religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1989 / SAUSIS - JANUARY / VOLUME XL, NO. 1
1 |
Redaktorius |
|
3 |
Wilhelm Scmidt |
|
10 |
Chiara Lubich |
|
11 |
Kun. Jonas |
|
14 |
Kazys Bradūnas |
|
17 |
Danutė Augienė |
|
21 |
Gražina Kriaučiūnienė |
|
26 |
Rima Polikaitytė |
|
27 |
Marius Polikaitis |
|
28 |
Alė Rūta |
|
29 |
Gediminas Vakaris |
|
33 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
34 |
Red. |
|
35 |
Red. |
|
36 |
Juoz. Pr. |
Viršelio apipavidalinimas — Petro Aleksos.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/ August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address chąnges to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
“Laiškai lietuviams” jau žengia į keturiasdešimtuosius metus. Pirmasis numeris pasirodė 1950 m. vasario mėnesį. Tai buvo mažutis, kuklutis, vos aštuonių puslapių leidinėlis. Jis net nedrįso pasirodyti savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų leidinių, todėl jis buvo pažymėtas Nr. 1(34), lyg tai būtų “Misijonieriaus laiškų” tęsinys, nes tų laiškų buvo išėję 33 numeriai. Jam pasirodžius, susidomėjimas buvo labai didelis, todėl antrasis numeris jau nebuvo pažymėtas tęsiniu, nes buvo aišku, kad tai bus atskiras, nepriklausomas žurnalas, žadantis nueiti tolimą kelią. Šis antras numeris jau buvo dvigubai didesnis — 16 puslapių. Paskui jis vis augo ir tobulėjo, iki pasiekė 36 puslapius ir užsivilko gražius viršelius. Toks jis eina iki šiol.
Nuo pat pirmojo iki praėjusių metų paskutinio numerio “Laiškai lietuviams” buvo spausdinami Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų spaustuvėje Putname. Darbas visuomet buvo tvarkingai ir švariai atliktas. Už tai yra didelė, nuoširdi padėka ir seselėms, ir visam spaustuvės štabui. Iš buvusių spaustuvės vedėjų gyvos yra dvi: dabartinė vedėja M. Apolinara ir buvusi vedėja Onutė Mikailaitė. Iš kitų spaustuvės darbuotojų seselių dar yra pasilikusi ses. Konsolata, kuri gyvena Matulaičio namuose. Joms visoms trims — labai labai nuoširdi padėka.
Ypatingai redaktorius dėkoja teksto rinkėjui p. V. Abromaičiui. Tai puikus rinkėjas: ne automatas, bet galvojantis. Jis ne vieną kartą išgelbėjo redaktorių iš įvairių neapsižiūrėjimų, pastebėjęs vienokią ar kitokią klaidą. “Laiškų lietuviams” atžvilgiu jis nebuvo indiferentas, jam rūpėjo šio žurnalo tobulumas.
Fontanas ir Švenč. M. Marijos bazilika, Phoenix, Arizona (1987)
WILHELM SCHMIDT
Čia yra ištrauka iš Kristaus gyvenimo aprašymo, parašyto tokio žmogaus, kuris visą savo gyvenimą buvo paskyręs pasaulio pirminių religijų studijoms. Jis yra koautorius etnologijos metodo, kuris yra vadinamas Schmidto-Grabnerio, arba Vienos etnologine mokykla. Tačiau Schmidtas, perstudijavęs, galima sakyti, viso pasaulio senąsias religines tradicijas, yra parašęs ir Kristaus gyvenimo istoriją “Ein Jesus Leben ”, kuri pasižymi dalykišku ir drauge giliu Kristaus gyvenimo supratimu. Niekieno neprilygstama yra jo aštuonių tomų studija “Der Ursprung der Gottesidee”, kurioje jis Dievo idėjos kilmę bei raidą studijuoja visuose kontinentuose. Kai šitoks plataus mąstymo žmogus rašo ir Kristaus istoriją, tai nesunku pastebėti didelį jo objektyvumą ir blaivumą. Tačiau, antra vertus, jis nė kiek nesibijo Kristaus gyvenime rasti stebuklingų dalykų ir juos vertinti. Žmogus, kuris moka skaityti ir įvertinti senuosius žmonijos religijų padavimus, su panašiu objektyvumu eina ir į evangelijų pasakojimus.
Vertėjas
GALILĖJOJE PASIDARO JĖZUI NESAUGU
Nors Jėzus sugrįžo Galilėjon, tačiau tai ne dėl to, kad vėl viešai reikštųsi visuomenėje. Šioje visuomenėje yra įvykęs didelis skilimas. Žymaus skaičiaus buvusių mokinių atkritimas prasidėjo būti vis stipriau jaučiamas. Negana to. Net ir Galilėjoje daugelis atkritusių mokinių pasidarė Jėzaus priešai. Prie to dar prisidėjo stiprus Jėzaus susikirtimas dėl apsivalymo nuostatų laikymo. Ne be reikalo Jėzaus mokiniai jį perspėjo, kad jis labai savo priešus suerzino. Fariziejų susierzinimas persimetė ir į platesnius visuomenės sluoksnius, nes ginčas ėjo apie labai įsisenėjusius tautos papročius. Jeigu pridėsime dar tai, kad Erodas buvo nepatikimas Jėzaus atžvilgiu, tai reikės sutikti, kad Jėzaus padėtis Galilėjoje, iš išorės žiūrint, darėsi vis nepalankesnė ir net grasinanti.
Renesanso centras Detroite (1987)
Ir iš tikrųjų Jėzus šiuo metu ne tik jokios veiklos Galilėjoje nevykdo, bet net to krašto vengia. Jis laikosi pagoniškuose Galilėjos pasieniuose. Jo kelionės pasižymi aiškiai pastebimu neplaningumu ir nerimu. Jis pasirodo tai vienur, tai kitur kaimyniniuose Galilėjos kraštuose.
CHIARA LUBICH
“Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį” (Žyd 4, 15).
Šioje Šv. Rašto ištraukoje Jėzus pristatomas mums kaip kunigas. Kunigas atstovauja žmonėms pas Dievą, sako šv. Paulius (Žyd 5, 1). Jis kaip tarpininkas yra įgaliotas ginti ir užtarti žmones pas Dievą. Aišku, kad tokioje misijoje jis turi būti priimtinas Dievui, žinantis ir suprantantis žmonių reikalus.
Jėzus yra tikras ir tobulas kunigas, nes kaip Dievo Sūnus yra visiškai paklusnus Tėvo valiai, visiškai jį patenkinantis. Tapęs žmogumi, panašiu į mus, jis gerai mus supranta ir mus veda pas Tėvą.
Šiame mąstyme mes pirmiausia kreipiame dėmesį į Kristaus kunigystės antrąjį apsektą. Jėzus, tapdamas žmogumi, prisiėmė ir visas mūsų žmogiškos prigimties ypatybes. Jis tikrai patyrė, kaip ir mes, nuovargį, silpnumą, alkį, troškulį, išsisėmimą, neturtą, priešingumą, o kai jo kančios metas artėjo — baimę (Mk 14, 33). Jis žinojo, kad bus sužlugdytas, apleistas ir mirs. Jis buvo gundomas, tačiau nenusidėjęs.
KUN. JONAS
Pereitų (1988) metų spalio mėnesį pasklido žinia, jog Torine laikoma ir per keletą šimtmečių žmonių gerbiama Kristaus laidotuvių relikvija — drobulė negalinti būti tikra. Trijų universitetų — Anglijos, Amerikos ir Šveicarijos mokslininkai, ištyrę ją radioaktyviuoju 14 C anglių, patyrę, jog ta marška esanti 14 šimtmečio medžiaga. Jei tai yra tikra, o mokslininkai sakosi esą 95% tikri, tai, žinoma, ji negalėjo būti Kristaus įkapių drobulė.
Tuojau iškilo klausimas, kaip galėjo toje drobulėje atsirasti nuostabus nukryžiuotojo Kristaus atvaizdas? Kad jis turėtų būti Kristaus, už tai kalba nemaža mįslingų faktų. Kad būtų lengviau susigaudyti, pažvelgtina į tos drobulės istoriją.
Viktoro Emanuelio paminklas Romoje (1987)
Katalikų Encikopedija (188—189 psl.) rašo: “Iš pirmųjų krikščionybės keturių šimtmečių nėra jokių užsiminimų apie Kristaus laidotuvių įkapes. Pirmą kartą tokia drobulė minima 5-me ar 6-me šimtmetyje.
Alvito ežeras ir bažnyčia nepriklausomybės metais
Kazys Bradūnas
Sken-dau, bro-lau!
Sken-dau, bro-lau!—
Skenduolis varpas atsišaukia
Bokšto varpui.
Po visą ežerą
Jau rykauja narai.
Saulėteky šventoriaus guobos
Lukštena pumpurus.
Kilnoja vėliavas giesmė,
O mano rankoj tilindžiuoja
Auksu nuspindintis varpelis,
Ir aš dar vaikiškai bijau,
Kad tik neplyštų
Iš džiaugsmo man širdis.
* * *
Rugių laukai ir dalgis
Dieną dar palauks—
Rytoj šventa Ona,
Visos Paprūsės šventė —
Pasaulio sulėkimas Alvite.
Ir jau iš vakaro
Skenduolis varpas
Pakaitomis su bokšto broliu
Gieda mišparus.
Visur branda, gerumas—
Ir tu mainaisi širdimi
Su akmeniu, su žalčiu,
Su duonos kepalu ir vandeniu,
Kepurę nuimi šventoriaus vartuose,
Tada
Didysis varpas atsidūsta...
Rugių laukai ateina prie altoriaus.
(Paskaita, skaityta katalikėms moterims Marijos metų proga)
DANUTĖ AUGIENĖ
Samarietė moteris prie šulinio atspindi mūsų visų moterų miniatiūrinėje gamoje charakteringą būseną, kuri nuskamba pagrindiniais tonais: 1. mūsų dvasinės sausros, 2. “gyvojo vandens” troškulys, 3. reikalas dalintis savo asmeniniu pasauliu su kitais.
Pagal šv. Joną, kiekvienas šios žemės asmuo yra apgaubtas tamsos. Jis išgyvena dykumą ir sausrą. Jis ilgisi šviesos, tiesos, meilės ir gyvenimo tikrąja prasme. Visa tai galime rasti Dieve. Bet Dievas nėra nei matomas, nei paliečiamas. Jo išganinga meilė reiškiasi per žmogų, Tvėrėjo tiesioginį įrankį. Ir niekad nežinai, kada, ir kur, ir ką sutiksi, per kurį tau kalbės Dievas. Labai dažnai Dievas prakalba į mus per tuos, iš kurių mažiausiai tikimės.
Via Dolorosa Jeruzalėje (1986)
Kad išgirstume Dievo balsą, arba tą balsą perduotume kitiems, turime būti atviri, imlūs, nuoširdūs, mokantys tylėti ir išklausyti kalbantį. Tėvai — savo vaikų pasisakymus; mokytojai — savo mokinių klausimus bei abejones; menininkai, rašytojai turi jausti žiūrovų ir skaitytojų estetinį alkį; mokslininkai — žmonijos gyvenimo pilnatvės trūkumus; humoristai — savo lengvo, kad ir kartais kandaus juoko sugebėjimu skaidrinti kartumo pritvinkusį žmogų. Kiekvienas ūkininkas, virėjas, mechanikas, vairuotojas savo elgesiu gali ištiesti pagalbos dvasinę ranką tam, kuris prašo: “Duok man gyvojo vandens...” Tai bus lengva tam žmogui, kuriam nesvetimas šv. Jono Krikštytojo dėsnis: “Aš turiu mažėti, kad kitas augtų”. Labai dažnai mes praeinam išdidžiai pro tuos, kurie ištiesia į mus ranką. Neatsiliepiame, nors girdime šauksmą. Smerkiame ir neatleidžiame, nors patys norime būti išteisinti. Nepakenčiame žmonių, kurie turi kitokį negu mes išsilavinimą, temperamentą, kitokią kilmę, rasę, nuomonę. Mūsų dvasinis pasaulis pilnas, nors ir nepavojingų, piktžolių, stabdžių, kurie apsunkina normalią kelionę mums patiems ir atvirą, nuoširdų kito žmogaus reikalų supratimą. Kartais tik dideli vidiniai sukrėtimai, nelaimės, liga, šeimos tragedijos, artimųjų netekimas, buvusio talento išsekimas mums atveria akis į Dievą ir į žmogų.
(Suaugusiųjų konkurse V premiją laimėjęs straipsnis)
Gražina Kriaučiūnienė
Šios dainos žodžiai praėjusios žiemos metu skambėjo po visą Ameriką. Dainavo maža mergaitė, atkreipdama dėmesį į vaikų mušimą, prašydama Jėzaus pagalbos ir globos. Ši daina stebėtinai išpopuliarėjo, nors nebuvo reklamuojama. Daina bei pagal ją sukurta vaizdajuostė atkreipė viso pasaulio dėmesį į seniai egzistuojančią šeimos ligą — vaikų skriaudimą (child abuse). Ši problema ne nauja. Vaikų skriaudimas, brutalus elgesys su jais egzistavo per šimtmečius. Tik 1974 m. Amerikos gyvulių apsaugos draugija atkreipė į tai dėmesį ir bandė vaikus užstoti.
1974 m. sausio 31d. Amerikos prezidentas pasirašė įstatymą, kuriuo buvo nustatyta, kad vaiko skriaudimas ar apleidimas yra bet kuris fizinis ar protinis kenkimas, lytinis nuskriaudimas ar piktybinis elgesys su mažamečiu vaiku (žemiau 18 m.), atliktas asmens, kuris yra atsakingas už vaiko gerovę, tokiose aplinkybėse, kuriose vaiko sveikatai ir gerovei kenkiama ar grasinama. Tačiau šis federalinis įstatymas tiksliai nenustatė, ką specifiškai reiškia vaiko skriaudimas, kenkimas ar apleidimas. Ši interpretacija palikta paskirų valstijų teismams, įstatymams bei įstaigoms.
Vaikų skriaudimas skirstomas į keturias kategorijas. Pirma — fizinis vaikų skriaudimas (physical child abuse), jau trečias dešimtmetis šio krašto spaudoje keliamas, lengviausiai pastebimas, nes matomi aiškūs fiziniai ženklai. Antra — vaikų emocinis-psichologinis skriaudimas (emotional child abuse) yra sunkiau pastebimas ir dažniausiai atsispindi vaiko elgesyje. Trečia — vaikų lytinis piktnaudžiavimas (sexual child abuse or molesting). Kartais jis palieka fizines žymes. Pastebimas pasikeitęs vaiko elgesys. Ketvirta — vaiko apleidimas (child neglect). Jis gali būti emocinis arba fizinis. Fizinį lengva pastebėti, bet emocinį dažniausiai tik profesionalai gali nustatyti.
Skaityti daugiau: “Mielas pone Jėzau, pasakyk, ką man daryti?”
Rima Polikaitytė
Žmogus nenori būti vienišas. Visą gyvenimą jis bendrauja su kitais. Vaikystės laikotarpyje mūsų geriausi draugai yra tėvai. Jie mus globoja ir mumis rūpinasi, o mes jais visiškai pasitikime. Bet vėliau mums nebeužtenka tik tėvų draugystės. Mokyklose ir organizacijose mes susirandame draugų, su kuriais yra smagu pasikalbėti, pažaisti ir pasportuoti.
Jeigu bandytume suskaičiuoti visus savo draugus, jų atsirastų gana didelis skaičius. Tačiau jeigu prisimintume tikrus savo draugus, tai užtektų vienos rankos pirštų. O labai artimųdraugų atsirastų tiktai keli, kartais tik du ar vienas.
Nors turiu daug gerų draugų, aš turiu tik vieną geriausią draugą, kurio niekas negali pakeisti. Mano geriausias draugas yra mano pusbrolis, nes mes esame seserų vaikai. Nors esame pažįstami visą gyvenimą, mes vienas kitam nenusibostame. Mūsų draugystė kaskart auga ir darosi nuoširdesnė. Mes fiziškai nesame panašūs, bet savo būdais viens kitą papildome. Mus riša panašūs interesai ir amžius. Aš esu už pusbrolį tiktai trimis savaitėmis vyresnė!
Marius Polikaitis
Visame pasaulyje, ypač Amerikoje, sportininkai yra laikomi tautos herojais. Apie jų sportinius laimėjimus ir asmenišką gyvenimą kasdien rašo spauda ir kalba radijas. Jų veidai dažnai matomi televizijos ekrane. Jie reklamuoja įvairias prekes. Vėliau daug sportininkų tampa pranešėjais ir kino aktoriais.
Skirdami tiek daug dėmesio geriems sportininkams, žmonės dažnai pamiršta apie pasiekimus mokslo srityje. Ar jie žino pavardes garsių fizikų, rašytojų, istorikų? Dauguma ne. Tačiau kiekvienas amerikietis “garbina” Jim MacMahon, Michael Jordan ir Andre Dawson.
Kai pernai rudenį Lietuvos krepšininkai lankėsi pas mus, Čikagoje, ne tik mergaitės apie juos šokinėjo ir alpo, bet ir vyresni žmonės buvo jais susidomėję. Niekas neklausė, kiek jie išsilavinę, kokius mokslus baigę, tačiau visi žavėjosi jų sportiniais laimėjimais.
Nėra paslaptis, kad Amerikos sportininkai, ypač universitetų komandų, mažai domisi mokslu. Nors beveik visi gauna universiteto baigimo diplomus, ne visi būna profesiškai pasiruošę gyvenimui. Stebint tuos sportininkus, kurie kartais net nesugeba taisyklingai išsireikšti, kyla klausimas — kas yra svarbiau: ar sportas, ar mokslas?
Alė Rūta
Algimantas Kezys. “Cityscapes”, Artistic Photography, Cities and Towns, 1988. Loyola University Press, 3441 North Ashland Ave, Chicago, IL 60657. Kaina —25 dol.
Tėvui dedikuota ši Algimanto Kezio knyga gaunama ne vien pas leidėjus, bet ir “Drauge” bei pas kitus knygų platintojus. Labai graži dovana meniškos sielos inteligentui lietuviui, ar dovanoti amerikiečiams. Tai architektūros detalių meniškos nuotraukos iš įvairių šalių ir miestų, be to, nuotraukos kelių modernių skulptorių darbų. Tekstas anglų kalba, įvadinį žodį parašęs Gordon Ligocki, užbaigos — pats Algimantas Kezys, kurio nuoširdžiais pasisakymais apie ši meną čia irgi pasinaudosiu.
Fotografas A. Kezys lietuviams pažįstamas daugiau kaip 20 metų. Jo darbų parodos, filmai, knygos visada buvo aukšto meninio lygio, tinkamai paruošta ir pateikta. Šis unikalus menininkas dabar jau prasiveržęs ir į platesnio pasaulio dėmesį; nes jo darbų parodos vyko Amerikoj, Europoj ir kitur.
Ką pats menininkas sako apie tai? Kad jis pradėjo fotografuoti prieš 30 metų, kai dar fotografija nebuvo laikoma menu. Jis prisimena, kaip tuo metu Bruce Downs, “Popular Photography” redaktorius, taip pat jo draugas menininkas Algirdas Kurauskas, kalbėdamas visuomenei apie jo pirmąją parodą, jau išdrįso pasakyti: taip, geri fotografijos darbai gali būti menas. A. Kezys tuo įsitikino; to meniškumo jis visada siekė. Jo pirmuoju rėmėju buvo Hugh Edwards, Čikagos Meno instituto kuratorius, leidęs jo galerijoj parodyti “one man show”. Nuo tada jo pagrindinė dvasinė aspiracija buvusi — eiti per pasaulį, siekiant šio meno aukštumų bei platumų. Kaip šv. Pranciškus Ksaveras kitados meldėsi: “Dieve, duok man sielas”, taip Algimantas Kezys — “Dieve, suteik man kompozicijas...” Ir tai parafrazuota nejuokais, o rimtų rimčiausiai.
Skaityti daugiau: Menininkas — Dievo atspindys ar žmonių tarnas?
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
KO SIEKIA LIETUVOS KATALIKAI
Prasidėjus “persitvarkymo sąjūdžio” veiklai, leidinyje “Kauno aidas" Nr. 5 buvo išspausdintas kard. V. Sladkevičiaus pareiškimas, kuriame atvaizduota dabartinės Bažnyčios padėtis ir aiškiai nusakyta, ko siekia Lieuvos katalikai, norėdami persitvarkyti drauge su persitvarkančia Lietuva.
Čia perspausdiname tą kardinolo pareiškimą.
Redakcija
l. Viltingos permainos ir skaudūs pėdsakai
Kelis dešimtmečius katalikai ir kitų tikybų išpažintojai mūsų krašte buvo išstumti iš viešojo gyvenimo, apriboti bažnyčios sienomis, šventoriaus bei kapinių ribomis. Dabar vykstantys visuomenės gyvenimo persikeitimai kviečia bei ragina mus — hierarchiją, kunigiją, tikinčiuosius — naujai pažvelgti į savo vietą šiandieninėje Tautos istorijoje. Per kelis mėnesius nukrito daug žodžio varžtų, buvo atšaukti daugelis tabu. Pasirodė, jog nėra tiesa, kad visuomenė bemaž ištisai tapusi ateistiška ir kad krikščioniškosios vertybės jai nebereikalingos.
Per porą pastarųjų metų kai kurie žymūs kitų tarybinių respublikų kultūros darbininkai, o per šiuos — ir mūsų respublikos žymūs kūrėjai, garsiai prabilo apie religinio tikėjimo reikšmę tautos dvasiai, jos moralei. Jau yra viešai pripažinta, kad labai sužalojo mūsų tautos sielą ne tik prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija, nepalanki urbanizacija, bet ir beatodairiška ateizacija. Buvo sužalotos žmonių sąžinės, kai jie turėjo kalbėti ne tai, ką manė, ir daryti ne tai, ką sakė; kai turėjo niekinti, kas jų tėvams, o gal ir jiems patiems, buvo šventa.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
ŠAUKSMININKO VARTOJIMAS
Šiais metais “Kalbos” skyriuje manome šiek tiek parašyti apie linksnių ir prielinksnių vartojimą. Be abejo, visi žino, kad mes savo kalboje turime septynis linksnius. Visi žino jų vardus, bet mažai kas juos taisyklingai kirčiuoja, tad pirmiausia čia juos taisyklingai sukirčiuotus paminėsime: vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas.
Nors šauksmininkas paprastai yra dedamas į paskutinę — septintąją vietą, bet apie jį pirmiausia pakalbėsime, nes jis yra skirtingas nuo visų kitų linksnių. Jis yra nuo nieko nepriklausomas, sakinyje su jokiais kitais žodžiais nesusijęs, tikras “atsiskyrėlis”, užtat sakinyje jį visuomet išskiriame kableliais. Šauksmininku visuomet į ką nors kreipiamasi, prašant, klausiant, barant, įspėjant, raginant, šaukiant (dėl to jis ir vadinamas šauksmininku).
Kreiptis galima ne tik į žmones, bet ir į gyvulius bei negyvus daiktus, ypač poezijoje. Pvz.: Ausk, sesute, drobeles. Ėsk, karyvte, žalią šieną. Tau, tėvyne, skiriam savo meilę.
Šauksmininkas kartais gali būti vartojamas ne tiek kreipimuisi, kiek dėmesiui suaktyvinti, kalbą pagražinti, pasakytam daiktui pabrėžti. Pvz.: Matai, brolau, kiek mes čia nuveikėme! Aš ten buvau, brangusis, jau prieš daugelį metų.
Šauksmininkas dažnai turi įvairių pažyminių, pvz.: Sesele tu mano mieliausia, dėl ko gi reikėjo tau taip pasielgti? Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos? (K. Donelaitis).
AR ŠACHMATAI TIK VYRAMS?
Šachmatai — labai senas žaidimas, jis buvo žinomas jau žiloje senovėje. Visi pasaulio šachmatų čempionai ir apskritai didžiausi pasaulio šachmatininkai buvo vyrai, tad ir buvęs pasaulio šachmatų čempionas amerikietis Fišeris yra pasakęs, kad “šachmatai — ne moterims”. Tačiau yra ir moterų, kurios kartais užmatuoja žinomiausius didmeistrius. Pvz., pirmoji pasaulio moterų šachmatų čempionė Vera Menčik (Čekoslovakija) yra “nužeminusi” ne vieną pasaulio didmeistrį. Neturėdama sau lygių varžovių moterų tarpe, ji dažnai dalyvaudavo vyrų turnyruose, kuriuose pasiekdavo įspūdingų pergalių. 1929 m. Karlovy tarptautiniame turnyre austrų meistras prof. Albertas Bekeris, pasijuokęs iš tų vyrų, kuriuos yra nugalėjusi Vera Menčik, juokais pasiūlė įsteigti Veros Menčik klubą, kurio nariu taps kiekvienas meistras, pralaimėjęs Verai Menčik. Burtai lėmė, kad tą vakarą Bekeris kaip tik su ja turėjo žaisti. Ir pralaimėjo! Visa salė sukėlė triukšmingas ovacijas, o žurnalistai Bekerį paskelbė pirmuoju to klubo prezidentu. Klubo narių skaičius nuolat augo. V. Menčik su vyrais sužaidė penkiasdešimtyje turnyrų 487 partijas. Rezultatai gana įspūdingi: 147 pergalės, 147 lygiosios ir 193 pralaimėjimai. Ji yra nugalėjusi buvusį pasaulio čempioną M. Euwe, pretendentą į pasaulio čempionus amerikietį S. Reševskį ir kitas pasaulio šachmatų įžymybes.
V. Menčik keliu dabar eina ypač dvi Sovietų garsenybės: buvusi pasaulio moterų šachmatų čempionė Nona Gaprindišvili ir dabartinė čempionė Maja Čiburdanidzė. Jos taip pat prieš geriausius pasaulio šachmatininkus yra pasiekusios pergalių. Pvz., M. Čiburdanidzė turnyruose yra nugalėjusi žinomus didmeistrius: D. Bronšteiną, M. Taimanovą, A. Petrosianą ir kitus.
Vaikų logika
Vaikas nugirdo tėvus kalbant apie namų pardavimą. Jis jiems sako:
— Jokiu būdu jūs negalėsite mūsų namo parduoti, nes jis netilps į jokią mūsų miestelio parduotuvę.
***
— Kodėl, tėveli, užklijavai voką su laišku, — klausia dukrelė, — ar bijai, kad žodžiai neiškristų?
***
Mama nupirko savo mažajai dukrytei suknelę su mažais vabaliukais. Dukrelė matė, kaip sode tokius vabaliukus lesa paukščiai. Tada ji sako mamai:
— Mamyte, su šia suknele aš negalėsiu išeiti į sodą, nes paukščiukai gali nulesti visus vabaliukus.
***
Važiavo tėvai su savo sūneliu pro žalmargių karvių kaimenę. Sūnelis klausia:
— Kodėl jos tokios margos. Kas jas taip sulopė?
• Lietuvoje, kaip skelbia Plungės rajono laikraštis “Vienybė”, rugpjūčio 7 d. keli dvidešimtamečiai jaunuoliai Plungės kapinėse išvartė paminklus, o viena komjaunuolė moksleivė net šoko ant kapo. Įsikaušę dar papildomai atsinešė degtinės, kapinėse šoko ir dainavo. Tai komunistinio auklėjimo vaisiai.
• Maironio namuose Kaune įrengtas literatūros muziejus, į kurį įjungtas ir Maironio butas. Jame dabar vėl pakabintas Vytauto Didžiojo paveikslas, kitame kambaryje — Maironio portretas kunigo drabužiuose. Maironio buto svečių kambario vieną sieną puošia Vytis.
• Britų rašytoją Graham Greene pagerbė Gorbačiovas, suteikdamas jam garbės daktaro laipsnį. Pažymėtina, kad Graham Greene 1934 m. perėjo į katalikų tikėjimą. Jis yra gimęs 1904 m. taigi jau yra 84 m. amžiaus.
• Lietuvoje, kaip skelbia “Gimtasis kraštas” Nr. 38, į Dainų šventės repertuarą 1990 metais įtraukta ir V. Kudirkos “Lietuva, tėvyne mūsų”.
• Lietuvoje išleista antra papildytoji Naujojo Testamento laida, paruošta kun. Aliulio. Išspausdinta 20.000 egzempliorių, nors vyskupai buvo prašę 50.000. Kauno seminarijai paskirta 700 egz., Lietuvos vyskupijoms 11.400 egz., o 2.000 skirta Lietuvos evangelikams ir lietuviams, gyvenantiems Latvijoje, Lenkijoje, Gudijoje.
TRISDEŠIMTASIS “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS.
Šių metų konkursui tiek suaugusieji, tiek jaunimas (iki 25 metų) gali pasirinkti bet kurią temą iš čia siūlomų:
1. Moralė be religijos?
2. Rasinis klausimas.
3. Religinio atšalimo priežastys.
4. Dėl ko kai kurie žmonės meta savo religiją ir ieško kitos?
5. Koks skirtumas tarp tavo buvusio vaikystės Dievo ir dabartinio?
6. Ko lauki iš Bažnyčios ir kunigų?
7. Moters vieta Bažnyčioje.
8. Dėl ko trūksta pašaukimų į dvasinį luomą?
9. Seksualinis auklėjimas.
10. Ar žmogaus išorė atspindi jo vidų?
11. Kaip jautiesi vyresniųjų kompanijoj?
12. Laisvė, teisės, pareigos.
13. Kur žmonija eina pirmyn, kur atgal?
14. AIDS įtaka žmonių, ypač jaunimo, moralei.
15. Ištikimybė principams ir tolerancija kitaip manančiam.
16. Ko reikia mūsų spaudai?
17. Kokių reformų reikėtų jaunimo organizacijoms?
18. Kokie auklėtojai (mokytojai) jaunimui patinka?
19. Draugų įtaka (Peer pressure).
20. Kuo dabartinis jaunimas labiausiai domisi?