religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1989 / LAPKRITIS - NOVEMBER / VOLUME XL, NO. 10

Šis numeris iliustruotas Vijos Tarabildienės piešinių nuotraukomis. Viršelio piešinys Joanos Plikionytės-Bružienės.

Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

Laiškai Lietuviams— Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/ August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

ALGIRDAS NAKAS

     Žmonijos istorijoje didesnė ar mažesnė civilizacija bei kultūra tautose jau randama prieš penkis tūkstančius metų. XX amžius yra tik mažas to laiko tarpas, tačiau pasiekimai įvairiose mokslo šakose viršija visus šimtmečius ir tūkstantmečius sudėjus kartu. Medicinos, industrijos, ekonomijos ir technologijos išradimai yra laikomi beveik stebuklingais, elektroniniai-kompiuteriniai išradimai yra fantastiški, jie mums teikia daug gerovės ir prabangos. Šiame audringame amžiuje buvome liudininkai dviejų visą pasaulį apimančių karų, regėjome apie tuziną mažesnių, bet bjaurių tarptautinių konfliktų. Stebėjome trečiojo Reicho tūkstančiui metų užplanuotą žaibišką plėtotę, tačiau, pasaulio kraują pralieję, patys šie “antžmogiai” staiga nukraujavo — kapituliavo. Stebėjome ir baisiausio istorijoje raudonojo slibino siautėjimus beveik 70 metų. Solženicino teigimu, karais, badu, kūju ir pjautuvu šis slibinas yra nužudęs arti 70 milijonų žmonių. Pagaliau po 70 metų ir šie vandalai pripažino savo visišką moralinį supuvimą bei ekonominį bankrotą. Pagaliau viešai pripažino, kad jų “šventieji” Marksas, Leninas ir Stalinas buvę klaidingi. Jie tvirtina, kad dabartiniai jų įpėdiniai esą pasiryžę jau demokratiškesniu ir civilizuotesniu keliu žengti ir įsijungti į padorių tautų bendriją. Kito kelio jiems ir nebėra, nes pusalkanė ir pavergta jų liaudis pagaliau jau sužinojo, kad jie nėra laisviausi, sočiausi ir laimingiausi žmonės pasaulyje. Su galima artima komunizmo grėsmės pabaiga galima realiai tikėtis ir trečiojo

Pieta, 1988, akvarelė

pasaulinio karo išvengimo, tad ir pastovesnės taikos ilgesniam laikui. XX amžius, nors audringas ir daugeliui tragiškas, vis tiek laikytinas įdomiausiu laikotarpiu žmonijos istorijoje. Šį šimtmetį pradėjome su plūgu ir arklio traukiamu vežimu, o užbaigiame su kompiuteriais, skraidydami sprausminiais lėktuvais, apsilankymais mėnulyje, pasiekdami Marsą ir priskaičiuodami milijardus žvaigždynų, milijardais šviesmečių vienas nuo kito nutolusius! Su milžiniška pažanga moksle, industrijoje, ekonomijoje ir fantastiškais išradimais technologijoje tikrai daugeliui iš mūsų šio amžiaus pabaiga atnešė nepaprastą materialinę gerovę, tiesiog utopiją — rojų šioje žemėje. Visa tai pasiekta tik mūsų pačių darbu ir išradingumu, viskas sukurta tik genialaus žmogaus, kuris pats yra lyg koks dievukas, todėl joks Dievas jam nėra reikalingas, nei egzistuojantis — tai ateistų atkirtis dvasingiesiems. Daugelis mūsų, giliau pažvelgę į gyvenimą, pastebėsime, kad materialinės vertybės jau yra mūsų daug labiau vertinamos už dvasines. Taigi nejučiomis jau labiau pradedame garbinti “aukso veršį” negu mažiau apčiuopiamą Sutvėrėją. Pasigilinę gal ir save atrasime panašioje būklėje, kaip to žmogelio, kuris sutiko velniui užrašyti sielą, kad tik jo nors trumpas gyvenimas būtų malonus ir saldus.

