dvaro takais
dar tebevaikštau—
užžėlę jie;
sudžiūvusi žolė
nuolankiai lenkias,
nurodo kelią
į namus.
Klausaus balsų,
atklystančių
anapus metų...
Tylu.
Ir baltųjų rožių
sidabrinės akys
nežiūri į mane.
2. IŠVILKIMA S
Išvilko tave vėjai,
lietūs apiplėšė—
žydėt žadėjai
ir štai—
šilkinį apsiaustą
priverstinai paklojai
ant žolės, ant tako,
ant išpurentos žemės.
Apnuoginta esi,
Sibiro obelaite.
(Dideli planai ir maži užmojai)
JUOZAS KONČIUS
Lietuvos atgimimo ir persitvarkymo banga, perėjusi visą kraštą, nelieka be atgarsio ir tarp plačiame pasaulyje išsisklaidžiusiųjų lietuvių. Jei per daugelį metų išeivijoje buvo dirbama ir planuojama dėl lietuvybės išlaikymo gyvenamajame krašte bei Lietuvos reikalų kėlimo tarptautinėje plotmėje, progų tiesiogiai padėti savam kraštui nebuvo daug. Tačiau reikia pripažinti, kad asmeniniai ryšiai su giminėmis ir pažįstamais, paremiant juos materialiai, o vėliau, atsiradus daugiau galimybių, aplankant juos tėvynėje, neliko be pėdsakų. Net ir kritiškai nusiteikusi tautiečių dalis šiandien jau sutiks, kad santykiavimas su broliais tėvynėje buvo ir naudingas, ir būtinas.
Per praėjusius metus įvykiai Lietuvoje ne tik išjudino visą Lietuvą naujiems uždaviniams, bet teikia daugiau galimybių ir mums, išeivijoje, padėti savam kraštui ir pereiti iš dalinės stagnacijos, gal ir ne visada dėl mūsų pačių kaltės, jau į konkretesnę veiklą.
Gyvenantiems arčiau didesnių lietuvių centrų beveik nuolat tenka susitikti ir išgirsti ne vieną aktyviai besireiškiantį Lietuvos atgimime tautietį, kurie, atvykę į šį kraštą, supažindina mus su paskutiniais įvykiais Lietuvoje — jų darbais, rūpesčiais, bendradarbiavimo galimybėmis ir talka, kurios jie laukia iš mūsų.
Vaiva Vygantaitė
Gyvenant toliau nuo miesto, nuo lituanistinės mokyklos, tenka važinėti ilgas distancijas, todėl turiu daug progų pamąstyti. Matau taksiukus, dažytojus, modeliuotojas, bėgikus ir pėsčia keliaujančius žmones. Kiekvienas jų yra dalis pasaulio. Kiekvienas labai skiriasi vienas nuo kito. Kiekvienas turi savo gyvenimo tikslą.
Važiuoju ir mąstau. Matau greitai važiuojantį taksiuką, vežantį keliauninkus. Pradėjau galvoti: ar vairuotojas skuba, ar tie žmonės kur nors skuba? Jeigu jis skuba, tai kur? Gal pas savo šeimą? O jeigu ne pas šeimą, tai gal paimti daugiau žmonių, užsidirbti daugiau pinigų? Ar jis turi kiek laiko paskaityti, pailsėti ir pamąstyti? Gal jam patinka šis darbas, nes važinėdamas turi progų pamatyti įvairias miesto dalis, kartais gal net apylinkes. O gal jis važinėja tik dėl to, kad užsidirbtų pinigų savo šeimai išlaikyti? Ir vėl galvoju — ar tikras darbo tikslas tik užsidirbti pinigų? Nemanau. Man atrodo, kad, jeigu žmogus dirba, tai tas darbas jam turi patikti. Gyvenime pinigai nėra viskas. Už pinigus negalima visko nusipirkti. Už juos nenusipirksi meilės, džiaugsmo ar vilties. Kartais pagalvoju, kad, jeigu tik žmogus dirba geram tikslui ir stengiasi, Dievas jam padės. Ši mintis mane nuramina.
