religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1989 / BALANDIS - APRIL / VOLUME XL, NO. 4
109 |
Bernardas Brazdžionis |
|
111 |
Aldona Zailskaitė |
|
116 |
P. Daugintis, S.J. |
|
120 |
Vytautas Kasniūnas |
|
122 |
Chiara Lubich |
|
123 |
Edita Nazaraitė |
|
124 |
V. Bagdanavičius |
|
129 |
Nijolė Jankutė |
|
131 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
133 |
Dainius Brazaitis |
|
134 |
Alė Rūta |
|
135 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
137 |
Gediminas Vakaris |
|
140 |
Red. |
|
141 |
Red. |
|
142 |
Juoz. Pr. |
|
144 |
Red. |
Šis numeris iliustruotas Kauno arkikatedros nuotraukomis. Viršelio apipavidalinimas — Petro Aleksos.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/ August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th| Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
(Nauja versija)
Lietuva — mano šiaurės pašvaistė
Ir gėlė sidabrinių rytų,
Tu esi vien vienintelė aistė,
Nepalaidota priešų piktų.
Tu viena po natangų ir prūsų
Mums likimo duota sesuva,
Su tavim mes gyvi, motin mūsų,
Kunigaikščių garbės romuva!
Tu, išėjusi vargo vergiją,
Prisikėlei gyvent ir žydėt,
Tavo žaizdos ir vėlei užgyja,
Kai užgęsta nelaimių žvaigždė.
Tavo gyvastį protėviai nešė
Savo rytui iš skausmo nakties,
Dievo pirštas likimą išrašė
Dienai mūsų visų ateities.
Lietuva — mano šiaurės pašvaistė
Ir gėlė sidabrinių rytų,
Tu kilnioji duktė kunigaikščių,
Motin lūkesčių mūsų šventų.
Bernardas Brazdžionis
Kauno arkikatedros-bazilikos didysis altorius
(Kaip pirmykštės Bažnyčios bendruomenės sprendė konfliktus, apaštalams mirus) (Tęsinys)
ALDONA ZAILSKAITĖ
II. PAULIAUS IR LUKO BENDRUOMENĖS
Bažnyčia — Kristaus kūnas, Dievo karalystė. Visai kiti įvaizdžiai Bažnyčiai nusakyti randami laiškuose Efeziečiams ir Kolosiečiams. Iš šiuose laiškuose randamų užuominų sprendžiama, kad jie parašyti apie 20 metų anksčiau, negu Ganytojiškieji, kuriuos lietėme praėjusiame skyriuje. Ganytojiškuose laiškuose reikalaujama paklusnumo stipriam autoritetui, nes jau egzistuoja hierarchija, kovojanti su krikščioniško mokslo iškraipymais. Tuo tarpu laiškuose Efeziečiams ir Kolosiečiams, kadangi bendruomenė (Bažnyčia) gerokai jaunesnė, ir hierarchinė struktūra dar nebuvo išsivysčiusi, kovojant su krikščionybę iškraipančiu mokymu, pabrėžiamas Bažnyčios šventumas ir meilės ryšys krikščioniškoje bendruomenėje.
Nors ir šioje ankstyvesnėje bendruomenėje jau vardinamos ir pripažįstamos įvairios bažnytinės tarnystės, jų tikslas yra kitas negu vėlesnėje Bažnyčioje, kuri virš visko stengėsi išsaugoti pirmykštį mokymą per griežtą paklusnumą vyresniesiems. Šiuose ankstyvesniuose laiškuose įvairių tarnysčių tikslas yra ugdyti Kristaus Kūną, “kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus tobulą pažinimą” (Ef 4, 12-13).
Kauno arkikatedra — bazilika ir Vytauto bažnyčia
Meilė.Šiame ankstyvesniame Bažnyčios supratime ryškiai iškyla meilė. Laiške Efeziečiams rašoma, jog Kristus tiek mylėjo Bažnyčią, jog “atidavė už ją save” (Ef 5, 25). Jame Bažnyčia yra tiek sutapatinama su pačiu Kristumi, kad ji pati suprantama kaip Dievo pilnatvė: “Jis (Dievas) prižadino Kristų iš numirusių... ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visame pripildo” (Ef 1, 20; 22-23).