Skaityti daugiau: IEŠKOKIME — GAL SURASIME

ONA MIKAILAITĖ

     Vartydama Sibiro kankinių atsiminimų puslapius, dažnai sustoju ties jų tikėjimo išpažinimais. Mano supratimu, tai yra brangiausias jų palikimas mums. Šių metų kovo mėnesio Tarybinė moteris išspausdino ištrauką iš Onos Gratkauskienės atsiminimų. Ona Jonkaitytė buvusi uoli ateitininkė, baigė Marijampolės mokytojų seminariją, paskui įstojo į universitetą, studijavo teologijos-filosofijos fakultete. Štai jos jaudinantis aprašymas, kaip sibiriečiai šventė Velykas. Ji parodo kenčiančio žmogaus trapumą ir didvyriškumą.

     “Pačioje didžiausioje barakų pertvaroje pastatytas altorius. Išpuoštas raštuotais ir mezginiuotais užtiesalais. Dega vaškinės žvakės. Kažkas nepagailėjo jų, saugotų paskutinei gyvenimo valandai. Šventi paveikslai, kryžius... Kažkuris, atsisveikindamas su namais, suspėjo nukabinti nuo sienos paveikslą, sugriebti kryželį nuo lango, maldaknygę nuo lentynos... Bet netgi tą baisią valandą, kai mus trėmė iš Tėvynės, galvojome ne vien apie duoną ir drabužį. Dieve geras, Tu matai — mes negalime be Tavęs. Vakar gal ginčijomės parduotuvėje dėl eilės, rytoj — gal barsimės dėl neatnešto vandens ar įtarinėsime vienas kitą, kad sumaišėm druskos maišelius... Bet šiandien jau Velykos. Ir mes, nusipurtę kasdienos dulkes, pakilia širdimi giedame: ‘Linksma diena’... Šįkart nemeluojame. Mus džiugina viltys, tikėjimas Tavo gerumu ir galybe. Šventuose puslapiuose ieškome to, kas patvirtintų mūsų viltis. Šventų moterų rūpestis: ‘Kas atris akmenį nuo kapo angos?’ — verčia šypsotis— juk akmuo jau seniai atristas. O kas atvers mums kelią į Tėvynę! Gal Tavo planuose jau pažymėta ši data, tik mes jos dar nežinome. Anuomet Tu devyniais stebuklais išvedei savo tautą iš nelaisvės namų - iš Egipto. Jei reikės, stebuklų padarysi dar daugiau, kad mes sugrįžtume”.

Skaityti daugiau: TIKĖJIMO AKIMIS ŽVELGIANT Į MŪSŲ TAUTOS KANČIAS (II)

CHIARA LUBICH

“Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau kad ji liepsnotų”(Lk 12, 49).

    Šį sakinį aiškinti nelengva. Tačiau labiausiai tikėtina, kad Jėzus čia kalba apie savo žodžio ugnį, kurią jis atnešė žemėn iš dangaus. Be Šventosios Dvasios vidinio veikimo tas žodis negali būti kaip ugnis.

    Jėzus mato savo žodį kaip ugnį, kuri naikina, bet kartu ir atnaujina. Ugnis, įžiebta vienoje vietoje, plečiasi visur, lygiai taip bus ir su jo žodžiu. Kaip ugnis plečiasi, naikindama ir rydama pakeliui viską, kas yra degama, taip ir jo žodis plėsis visoje žemėje, naikindamas visokią neteisybę ir kas yra be vertės, o palikdamas tik tiesą.

    Tas sakinys, atskleisdamas Jėzaus norą trasformuoti pasaulį savo žoždio galia, kurios niekas įveikti negali, taip pat rodo jo karštą troškimą, kad tas žodis — jo neįkainojama dovana, kaip įžiebta ugnis suliepsnotų, visur plisdamas.