Kartą teko pamatyti gatve einančią gražiai, moderniai apsirengusią moterį. Negalėjau sustoti į ją ilgiau pažiūrėti. Pagalvojau, kad gal ji kokia modeliuotoja. Ji tokia liekna, plona, jos figūra tokia graži. Ar jai nesunku tokią figūrą išlaikyti? Kiek ji per dieną valgo? Kai jos šeima valgo, ar ji išeina iš kambario, ar ji sėdi su visais ir žiūri, kaip jie valgo? Kiek ji laiko praleidžia, rinkdamasi drabužius, kaip ilgai sėdi prie viedrodžio? Ar jai tai nenusibosta? Kiek ji mokslo pasiekusi, koks jos išsilavinimas? Gal ji iš tikrųjų labai protinga, gal ir laiminga? Vyresnieji žmonės mums vis primena — laikas bėga, žmonės keičiasi. Tikiuosi, kad ji dvasiškai pasiruošusi šiam pasikeitimui ir nenusivils, kai jai tai atsitiks. Norėčiau tikėti, kad šie paviršutiniški žaidimai nėra svarbiausi užsiėmimai jos gyvenime.
(J. Kralikausko apysaka “Vėlinės”)
Alė Rūta
Dedikuota: Nesuskaitomiems 1940-1953 m. pirma laiko po velėna karstuose ar kolektyvinėse duobėse be karstų.
Ir Jurgio Gliaudos romanas “Agonija” (1965 m. “Nidos” leid.), ir Juozo Kralikausko apysaka “Vėlinės” (1988 m. autoriaus leid.) — istoriniai veikalai. “Agonija” — tikslios datos, posėdžiai — valandų tikslumu... J. Kralikauskas daugely savo istorinių romanų (kaip “Titnago ugnis” — 1962, “Vaišvilkas” — 1971, “Tautvila” — 1973, — tiktai kelis suminint) irgi mėgsta ir sugeba istorinę tiesą autentiškai atvaizduoti; tačiau šioje apysakoje ne tiek datos, Lietuvos tragedijos įvykiai jam rūpi, kiek nuotaika: ir okupacijų netiesa bei smurtas, ir psichologinė slėga visoje tautoje, žmonių įkalinimai, fizinės ir dvasinės kančios, nualinimas, daugelio baisi žūtis... Tai daugiau negu nuotaikos; tai žmogiška tragedija, tautos tragedija — tai neapsakomai sunki būklė, skausmas... Išniekintos mirtys, jų daug — išklojant kankinių kaulais plačius sibirus, prisotinant Lietuvos žemelę krauju, išstumiant daugybę iš tėvynės į užjūrius...
Pagrindiniai veikėjai — trys mokytojai, jų charakteriai literatūriškai užbrėžti, likimai realiai pavaizduoti. Vardai? Knygoje yra, bet pro jų skausmą, rodos, dingsta jie, nes švyti kankinių aureolės, tokios panašios begaline kančia, tokia bendra ir šiurpi jaunos valstybės jaunųjų žmonių prapultis. Kankiniai, vėlinės... Beveik visa tauta verčiama kapinynu, jei ne fiziniu, tai dvasiniu... Nes stiprieji, ištikimieji idealams — žūsta, o silpnieji — parsidavėliai, šnipai — žūsta dvasiškai, jų mirtis ar merdintis gyvenimas — dar gūdesnis.
Knygos turinį sunku atpasakoti; reikia patiems perskaityti, nes tai lyg krauju užrašyta bolševikinių-nacinių priespaudų mūsų tautai istorija.
