Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. DAR APIE KILMININKO VARTOJIMĄ
Pereitą kartą kalbėjome apie įvairius kilmininko vartojimo atvejus. Tų atvejų, be abejo, yra ir daugiau. Vieną kitą čia dar paminėsime.
Kartais lietuvių kalbos kilmininkas rodo tikslą, ko nors siekimą. Tokie kilmininkai paprastai vartojami su slinkties ar kokį nors siekimą žyminčiais veiksmažodžiais, pvz.: vykti, eiti, bėgti, važiuoti, siekti, siųsti, šauktis, susirinkti... Kartais šie kilmininkai vartojami vieni, o kartais drauge su bendratimi. Paprastai sakinys būna stilingesnis, jeigu jie vartojami be bendraties. Pvz.: Oi, siuntė siuntė mane anyta žiemužės šėko, vasaros sniego. Anksti rytą rytužėli ėjau vandenėlio. Visi susirinko posėdžio. Vyrai, pietų! Atėjau kirvio. Vyksime atostogų.
Kartais vietoj tikslo kilmininko gali būti tik viena bendratis. Pvz.: Vyrai — pietauti! Susirinkome posėdžiauti. Vyksime atostogauti. Bet būtų klaida vietoj tikslo kilmininko vartoti naudininką, pvz.: Šeimininkė visus kvietė pietums (=pietų). Vyksime i Floridą atostogoms (=atostogų).
Kai kurios rytų aukštaičių tarmės ir net vienas kitas rašytojas su tikslo kilmininku vartojo ar tebevartoja ne bendratį, o siekinį, pvz.: Vyrai ėjo šieno pjautų. Nuvažiavau draugės aplankytų. Dabar bendrinė lietuvių kalba tokių konstrukcijų vengia.
Lietuvos pietvakarių ir pietų tarmėse vietoj tikslo kilmininko su galininkine bendratimi vartojama galininkas, pvz.: Vyrai ėjo šieną pjauti. Nuvažiavau draugę aplankyti. Bendrinei lietuvių kalbai tokia vartosena nepriimtina.
Jau praėjusį kartą minėjome neapibrėžto kiekio kilmininką, pvz.: Atėjo svečių (ne svečiai). Vaikas prašė pinigų (ne pinigus). Neapibrėžto kiekio kilmininkas kartais pavartojamas net ir tada, kai kalbama apie nedalomą daiktą, jeigu norima pasakyti, kad tas daiktas reikalingas neilgam, pvz.: Duok man peilio. Paskolink kirvio.
Neapibrėžto kiekio kilmininkas kartais vartojamas abstrakčios reikšmės daiktavardžių, kurių ypatybės yra vientisa, nedaloma (baimė, laimė, džiaugsmas, ramybė, įtaka...). Pvz.: Vaikeli, turėk proto! Jis davė progos mano susinervinimui. Turiu vilties, kad taip neatsitiks. Turėjau laimės ji sutikti. Vis dėlto ir šiais atvejais dažniau vartojamas galininkas, ypač jei prie linksnio yra pažyminiai (didelis, milžiniškas, svarbus...). Pvz.: Tas įvykis turėjo didelę įtaką visam jo gyvenimui. Už savo drąsą jis užsipelnė didelę pagarbą. Jo nuopelnai turėjo milžinišką reikšmę tolimesnei mūsų organizacijos veiklai.
J. Jablonskis kartais vartodavo abstrakčių daiktavardžių neapibrėžto kiekio kilmininką, bet vis dėlto dažnai jį keisdavo galininku, pvz.: Tos pagarbos (=Tą pagarbą) jie tikrai nusipelnė. Tiktai tokie gamybiniai ūkiai turės teisės (= teisę) gyvuoti.
Iš žemaičių tarmės atklydusius būdvardžius nešinas, vedinas, kurie reikalauja įnagininko, kai kas painioja su neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviais nešamas, vedamas, todėl su vedinas, nešinas klaidingai pavartoja kilmininką. Pvz.: Tokio tikslo vedini (=Tokio tikslo vedami), išvykome į užsienį. Jis taip pasielgė kilnių jausmų vedinas (=kilnių jausmų vedamas). Bet taisyklingai sakome: Atėjo žmogus didele našta nešinas ir šuniuku vedinas.
Mūsų kalboje priklausomybės kilmininkas dažnai stumia iš vartosenos objekto naudininką. Kilmininkas dažnai vartojamas ten, kur geriau tiktų naudininkas. Pvz.: Jis paspaudė draugo (=draugui) ranką. Svaigsta mano (=man) galva. Vaikas apkabino motinos (=motinai) kaklą. Dėl ko sakome, kad čia geriau tiktų naudininkas? Mat Čia iš tikrųjų daugiau dėmesio kreipiama ne į ranką, galvą, kaklą, bet į patį žmogų. Spaudžiant ranką, buvo norėta parodyti draugiškumą ne rankai, bet draugui; vaikas norėjo parodyti meilę motinai, bet ne jos kaklui; galvos svaigimą jaučia visas žmogus.
Lietuvių kalboje yra ypatingas kilmininkas, vadinamas stiprinamuoju. Šis stiprinamasis kilmininkas visuomet yra tos pačios šaknies, kaip ir tas žodis, kurį jis “pastiprina”. Stiprinamąjį kilmininką gali turėti įvairios kalbos dalys. Pvz.: kalnų kalneliai, upių upelės, gerų geriausias, aukštų aukščiausias, visokių visokiausi, šimtų šimtai, vienų viena ir t.t. Šis stiprinamasis kilmininkas pagražina stilių. Liaudies dainelėje sakoma: “Aš padainuosiu dainų dainelę, aš dainų bernužėlis. Išsirinkčiau mergelių mergelę (J. Jabl.). Už niekų nieką taip gyvulius kapoji (V.Krėvė).
Pagaliau dar kartą priminsime (jau apie tai šiame skyriuje buvo ne kartą rašyta!) vieną neišmintingiausių, bet labiausiai paplitusių klaidų ir čia, išeivijoje, ir Lietuvoje. Tai yra grynai rusiškos konstrukcijos pamėgdžiojimas, bet keista, kad daugelis žmonių to nepastebi.
Lietuvių kalbos kilmininkas negali reikšti laiko. Pvz.: Kelinto (=Kelinta) šiandien? Šiandien yra penkto (=penkta) kovo. Atostogų važiuosime šešiolikto (=šešioliktą) liepos. Užeik pas mane rugsėjo dvidešimt pirmo (=dvidešimt pirmą).
Tik pagalvokite, ar šiuose datos nurodymuose yra bent kiek logikos! Lietuvių kalbos žodis diena yra moteriškosios giminės. Skaitvardžiai, kuriais pasakome datą, turi būti suderinti su daiktavardžiu diena. Toks suderinimas yra būtinas net ir tada, kai žodis dienu praleidžiamas. Sakant penkto, šešiolikto, dvidešimt pirmo, yra negeras ne tik linksnio vartojimas, bet neįmanoma nė linksnio forma, nes galvoje turima moteriškoji giminė (diena yra moteriškosios giminės!) kilmininke niekad neturi galūnės -o.
Kilmininkas nevartotinas lyginamosiose konstrukcijose su aukštesniojo laipsnio prieveiksmiais. Pvz.: Buvo susirinkę daugiau šimto (=daugiau negu šimtas) žmonių. Tos prekės kaina — pigiau grybų (=pigiau negu grybai, pigesnė už grybus).