Skaityti daugiau: “ATĖJAU ĮŽIEBTI UGNIES“

P. DAUGINTIS, S.J.

     Popiežius Jonas XXIII 1962 m. Rugsėjo 12 d., II Vatikano susirinkimo išvakarėse, per radiją pareiškė: “Dideli yra 5-tojo ir 6-tojo Dekalogo įstatymų pažeidimai. Didelis pareigų apleidimas, kyląs iš 7-tojo Dievo įsakymo nesilaikymo. Socialinio gyvenimo mizerijos šaukiasi dangaus keršto Dievo akivaizdoje... Visa tai reikia ryškiai iškelti žmonijos sąmonėn ir apgailėti... Juk kiekvieno žmogaus pareiga pripažinti, kad perteklius, kas atlieka, yra kitų būtinieji reikalai” (AAS, 54, 1962, p. 682).

     Keista, kad švelnusis popiežius Jonas XXIII kalba žmonėms apie dangaus kerštą. Jis taip kalba todėl, kad jo tėviškai širdžiai skaudu buvo matyti šimtų milijonų žmonių vargą, skurdą, alkį ir mirtį. Ir dabar visa tai šaukiasi dangaus keršto. Tas kerštas vyksta tiesioginėmis ar netiesioginėmis bausmėmis paskiriems asmenims, šeimoms, tautoms ir valstybėms.

Zapyškio bažnyčia, 1987, akvarelė

     Dievas per savo įsikūnijusį Sūnų skelbia amžinąją bausmę negailestingiems turtingiesiems (pvz., palyginimas apie turtuolį ir vargšą Lozorių). Pats Jėzus, kalbėdamas apie Paskutinįjį teismą, pranešė jiems baisų nuosprendį: “Aš buvau alkanas, ištroškęs nuogas, kalinys... Ko nepadarėte vienam mažiausiųjų mano brolių, man nepadarėte. Šalin nuo manęs jūs, prakeiktieji”. Taigi turtas prisirišusiems prie pinigo taps prakeikimu.

Skaityti daugiau: TURTAS: PRAKEIKIMAS AR PALAIMA?

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Draugas, amžina draugystėdainose išdainuota, maldoje išsakyta, dienų ir naktų kelyje išgyventa. Žodį draugasmes tikriausiai kasdien daugiausia kartojame, linksniuojame, priešdėliais bei galūnėmis kaitaliojame. Tai mūsų gyvenimo dalis, palydovas, gražioji Dievo dovana. Apie draugą ir draugystę rašė ir teberašo poetai, knygų tomus sukūrė rašytojai, muzikai garsais vainikavo, dailininkai spalvomis puošė, įvairių sričių mokslininkai, ta tema rašydami, galvas laužė. Mūsų didysis žodynas to žodžio įvairumui net 7 puslapius skiria; taip plačiai ir tarmiškai jis vartojamas. Intymesne reikšme draugas-bičiulis yra asmuo, su kuriuo palaikomi artimi pasitikėjimu ir meile pagrįsti santykiai. Platesne prasme mūsų kalboje draugas yra visų pirma tas, kas drauge su kuo esti arba ką daro — draugės dalyvis, bendras, bendrininkas. Dabartinėje gyvojoje mūsų kalboje kartais draugas skiriamas nuo bičiulio. Draugas ateina ir nueina, ką atneša, tą nusineša, bet bičiulis tavo nelaimėje viską atiduos, o tavo laimėje džiaugsmu dalinsis. Taip mane mokė senelis, visoje apylinkėje žymiausias bitininkas.

     Amerikoje žodis draugasvartojamas labai plačia prasme — bendrininkosąvoka. Mes, atvykę iš Lietuvos, šį žodį vartojame intymesne prasme. Taip jis vartojamas ir dabar Lietuvoje, nors komunistinėje sistemoje jis vartojamas dar kita prasme. Jis ten yra priverstinai įgyvendintas, kaip priešpuolis žodžiui ponas.

