Vaikų logika

     Mama aiškina dukrai:

     —    Dukrele, kai tu eini gulti, Naujosios Zelandijos vaikai dar tik keliasi!

     —    Kodėl jie tokie tinginiai? — stebisi mergaitė.

***

     —    Mamyte, kaip vadinasi baisus žvėris, kurį šiąnakt sapnavau? — klausia Inga.

     —    O ką aš galiu žinoti, kokį žvėrį tu sapnavai?

     —    Na! Abidvi bėgome, ir nežinai, — stebisi mergaitė.

***

     Senutė ėjo, sunkiai pasiramsčiuodama lazda.

     —    Senulyte, duok man tą lazdą! — sako maža Audrutė.

     —    O kam ji tau reikalinga, dukrele?

     —    Aš ją panešiu, kad tu pailsėtum.

***

     Nupirkom gėlių. Eisim sveikinti senelio, išėjusio į pensiją. Sūnus klausia:

     —    Mamyte, ar senelio gimimo diena?

     —    Ne, senelis išėjo į pensiją.

     —    O kada pareis?

***

     Mokytoja: — Kada gyveno mamutai?

     Mokinys: — Prieš daug daug metų.

     Mokytoja: — Pasakyk tiksliau.

     Mokinys: — Tada, kai Jūs dar mokėtės mokykloje...

***

     Viktoras vis prašo senelę, kad pasektų pasakėlę. Labai užsiėmusi senelė sako:

     —    Ar nematai, kad esu užsiėmusi?

     —    Bet, senele, tavo burna neužsiėmusi.

***

—    Vilmute, važiuoju pas Daivutę, ar nuvežti jai linkėjimų nuo tavęs? — paklausė tėtė.

—    Tai kad aš jų neturiu, — liūdnai atsakė mergaitė.

     Kartą ketverių metų dukrelė klausia savo mamą:

     —    Ar tu mokytoja?

     —    Na...taip, — sutrikusi dėl tokio klausimo, atsako motina.

     —    A... o aš maniau, kad tu mama, — su nusivylimo gaidele atsako mergaitė

***

     Motina sako sūnui:

     —    Dėl ko tu, Jonuk, vartoji tokius negražius žodžius?

     —    Bet, mama, — atsako sūnus, — juk juos vartoja ir Šekspyras.

     —    Tai tu, vaikeli, su juo daugiau nežaisk, — perspėja sūnelį motina.

***

     Prie klausyklos bažnyčioje laukė išpažinčių labai didelė žmonių eilė. Kunigas, eidamas į klausyklą, pamatė tarp žmonių stovintį kokios 10 metų amžiaus berniuką. Jis jam pakuždėjo:

     —    Matai, kokia didelė žmonių eilė laukia išpažinties. Aš manau, kad tu nuo paskutinės išpažinties nieko neužmušei, tai verčiau eik namo, išpažinties ateisi kitą kartą.

     Berniukas, eidamas namo, sutinka savo draugą, einantį į bažnyčią, ir jam sako:

     —    Gali grįžti namo, nes šiandien kunigas tik žmogžudžius klauso išpažinties.