religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1989/ LIEPA-RUGP./ JULY-AUGUST / VOLUME XL, NO. 6

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš Jiezno bažnyčios. Viršelio apipavidalinimas — Petro Aleksos.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/ August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

JUOZAS VAIŠNYS S. J.

     1858 m. gruodžio 31d. gimė Vincas Kudirka, 1899 m. lapkričio 16 d. jis mirė, o 1889 m. sausio mėn. pasirodė “Varpas”. Tad šiais metais galime švęsti tris svarbias sukaktis: 130 metų nuo V. Kudirkos gimimo, 90 metų nuo jo mirties ir 100 metų nuo “Varpo” pasirodymo.

     Kalbant apie Vincą Kudirką, bus pravartu mesti žvilgsnį į jo laikų Marijampolės gimnaziją. 1863-čiaisiais Lietuvos sukilimo metais prieš rusus buvo įsteigta Marijampolėje keturklasė lenkiška mokykla. 1867 metais ji buvo pertvarkyta į rusišką septynių klasių gimnaziją, bet vis dėlto joje tebeviešpatavo lenkiška dvasia. Šioje gimnazijoje mokėsi ir Vincas Kudirka, Suvalkijos pasiturinčio ūkininko sūnus. Sakoma, kad iš tėvo jis buvo paveldėjęs tvirtą būdą ir atkaklumą, o iš motinos — palinkimą į meną. Gimnazijoje jis buvo visų mėgstamas.

     Šioje gimnazijoje buvo norima surusinti lietuvius jaunuolius, bet vis dėlto buvo ir lietuvių kalbos pamokos. Jas lankė ir Vincas Kudirka, tačiau jį labiau traukė lenkų kalba, kuria skaitė lenkų klasikus ir jais žavėdavosi. Lietuviškai kalbėti vengė, kad nepaaiškėtų, jog jis kaimiečio sūnus. Jis save laikė lietuvių kilmės lenku, sekdamas Adomo Mickevičiaus pavyzdžiu: “gente lituanus, natione polonus sum”.

     Bet tegul jis pats pasakojasi apie savo nuotaikas, apie susipažinimą su “Aušra” ir apie savo atsivertimą: “Vos spėjau apsivilkti mėlyna mundieraite (uniforma) su baltais sagučiais ir susimaišiau su draugais mokiniais, pajutau, kad mano dvasioje kažin kas dedasi. Kas dedasi, numanyti ir išreikšti

Jiezno bažnyčios didysis altorius

Skaityti daugiau: VINCAS KUDIRKA IR “VARPAS”

 (Kaip pirmykštės Bažnyčios bendruomenės sprendė konfliktus, apaštalams mirus) (Tęsinys)

ALDONA ZAILSKAITĖ

 IV. MATO BENDRUOMENĖ

     Bendruomenė, sujungianti, kas sena ir nauja. Mato evangelijoje pasirodanti bendruomenės sąvoka aiškiai pabrėžia tiek autoriteto, tiek ir Dievo įstatymo svarbą, tačiau taip pat stipriai iškelia atvirumą Šventajai Dvasiai — didžiaširdiškumą, kaip matome Palaiminimuose Kristaus pamoksle nuo kalno (Mt 5, 1-12) ir kituose mokymuose tame pamoksle, kur pakartotinai praplečiamos visos siaurai suprasto įstatymo ar autoriteto ribos. Mokoma įstatymo priesakus suprasti ne kaip minimalines sąlygas, o kaip išeities tašką didžiadvasiškai meilės praktikai.

     Mato yra vienintelė evangelija, kurioje yra vartojamas žodis “bažnyčia” — ekklesia: 16,18 ir 18,17. Per paskutiniuosius du šimtmečius (t.y., pradėjus Šventraštį tyrinėti pagal modernaus mokslo taisykles, nustatinėjant įvairių biblinių raštų istorinį amžių) labai iškilo dėmesys Morkaus evangelijai, kaip seniausiai ir labiausiai kondensuotai, o Mato evangelija liko nustumta modernaus mokslo užmarštin. Bet per 1700 metų prieš tai Mato evangelija buvo laikoma svarbiausia ir todėl daugiausia minima ir studijuojama. Ji buvo dažniausiai cituojama 2-4 šimtmečio Bažnyčios tėvų, dažniausiai naudojama liturgijoje ir buvo laikoma geriausiai tinkanti tikėjimo tiesų mokymui — katekizavimui, rašo R.F. Brown savo knygoje The Churches the Apostles Left Behind (New York, Paulist, 1984).

Murrilo “Švenč. Mergelės Marijos dangun ėmimas” šoniniame altoriuje

     Jos įtaka ir mūsų pačių tikėjime yra daug didesnė, negu iškart numanome. Tik retas mokslininkas galėtų iš atminties pakartoti Luko evangelijoje duotą Tėve Mūsų tekstą. Kiekvienas tikintysis moka Mato evangelijoje užrašytą formą. Nedaug kas žino, kad Luko evangelijoje yra pamokslas lygumoje, kur Kristus sakė keturis palaiminimus. Beveik visi tikintieji žino apie Kristaus Pamokslą nuo kalno Mato evangelijoje, ir visi mokėsi jame duotus aštuonis Palaiminimus atmintinai.

Skaityti daugiau: IR PRAGARO VARTAI JOS NENUGALĖS”

CHIARA LUBICH

     “Štai aš visa darau nauja!” (Apr 21, 5).

     Apreiškimo knyga, iš kurios šie žodžiai yra paimti, atbaiga Naujojo Testamento rašinių rinkinį. Joje apaštalas Jonas, Dievo įkvėptas, pranašauja ir aiškina įvykius, kuriuos Bažnyčia savo kelyje turės sutikti. Net kovodama ir persekiojama Bažnyčia pasiruoš sutikti “naują dangų ir naują žemę” (Apr. 21, 1). Bažnyčios žemiškosios kelionės paskutinis tarpsnis bus Dievo karalystės pilnumas.

     Mes ir tikime, kad pasaulis bus visiškai atnaujintas. Jame neliks nieko, kas galėtų menkinti pilnutinį gyvenimą ir laimę. O senoji žmonijos būtis, pilna nuodėmės, klaidų, nelaimių, skurdo ir mirties, praeis amžinai kartu su senuoju pasauliu. Mes negalime žinoti, kaip ir kada visa tai ateis, tačiau tikime, kad įvyks, todėl nėra prasmės gaišinti laiką, bandant sau išsiaiškinti. Juk tai nėra koks sapnas, utopija ar keistas noras. Ne, tai yra tikrenybė, kurią Dievas Biblijoje pakartotinai primena.

     Tiems, kurie darbuosis Dievo karalystei, naujasis pasaulis bus kaip jo dovana jiems. Jis jiems atlygins už jų ištikimybę, gyvenant pagal jo žodį, o Šventoji Dvasia, kurią Jėzus savo mirtimi ir prisikėlimu įvedė istorijon, jų gyvenime apsireikš savo galybe.

Skaityti daugiau: VISKAS NAUJA

 (Suaugusiųjų konkurse II premiją laimėjęs straipsnis)

NINA GAILIŪNIENĖ

      Pasionistas vienuolis ragino ieškoti gyvenimo džiaugsmo. Jis palygino du popiežius: Pijų XII ir Joną XXIII. Pijus XII buvo šaltas eruditas, uždaras, neprieinamas. Žvelgiant į jį, tam kunigui atrodydavo, kad ir Dievas yra toli, žemės gyventojams neprieinamas. Jonas XXIII mėgo žmones, anekdotus ir juoką. Jis buvo kupinas gyvenimo džiaugsmo, lyg būtų tik grįžęs iš pasivaikščiojimo su pačiu Dievu Vatikano soduose, kaip kitados darydavęs Adomas rojuje... Jis atidarė katalikų Bažnyčios langus II-jame Vatikano susirinkime. Per šimtmečius tie langai buvo uždaryti taip sandariai, kad mes neturėjome jokių ryšių su kitais krikščionimis.

Šoninis altorius. Virš jo kryžius, kurį padovanojo popiežius Klemensas VIII

     Gimnazijos laikais mirė mūsų klasės draugės motina liuterone. Mums buvo neleista dalyvauti nei šermenyse, nei laidotuvėse. Bažnyčios istorijoje mokėmės apie kitas krikščionių tikybas, bet tik kaip eretiškas atskalas nuo katalikų Bažnyčios. Reikėjo išmokti įvairių įrodymų, kodėl tik viena katalikų Bažnyčia yra tikra ir teisinga. Buvo tvirtinama, kad tik joje vyksta stebuklai.

     Šiame krašte išgirdau griežtą priešingybę. Kolegijos kapelionas, užaugęs Pietuose tarp baptistų, gėrėjosi jų dideliu religingumu. Kam nors šeimoje susirgus, jie greičiau kviečia pas ligonį pastorių negu daktarą. Dažnai dvasininko ir tikinčiųjų maldos užtenka ligoniui pasveikti. Jiems stebuklai tebėra gyvenimo realybė, kaip buvo krikščionybės pradžioje. Katalikai, anot kapeliono, ieško stebuklų tik Liurde, Fatimoje ir kitose stebuklingose vietose.

Skaityti daugiau: KAS NE PRIEŠ MUS, TAS SU MUMIS

P. DAUGINTIS, S. J.

     Religinių patyrimų ugdymas savyje ir kituose, ypač mums vienokiu ar kitokiu būdu pavestuose žmonėse, yra labai svarbus dalykas. Dabar pasaulis pergyvena didelę dvasinę ir religinę krizę. Po II pasaulinio karo ši krizė darosi vis didesnė. Ji išsiplėtė ir katalikų Bažnyčioje.

     Čikagoje 1987 m. kovo 15 d. turėjo savo posėdį Čikagos arkivyskupijos katalikų konferencija “The New Religious Task Force”. Katalikų konferencijos įstaigos direktorius kun. Patrick Breman joje kalbėjo: “Statistikos rodo, kad prieš keletą metų tik vienas trečdalis galinčių nueiti į bažnyčią parapijiečių dalyvavo mišiose. Dabar, atrodo, dalyvių skaičius nukrito iki ketvirtadalio”.

Jiezno bažnyčios sakykla

     Yra įvairių nedalyvavimo priežasčių. Gal svarbiausia — katalikų Bažnyčia, kaip ir kitos didžiosios krikščionių bendruomenės, nepatenkina tikinčiųjų visuomenės dabartinių reikalų. Kun. Breman tokį teigimą parėmė katekisčių atliktos statistikos 18-25 m. amžiaus studentų duomenimis. Štai statistikos duomenys:

     72% sakėsi nieko negauną iš mišių;

     67% nors gavę Sutvirtinimo sakramentą, nejaučia jo efekto;

     67% nesutinka su katalikų Bažnyčios moralės mokslu;

     74% sakėsi norį daugiau sužinoti apie Jėzų Kristų.

Skaityti daugiau: RELIGINIŲ PATYRIMŲ IR PERGYVENIMŲ UGDYMAS

PETRAS KREEFT

     Tik du asmenys istorijoje nustebino savo amžininkus, klausdami apie save, kas jie tokie — žmogus ar Dievas?

     Vienas asmuo buvo Jėzus, antras — Buda. Bet Buda pabrėžė esąs žmogus. Sakė: “Žvelkite ne į mane, bet mano dhar-mą ” (mokslą). Taip pat sakė: “Būkite patys sau žiburys”. Matė, kad bus savo mokinių dievinamas, todėl bandė tai sukliudyti.

Jiezno bažnyčios vargonai

     Atvirkščiai, Jėzus buvo nukryžiuotas todėl, kad skelbėsi esąs Dievas. Nesakė: “Žvelkite į mano mokslą”, bet “Ateikite pas mane”.

     Kristaus dievybė yra centrinė krikščionybės doktrina; ji yra tartum visraktis, atidarantis visas duris. Juk Kristaus dieviškumas laiduoja, kad visa, ką sakė ir darė, yra neklaidinga.

Skaityti daugiau: KAS YRA JĖZUS KRISTUS?

      (Po džiaugsmingos minutės: “O, Dieve, aš mirsiu!”Dviveidė katalikybė)

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Džiaugsmas ir laimė — dažniausiai linksniuojami žodžiai. Tai didžioji dalis žmogaus pilnatvės, kai laimingo gyvenimo kūrimą kiekvienas savaip suprantame ir išgyvename. Vieni džiaugsmą sąmoningai ir kritiškai vertiname, kiti, jo siekdami, greitai pasiduodame sukeltom vidinėm varomosioms jėgoms, pagrįstoms savaiminiu judėjimu. M. Daukša “Postilla Catholicka” rašo: “Nėra tokio žmogaus... kursai nenorėtų džiaugtis ir linksmintis”.

     Kai “New York Times” dienraštyje skaičiau apie vienos turtingos mergaitės džiaugsmingus išgyvenimus ir po to atėjusias nelaimes, prisiminiau joniškiečių pasakymą: “Džiaugėsi, kaip karvelis vanago naguose”. Jauna 15 metų mergaitė už džiaugsmingą minutę brangiai sumokėjo.

Jiezno bažnyčios vidaus oranmentika

     Alison Gertz dabar yra 22 metų amžiaus. Jauna, graži, gabi menininkė, turtinga, milijonieriaus šeimos vienturtė dukrelė. Jos seneliai Gertz yra departamento krautuvių įsteigėjai ir valdytojai. Tėvas — vienos biznio įstaigos prezidentas, motina visame krašte žinomos “Tennis Lady”, prabangių puošmenų krautuvės, savininkė. Tokioje turtuolių šeimoje augo vienturtė dukrelė. Reikia tikėtis, kad užteko džiaugsmo ir laimės, kad mylimai mergaitei nieko netrūko, ir ji galėjo laisvai ir nerūpestingai gyventi. Vaikystėje Alison lankė gero pasirinkimo privačias mokyklas, po to studijavo žymioje Manhattan madų meno mokykloje. Pasižymėjo meniniais gabumais ir, baigusi mokyklą, pasirašė sutartį, pradėjo dirbti kaip iliustratorė. Jausdama fizinį išsekimą, metė rūkyti, sportavimui pasirinko prabangų sveikatos klubą. Gyvendama gražiame, dideliame bute, turėjo vietos vienam draugui, paskui jį pakeitė kitu, o dabai gyvena su trečiuoju. Jos studijoje dirbo draugė menininkė, kuri buvo žymiai aktyvesnė meilės ryšiuose su vyrais. Studijoje jos nebesutilpo ir išsiskyrė.

Skaityti daugiau: KRIKŠČIONIS GYVENIMO KELYJE

 (Jaunimo konkurse II premiją laimėjęs straipsnis)

Vaiva Vygantaitė

     Daug kartų girdėdavau, kai lietuviai, atvažiavę iš Lietuvos į Ameriką, vis sakydavo: “Amerika - toks laisvas kraštas”. Bet toks pasakymas man pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Vieną kartą, sėdėdama ateitininkų susirinkime, išgirdau, kai viena mergaitė diskusijų metu vėl pasakė: “Čia taip laisva”. Dabar daugiau pagalvojau apie šį pasakymą. Ką jiems iš tikrųjų reiškia ta laisvė? Ne vien tik Amerikoje, bet apskritai, ar kas gali būti tikrai laisvas, ar gali būti visiška laisvė kuriame nors krašte?

     Laisvė gali būti įvairiai suprasta. Pažiūrėjus į žodyną, randame įvairių šio žodžio reikšmių. Laisvė grynai fizine prasme reiškia buvimą neuždarytam, galėjimas nevaržomai judėti. Laisvė dvasine prasme yra galėjimas reikšti savo valią. Laisvė politine prasme reiškia nepriklausomybę nuo kitų klasių suvaržymo bei apribojimo.

Vaiva Vygantaitė

     Šiame rašinyje pakalbėsime apie tris laisvės kategorijas: kūrybinę, politinę ir tikybinę.

Skaityti daugiau: Laisvė, teisės ir pareigos

DIDYSIS KOVOTOJAS kunigas Karolis Ga-ruckas, S.J. Redagavo kun. Jonas Kidykas, S.J. Išleido “Krikščionis gyvenime” 1989 m. Spaudai paruošė ir apipavidalino Teresė Bogutienė. Kieti viršeliai, 388 psl., kaina 10 dol.

     Apie Karolį Garucką, S .J., kovotoją už žmogaus teises, Helsinkio konferencijos narį, šventumu pasižymėjusį energingą Ceikinių kleboną, jau buvo ne kartą “Laiškuose lietuviams” rašyta. Šioje knygoje yra trumpai aprašyta jo biografija, kitų žmonių prisiminimai, jo laiškai, mintys, pasisakymai įvairiais klausimais. Nors jis buvo silpnos sveikatos ir, atrodo, nedrąsaus charakterio, bet už tikėjimą ir žmogaus teises kovojo be jokių kompromisų. Žmonės jį laiko šventuoju ir dažnai meldžiasi prie jo kapo. Iš šios knygos bus galima daug ko pasimokyti, gal išskyrus tik rašybą ir skyrybą.

Antanas Lipskis. KAI SAULĖ LIEPĖ. Eilėraščiai. Išleido Lietuviškos knygos klubas 1989 m. Aplankas Antano Lipskio. Kieti viršeliai, 99 psl., kaina nepažymėta.

     Dr. Antanas Lipskis pasižymi įvairiais meniniais gabumais: jis yra ne tik poetas, bet ir dailininkas. Neseniai Čikagoje, Balzeko muziejuje, buvo jo kūrinių paroda.

     Jo eilėraščiai dvelkia moderniu subtilumu. Apie tai galės spręsti patys skaitytojai iš poros atsitiktinai paimtų pavyzdžių.

     Paėmęs Knygą išvargusia ranka
     Jauti, kad tau duota viskas...
     Ir prasiveržia kažkokia šiluma,
     Ir gyva ugnelė tviska.

     Klausinėji save ir pats atsakai:
     — Kolei dega ji, ji lieka...
     Ir, lyg dovaną, priėmęs atsargiai,
     Rausies — lyg į žemę sliekas...

O štai kiek pasakyta tik keturiomis (eilutėmis:

     Maniau— tavo akys buvo juodos,
     Ir vynas žalumo žolės...
     O serbentai rudens ir aksomas—
     Tik žvilgsnis laukinės katės.

Skaityti daugiau: Knygos

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

ĮNAGININKO VARTOJIMAS

     Šio linksnio vardas yra kilęs nuo žodžio “įnagis”, nes įnagininkas paprastai vartojamas, kai norima pasakyti, kokiu įnagiu ar įrankiu kas yra daroma.

     Įnagininkas vartojamas su daugeliu sangrąžinių veiksmažodžių, pvz.: apsikrauti, apsipilti, apsivilti, bjaurėtis, didžiuotis, domėtis, džiaugtis, girtis, grožėtis, naudotis, rūpintis, skųstis, stebėtis ir t.t.

     Žinoma, įnagininkas dažnai vartojamas ir su nesangrąžiniais veiksmažodžiais, pvz.: aprūpinti, stebinti, šerti, valgydinti, vaišinti, laikyti, vadinti, sekti ir t.t.

     Rašydami apie galininko vartojimą, jau minėjome, kad su kai kuriais veiksmažodžiais galima vartoti ir galininką, ir įnagininką, pvz.: dėvėti gražiais drabužiais (gražius drabužius), vilktis švarku (švarką), ryšėti kaklaraiščiu (kaklaraištį), neavėti batais (batų).

Skaityti daugiau: Kalba

Gerbiamas Redaktoriau,

     Skaičiau G. Kriaučiūnienės straipsnį “Mielas pone Jėzau, pasakyk man, ką daryti?” (“Laiškai lietuviams’’, 1989 m., Nr. 2), įvertinu, kad šios svarbios problemos yra nagrinėjamos. Kaip autorė rašo, per dažnai į vaikų teises nėra atsižvelgiama. Kasdien laikraščiuose randame straipsnių apie vaikų neprižiūrėjimą ir skriaudimą. Kadangi mes išmokstame vaikus auklėti iš savo tėvų, tai didelis skaičius suaugusiųjų, kurie savo vaikus skriaudžia ir jų neprižiūri, patys augo panašiose sąlygose. G. Kraučiūnienė straipsnio pabaigoje pamini šį ciklą, kurį galime pradėti stabdyti platesniu visuomenės informavimu.

     Skaitant straipsnį, susidaro įspūdis, kad autorė teigia, jog vaikai dažnai sufantazuoja lytinį jų piktnaudžiavimą, ko iš tikrųjų nebūna. M. E. Ralston teigia, kad vaikas nefantazuoja apie tai, ko nežino. (“Myths and Facts about Child Sexual Abuse", Protecting Children, 1986, 3, 12-13). Tiek suaugusieji, tiek vaikai svajoja, fantazuoja apie jiems malonius dalykus, pvz., apie atostogas tropikinėje saloje, apie trokštamus naujus žaislus... Nei vaikai, nei suaugusieji nesvajoja apie nemalonius dalykus, pvz., apie lytinį skriaudimą.

     Kalbant apie faktų sumaišymą, reikia pasakyti, kad sukrėstas asmuo, ar jis būtų suaugęs ar vaikas, sunkiai prisimena detales. Tie, kurie yra išgyvenę avariją, tai gerai žino. Vaikas, kuris sugalvoja neįtikinančias aplinkybes, tai daro bijodamas skriaudėjo arba nenorėdamas, kad skriaudėjas būtų nubaustas (K. Mac Mane and S. Krabs “Techniques for Interviewing and Evidence Gathering”, Sexual Abuse of Young Children, MacFarlane, Kee, MSW, Waterman, Jill, Ph. D., 1986).

     Tarp kitko noriu dar paminėti, jog pasitaiko, kad nuskriaustas vaikas atšaukia savo apkaltinimą. Iškart gali atrodyti, kad tas vaikas iš tikrųjų melavo, bet, geriau susipažinus su aplinkybėmis, paaiškėja, kad jis buvo spaudžiamas šeimos: gal mama netiki, broliai išsigandę bara, kad tėvas praras darbą, bus įkalintas ir t.t. Nuskriaustoji jaučia atsakomybę už šeimos irimą ir, to vengdama, atšaukia apkaltinimą. O atsakomybė vis dėlto priklauso skriaudėjui. Labai mažas vaikų skaičius, ne daugiau kaip du ar trys iš tūkstančio, perdeda ir išsigalvoja lytinius piktnaudžiavimus (R. C. Summit, MD “The Child Sexual Abuse Accomodation Syndrome” Child Abuse and Neglect, 9, 177-193, 1983).

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

ŽALGIRIO MŪŠIO PAMINĖJIMAS

     Šiais metais sukanka 579 metai, kai 1410 metais liepos 15 dieną Vytautas Didysis Žalgirio mūšyje sutriuškino kryžiuočių galybę. Šiai datai pažymėti šių metų liepos 10-19 d. Lietuvos žirginio sporto sąjunga organizuoja Lietuvos ir Lenkijos raitelių žygį į Žalgirio mūšio vietą.

     Planuojama š.m. liepos 10-11 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje arba Vingio parke, organizuoti išjojančių į žygį raitelių palydas. Iš Gedimino aikštės arba Vingio parko raiteliai joja pagrindinėmis gatvėmis Lazdijų link. Lazdijuose po trumpo mitingo jojama į pasienio punktą ir po to — į Suvalkus, iš kur jau kartu su Lenkijos raiteliais jojama į Žalgirio mūšio vietą.(Komjaunimo tiesa)

AUGA LIETUVOS ATGIMIMO ĄŽUOLYNAS

     Apie pusantro tūkstančio žmonių balandžio mėn. 8 d., šeštadienį, susirinko į kalvotą lauką prie J. Basanavičiaus gimtinės Ožkabaliuose. Čia buvo sodinamas Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Vaikų logika

     Mama aiškina dukrai:

     —    Dukrele, kai tu eini gulti, Naujosios Zelandijos vaikai dar tik keliasi!

     —    Kodėl jie tokie tinginiai? — stebisi mergaitė.

***

     —    Mamyte, kaip vadinasi baisus žvėris, kurį šiąnakt sapnavau? — klausia Inga.

     —    O ką aš galiu žinoti, kokį žvėrį tu sapnavai?

     —    Na! Abidvi bėgome, ir nežinai, — stebisi mergaitė.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    Prof. Paulius Rabikauskas, nuvykęs į Lietuvą, dalyvavo kard. Sladkevičiaus ingrese Kauno katedroje. Prof. Rabikauskas, istorikas, nuolat gyvena ir dirba universitete Romoje; yra jėzuitų vienuolijos narys. Į Lietuvą vyko su viltimi pasirinkti istorinės medžiagos.

■    Lietuvoje krikščionių demokratų partija aiškiai pasisakė už nepriklausomybę.

■    Kardinolas V. Sladkevičius, kalbėdamas kunigų simpoziume seminarijoje pažymėjo, kad stagnacijos laikotarpy kas trečias Lietuvos kunigas ir keturi iš penkių vyskupų buvo areštuoti, įkalinti, daugybė katalikų darbuotojų ištremta, išvaikyti vienuolynai, uždarytos trys seminarijos, konfiskuotos vienuolynų ir seminarijų bibliotekos, nusavinta šimtai bažnytinių pastatų ir keliolika spaustuvių. Taigi kalbėjo kardinolas: “Valstybė tegul nesijaučia mums duodanti dovaną. Jei ir numeta kokį trupinėlį, tai po to visam pasauliui skelbia”.

■    Niujorko miesto bibliotekos vedėjas yra jėzuitas kun. Timothy Healy.

■    Čikagoje Alexian Brothers ir arkivyskupija įruošė patalpas, kur bus globojami susirgusieji nepagydoma liga AIDS. Patalpos vadinasi “Bonaventūre House”, jos yra netoli masonų ligoninės. Patalpos įrengtos, panaudojant buvusį vienos parapijos pastatą. Tų namų vedėju paskirtas kun. Robert Ribicki. Čia daug padės Alexian Brothers vienuolija, įsteigta XIV šimtmety, siaučiant marui.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

     Šį “Laiškų lietuviams” numerį iliustruojame Jiezno bažnyčios nuotraukomis. Įdomi yra Jiezno ir jo bažnyčios istorija. Senovėje čia gyveno aisčių gentis jotvingiai. Šią vietą, ežerą ir į Nemuną tekantį upelį jie pavadino Jieznu. XVI amžiuje prie Jiezno ežero buvo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių dvaras. Pro Jiezną ėjo pagrindinis kelias iš Vilniaus ir Trakų į vakarinius Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos pakraščius.

     1633 m. Lietuvos didikas Steponas Pacas Jiezno dvarą gavo kraičiu. 1643 m. pradėjo Jiezne statyti bažnyčią, kurią užbaigė sūnus, Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos kancleris, Kristupas Pacas. Bažnyčią pašventino Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas 1670 m. rugpjūčio mėn. 17 dieną.

Skaityti daugiau: JIEZNO BAŽNYČIOS ISTORIJA

Nuoširdi padėka “Laiškų lietuviams” rėmėjams

500 dol. auka iš a.a. A. Grauslio palikimo.

250 dol. aukojo Gražina Liautaud.

25 dol. aukojo N. Gailiūnienė.

Po 20 dol. aukojo: M. Vaišvilienė, L. Šmulkštienė.

15 dol. aukojo P. Pranis.

Po 10 dol. aukojo: V. Mikutis, R. Banionis, R. Petkevičius.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas