religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1989 / GRUODIS - DECEMBER / VOLUME XL, NO. 11
|
361 |
Juozas Vaišnys, SJ. |
|
|
364 |
Wilhelm Schmidt |
|
|
369 |
P. Daugintis, S.J. |
|
|
372 |
Danutė Mušinskaitė |
|
|
376 |
Chiara Lubich |
|
|
377 |
John Milton |
|
|
378 |
Ramūnė Sakalaitė-Jonaitienė |
|
|
380 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
382 |
P. Abromaitienė |
|
|
384 |
Rasa Miliauskaitė |
|
|
386 |
Vija Bublytė |
|
|
387 |
Red. |
|
|
388 |
Gediminas Vakaris |
|
|
391 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
392 |
Juoz. Pr. |
Visiems gerbiamiesiems “Laiškų lietuviams”
Bendradarbiams, Rėmėjams ir Skaitytojams
nuoširdžiai linkime linksmų
Šv. Kalėdų ir laimingų ateinančių metų !
Redakcija, Administracija ir Leidėjai
Viršelis ir visos iliustracijos Joanos Plikionytės-Bružienės. Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/ August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il60636. Second class postage paid at Chicago, IL.POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL60636.
JUOZAS VAIŠNYS, S J.
Visi šios žemės gyventojai yra tremtiniai, nes jų tikroji tėvynė ne čia. Žmogus čia keliauja, kovoja ir ilgisi. Ilgisi geresnio gyvenimo, pastovios laimės, amžinos Tėvynės. Juk kiekvienas žmogus tam skirtas. Jeigu žmogaus gyvenimas yra pastatytas ant tvirtų tikėjimo pagrindų, jeigu jo gyvenimą nušviečia vilties žvaigždė, tai jis žino, kad šios žemės tremtis yra laikina, trumpa, galima sakyti - tik akimirksinis. Po šio trumpo tremtinio gyvenimo jis bus amžinos Tėvynės pilietis, po trumpos, vargingos šios žemės kelionės jis įplauks į taip trokštamą, taip išsiilgtą laimės uostą. Todėl tikinčio žmogaus gyvenimas negali būti liūdnas. Ne liūdesys ar nusiminimas, bet viltis yra jo gyvenimo charakteringa žymė.
Tą vilties žvaigždę į mūsų gyvenimą įžiebė į pasaulį atėjęs Kristus. Prieš jo atėjimą žmonėms švietė tik labai menkas tos žvaigždės atspindys. Jiems buvo kadaise žadėta, kad ateis Mesijas. Bet kada? Gal reikės laukti tūkstančius, gal milijonus metų, kas gali žinoti? Ir tikrai laukti reikėjo labai ilgai.
Pagaliau jis atėjo. Tai buvo nepaprastas atėjimas, tai buvo didinga mūsų tikėjimo paslaptis. Dievas tampa žmogumi, dangus pasiekia žemę. Įžeistasis ateina kentėti ir mirti už įžeidėją. Antgamtinę laimę praradusiam žmogui vėl
Madona, 1986 Joana Plikionytė
suspindi linksmas atgimimo rytas. Jo likimas jau nebėra tik mirtis ir kapas, bet amžinojo gyvenimo vartai jau tuoj atsivers. Tikrai nuostabi ta Betliejaus paslaptis: dievystė čia jungiasi su žmogyste, džiaugsmas maišosi su melancholija, ilgas, bet viltingas šviesos laukimas pagaliau apvainikuojamas pasiaukojančios meilės!
WILHELM SCHMIDT
JĖZAUS PERSIMAINYMAS
Jėzus nenorėjo ir negalėjo visiškai nuplauti to sunkaus įspūdžio ir tos tamsos, užgulusios mokinių sielas, išgirdus apie jo būsimus kentėjimus. Buvo reikalinga jo mokinių lavinimui, kai jie visiškai nauju būdu suprastų Mesijo misiją, kurią jie turėjo skelbti žmonėms. Tai buvo neišvengiamas jų parengimas tiems laikams, kada jiems patiems teks savo akimis matyti šios baisios pranašystės išsipildymą. Tačiau, nepaisant to, Jėzus šiuo laikotarpiu leidžia jiems išgyventi šiek tiek džiaugsmo ir šviesos, kad tai mokinių tarpe sumažintų kentėjimų pranašystės įspūdį. Tačiau šis įvykis negalėjo visiškai pašalinti to įspūdžio.
Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir nusivedė į vieną nuošalų kalną melstis. Tai yra jau antras įvykis, kai Jėzus šiuos tris apaštalus parenka būti didelįo įvykio liudininkais. Pirmas atvejis buvo tada, kai jis prikėlė Jairo dukterį. Tiek tada, tiek dabar Jėzus nepasako, kodėl jis šiuos apaštalus parenka. Tai, be abejo, turi kokį nors sąryšį su jo pranešimu apie savo mirtį. O Petro atveju tai reiškė jo ypatingą ruošimą ir ugdymą būsimoms pareigoms.
Vilniaus universitetas, 1987 J. Plikionytė
Užkopus į kalną, Jėzus atsideda maldai. Tada prasideda jo nuostabus pasikeitimas. Jis jau nebėra nusižeminęs žmogaus sūnus, o dieviškos didybės apšviestas asmuo. Jo veidas šviečia kaip saulė, visas jo kūnas spinduliuoja, nes jo drabužiai pasidarė balti kaip sniegas. Tai yra amžinos Jėzaus dievybės nušvitimas, prasišviečiantis pro žemiško kūno tamsumus.
Skaityti daugiau: JĖZUS DEDA VISUOTINĖS BAŽNYČIOS PAGRINDUS (II)
P. DAUGINTIS, S J.
Robert Werner savo knygoje “How The Spirit” rašo, jog daug kas sako, kad katalikai vietoj Šv. Trejybės garbina Dievą Tėvą, Dievo Sūnų ir Dievo Motiną; stačiatikiai — Dievą Tėvą, Dievo Sūnų ir Šventąją Bažnyčią; protestantai — Dievą Tėvą, Dievo Sūnų ir Šventąją Bibliją. Mes, katalikai, šv. Dvasią garbiname bent dešimt kartų mažiau negu Dievą Tėvą, Išganytoją Kristų ir Dievo Motiną Mariją.
Daugelis katalikų dvasininkų ir teologų, tarp jų ir garsusis jėzuitas Karl Rahner, aiškina, kad nereikia atskiro ar specialaus pamaldumo į Šv. Dvasią. Garbindami triasmenį Dievą, garbiname ir Šv. Dvasią. Tačiau praktiškai atsitinka taip, kad atskirai jos su gyvu tikėjimu ir meile negarbindami, tikintieji neparodo reikiamo dėmesio nei jai, nei toms krikščioniškoms vertybėms, kurias Šv. Dvasia ugdo, pvz., šventėjimas, įžiebimas žmonėms Dievo ir žmonių meilės, vieningos veiklos Kristaus Banyčioje, tikinčiųjų persunkimas gyva krikščioniška dvasia. Juk Dievas, sukūręs protingą ir laisvą žmogų, reikalauja jo bendradarbiavimo visuose dalykuose, tad ir Šv. Dvasios veikloje. Jėzus Kristus, tikras Dievas, bet ir tikras žmogus, kiekvieno žmogaus idealas ir mokytojas, daug bendravo su Šv. Dvasia, rodė jai paklusnumo (plg. Mt 1,12). Kristus paskutinėmis savo dienomis žemėje labai daug apreiškė žmonėms apie Šv. Dvasią (žiūr. Jn 14-17 skyrius).
Čia spausdiname Danutės Mušinskaitės— seselės Sofijos kalbą, pasakytą 1960 m. spalio 12 d. aukščiausiame Vilniaus teisme. Ši kalba jau buvo atsiųsta iš Moldavijos lagerio.
Redakcija
Kai aš žiūriu į savo nueitąjį kelią ir griežtai, lyg griežčiausias teisėjas, klausiu savęs, kas gi atvedė mane į kaltinamųjų suolą, nerandu kito atsakymo, kaip šis: noras būti naudingai. Gal tai ir paradoksiškai skamba, betgi tai yra tiesa.
Žmogus kovoja ne tiek dėl to, kad galėtų gyventi, kiek dėl to, kad jo gyvenimas būtų prasmingas ir naudingas kitiems. Turbūt tik žemesnioji gyvybė gali jaustis visai patenkinta, jeigu ji sveika ir soti. Žmogui to neužtenka. Jo prigimtyje įrašytas troškimas būti naudingam. Šiam troškimui patenkinti jis aukos ir patogų gyvenimą, ir laisvę, ir gyvybę...
Atėnė, 1989 J. Plikionytė
Šitas troškimas - būti naudingai - visados buvo labai gyvas mano širdyje. Tai jis kažkada seniai, dar mano jaunystės dienomis, paskatino mane, septyniolikmetę abiturientę, plėšte išsiplėšti iš tėvų namų ir virš visa to, ką tuomet taip viliojamai siūlė gyvenimas, ir pasukti savo žingsnius vienuolyno link. Vienuolyno aplinkoje mane supo žmonės, kuriuos čia buvo atvedęs tas pats troškimas, ir bendravimas su jais šį troškimą dar labiau ugdė. Studijų metu gyvenau viltimi, kad štai ruošiuosi būti naudinga. Dirbant mokykloje, tiesioginis mokytojos darbas leido jaustis naudingu žmogumi. Mokinių širdyse ugdymas meilės Tiesai, Gėriui ir Grožiui, tėvynei, gyvenimui ir žmogui buvo lietuvės ir katalikės pareigos atlikimas. Jaučiausi naudinga ir laiminga.
CHIARA LUBICH
“Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas” (Jok 1, 21).
Apaštalas Jokūbas jautėsi įpareigotas priminti šiuos žodžius kartu su kitais patarimais, kai jis kreipėsi į savo bendruomenes.
Kad galėtumėm geriau suprasti sėklos įvaizdį, apie kurį apaštalas čia kalba, naudodamas kaip užuominą “įdiegtąjį žodį”, mes taip pat neturėtumėm užmiršti, jog Dievo Žodis Šventajame Rašte visada patvirtina Šventosios Dvasios veikimo tikrumą. Tie du elementai sudaro vieną pilnumą. Šventosios Dvasios malonė, kurią gauname krikštu, yra kaip šaltinis, duodantis Žodžiui gyvybę. Malonė taip veikia mūsų vidų, kad Žodis, kaip sėkla, pradeda leisti daigą mūsų širdyse.
Eucharistijos priėmimas turi būti sujungtas su Jėzaus žodžių klausymu ir vykdymu, ypač artimo meilės įsakymo vykdymu.
Žinoma, Žodžio sėklai reikia geros dirvos, kad ji galėtų dygti ir neštų vaisių, o toji dirva yra imli širdis.
Tai reiškia, kad mes pirmiausia turime savo sielos dirvą paruošti, pašalindami akmenis, išravėdami piktžoles, tai yra palaidas aistras, kurios tik trukdytų daigo augimą.
John Milton
Prieš aušrą piemenys,
Budėdami vieni,
Šnekėjosi idiliškai, ramiai;
Nebuvo daug vilties
Galingą Paną jiems
Išvyst, gražiai ateinantį tenai.
Gal tik mergaitės, tik avių banda
Besikalbant rūpėjo jiems tada.
*
Ir tvieskia į akis
Šviesos jiems skritulys
Tą drovią naktį saulės skaistumu.
Su kardu, it liepsna,
Su šalmu ir sparnais
Ten cherubinas su Serafinu
Garsingom arfom iškilniai
Sugroja Dangiškam įpėdiniui.
(Suaugusiųjų konkurse V premiją laimėjęs rašinys)
RAMŪNĖ SAKALAITĖ -JONAITIENĖ
Pasaulietės akimis žiūrint, šia tema galima plaukti į labai plačius naujovių vandenynus, arba irtis siauru dabartinės realybės upeliu... Jau iš to pasakymo galima spėti, kuria srove trauks čia pabertos mintys. Gal jos ir bus radikalios, o tuo pačiu ir teologine prasme naivios, tačiau ne vienai jos sruvena pasąmonėje, ieškodamos aiškaus tako.
Svarstant, kokia yra moters vieta Bažnyčioje, natūralu pasiteirauti, ko moterys laukia iš Bažnyčios bei jos tarnų kunigų. Senosios mokyklos galvojimu, tai būtų savanaudiškas klausimas, bet vertėtų pažvelgti ir į naujosios bangos svarstymus, o tada su abipuse tolerancija ieškoti “aukso vidurio”.
Vienas aktualiausių Bažnyčios rūpesčių dabar yra parapiečių skaičiaus mažėjimas. Aišku, bene pusė tų parapiečių yra moterys. O nuo tos pusės priklauso Bažnyčios ateitis. Kodėl?
Pirmiausia pažiūrėkime į moters atsakomybę šeimoje. Esminė jos pareiga — vaikų gimdymas ir priežiūra. Vaikų auklėjimas, disciplina, kalbos lavinimas, visi kiti jos veiksmai — nuo kojinių suporavimo iki maldų sukalbėjimo — viskas dažniausiai krinta ant motinos pečių arba vyksta pagal jos nustatytas gaires ir įsitikinimus. Ji yra šeimos tvarkdarė, socialinių reikalų vedėja ir sąžinė. Ji greičiausiai turės lemiamą balsą, kuriai parapijai šeima priklausys, kur krikštys vaikus, kur įsijungs į parapinį gyvenimą. Ji priklausys komitetams, organizuos šventes, bazarus, kavutes ir t.t. Tai yra įtakingas vaidmuo kasdieniška prasme ir, jį atitinkamai įvertinus, galima daug daugiau pasiekti, pritraukiant šeimas atgal prie Bažnyčios. Bet iš tikrųjų tai yra išorinis reiškinys ta prasme, kad jis veikia tik iki bažnyčios durų.
VYTAUTAS KASNIŪNAS
Pradėjus rašyti apie draugus ir draugystes, įdomiu sutapimu ir amerikiečių spaudoje pasirodė straipsnių tuo klausimu. “The Plain Truth” žurnalo redaktorius Dexter H. Faulken, rašydamas apie kaimynų artimą bendravimą ir draugystę, pripažįsta, kad mes traukiamės nuo artimesnio bendravimo su kitais, užsidarydami savo kiaute, gyvendami nuo kaimyno užsisklendę. Labai paplitęs daug tiesos atskleidžiantis pasakymas: “Jei tave užpuola plėšikas ar koks kitas nenaudėlis, nešauk, prašydamas pagalbos, nes niekas neatsilieps. Juk laimei čia ne šauksmą išgirdusį užpuolė, bet kitą. Šauk, kad dega namas, gaisras, gaisras, gaisras!... Tada į tavo šauksmą atsilieps, nes kiekvienas išgirdęs pagalvos, kad gal jo namas dega, gal jam nori padėti, pagelbėti. Savas kailis šiltesnis.
Daug kas iš mūsų skaito Naująjį Testamentą, bet kai kam perskaityti žodžiai atsimuša kaip žirniai į sieną: garsas nuskambėjo, bet žodžiai, lyg tie žirniai, išsisklaidė asloje. Jie nepasiekia žmogaus sielos, neįsigilina, jais negyvenama. Kiek kartų girdėjome bažnyčioje Mato (22, 36^40) parašytus žodžius apie artimą ar juos patys skaitėme, o kiek kartų to pamokymo neįvykdėme?!
Skaityti daugiau: KUR DINGO KAIMYNŲ BENDRAVIMAS IR DRAUGYSTE ?
P. Abromaitienė
Velykų varpas auštant rytui skamba gūdžiai.
Baltuose rūbuose, tu, Viešpatie, erdvėn kyli...
Po tavo kojų mirties dar skamba dūžiai,
Tarp jų mažytės žemės vaikas susigūžęs,
Iš lūpų kyla jam giesmė tyli.
Eini namo mirties duris uždaręs, Kristau,
Kad puotą pergalės suruoštum žmogui tu.
Jei mano žemės kapo akmenį atristum
Ir su manim sunkiu mirties keliu išbristum,
Aš linksmas eičiau švęsti jos kartu.
Ir štai regiu mažytėj mano žemėj puotos stalą,
O tavo dosnios rankos dengia jį.
Čia jaunas pumpuras pro ledo plutą kalas,
Sugrįžtančiam čia paukščiui kelio galas,
Čia lauko bitės spiečiasi vienam būry.
O ten toliau vėl tiesias lankos, kyla miškas
Iš tavo rankos, Viešpatie, margais žiedais,
Kai tekant saulei jie rasos karoliais tyška—
Ar nenuplaus ir mano kojas, žemę, kraują, viską,
Ir vėl gyventi kelsiuos ankstų rytą kaip kadais?
(Suaugusiųjų konkurse V premiją laimėjęs rašinys)
RASA MILIAUSKAITĖ
1945 m. anglų rašytojas George Orwell pateikė žmonijai satyrinę apysaką “Gyvulių ūkis”. Jis manė, kad pirmiausia žmogus, individas, jo laisvė, gyvenimo pasisekimas ir gerovė turėtų būti mūsų visuomenės siekimų centre. Būtina visuomet išsaugoti žmogaus asmenybę, privatumą ir vertę. Šioje apysakoje pasakojama, kad viename ūkyje tyliame gyvulių gyvenime staiga įvyksta perversmas. Viena kiaulė sugalvojo naują ideologiją - animalizmą. Žmogus tuoj pat tampa visokio blogio priežastimi. “Išnaikinkite žmones, - taria kiaulė, - ir viskas bus mums geriau. Atsiminkime svarbiausiąjį principą: keturios kojos — gerai, dvi kojos - blogai. Parašykime ūkio konstituciją, skelbdamos, kad, nors visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie (t.y. kiaulės) yra lygesni”. O mūsų gyvenime ar šios dienos visuomenėje visi asmenys yra lygūs, ar kai kurie “lygesni”?
Palygindami šių dienų visuomenę su Orwello “Gyvulių ūkio” gyventojais, matome tą visiems gerai pažįstamą kartų atotrūkį (generation gap), kuris laiko jaunuolius nepilnateisiais ir dažnai “nelygiais”. Jaunuoliai jaučiasi ne centre, o nustumti į visuomenės galą. Suaugusieji tampa “lygesni”, o jaunesnieji - žemesnio laipsnio asmenys. Pažiūrėkime į šių dienų jaunimą, gyvenantį suaugusiųjų pasaulyje.
Zodiako ženklai, Virgo J. Plikionytė
Apskritai jaunystė yra linksma, šviesi, ir daugeliui ji per greitai prabėga. Šis laikotarpis jaunuoliams taip pat yra ir nelengvas, įtemptas, pilnas sumišimo, psichologų pažymėtas “Sturm und Drang” periodu.
Skaityti daugiau: KAM SKIRTAS PASAULIS - JAUNUOLIUI AR SUAUGUSIAM?
Vija Bublytė
Jaunimas - jų tarpe ir aš - labai mėgsta su draugais ir draugėmis pasidalinti savo nuomonėmis apie auklėtojus, mokytojus, vadovus... Mes vieni su kitais esame labai atviri. Mėgstame ir savo tėvų pažiūras kritikuoti, ir pareikšti savo nuomonę, kur nesutinkame. Esame galvojantys individai, tad norėtume, kad kiti su mūsų nuomonėmis daugiau skaitytųsi.
Auklėtojais labiausiai laikau savo tėvus. Man patinka, kad tėvai rūpinasi dvasiniu ir tautiniu vaikų auklėjimu, sudaro jiems galimybes stovyklauti, lankyti lituanistines mokyklas, dalyvauti organizacijose, skatina toleruoti kitų pažiūras ir pan. O mokytojus laikau žinių perteikėjais, patarėjais, pagalbininkais. Jaunimui mokytojai turi daug reikšmės, nes nuo mokytojo dažnai priklauso ir sėkmė moksle, ir kūrybingumas, ir profesinis pasirinkimas.
Todėl ir norėčiau apie mokytojus pareikšti savo nuomonę. Mums tenka pažinti labai daug mokytojų, su jais praleisti daug laiko. Prisimindama savo mokytojus nuo pat darželio, matau, kad kiekvienas mokytojas yra kitoks. Kiekvienas mokytojas skirtingai dėsto tuos pačius dalykus.
Man patinka mokytojo veido išraiška, dvelkianti gyvenimu, linksmumu. Akys, kurios apima visą auditoriją, apranga, pritaikyta prie laikotarpio; ji turi būti tvarkinga ir madinga. Savo dėstomą dalyką turi aiškinti ne per garsiai, bet vaizdingai, trumpai, kas sukelia norą atidžiai klausyti. Kitaip - klausant pavargstama ir darosi neįdomu. Nepatinka, kai mokytojas aiškindamas vis į knygą žiūri.
(Feljetonas tėvams)
1. Pradėk nuo kūdikystės — tenkink visas vaiko užgaidas. Vaikas išaugs įsitikinęs, kad visas pasaulis priklauso tik jam vienam, turi tarnauti ir pataikauti tik jam.
2. Kai vaikas pradės vartoti nešvarius žodžius ir keiksmažodžius, šypsokis jam. Vaikas manys, kad jis yra gudragalvis. Šypsena paskatins jį ieškoti ir išmokti dar prašmatnesnių frazių, tokių, kad net plaukai ims šiauštis tau beklausant.
3. Nemokyk vaiką mandagumo, gerų manierų bei doros dėsnių ir etiketo. Nelavink jo ir nenustatinėk jo dvasinio gyvenimo. Lauk, kol jis bus 18 metų. Tada sakyk — “Tegul jis pats apsisprendžia”.
4. Venk sakyti vaikui “blogai”, “negražu”, “liaukis taip daręs!” Tokie žodžiai gali išvystyti jame “kaltės kompleksą”. Pamokymai, pabarimai ir sudraudimai gali paveikti vaiką galvoti, kad bendruomenė prieš jį yra nusistačiusi. Kai jį areštuos už automobilio pavogimą, jis galvos, kad yra neteisingai persekiojamas dėl menko nieko.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
VILNIAUS ŠV. JURGIO BAŽNYČIA
“Katalikų pasaulyje” rašoma, kad bažnyčia su basųjų karmelitų vienuolynu pastatyta 1506 metais Vilniaus vaivados ir Lietuvos kanclerio Mikalojaus Radvilos pergalei prieš totorius prie Klecko atminti. Pirminė bažnyčia buvusi gotikinio stiliaus. Po remonto ir perstatymo XVIII a. pabaigoje ji visai neteko buvusių bruožų ir įgavo vėlyvojo boroko stiliaus formą. XX a. pradžioje pristatytas bažnyčios prieangis pasižymi neoklasikinio stiliaus motyvais.
Bažnyčia vienanavė su apvalios formos skliautais ir rokoko dekoracijomis. Sienas ir lubas puošia šv. Jurgio gyvenimo ir kančių scenos. 1908 metais piešinius atnaujinant, jie buvo labai sužaloti. Presbiterijos šoninėse sienose yra freskos būdu piešti Didžiojo kunigaikščio Žygimanto III, fundatoriaus Mikalojaus Radvilos ir jo žmonos Barboros bei Jurgio Radvilos portretai. Bažnyčioje yra viena šv. Juozapo koplyčia su rokoko stiliaus altoriumi. Prie bažnyčios esąs keturkampis bokštas perdirbtas iš gynybinio bokšto. Už bažnyčios stovi žema varpinė. Ji yra šventoriaus mūro sienos dalis.
1798 metais erdvus karmelitų vienuolynas kartu su bažnyčia atiduotas Kunigų seminarijai, kuri Vilniuje veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Po šio karo čia buvo įvestos pamaldos lietuviams, tačiau dėl tuometinio rektoriaus kun. A Malakovskio nepalankumo, buvo nutrauktos. Netrukus klausimas buvo “išspręstas”: bažnyčia valdžios nusavinta ir paversta Knygų rūmų sandėliu.
KUNIGŲ SEMINARIJA TELŠIUOSE
Po 43 metų vėl atkurta Kunigų seminarija Telšiuose. Ji buvo 1927 metais įsteigta vyskupo Justino Staugaičio ir gyvavo devyniolika metų. Apie seminariją pasakojo Telšių vyskupas ordinaras, vyskupų konferencijos pirmininko pavaduotojas Antanas Vaičius:
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
VIETININKO VARTOJIMAS (III)
Lietuvių kalboje kartais yra vartojamas vadinamasis būviovietininkas. Sakėme, kartais vartojamas, bet iš tikrųjų jis dabar gana dažnai vartojamas ir ne visuomet taisyklingai, dažnai čia turi įtakos svetimos kalbos, kur vietininkai yra daug dažnesni negu lietuvių kalboje. Tad vartojant būvio vietininką, reikia būti labai atsargiems. Visuomet būtų patariama pagalvoti, ar negalėtume be jo apsieiti, ar negalėtume jį pakeisti paprastesne, aiškesne ir lietuviškesne konstrukcija.
Kas yra tas būvio vietininkas? Štai keli pavyzdžiai: Mergaitė buvo pačioje jaunystėje. Lietuvoje kunigas buvo didelėje pagarboje.Jie iš gaisro išbėgo vienuose marškiniuose.Broliai, gyvenkime santaikoje.
Dažnai būvio vietininką galime pakeisti kitomis paprastesnėmis ir aiškesnėmis konstrukcijomis, pvz., užuot sakius buvo didelėje pagarboje, galime sakyti buvo labai gerbiamas; išbėgo vienuose marškiniuose— vienmarškiniai ir pan.
Kartais būvio vietininką, netaisyklingai sudarytą, sekant svetimų kalbų pavyzdžiais, reikia būtinai keisti lietuviškesnėmis konstrukcijomis.
a. Netaisyklingą būvio vietininką dažnai galima pakeisti kilmininku, dalyviu, būdvardžiu ar kitomis kalbos dalimis. Pvz.: Ji pasijuto vienatvėje (= viena, vieniša). Tos patalpos buvo blogame stovyje (= apleistos, apgriuvusios, netvarkomos). Jo kraujo spaudimas yra normos ribose (= normalus). Jis buvo geroje nuotaikoje (= geros nuotaikos, gerai nusiteikęs). Sportininkas buvo geroje formoje (= geros formos).
■ Seselėms vienuolėms, kurios, dirbdamos už menką atlyginimą JAV mokyklose ir kitose įstaigose, negalėjo susitaupyti, o dabar dėl senatvės nebeįstengia dirbti, buvo paskirstyta jų būtinoms pragyvenimo išlaidoms 23 mil. dol., suaukotų įvairių geradarių ir labdaros įstaigų bei gautų parapinėse rinkliavose tam tikslui.
■ Lietuvoje pirmoji religinių studijų savaitė įvyksta lapkričio 11-18 d. Marijampolėje, Vilniuje ir Kaune. Rengia Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras bei mokslinių ryšių su užsienyje gyvenančiais lietuviais įstaiga prie atkurto Vytauto Didžiojo universiteto Kaune. Taipgi prie šio renginio dedasi Lietuvos filosofų draugijos religinės filosofijos klubas ir Lietuvos kompozitorių sąjungos muzikologijos sekcija. Tikslas - žadinti dvasinį atgimimą, puoselėti jungtį su Europos kultūra. Taipgi norima apsvarstyti galimą Katalikų mokslo akademijos atkūrimą ir Kauno universiteto filosofijos-teologijos fakulteto gaires. Pranešimai bus išspausdinti.
■ Maskvoje gegužės mėnesį buvo areštuota 11 ukrainiečių, ten vykdžiusių bado streiką, reikalaujant katalikų Bažnyčiai laisvės Ukrainoje. Jie vėliau buvo nusiųsti į Ukrainą.
■ Krikščionių demokratų internacionalo kongresas įvyko Guatemaloje rugsėjo 18-20 d. Jame 52 tautų atstovai pasisakė už nepriklausomą Lietuvą. Kongrese dalyvavo Vliko pirm. dr. K. Bobelis, Pr. Povilaitis ir N. Sadūnaitė.
“Laiškų lietuviams” sukaktis ir konkursas
Ateinančių metų vasario mėnesį sueina lygiai 40 metų nuo “Laiškų lietuviams” pasirodymo. Ši sukaktis bus paminėta metinėje šventėje balandžio 22 d., per Atvelykį. Skelbiame ir ateinančių metų konkursą. Tai bus jau 31-asis konkursas. Tiek suaugusieji, tiek jaunimas galės rinktis kurią nors iš šių temų:
1. Tikėjimo ir lietuvybės įtaka mano gyvenimui.
2. Mūsų šeimų pagrindinės problemos.
3. Ko aš pasigendu lietuvių spaudoje.
4. Moters vieta Bažnyčioje ir visuomenėje.
5. Kokią įtaką padarė mūsų lietuviškai veiklai glaudesni ryšiai su Lietuva.
Konkursas baigiasi kovo mėn 1 d. Tiek suaugusiems, tiek jaunimui skiriamos 5 premijos: I — 200 dol., II — 150 dol., III — 100 dol., IV — 75 dol., V — 50 dol.
Straipsniai turi būti tokie, kad tiktų spausdinti “Laiškuose lietuviams”. Jaunimo rašiniai turi būti bent 2-3 mašinėle rašytų puslapių. Prie straipsnio turi būti pažymėta, kad jis skiriamas jaunimo konkursui. Suaugusiųjų rašiniai turėtų būti bent 4-6 mašinėle rašytų puslapių.