P. DAUGINTIS, S J.
Anksčiau iš kitų teko girdėti, o vėliau ir skaityti Vinco Trumpos straipsnį “Žmogus be Dievo. Autobiografiški susimąstymai” (“Metmenys”, 1987 m., Nr. 53, p. 124-143). Jį skaitant, kilo įvairių minčių bei atsiliepimų į straipsnyje skelbiamas idėjas ir teigimus. Žinoma, tai V. Trumpos asmeniški įsitikinimai, užtat kaip ir nesinorėtų į juos skverbtis bei reaguoti. Tačiau jie viešai paskelbti ir išspausdinti Šviesos-Santaros sąjūdžiui artimame “Metmenų” žurnale. Ir V. Trumpa laikomas vienu iš Šviesos-Santaros ideologų. Jo teiginiai ir mintys, be abejo, turi įtakos į to sąjūdžio narius ir į daugelį kitų. Todėl šis straipsnis, manome, nebus kišimasis tik į kieno nors asmeninį pasaulį. Jame bus mėginama panagrinėti tik pagrindinius teiginius bei svarstymus: kas juose gera — pripažinti ir pasidžiaugti, o kur įsimaišiusi klaida ar netiesa — pataisyti, o kitiems skaitytojams — praplėsti savo dvasinę, religinę kultūrą ir galbūt padėti geriau susiorientuoti kitiems.
Kauno bazilikos vidus
I. KAS SUTEIKS ŽMOGUI LAIMĖS IR KITU SIEKIU IŠSIPILDYMĄ?
Žmogaus protas vis klausia: iš kur aš ateinu ir kur einu? Kas bus po mano mirties? Jis jaučia savyje įdiegtą tiesos ieškojimą, laimės ir kitų didžių siekių polinkį. Kur žmogus tai ras, kas jam tai suteiks?
(Išglebę bevaliai žmonės, šėtonizmo garbintojai, geležinė muzika)
VYTAUTAS KASNIŪNAS
Didmiesčio gatvėje skamba skubančių žmonių žingsniai, juos pasveikina ir palydi krautuvių langų manekenai, grakščios, puošnios damos, madas reklamuodami plastikiniai vyrai. Pro šalį praslenka barzdos, kūtvėlinės galvos, praeina besikumščiuodami, bešlamodami su roko muzikos garsais. Šioje žmonių minioje ir tu, minios žmogus, savo batų kaukšėjimais susilieji į tuos garsus. Ir tavo rankos ritmuoja į ritmingai banguojančių rankų judesius. Susirūpinusių veidų šešėliuose ir tavo veidas rūpesčiais apgaubtas. Minios akių žiburiuose žiba ir tavo akys. Minios garsuose tu nori girdėti tik savo pasaulio minčių garsus.
Ir klausi, sustojęs prie raudonų šviesų, apie ką dabar žmonių minia galvoja. Apie ką? O apie ką tu galvoji, dabar eidamas, žalioms šviesoms sušvitus?
— Apie gyvenimą! — surinku.
— Apie gyvenimą! — atsako minia.
— Apie krikščionį, skubantį minios gyvenimo kelyje! — šaukiu balsiai, norėdamas perrėkti iš kelių krautuvių spiegiančią metalinę muziką.
Įeinu į vieną didelę krautuvę, kuri iškart man sudaro įsivaizduojamo pragaro vaizdą. “Gyvenimas pragare”, — galvoju apie čia susirinkusią minią. Prisimenu Susan Miller naują draminį veikalą “For dear Life”. Apie “baby boom” generaciją autorė pasakė: “Shake each other”. Ir purtosi, šokinėja, draskosi visa krautuvė — jaunimo minia, kur tik keletas vyresnio amžiaus. Muzika cypia gergždžiančiu balsu, geležies girgždėjimais, riksmais skamba dainos. Vaizdajuosčių skyriuje matau šokinėjančius pragaro velnius, beskaitančias pusnuoges merginas, besižargstančias roko garsenybes, kurie iš milijoninės apstulbusios minios krauna milijonus.
CHIARA LUBICH
“Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro” (Lk 3, 11).
Tuos žodžius sakė Jonas Krikštytojas minioms, susirinkusioms prie Jordano upės krikštytis. Jų tarpe buvo ir muitininkų. Kadangi jie rinko mokesčius Romos valdžiai, visuomenės buvo laikomi viešais nusidėjėliais. Minioje buvo taip pat ir kareivių. Jie gi buvo laikomi kaip asmenys, esantys “toli nuo Dievo”, nes kilę iš pagonių. Tačiau Lukas kreipia dėmesį į jų gerą valią, kai jie klausė Krikštytoją: ką jie turėtų daryti, kad atsiverstų ir galėtų priimti Mesiją?
Žmonės, apie kuriuos manoma, kad jie yra toli nuo Dievo, kaip moteris, kuri buvo sugauta svetimaujant, gerasis nusikaltėlis, nukryžiuotas šalia Jėzaus, ir kiti tolygūs iš tikrųjų dažnai yra labiausiai atviri Evangelijai.
Tas Krikštytojo raginimas su konkrečiais patarimais ir yra jo atsakymas geros valios žmonėms. Lukas, aprašydamas tą sceną, padeda mums geriau suprasti, kad širdies paruošimas Jėzui pasireiškia ne gražiais žodžiais ir jausmų išsiliejimu, bet Dievo valios vykdymu, ypač mylint kitus, konkrečiai rodant jiems mūsų solidarumą, dalinantis gėrybėmis, maistu, drabužiais, pastoge, padedant tiems, kurie stokoja esminių dalykų. Taip vėliau mokė Jėzus.
Edita Nazaraitė
(Žiemos eilėraščiai)
1. Ledo gabalai danguj
Išbarstyti.
Šiandien Šiaurės pašvaistė
Pražydo
Atminty, širdy ir nakty —
Vien apšarmoję
Kamienai sekvojų:
Šakos — į žvaigždes,
Šaknys — į mirusiuosius,
O dainos —
Į sniegą, į sniegą.
2. Visos snaigės —
Baltosios seserys.
Visos moterys
Ledinės motinos
Į amžiną įšalą
Skausmo sodinukus sodinančios
Ant vaikų kapų.
Ar beparašyt liūdnesnį
Žiemos sonetą
Baltom istorijos dėmėm?
V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.
ROMANO “VIRGIN AND MARTYR” TURINYS
Kai kun. Andrew Greeley rašo romaną, tai jam rūpi ne vien personažų intrigos, bet gilesni žmogiški klausimai. Dėl to verta patyrinėti, ką Greeley nori pasakyti apie modemų katalikišką gyvenimą šiame romane vaizduojamoje visuomenėje.
Sprendžiant šį klausimą, pirmiausia bus naudinga susipažinti su romano “Virgin and Martyr” turiniu. Romanas prasideda, pasakojant, kaip buvęs seselės Katarinos mylimasis ir jos pusbrolis kunigas rūpinasi teisme išaiškinti, kur yra dingę keletas milijonų dolerių, kuriuos Katerina, kaip savo tėvų palikimą, kažkokiu būdu yra perkėlusi į Pietų Ameriką paremti revoliuciniam sąjūdžiui. Katarina yra žuvusi kažkurioje Pietų Amerikos valstybėje, kaip išsilaisvinimo teologijos atstovė ir revoliucinio sąjūdžio veikėja.
Sakykla Kauno bazilikoje
Toliau autorius pasakoja visą Katarinos gyvenimo istoriją, pradedant nuo mokslo metų ir jos skaisčios meilės būsimam advokatui, kuris dabar rūpinasi jos palikimu. Katarina, kad nebūtų po mirties pasmerkta, įstoja i vienuolyną, priešinantis tėvams. Naujokyne ir vienuoliniame gyvenime ji nepraranda savo jaunos gražuolės entuziazmo ir meniško dailininkės nusiteikimo. Vienuolinio gyvenimo ji neišsižada net tada, kai susidomi ir susirūpina JAV gyvenimo socialiniais nelygumais ir įsijungia į išsilaisvinimo teologijos sąjūdį.
Skaityti daugiau: KATALIKŲ VISUOMENĖ KUN. A. GREELEY KŪRYBOJE
Nijolė Jankutė
Skaitant įvairius straipsnius apie gamtos taršą bei apsaugą amerikietiškoje, lietuviškoje, o ypač pralaisvėjusioje Lietuvos (kur gamtos tarša jau siekia aliarmuojančių proporcijų) spaudoje, ateina mintis, kad šiais laikais, galbūt labiausiai nukenčiantis ir labiausiai apsaugos reikalingas vis dėlto yra... žmogaus vaikas. Ir gimęs, ir dar negimęs. Jau priešmokykliniame amžiuje vaikas dažnai seksualiai eksploatuojamas (klestintis vaikų pornografijos biznis, klaikūs incesto atvejai, darželinukų skriaudimo atvejai), fiziškai kankinamas, pagrobiamas, nužudomas, o negimęs — žudomas abortais pagal pareikalavimą... (4.000 kūdikių per dieną; 22 mil. per 16 legalizuoto aborto metų JAV-bėse!). Turtingųjų kraštų žmonės pasidarė Amerikoje populiariai vadinama “throw-away” (išmetančiųjų) karta. Išmetami ne tik daiktai ar maistas. Iš švelnaus kačiuko išaugo katinas. Nebereikia — į gatvę. Iš šuniuko — didelis šuo. Kur dėt? Į gatvę. Nusibodo akvariume žuvytė — į kanalizaciją. Netikėtas nėštumas — abortas. Kartais atrodo, kad ne tik švelniakailiai ruoniukai ir simpatingieji panda meškiukai tapo nykstančiomis rūšimis dėl užterštos gamtos ir žmogaus gobšumo, bet ir labiausiai beginklis — žmogaus vaikas — dėl laipsniško žmogaus nužmogėjimo ir širdies sukietėjimo.
Kaip žiaurumas gyvuliams supurtė giliau mąstančius žmones, kurie sukūrė įvairias gyvulių globos draugijas, taip ir kūdikių žudymas sukėlė pasipriešinimą žmoniškumo dar nepraradusioj visuomenėj, JAV-bėse susibūrusioj į “Už Gyvybę!” organizacijas.
Kauno arkikatedros didysis altorius ir vyskupo sostas
Apie šių žmonių veiklą kovojant prieš legalizuotą kūdikių žudymą visi ne kartą esame skaitę amerikiečių spaudoje. Kiekvieną sausio mėnesį, minint liūdnąją nužmoginimo dieną, kada šio krašto aukščiausias teismas legalizavo abortus, sambūriai “Už Gyvybę!” rengia demonstracijas sostinėje ir kituose didmiesčiuose bei pamaldas bažnyčiose už nužudytuosius kūdikius. Raudonos rožės žiedas, kaip gyvybės simbolis, plačiai naudojamas “Už Gyvybę!” narių; mažos medžiaginės rožytės, kurias galima nešiot atlape, pardavinėjamos katalikiškose ligoninėse bei kitose už gyvybę pasisakančiose įstaigose.
Juozas Vaišnys, S. J.
Mieloji Mergaite,
Nevadinu Tavęs vardu, nes šiuo laišku kreipiuosi į kiekvieną mergaitę. Nors jūs visos esate trupučiuką viena nuo kitos skirtingos, nes vienos esate blondinės, kitos brunetės; vienos žemesnės, kitos aukštesnės; vienos jaunesnės, kitos vyresnės, tačiau visos turite bendra tai, kad esate mergaitės. Tad ir tu, mieloji mergaite, esi viena iš jų ir tuo turi didžiuotis. Kartais sakoma, kad mergaitė yra sukurta iš visa to, kas gražu, švelnu ir kilnu. Galbūt Dievas, tverdamas pirmąją mergaitę, stengėsi į ją sudėti daug grožio, kilnumo ir švelnumo, nes žinojo, kad viena iš jūsų bus jo motina.
Tad žinok, kad ir tu esi lyg įsikūnijęs grožis. Tavo veide žaidžia saulutės spinduliai, Tavo akyse yra okeano gilumo, visa Tavo išvaizda dvelkia pavasariu. Ar tai tik tušti, nerealūs komplimentai? Visai ne! Visas kultūringasis pasaulis tai jau seniai pastebėjo, pradėdamas moterį gerbti ir visur jai skirti pirmąsias vietas. Juk gerbiama ir vertinama tik tai, kas gražu ir kilnu. To Tavo grožio ir kilnumo niekas pasaulyje negali iš Tavęs atimti, išskiriant vieną asmenį. Ar atspėsi, kas yra tas asmuo? Tai Tu pati! Ir gal tragiškiausia yra tai, kad Tu sudarkai savo grožį ir žavumą, norėdama būti dar gražesnė ir patrauklesnė, lyg nebūdama patenkina tuo, kuo Tave Dievas taip gausiai apdovanojo. Bet žinok, kad žmogus, taisydamas Dievo kūrinį, gali jį tik sugadinti.
Klausykla ir kryžiaus kelių stotys Kauno bazilikoje
Dainius Brazaitis
Sportas ir mokslas yra reikalingi visiems žmonėms, ypač jaunimui, nes tik sveikame kūne būna sveika dvasia. Vaikai visų pirmiausia pradeda žaisti žaidimus, o tik vėliau pereina į atskiras sporto šakas. Sporto šakų yra įvairių: krepšinis, tinklinis, beisbolas, futbolas, ledo ritulys, tenisas, greitasis čiuožimas, plaukimas, svorio kilnojimas, europietiškas futbolas, slidinėjimas, lengvoji atletika ir daug daug kitų.
Jau nuo gilios senovės, prieš Kristaus gimimą, graikai ir romėnai praktikavo lengvąją atletiką. Į lengvąją atletiką įeina šie sportai: šuolis į aukštį, šuolis į tolį, disko metimas, bėgimas su kliūtimis, estafetės — trumpų ir ilgų distancijų, rutulio metimas, ieties metimas ir šokimas su kartimi. Žinoma, graikai ir romėnai jau seniai pralenkti šių sportininkų pasiekimais.
Šiuo metu yra labai iškilęs sportas amerikiečių gyvenime. Galima sakyti, kad sportas pasidaręs svarbesnis už mokslą. Jaunimas mėgsta sportuoti, tuo labiau jeigu gali atnešti savo komandai laimėjimą ir garbę. Sportuodami jaunuoliai ilgas valandas treniruojasi, kartais net praleisdami pamokas. Kartais būna sunku pasirinkti, kas svarbiau. Gimnazijoje mokiniai stengiasi kuo geriau pasirodyti, kad galėtų jų talentus pastebėti didžiųjų universitetų bei kolegijų treneriai. Mokiniai pasirenka tą mokslo instituciją, kuri duoda aukščiausią stipendiją. Universitete studentui daugiau rūpi sportas, tai jis atsilieka savo pamokose. Treneriai, pamatę, kad jų “žvaigždės” neturi tokių gerų pažymių, bando įtikinti profesorius, kad pakeistų pažymius. Jeigu jaunuolis nepasiektų profesionalinės sporto komandos, jis iš tikrųjų neturėtų ką veikti, nes neturi jokio mokslo. O be mokslo negali apsieiti šiame pasaulyje.
Alė Rūta
Albinas Baranauskas. PROFESORIUS RAKŪNAS. Romanas. Išleido “Nida” 1988 m. Kaina 12,50 dol., “Nidos’’klubo nariams— 9,50 dol.
Pagrindiniai šio romano veikėjai: pats autorius ir tariamai išeivijoje miręs sociologas profesorius, pavarde Rakauskas-Rakūnas. Įsi-skaičius iki pusės knygos, vis dar negalėjau suprasti, ar tai biografija tikrai gyvenusio asmens, ar tik sukurtas fiktyvus asmuo, įdomaus charakterio intelektualas. Pasidariau tokią išvadą: jei ir turėta galvoje realus asmuo, tai autoriaus savaip pavadintas.
Šioje knygoje pasitvirtina taisyklė: literatūroje turbūt svarbiausia ne kas, o kaip parašyta. Visi tie atsiminimai apie prof. Rakūną, tikrą ar tariamą, surašyti taip baranauskiškai vaizdžiai, paprastai ir, rodos, nuoširdžiai, kad skaitydamas viskuo tiki, įdomu tuos atsitikimus sekti ir patiki to profesoriaus tokiu charakteriu, kokį autorius beveik smulkmeniškai aprašo.
Yra svarstymų ir išvadų apie mokytojus-pedagogus, apie veikėjus ir draugijas, apie sunkumus Amerikoje rasti darbą intelektualui. Taip pat yra naujųjų ateivių pafilosofavimų ir senųjų (“vietinių”) žargoniškos lietuvių kalbos, tačiau taip visa natūraliai įpinta į profesoriaus gyvenimo istoriją, kad nejauti dirbtinumo, viskas liejasi į vientisą pasakojimą apie žmogų.
Romano siužetas, rodos, turėtų būti banalokas, tačiau jis toks nėra, nes parašyta Albino Baranausko. Jo pasakojimas labai intymus, susietas su savais, neva tikrais išgyvenimais, kiekvieną bendrą žingsnį, susitikimą su aprašomuoju asmeniu vis dar patikslinant, paaiškinant net ir jų bendrą aplinką bei svarbesnius žmones, susietus su pagrindine istorija, pagrindiniu knygos herojum.
Knyga patraukli skaityti, parašyta gera kalba, nepainiu stiliumi bei dominančiu pasakojimu, lyg imant skaitytoją už rankos ir vedžiojant po visas tas vietas ir vieteles, kol viską pamatys, viską perpras... Ir ką sužinai, baigus skaityti? Gi sužinai ne tik to profesoriaus gyvenimą, bet ir apskritai išeivio intelektualo dalią.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. DAR APIE KILMININKO VARTOJIMĄ
Pereitą kartą kalbėjome apie įvairius kilmininko vartojimo atvejus. Tų atvejų, be abejo, yra ir daugiau. Vieną kitą čia dar paminėsime.
Kartais lietuvių kalbos kilmininkas rodo tikslą, ko nors siekimą. Tokie kilmininkai paprastai vartojami su slinkties ar kokį nors siekimą žyminčiais veiksmažodžiais, pvz.: vykti, eiti, bėgti, važiuoti, siekti, siųsti, šauktis, susirinkti... Kartais šie kilmininkai vartojami vieni, o kartais drauge su bendratimi. Paprastai sakinys būna stilingesnis, jeigu jie vartojami be bendraties. Pvz.: Oi, siuntė siuntė mane anyta žiemužės šėko, vasaros sniego. Anksti rytą rytužėli ėjau vandenėlio. Visi susirinko posėdžio. Vyrai, pietų! Atėjau kirvio. Vyksime atostogų.
Kartais vietoj tikslo kilmininko gali būti tik viena bendratis. Pvz.: Vyrai — pietauti! Susirinkome posėdžiauti. Vyksime atostogauti. Bet būtų klaida vietoj tikslo kilmininko vartoti naudininką, pvz.: Šeimininkė visus kvietė pietums (=pietų). Vyksime i Floridą atostogoms (=atostogų).
Kai kurios rytų aukštaičių tarmės ir net vienas kitas rašytojas su tikslo kilmininku vartojo ar tebevartoja ne bendratį, o siekinį, pvz.: Vyrai ėjo šieno pjautų. Nuvažiavau draugės aplankytų. Dabar bendrinė lietuvių kalba tokių konstrukcijų vengia.
Lietuvos pietvakarių ir pietų tarmėse vietoj tikslo kilmininko su galininkine bendratimi vartojama galininkas, pvz.: Vyrai ėjo šieną pjauti. Nuvažiavau draugę aplankyti. Bendrinei lietuvių kalbai tokia vartosena nepriimtina.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
VYSKUPAS JULIJONAS STEPONAVIČIUS VILNIUJE
Vyskupas korespondentams pasakė, kad sugrįžti į pareigas leista oficialiai. Kliūtys šalinamos. Vilniuje jis lankėsi antrą sausio savaitę. Šio apsilankymo Vilniuje metu buvo supažindintas su Respublikos vyriausybės Lietuvos tikintiesiems grąžintos Arkikatedros rūmais, jų būkle ir pasiruošimu perdavimui tikintiesiems. Beje, katedra — netikslus pavadinimas, Vilnius yra arkivyskupijos centras, jis turi arkikatedrą. Ji yra svarbiausia mūsų Tautos šventovė, kuri dabar baigiama ruošti sugrąžinimui. Į ją dar neįžengėme ir šv. mišias vyskupas atnašavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Rūpesčių nemažai. Tenka iš anksto galvoti ir apie šv. Kazimiero karsto ir relikvijų grąžinimą į arkikatedrą. Tai bus atlikta kovo pradžioje.
Didelį nerimą kelia alkoholio gamybos ir prekybos didėjimas. Girtuoklystės plitimas arkivyskupijos rajonuose ir parapijose. Todėl visomis išgalėmis vyskupas rems ką tik įsikūrusio vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio idėjas ir veiklą. Tautinį ir dvasinį atgimimą galima pasiekti tik žengiant blaivystės ir doros keliu. Bažnyčia pritaria ir rems šio visuomenės sąjūdžio ruošiamą akciją: “Negaminti, neprekiauti, nepirkti, negerti, nevaišinti. Stengsimės iki gavėnios paruošti Lietuvos Bažnyčios hierarchijos ganytojišką laišką tikintiesiems dėl blaivybės. Sieksime, kad 1989-ieji tikrai taptų pirmaisiais blaivybės metais visoje Lietuvoje, kad blaivybės idėja taptų Tautos nuosavybe”.
Nors arkikatedra visų tikinčiųjų džiaugsmui sugrąžinama, bet arkivyskupijos rūmai kol kas vyskupui neperduoti. Tuo tarpu vyskupas neturi rezidencijos, buto ir negali įsikurti. Tikimasi, kad naujai paskirtas kulto reikalų įgaliotinis geranoriškai ir operatyviai pasirūpins, kad arkivyskupijos rūmai būtų kuo greičiau sugrąžinti. Tada vyskupui nebebus reikalo nuolat važinėti iš Žagarės ir galės tuoj imti visų arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus darbų. (Rūmai jau grąžinti. Red.)
Jei neatsiras kokių nenumatytų kliuvinių, arkikatedroje pirmosios iškilmingos pamaldos bus vasario mėnesio pirmąjį sekmadienį. Vyskupui bus didelis džiaugsmas ir garbė atnašauti pirmąsias šv. mišias mūsų atgimstančios tautos šventovėje. (Tiesa)
KNYGA APIE VYTAUTĄ DIDĮJĮ
Vyriausioji enciklopedijų redakcija išleido monografiją “Vytautas Didysis”. Tai antrasis fotografuotas leidinys. Pirmasis išėjo iš spaudos 1930-aisiais Vytauto Didžiojo metais, minint didžiojo Lietuvos Kunigaikščio 500-ąsias mirties metines. Šio populiaraus mokslo veikalo autoriai — A. Šapoka, Z. Ivinskis, V. Dėdinas ir kiti; redagavo P. Šležas. Be fotografuoto teksto, naujame leidinyje išspausdinta istoriko R. Batūros pratarmė. (Tiesa)
Kun. Karolis Garuckas, S.J., mirė prieš 10 metų (1979 m. balandžio mėn. 5 dieną) Ceikiniuose, Ignalinos rajone. Jis labai nepatiko tikėjimo priešams, o liaudis, tikintieji jį mylėjo, kone garbino. Mėtomas iš vienos mažytės parapijėlės į kitą, niekur ilgiau nepalaikomas, labai dažnai įgaliotinių baramas, mokomas, grasomas, vis tiek ištikimai tęsė savo kunigišką apaštalo ir sielų ganytojo darbą. Pamilo jį ne tik vyresnioji karta, bet ir jaunimas, studentija. Ir dabar, jau po 10 metų, jis tebeatsimenamas, jo kapas lankomas, gėlėmis puošiamas.
Netrukus turi pasirodyti pačių žmonių, jo gyvenimo gyvų liudytojų parašyti atsiminimai. Knygos vardas — “Didysis kovotojas”. Leidžia “Krikščionis gyvenime” leidykla. Prašykime Viešpatį, kad kun. Garucko paliktą didelę spragą užpildytų idealistai, Dievą ir Tėvynę mylintys jaunuoliai.
Malonus Redaktoriau,
Daugelį metų gėriuosi “Laiškais lietuviams”. Čia daug gerų minčių aktualiais religijos ir lietuviškojo gyvenimo klausimais. Tęskite ir toliau šia kryptimi savo kilnųjį darbą. Pieškite lietuvio šviesuolio sąmonėje religinės minties pasaulį, kuriame nelabai tinka kartais užsilikę trumpučiai, katekizminio lygio “marškinėliai”. Šia proga noriu paklausti, ar mišios aukojamos, ar atnašaujamos? Taip pat norėčiau žinoti, kuris žodis vartotinas iš šių trijų: įsčios, įsčius, įsčia?
Už atsakymą būsiu dėkingas.
Jonas Mikulionis
Kalbant apie mišias, geriau tinka žodis aukoti, nors kai kurie kalbininkai, pvz., A. Salys, leido vartoti ir įprastą posakį “laikyti mišias”. Iš tų minėtų trijų žodžių vartotinas įsčios. Red.
Gerbiamieji Redakcijos Darbuotojai,
Esu dėkinga, kad siunčiate savo žurnalą. Jau gavau tris numerius. Ir aš, ir mano kolegos darbe skaitome susidomėję ir randame daug įdomios medžiagos. Telaimina Dievas Jūsų darbus, tesaugo Jūsų sveikatą!
Su gilia pagarba ir dėkingumu A.R. (Kaunas)
Mergina kviečia draugę į vestuves:
— Brangioji, gyvenu penktame aukšte. Skambutis neveikia. Todėl atvažiavusi padaužyk duris keliu.
— Kodėl keliu? — klausia nustebusi draugė.
— Na, nejaugi tuščiomis rankomis atvažiuosi?
***
Visa šeima valgė iškilmingus pietus. Mažas Petriukas siekė imti sviestą antrame stalo krašte. Motina jam sako:
— Kas yra, Petriuk? Ar tu liežuvio neturi?
— Turiu, bet ranka yra ilgesnė už liežuvį, — ramiai atsako Petriukas.
■ Jeruzalės katalikų patriarchas Anhel Sabbah pasmerkė Izraelio prievartos veiksmus prieš arabus.
■ Jėzuitai visame pasaulyje turi 656 įvairaus lygio mokslo institucijas, net 65-se pasaulio kraštuose. Iš jų 177 universitetai ir fakultetai, 393 gimnazijos ir vidurinės mokyklos, 32 pradžios mokyklos, 54 kitos akademinės mokyklos. Visose mokyklose yra daugiau kaip 6.200 jėzuitų dėstytojų ir apie 63.000 pasauliečių dėstytojų. Studentų ir moksleivių skaičius jose apie 1.500.000
■ Sovietų Sąjungos vyriausybė paskelbė naujas ministerių tarybos taisykles, kuriomis be kitų dalykų suvaržomas religinės lieteratūros spausdinimas.
■ Egipto Koptų muziejuje rasta psalmių knyga, kuri yra 1.600 metų senumo. Tai bus pati seniausia psalmių knyga pasaulyje.
■ JAV Vietinių misijų taryba paskyrė 5,8 mil. dolerių vidaus misijoms paremti.
■ Tarptautinis Eucharistinis kongresas įvyks 1989 m. spalio 5-8 dienomis Pietų Korėjoje. Tema: “Kristus yra mūsų taika”.
Šis “Laiškų lietuviams” numeris iliustruotas fotografijomis iš Kauno arkikatedros-bazilikos, kuri yra viena seniausių ir didžiausių bažnyčių Lietuvoje. Iš lauko ypatinga elegancija ji nepasižymi, bet vidus labai gražus ir meniškas. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose ji minima 1413 m. Manoma, kad ji yra statyta Vytauto laikais, kuriantis Kauno miestui. Bažnyčia du kartus (1732 ir. 1800 m.) smarkiai nukentėjo nuo gaisro. Kadangi bažnyčia po gaisrų vis buvo perstatinėjama, tai ir jos stilius nėra vienodas. Čia maišosi gotika su baroku.
Nuo 1808 m. bažnyčią administravo vienuoliai agustinijonai. Kai 1864 m. jų vienuolynas buvo uždarytas, caro valdžia įsakė Žemaičių vyskupijos sostą iš Varnių perkelti į Kauną. Tada bažnyčią valdyti perėmė vysk. M. Valančius ir jo įpėdiniai. Popiežius Leonas XIII 1895 m. bažnyčiai suteikė katedros titulą, o Žemaičių vyskupijos 500 metų sukakties proga 1921 m. popiežius Benediktas XV ją pakėlė bazilika. Įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, popiežius Pijus XI ją pakėlė arkikatedra.
Jos vidus yra labai turtingas. Erdvę dalina baroko formų keturkampės kolonos, suskaldytos korintiniais piliastrais ir užbaigtos laužytu architravu. Bažnyčią puošia meniška rokoko stiliaus sakykla ir šoniniai altoriai su korintinėmis kolonomis. Nepaprastai gražus didysis altorius, statytas 1775 m. su didelėmis apaštalų statulomis. Bažnyčia dvelkia iškilmingumu ir liturgine rimtimi.
Didžiojo altoriaus centre — Nukryžiuotasis su kryžių apsikabinusia Marija Magdalena.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS IR METINĖ ŠVENTĖ
Kovo men. 1 dieną baigėsi konkursas. Atsiųstus rašinius jau skaito konkurso vertinimo komisija, kurią sudaro: Sės. Margarita Bareikaitė, Stasys Džiugas, Česlovas Grincevičius, Rita Likanderytė ir Ritonė Rudaitienė. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” metinėje šventėje balandžio mėn. 9 dieną Jaunimo centre. Šventės programa:
3:00 val. — mišios koplyčioje
4:00 val. — konkurso premijų įteikimas
4:30 val. — meninė programa
5:00 val. — vakarienė
Auka asmeniui— 20 dol.
Šių metų premijų mecenatai: Ona Siliūnienė (350 dol.), dr. A. Prunskienė (300 dol.), Vanda ir Jonas Prunskiai (200 dol.), K. Valiuškienė (200 dol.), prel. J. Prunskis (150 dol.), J. ir B. Jankauskai (100 dol.), V. ir M. Momkai (100 dol.), dr. V. Kerelytė (100 dol.), S. Rudokienė (100 dol.). Mecenatams nuoširdi padėka.