Knyga išleista labai skoningai: klasiškai paprasta ir meniška, patraukli. Spaudė Litho Art Limited Toronte, Kanadoje. Viršelio įrašai, atrodo, autentiški — autoriaus; tai tik paryškina knygos originalumą.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
NAUDININKO VARTOJIMAS
Naudininku paprastai nurodome daiktą ar asmenį, kurio naudai ar nenaudai kas daroma. Todėl jis ir vadinamas naudininku. Naudininkas lietuvių kalboje neturi labai daug reikšmių, bet, jį vartojant, daroma palyginti nemaža klaidų. Čia paminėsime dažniausiai pasitaikančius suklydimus.
Dažnai naudininkas klaidingai vartojamas su tokiais žodžiais, kurie reikalauja kitokio linksnio, pvz.: atitikti, sekti, tikėti, pasitikėti, piktintis, reikšti pasipiktinimą, kreipti dėmesį, įnešti (įdėti) indėlį, prisitaikyti, užjausti, šykštus, panašus.Kokių linksnių šie žodžiai reikalauja, paaiškės iš pavyzdžių.
Nuorašas atitinka originalui (= originalą). Be reikalo jis seka šitiems kalbos pavyzdžiams (= pavyzdžiais). (J. Jabl.) Tikėk man (= manimi). Aš jo pažadams (= pažadais) netikiu. Didėja nepasitikėjimas mūsų valdžiai (= valdžia).
Kai tikėtireiškia pasitikėti kieno žodžiais, vartojamas įnagininkas. Kai tikėtireiškia būti tikram, kad kas nors egzistuoja,paprastai vartojamas galininkas, o po neiginio — kilmininkas. Pvz.: Vieni žmonės tiki Dievą, kiti jo netiki.Žinoma, čia galima vartoti ir įnagininką: Vieni žmonės tiki Dievu, kiti juo netiki. Konstrukcija tikėti į Dievągreičiausiai bus atsiradusi, verčiant iš lenkų kalbos religinius tekstus.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
KAIP BUVO ATKURTA TRISPALVĖ
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos vienuoliktojo šaukimo dešimtoji sesija 1988 m. lapkričio 18 d. priėmė įstatymą, kuriuo po 48 metų pertraukos istorinė Lietuvos tautinė vėliava buvo sugrąžinta naujam gyvenimui. Jai suteiktas Lietuvos valstybinės vėliavos statusas.
Jau lapkričio 21 d. respublikinė heraldikos komisija gavo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo nurodymą parengti naujosios vėliavos etaloną. Atrodytų, kas Čia sudėtingo? Reikia paimti tris spalvas: geltoną (saulės spalvą, simbolizuojančią šviesą, kilnumą, dorumą ir protingumą), žalią (augmenijos spalva — gamtos grožio, gyvybės, vilties ir džiaugsmo spalva), raudoną (žemės ir kraujo spalva, simbolizuojanti meilę, drąsą, narsą, pralietą kraują už Tėvynę), padaryti vėliavos eskizą, ir baigta. Gal taip ir būtų galima padaryti, jeigu būtų svarstoma kokio nors eilinio fabrikėlio emblema. Tuo tarpu čia — vienas svarbiausių Lietuvos valstybingumo simbolių, kuriame spalvos išreiškia mūsų tautos dvasines vertybes. Juk kiekviena spalva, jos atspalvis liaudies sąmonėje per ilgus šimtmečius įgijo savo prasmę ir, savaime suprantama, turi didžiulį emocinį poveikį.
Pasirodo, atkurti tokias spalvas, kokios buvo naudojamos mūsų protėvių, ne taip paprasta tiek dėl technologinių dalykų, tiek dėl patikimų šaltinių stokos, tiek ir dėl didžiulės moralinės atsakomybės.
Šekspyro universalumas
Žymusis anglų rašytojas, dramaturgas Šekspyras buvo tikrai universalus žmogus, ypač pasižymėjęs medicinos moksluose. Dr. O. Keilas yra išleidęs knygą “Šekspyro medicininė mąstysena”, kurioje aiškina, kad Šekspyras savo pjesėse yra aprašęs visas tuo metu žinomas ligas ir vaistus, o kai kurie jo pastebėjimai tokie išsamūs ir tikslūs, kad vargu juos galėtų papildyti net šiuolaikinė medicina.