     Kentėję tautų draugystėje su lenkais “Unijoje”, kentėjome ir Sovietų tautų draugystėje, apie kurią Salomėja Neris dainavo: “Draugystę mano tau — kaip saulę, kaip šviesų ilgesį nešu”. Nepavyko lenkams palaužti lietuvių dvasios, nepavyko nei Rusijos galiūnams, kurie ėmėsi žygių net fiziškai sunaikinti lietuvių tautą, tremdami mirčiai žmones į Sibirą. Nenešė lietuviai jiems, kaip poetė, nei saulės, nei šviesaus ilgesio. Jų saulė buvo Lietuva, o šviesus ilgesys — savoji tauta, sujungusi žmones į intymios draugystės ratą. Daugelis jų jungėsi ir į komunistų eiles, pasislėpę “Stalino saulės” šešėliuose. Jie, negalėdami dideliais tautiniais kąsniais maitinti tėvynainių, rėmė, kaip išmanydami, bent trupiniais, kad išlaikytų gyvą dvasią, rusenančias žiežirbas, tikėdami vieną kartą uždegti laisvės švyturį.

Skaityti daugiau: DRAUGAS, DRAUGYSTĖ, DRAUGIŠKUMAS — DIEVO DOVANA

KUN. JONAS

     Mūsų laikai yra geriausia proga įstatyti pasaulį į naują kelią. Ir kas tai padarys? Tai yra mūsų, katalikų, uždavinys, duotas paties Kristaus! Kristaus misija išgelbėti pasaulį teko ir mums, kaip jo mistinio kūno nariams. Tik mums reikia įsisąmoninti ir juste pajusti to uždavinio neatidėliotiną būtinumą. Pasaulis atsidūrė istorijos posūkių kryžkelėje. Daugelis istorikų sutinka, kad keleto ateinančių dešimtmečių įvykiai įstatys pasaulį į tokius bėgius, kuriais jis turėsiąs skubėti mažiausiai keletą šimtmečių. Taigi gyvename pereinamąjį laikotarpį. Senoji materialistinė ir individualistinė dvasia miršta. Gimsta naujas dvasios pasaulis. Todėl nė kiek nedelsdami turime atsakyti į klausimą, kas tą pasaulį jungs. Ar naujasis pasaulis bus suformuotas su Kristumi, ar be jo?

     Jeigu mes, katalikai, nežiūrėsime į visą pasaulį, t.y. neturėsime jo vizijos, mes pražiopsosime progą pasiekti ir atnaujinti pasaulį Kristuje, kas dabar yra galima ir būtina daryti. Jeigu mums nepasiseks laimėti pasaulio šiuo kritiškuoju momentu, tai kitos progos galime nebesusilaukti nė per daugelį šimtų metų.

Fleitininke, 1987, akvarelė

     Moderniojo susisiekimo priemonių sukurtoji fizinė pasaulio vienybė įgalina pasiekti visus jo užkampius. Visi juntame, kaip pasaulis vis labiau ir labiau “susitraukia”, “sumažėja”. Niujorke galima papusryčiauti, o vakarieniauti prie Pacifiko vandenyno. Seniau kelionė į Europą buvo vienkartinė gyvenimo svajonė, o dabar net eilinis darbininkas gali nuvykti tenai vasaros atostogas praleisti. Transkontinentinis oro susisiekimas atgabeno mums Afrikos ir Azijos žemynus prie pat mūsų durų. Tos tolimos ir izoliuotos džiunglių gilumos, kur žmonės tebegyvena akmens amžiaus ritmu bei tempu, ir aukštosios rytų pasaulio kultūros nebėra nuo mūsų toliau kaip 40 valandų lėktuvo kelionės.

Skaityti daugiau: “MAŽĖJANČIO ” PASAULIO PROVOKACIJA

WILHELM SCHMIDT

Čia yra ištrauka iš Kristaus gyvenimo aprašymo, parašyto žmogaus, kuris visą savo gyvenimą buvo paskyręs pasaulio pirminių religijų studijoms. (Plačiau apie jį buvo š.m. “Laiškų lietuviams” Nr. 1).