Dr. Keilas, praktikuojantis Sidnio gydytojas, mano, jog dalį medicininių žinių Šekspyras galėjo būti gavęs iš žento, žinomo to meto mediko, tačiau svarbiausia čia turbūt yra universalus jo talentas. Dr. Keilas sako: “Nuostabiai tikslūs yra Šekspyro medicininiai aprašymai. Jų daug jo kūriniuose ir dauguma rodo nepaprastai gilias šio dramaturgo medicinines žinias. Beje, tą pat galima pasakyti ir apie Šekspyro gamtos, muzikos aprašymus, jo filosofinius apmąstymus. Sunku rasti sritį, kurios jis nebūtų išmanęs. Visa tai unikalaus jo talento vaisius”.
Į savo pjeses Šekspyras yra įvedęs aštuonis gydytojus. Pirmas toks personažas buvo daktaras Kajus (“Vindsoro šmaikštuolės”). Atiduodamas duoklę tada paplitusiam gydytojų užsieniečių pašiepimui, Šekspyras pavaizdavo jį keistuoliu prancūzu su įdomiu akcentu. Tačiau apskritai dramaturgas pagarbiai vertino šią profesiją, nevertė (kaip dar ir dabar daroma) visų kalčių medikams ir vaizdavo juos išmintingus ii mylinčius žmones (“Karaliaus Lyro” gydytojas).
Šekspyras aprašė daug ligų. Jų tuometinių pavadinimų, kaip “žarnų spazmai”, “delnų niežulys”, “supuvusios kepenys”, nerasime šiuolaikiniuose žinynuose, tačiau visi simptomai aprašyti teisingai — bet kuris medikas suvokia, apie ką kalbama. O artrito — “sąnarių karštinės” aprašymo nepralenks joks dabartinis reumatologas, — įsitikinęs dr. Keilas. Jo manymu, iš Šekspyro pjesių visiškai tiksliai galima sužinoti apie paplitimą XVI a. tokių ligų, kaip raupsai, maliarija, podagra, maras. Be to, galima nustatyti, kokie tada buvo taikomi įgydymo būdai. Ypač stebina psichinių ligų suvokimas. Dramaturgas tiksliai ir aiškiai aprašė įvairiausias psichinėmis ligomis sergančių žmonių būsenas — nuo protinio nepilnavertiškumo iki beprotybės.
Žmona kreipiasi į vyrą:
— Parodyk man tą laišką. Tą, kurį turi rankoje. Aš iš rašysenos matau, kad jis yra moters rašytas. Ir tu išbalai, kai jį perskaitei...
Vyras atsakė:
— Ir tu norėtum, kad aš neišbalčiau. Juk tai yra tavo siuvėjos sąskaita.
***
Vairuotojas buvo nubaustas už greitą važiavimą pro raudonas šviesas. Teisėjas jį paklausė:
— Važiavai pro raudonas šviesas ir dar per greitai. Kaip tu pasiaiškinsi?
— Ponas teisėjau, aš visuomet pro kryžkeles ir raudonas šviesas stengiuosi greičiau pravažiuoti, kad išvengčiau neatsargių vairuotojų.
• Š. m. vasario mėn. 12 d. Melbourne, Šv. Jono bažnyčioje, mišias koncelebravo sąžinės kalinys kun. A. Svarinskas ir vietos lietuviai kunigai: P. Dauknys, J. Petrauskas, S. Gaidelis, S J. Po mišių buvo perskaitytas J. Mikšto eilėraštis “Ačiū Marijai”:
Ilgą laiką taip Mariją
Prašėm lengvinti vergiją.
Dievo Motina Skaisčiausia
Šių maldavimų išklausė.
Štai jau garbinam ir švenčiam
Kunigo Svarinsko kančią,
Kurią jis toli paliko,
Laukiant Lietuvos Velykų.
Ačiū, ačiū Tau, Marija,
Kad jau lengvini vergiją
Savo žemėj Lietuvoj,
Aušros Vartuos, Šiluvoj.
Per malonę Tavo šventą
Pančiai priespaudos jau krenta
Nuo šventovių, nuo žmonių,
Nuo vergų, nuo kankinių.
O kurie tremty jau mirė,
Ką žiauri lemtis jiems skyrė,
Baigės jiems jau vergija,
Juos globoji Danguje.
Ačiū, ačiū Tau, Marija,
Amžių Dievo Viešpatijoj!
Tu —dosni, Tu — gailestinga
Guodi kraštą nelaimingą.
• Lenkijoje vėl žuvo antras kunigas, uolus Solidarumo palaikytojas. Tai kun. Stanislaw Suchowolec, 30 m. Jis rastas uždusęs Švč. Marijos Širdies parapijos klebonijoje, Balstogėje. Jo žuvimas laikomas įtartinu, kaip ir neseniai rasto nužudyto kun. St. Niedzialek, o 1984 m. policijos buvo nužudytas Kun. J. Popieluszko.
Šį “Laiškų lietuviams” numerį iliustruojame nuotraukomis iš Nuolatinės Pagalbos Dievo Motinos bažnyčios Clevelande. Šią bažnyčią dabar kai kas vadina Lietuvos madonų šventove, nes neseniai ji buvo atnaujinta ir pasipuošė keturių žymiausių Lietuvos Marijos šventovių dail. R. Mozoliausko sukurtais bareljefais.
Apie šią bažnyčią ir apie neseniai atliktus jos pagražinimus ilgoką straipsnį yra parašęs Stasys Santvaras “Aiduose” (1988 m., Nr. 2, 123-130 psl.). Čia perspausdinsime vieną kitą to straipsnio skyrelį.
Atnaujinimo darbams buvo parinkta ši dedikacija: “Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt septintaisiais metais lietuviai pavergtoje tėvynėje ir laisvajame pasaulyje mini ir švenčia Lietuvos krikščionybės 600-ąją sukaktį. Su dideliu dėkingumu Dievui ir Jungtinėms Amerikos Valstybėms už mums suteiktą laisvę ir teisę kovoti už Tiesą, brangindami krikščionybę — didžią dvasinę vertybę ir jos lemiamą vaidmenį lietuvių tautos istorijoje, vienybėje su pavergta Lietuva, mes, Marijos žemės sūnūs ir dukros, atnaujiname Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos šventovę Clevelande, Ohio, ir paaukojame ją ir save Dangiškajai Dievo Motinai, mūsų Lietuvos Madonai”.
Nuoširdi padėka “Laiškų lietuviams” rėmėjams
500 dol. aukojo Lietuvių Fondas.
200 dol. aukojo kun. Gediminas Kijauskas, S.J.
150 dol. aukojo L. Normantas.
105 dol. aukojo kun. V. Radvina.
100 dol. aukojo A. Misiūnienė 60 dol. aukojo kun. S. Gaidelis, S. J.
Po 50 dol. aukojo: L. Matulevičienė, N. Grybauskas.
Po 40 dol. aukojo: M. Vygantas, V. Sirusienė.
Po 30 dol. aukojo: O. Vilėniškienė, J. B. Jankauskai, S. Plenienė, B. Čižikas, kun. J. Pragulbickas.
Po 25 dol. aukojo: R. Andrijauskienė, A. Šležas, LB Brighton Parko valdyba.
Po 20 dol. aukojo: E. Diminskienė, P. Murinienė, O. Matusaitis, LŠST Vytauto Didžiojo rinktinė, L. Zurlis, A. Lesevičius, A. Aviža, J. Kačkelis, Em. Kiela.