Vertėjas

JĖZUS ŠIANDIENINĖJE SYRIJOJE

     Jėzus su savo mokiniais pasiekė kaimus, kurie priklauso Pilypo Cezarėjos miestui. Tai yra tolimiausia jo kelionių vieta į šiaurę. Tas miestas yra šiandieninėje Syrijoje. Toliau į šiaurę Jėzus nėjo. Miestas yra gavęs vardą iš kunigaikščio Pilypo, kuris yra jį pastatęs. Cezarėjos vardas jam buvo suteiktas dėl Romos ciesoriaus Tiberijaus.

     Kraštas, į kurį Jėzus buvo atvykęs, jungė neturtą ir didingumą. Tai yra žavus miškų, pievų ir dirbamų laukų junginys, per kurį teka trys upeliai, kurie, prieš įtekėdami į Jordaną, susijungia. Šis kraštas yra atribotas ir kartu atskirtas nuo Hermono kalno šlaitų, kuris savo snieguotomis viršūnėmis siekia 3000 metrų aukščio.

Perkūno namas, 1987, akvarelė

     Atvykęs į šią didingą ir gražią aplinką, Jėzus atsiskiria nuo savo mokinių ir pats vienas atsideda maldai. Jo vieniša malda visada yra įvadas į didesnius įvykius. Jis visada jautė gyvą reikalą būti vienas su savo Tėvu, artėjant svarbesniems įvykiams. Šventame pokalbyje su juo jis norėjo praleisti laiką ir išprašyti jiems jo malonę. Maldoje jis pasiliko ilgai. Po šios maldos jis nėjo pas mokinius; jie atėjo pas jį. Jie buvo pajutę jo reikalingumą.

Skaityti daugiau: JĖZUS DEDA VISUOTINĖS BAŽNYČIOS PAGRINDUS

Jaunimo konkurse V premiją laimėjęs rašinys

Marius Polikaitis

    Dabartinis jaunimas viskuo domisi. Šių laikų jauni žmonės kalba apie religiją, kultūrą, politiką, muziką ir sportą. Tačiau beveik kiekvienas jaunuolis drąsiai prisipažįsta, kad mažai žino apie mandagumą ir beveik visai nesidomi mandagumo taisyklėmis.

    Nors tėvai, mokytojai ir kiti vyresnieji mus moko ir pataria, kaip reikia elgtis, mūsų jaunimui “ačiū”, “prašau” ir “atsiprašau” yra beveik svetimi žodžiai. Dažnai matome jaunus žmones, sukėlusius kojas ant stalų. Net pasitaiko tokių, kurie pamiršta nusiimti kepurę, kai įeina į kambarį. Pastebime, kad ne visi jauni lietuviai gerbia vyresnius žmones — jiems neužleidžia sėdimų vietų arba neatidaro durų.

Marius Polikaitis

    Gyvename krašte, kuris nepasižymi dideliu jaunimo auklėjimu, bet lietuviai jaunuoliai turėtų išsiskirti iš kitų draugų mandagiu elgesiu. Jie turėtų domėtis mandagumo taisyklėmis ir stengtis jas įgyvendinti.

    Mandagumas arba elgesio taisyklės yra žmonių bendravimas, kuris pasireiškia mokėjimu atsižvelgti į kitus ir parodyti kitam pagarbą. Mandagus žmogus yra taktiškas ir palankus. Jis gražiai laikosi ir sugeba tinkamai vartoti įprastas socialinio bendravimo formas.

Skaityti daugiau: Mandagumas — ar man?

Alė Rūta

    Rašytojas-žurnalistas Bronys Raila 12 m. užsiėmė radijo žurnalizmu — prakalbomis į Lietuvą, siekdamas, kaip pats “Kryžkelėse” pasisako: “Atitaisinėti Lietuvos buvusio ir dabarties gyvenimo sovietiškus klastojimus, iškraipymus, prasimanymus, naivią demagogiją: aiškintis Lietuvos likimą ir laikyseną mūsų tautos išlikimo ir tautinės atsparos plotmėje, kantriai priminti ir brandinti Vakarų demokratinių idėjų sampratą, laisvo ir padoraus žmogaus gyvenimo turinį; stiprintis atstatysimos tautinės laisvės ir mūsų valstybinės nepriklausomybės troškimų ir idealų vizijom” (397 psl).

    Savo 12-kos metų prakalbas Br. Raila išspausdino knygose; “Kryžkelės” yra ketvirtoji knyga, apimanti laikotarpį 1986 - 1988 m. Pirmosios trys knygos: “Vaivos rykštė”, “Kitokios Lietuvos ilgesys” ir “Tave mylėti tegalima iš tolo”. “Kryžkelių” puspenkto šimto puslapių tekste rasime devynis skyrius, įvairių temų prakalbomis atremiančius sovietinį melą ir smurtą. Čia yra apie Sovietų įvairiopų krizių kryžkeles, apie asmens teisių parodiją, apie istorinius klastojimus, pavyzdžiui, nuolat teigiant, kad Nepriklausomos Lietuvos kaip ir nebuvo, kad tai tik buržuazijos įsiterpimas į Kapsuko socialistinę santvarką, kuri 1940 m. liaudies valia buvusi atstatyta... Nemažai apie rezistenciją, bendravimą su tauta kultūros plotmėje; ta tema įdomūs pasikalbėjimai su poetais Tomu Venclova ir Antanu Gustaičiu, Stasiu Santvaru, žurnaliste Rita Baltušyte. Pakedenama ir Gorbačiovo “perestroika”, užsimenama apie laisvėjimą Lietuvoje; kadangi knyga spaudai paruošta anksčiau, tai nėra pačių naujausių tautos atgimimo aktualijų.

Skaityti daugiau: Br. Railos “Kryžkelės”

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

LIETUVOS AUKŠTIEJI DVASININKAI SUSITIKO SU LIETUVOS RESPUBLIKOS VADOVYBE

    Algirdas Brazauskas, Valerijonas Baltrūnas, Vytautas Sakalauskas susitiko su Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijos pirmininku, Kauno arkivyskupu ordinaru kardinolu Vincentu Sladkevičium, Vilniaus arkivyskupu ordinaru Julijonu Steponavičium, vyskupais Juozapu Matulaičiu, Vladu Michelevičium, Juozu Preikštu, Antanu Vaičium, Juozapu Žemaičiu, Stačiatikių Bažnyčios Vilniaus ir Lietuvos vyskupu Antonijum, Lietuvos Evngelikų Liuteronų Bažnyčios konsistorijos pirmininku vyskupu Jonu Kalvanu, Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios konsistorijos pirmininku kunigu Reinholdu Moru, Lietuvos Aukščiausios Sentikių Tarybos pirmininku Ivanu Jagorovu, evangelikų tikėjimo krikščionių bažnyčių vyresniuoju presbiteriu Ivanu Panko. Susitikime taip pat dalyvavo Respublikos Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Petras Ignotas, LKP CK ideologijos skyriaus vedėjas Justas Paleckis, Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos Įgaliotinis Kazimieras Valančius.

    V. Klikūnienė pasveikino atvykusius į susirinkimą aukštuosius dvasininkus. Atskirai palinkėjo visokeriopos sėkmės pastaruoju metu pradėjusiems eiti naujas pareigas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektoriui vyskupui Vladui Michelevičiui ir Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vadovui vyskupui Antonijui.

    P. Ignotas painformavo, kas pastaruoju metu padaryta Lietuvos tikinčiųjų poreikiams tenkinti. Toliau tvarkoma Vilniaus Arkikatedra, šiemet bus atlikta darbų už pusę milijono rublių.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

Vietininko vartojimas (II)

    Lietuvių kalboje neturėtų būti vartojami laiko vietininkai polinksniais ar prielinksniais. Tokia vartosena yra įprasta rusų kalboje. Tokie posakiai, be abejo, ir į mūsų kalbą pateko iš rusų kalbos, aklai juos verčiant. Mes juos galime pataisyti įvairiais būdais.

    1.    Laiko vietininką keičiame prielinksnio per konstrukcija, o kartais galime pavartoti ir laiko įnagininką. Pvz.: Buvo įsakyta išmokti eilėraštį savaitės bėgyje (= per savaitę). Kelių dienų eigoje (= Per kelias dienas) jis labai pasikeitė. Laike praėjusių metų (= Per praėjusius metus) vaikas labai subrendo. Laike pamokų (= Per pamokas) negalima išdykauti. Laike posėdžio (= Per posėdį, posėdžio metu, posėdžiaujant) pirmininkas pateikė įdomių minčių.

    Tokius posakius visuomet taisydavo ir Jablonskis, teigdamas, kad mes nesakome Tris kartus dienos laikotarpyje valgau, o tik Tris kartus per dieną valgau, lygiai kaip nesakome Nakties bėgyje triukšmavo, tik Per naktį (visą, kiaurą naktį) triukšmavo.

    2.    Vietininką keičiame laiko galininku. Pvz.: Ligonis net du kartus neteko sąmonės tos pačios dienos bėgyje (= tą pačią dieną). Aš tau grąžinsiu skolą šios savaitės bėgyje (= šią savaitę).

    3.    Vietininką keičiame pusdalyviu ar padalyviu. Pvz.: Laike žaidimo (= Žaisdamas) vaikas susižeidė. Pamokos aiškinimo eigoje (= Aiškinant pamoką) mokiniai labai atidžiai klausėsi. Šimtmečių bėgyje (= Slenkant šimtmečiams) daug kas pasikeitė.

Skaityti daugiau: Kalba

Mityba ir charakteris

    Jeigu jūsų charakteris nepastovus ir bendraudamas su žmonėmis būnate irzlus, tai pirmiausia jums reikėtų keisti mitybą, pereiti prie vegetariško maisto. Tai rekomenduoja Indijos gydytojai, kurie ilgą laiką tyrė įvairaus maisto poveikį organizmui. Jie padarė išvadą, kad 80% visų tirtųjų žmonių, valgiusių mėsos produktus, yra impulsyvūs ir agresyvūs. Ir priešingai — 90% vegetarų yra ramūs, pastovaus charakterio. Be to, medikai nustatė, kad vegetarai labai retai serga vėžiu bei širdies — kraujagyslių ligomis. Gydytojai mano, kad vegetariška mityba didina fizinę ir dvasinę ištvermę.

Baseinuose nebus chloro!

    Danų plaukikas Paulis Kasas siūlo naują baseinų vandens dezinfekavimo būdą. Pastatytas ir sėkmingai išbandytas bandomasis įrenginys. Vanduo nuosekliai pereina tris rezervuarus, jis veikiamas infraraudonaisiais bei ultravioletiniais spinduliais. Jie užmuša visas bakterijas. Įrenginys nesudėtingas, eksploatuojamas paprastai, o kapitališkai jį remontuoti tektų tik kartą per 20 metų. Taigi vandens švarinimui nereikės vartoti chloro, kuris ne tik akis graužia...

Skaityti daugiau: Įvairybės

■    Popiežius Jonas Paulius II atostogų liepos mėnesį buvo išvykęs į Italijos Alpes. Sugrįžo į Vatikaną liepos 21 d.

■    Iš Vilniaus Katedros per televiziją kiekvieną sekmadienį nuo 9 val. 15 min. transliuojamos pamaldos. Pažadėta transliuoti ir didžiuosius atlaidus iš Žemaičių Kalvarijos bei Šiluvos.

■    Čikagoje Nekalto Prasidėjimo parapija Brighton Parke spalio 22 d. švenčia 75 m. sukaktį. Šv. Kryžiaus parapija Daytone, Ohio, birželio 11d. atšventė savo deimantinį jubiliejų.

■    Lietuvoje liepos 9 d. pradėta religinė valandėlė televizijoje. Tuo reikalu Lietuvos vyskupų konferencija susitarė su Valstybiniu televizijos komitetu. Pirmoje tokioje vlandėlėje kalbėjo kard. Vincentas Sladkevičius, pasidžiaugdamas, kad komunikacijos priemonės daugiau tarnaus tiesai, nei melui; meilei, o ne neapykantai. Religinių valandėlių vedėju paskirtas kun. Jonas Boruta.

■    Popiežius Jonas Paulius II gerai moka devynias kalbas ir yra sakęs pamokslus dar keturiasdešimčia kitų kalbų.

■    Brazilijoje yra 138 milijonai gyventojų. Veikia 8.964 parapijos, kuriose darbuojasi 13.220 kunigų, yra 2.278 broliai vienuoliai ir 38.789 seserys vienuolės.

■    Italijoje išleistoje Pasaulio literatūros enciklopedijoje yra aprašymai apie kūrybingus Lietuvos kunigus: Vaižgantą, Baranauską, Maironį, Mykolaitį-Putiną, Mažvydą ir kitus.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

    Kai kurie nustebę pasako: “Aš negaliu įsivaizduoti, kad T. Borevičiaus jau nebėra”. Taip, jo jau nebėra. Jis atsiskyrė su šiuo pasauliu š.m. rugpjūčio 23 d., trumpai pasirgęs. Jau daug metų jis gydėsi savo širdį, bet mirė nuo kraujo vėžio. T. Borevičiaus pažįstamiems tikrai sunku suprasti, kad jo jau nebėra. Juk, rodos, dar taip neseniai jo buvo pilna visur.

    Visi į jį kreipdavosi įvairiais reikalais, ir visiems jis rasdavo tinkamą žodį, visiems stengdavosi pagelbėti.

    Mūsų visuomeninėje veikloje jis paliko aiškiai įmintus pėdsakus.

    Gimęs, augęs ir gimnaziją baigęs Alytuje, jis įstojo į jėzuitų ordiną. Ruoštis jėzuitiškam gyvenimui siunčiamas į Olandiją. Ten baigia ir filosofijos bei teologijos mokslus. Po filosofijos studijų buvo nusiųstas į katalikų misiją Estijoje. Ten darbavosi nuo 1932 iki 1934 metų. Baigęs teologijos studijas, 1937 m. buvo įšventintas kunigu. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1941 iki 1944 m. buvo Šiaulių prekybos instituto kapelionas ir Šv. Ignaco bažnyčios rektorius. 1945 m. pasitraukęs į Vakarus, buvo lietuvių tremtinių kapelionas Šveicarijoje. Iš tų laikų daug kas jį prisimena ir yra dėkingi už jo rūpestį ir globą bei gerus patarimus.

Skaityti daugiau: TĖVO BOREVIČIAUS JAU NEBĖRA

“Laiškų lietuviams” sukaktis ir konkursas

    Ateinančių metų vasario mėnesį sueina lygiai 40 metų nuo “Laiškų lietuviams” pasirodymo. Ši sukaktis bus paminėta metinėje šventėje balandžio 22 d., per Atvelykį. Skelbiame ir ateinančių metų konkursą. Tai bus jau 31-asis konkursas. Tiek suaugusieji, tiek jaunimas galės rinktis kurią nors iš šių temų:

    1.    Tikėjimo ir lietuvybės įtaka mano gyvenimui.

    2.    Mūsų šeimų pagrindinės problemos.

    3.    Ko aš pasigendu lietuvių spaudoje.

    4.    Moters vieta Bažnyčioje ir visuomenėje.

    5.    Kokią įtaką padarė mūsų lietuviškai veiklai glaudesni ryšiai su Lietuva.

    Konkursas baigiasi kovo mėn 1 d. Tiek suaugusiems, tiek jaunimui skiriamos 5 premijos: I — 200 dol., II — 150 dol., III — 100 dol., IV — 75 dol., V — 50 dol.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas